|
|
|
Mūsų žmonėsIstorinių paieškų keliu – į Varšuvą
Kretingiškė bibliotekininkė Jolanta Klietkutė jau parengė knygą apie du garsius prieškario fotografus Pauliną Mongirdaitę ir Igną Stropų, ir jai išspausdinti laukia geradarių paramos. Tačiau kūrybinis procesas vis dar pateikia autorei staigmenų – neseniai ji vyko į Varšuvą, kur aptiko unikalių dokumentų.
Paryžiuje netapęs ikona
Dviem lietuvių menininkėms – grafikei Jūratei Stauskaitei-Sakalauskienei ir aktorei Karolinai Masiulytei-Paliulis – nusišypsojo lemtis gerai pažinoti iškilųjį skulptorių Antaną Mončį, mūsų kraštietį, kilusį nuo Grūšlaukės, bet gyvenusį ir kūrusį Paryžiuje.
Krašto savanorių atminimas - gyvas
„Kalneliai, kloniai, gintarinės brastos/ Pajūrio kopos, upės, ežerai./ Žinau, nedidelis gimtasis mano kraštas/ Bet išmatuoti jį tiktai širdim gali“, - poetiniu žodžiu savo meilę tėviškei išreiškusio Kazimiero Viršilo, savanorio, atminimas, pasirodo, yra dar gyvas jo kraštiečių atmintyje.
„Kretingiškiai“ prancūzai, išsilaipinę Normandijoje
Šiais metais pasaulis iškilmingai paminėjo sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimo Normandijoje 70-ąsias metines. Tarp 1944 metų vasarą išsilaipinusiųjų buvo ir prancūzai, kuriuos likimas 1940-1941 metais buvo atvedęs į Kretingą. Kas jie – „kretingiškiai“ prancūzai, prisidėję prie nacistinės Vokietijos sutriuškinimo?
Grafų Tiškevičių rūmų duris pravėrus
Šį rudenį, radus paslėptus grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių kapus, visuomenė susidomėjo, kokie žmonės buvo Kretingos dvaro valdytojai, kūrę miesto gerovę, kokiomis charakterio savybėmis žavėjo ir kokių žmogiškų silpnybių turėjo. Apie tai su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalijo Kretingos miesto istorijos žinovas muziejininkas Julius Kanarskas.
Dominykas Litvinas – pirmasis Kretingos telegrafininkas ir geležinkelio stoties viršininkas
Oficialus Lietuvos Respublikos Vyriausybės dienraštis „Lietuva“ 1920 metų vasario 22 dieną rašė: „Vasario 3 dieną 5 val. 30 minučių po pietų atvyko į Kretingą pirmasis Lietuvos gelžkelio traukinys, kurį vietiniai gyventojai pasitiko duona ir druska. Dėl tos linksmos naujienos nusiųsta buvo į Kauną Lietuvos gelžkelių valdybai dėkojamoji telegrama. 1878 metais balandžio mėnesį grafas Juozas Tiškevičius, mylėdamas savo Tėvynę, savo lėšomis įsteigė Kretingoje telegrafą ir tada buvo iš Bulgarų pagrįžęs Domininkas Litvinas paskirtas pirmasis telegrafininkas. Dar po 42 metų Kretinga sulaukė ir gelžkelio ir tas pats D. Litvinas paskirtas stoties viršininku Kretingoje, kuris priėmė ir išleido pirmuosius traukinius“. Pasirašo – Kretingos valdininkas.
Didžiausia gyvenimo avantiūra: „Tiesiog žinojau, jog privalau likti Čikagoje“
„Jeigu kas nors prieš penkiolika metų būtų pasakęs, jog savo trisdešimtmetį švęsiu Čikagoje su amerikiečiu vyru bei jau susiformavusia artimų draugų kompanija, būčiau garsiai nusijuokusi“, - šypsosi kretingiškė Kamilė Nemeikaitė-Aguirre.
Kūrybos vakarą apvilko gerumo rūbu
Jau kelintus metus besitęsiančio gerumo projekto „Iš širdies į širdį“ iniciatoriai pakvietė kretingiškius į Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengtą susitikimą su klaipėdietėmis kūrėjomis – poete Dalia Bielskyte bei dailininke Danute Žalnieriūte.
Mokinį paverčia tyrinėtoju bei mąstytoju
Vydmantų gimnazijos istorijos mokytojo eksperto Dariaus Petreikio rankose – jo paties su kolegomis sudarytas ir „Šviesos“ leidyklos šį rudenį išleistas vadovėlis „Istorija“ bei pratybų sąsiuvinis „Jaunojo istoriko užrašai“, skirti V klasių mokiniams. Anot pedagogo, naudodamas šias knygas, mokinys pasijunta tikru istorijos tyrinėtoju.
Į akmenį sudeda žmogaus atminimą
Pirmąjį antkapinį paminklą išliejęs savo žuvusiam tėvui, 72-jų Antanas Kližentis jau kone 50 metų rūpinasi kretingiškių kapavietėmis: kelis dešimtmečius pats kalė iš akmens paminklus, o dabar, ragavęs emigranto duonos ir ilgesio sugrąžintas į tėviškę, pataria, kaip sutvarkyti artimųjų kapavietes tiems, kurie tėviškėje bebūna reti svečiai.
Tėviškės šiluma nusveria ilgesį Nors visi trys A.Kliženčio ir jo žmonos Stefanijos Eugenijos vaikai gyvena užatlantėje – Vita ir Eugenijus – JAV, o Eneida – Kanadoje, kretingiškis sakė pats į užjūrius daugiau sparnų nebekelsiąs. Mat, išsyk po Nepriklausomybės jų vaikams laimėjus „žaliąsias kortas“, netruko paskui juos išvykti ir jiedu – Čikagoje su pertraukomis praleido kone 10 metų. Išvyko jau būdami pensijoj, gyveno kartu su vaikais, padėjo jiems auginti anūkus. Bet ilgainiui Amerika jiedviem pabodo. „Ir kalba, ir žmonės, o paskutiniais metais jau ir dangus, žolė, medžiai atrodė nebe tokie - šitaip graužė tėviškės ilgesys, traukė savas kraštas. Lietuvoje gimęs, augęs, čia - mano šaknys. Manau, kad vyresniam žmogui pritapti svetimam krašte – per sudėtinga“, - atviravo A.Kližentis. Grįžo namo prieš trejus metus, sėdėti dykas negalėjęs - jis grįžo į tą sritį, kurią geriausiai išmano, ir šiandien talkina paminklų dirbtuvėse, esančiose prie naujųjų miesto kapinių. „Dar noriu būti žmogui naudingas, - tikino kelis dešimtmečius Kretingos buitinio kombinato paminklų dirbtuvėse meistravęs, o po to nuosavas dirbtuves turėjęs vyras. - Prieš išvykdamas visą įrangą ir akmenis pardaviau“. Kretingiškis mano, kad už jūrų marių, jei sveikata leis, benuvyksiąs tik į svečius – mat, prieš dvejus metus jam atlikta širdies operacija, o buvimas tėviškėje atsveria artimųjų ilgesį.
|
|
