|
|
|
Mūsų žmonėsJuozo Statkevičiaus kolekcijoje – su močiutės juostomis
Įvairiausiais atgarsiais apipinta naujausia Juozo Statkevičiaus kolekcija, susiejusi tautinį paveldą ir šiuolaikišką požiūrį į rūbą, tapo ypatinga palangiškių Žulkų šeimai – pasipuošęs savo močiutės, tautodailininkės Teresės Žulkienės, austa juosta podiumu žengė jos anūkas, 27-erių anglų kalbos mokytojas Justas Žulkus.
Į Naujuosius įžengė pro istorines duris
Šiandien, kartu su prieššventiniu „Pajūrio naujienų“ numeriu, skaitytojai gauna dovanų tradicinį laikraščio kalendorių. Nesikeičia ir tradicija kalendoriaus herojais pakviesti tuos krašto žmones, kurie savo darbu, visuomenine veikla kuria jo gerovę. Taigi 2017-ųjų „Pajūrio naujienų“ kalendoriaus veidą kūrė: Kretingos katalikų parapijos klebonas Antanas Blužas, pedagogas rajono tarybos narys Vilius Adomaitis, Kūlupėnų bendruomenės pirmininkė Jūratė Mačernienė, verslininkas uždarosios akcinės bendrovės „Terekas“ įkūrėjas ir vadovas Juozas Maksvytis, pedagogė Kretingos meno mokyklos akordeono mokytoja Kretingos r. kultūros centro Rūdaičių skyriaus meno vadovė Sigita Šimkutė bei jos auklėtiniai Rugilė Staponkutė ir Ovidijus Miežetis, akcinės bendrovės Lietuvos paštas Salantų skyriaus laiškanešė Leliūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Ingrida Velykienė bei Kretingos ligoninės vyriausioji gydytoja Ilona Volskienė. Visi jie į Naujuosius įžengė pro unikalias Kretingos katalikų bažnyčios duris, menančias 400 metų bažnyčios bei krašto istoriją. Simboliška, jog šios durys atsivėrė pranciškonų brolijos atsiradimo Kretingoje 400 metų jubiliejaus išvakarėse. Tradiciškai kalendoriaus herojų „Pajūrio naujienos“ paklausė, kokie jiems buvo šie, 2016-ieji, metai ir ko jie norėtų palinkėti mūsų laikraščio skaitytojams. Antanas BLUŽAS: „Popiežiaus Pranciškaus paskelbtieji Gailestingumo metai buvo išskirtiniai savo renginių gausa visos Lietuvos mastu. Juose dalyvavo ir mūsų parapijos žmonės, jaunimas, ir šie įvykiai susiję su giliais įspūdžiais bei gerais atsiminimais. Su parapijiečiais šiemet vykome ir į Šventąją žemę, su jaunimu dalyvavome Pasaulio jaunimo dienose Krokuvoje, o metų pradžioje įvykusi brolių pranciškonų kapitula įnešė pasikeitimų – vieni broliai išvyko iš parapijos, kiti – atvyko, o man buvo patikėta dar trejus metus būti klebonu. Metai buvo labai intensyvūs, nes didelį tempą diktuoja ir kasdienė veikla, susijusi su parapijos reikalais. Kai tarnauji žmonėms, kunigui iškyla pavojus – kad pats neliktum be dvasinio gyvenimo. Jo semiuosi per maldą ir per bendrystę su žmonėmis – mane atgaivina bendruomeniškumas, man Dievo meilė pasireiškia per žmonių meilę. Mano palinkėjimas Kretingos krašto žmonėms būtų laibai konkretus – kad jie atsivertų naujiems dalykams, kad jie negyventų pagal principą „kaip radome, taip ir paliksime“. Labai norėtųsi, kad visi atsivertų toms dovanoms, kurias jiems parengė Dievas“.
Išrinkime „Pajūrio naujienų“ Metų žmogų
Darbėniškiai, gelbėję savo gydytoją Jochvedą
1941 metų birželio 22 dieną nacistinės Vokietijos armijai įžengus į Sovietų Sąjungos 1940 metais okupuotą Lietuvą, netrukus pradėtos vykdyti makabriškos, genocidu virtusios represijos prieš Lietuvos piliečius žydus.
Lietuviams dovanojo 90 minučių neblėstančio įkvėpimo
Visą Lietuvą pravirkdęs, įkvėpęs ir meile sau bei kiekvienam žmogui spinduliavęs vyras be galūnių – Nikas Vujičičius – gal ir toliau būtų likęs tik tolima ekranų žvaigžde, jei ne kretingiškė Aistė Jonauskienė, trejus metus kartu su vyru Dariumi dirbusi tam, kad N. Vujičičių lietuviai vis dėlto išvystų Kauno „Žalgirio“ arenos scenoje.
Nepaliauja stebinti geros energijos užtaisu
Jubiliejinius, 35-uosius, gyvavimo metus švenčiantis Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus folkloro kolektyvas „Žemčiūga“ – gyvas laimės receptas: meile žemaitiškai dainai besidalinantys vydmantiškiai nestokoja nei entuziazmo, nei energijos.
Pažįstanti žirgų kūno ir sielos kalbą
Paramedikė ir studentė menininkė – būsimoji kultūros politikė. Fotografė ir žirgų mylėtoja, ne tik fotografuojanti šiuos gyvūnus, bet ir besidominti jų kūno kalba ir psichologija. Sukūrusi fotografijų ciklą „Kanados žirgai“ ir turinti nuosavą žirgą Relaksą, kuris jai tapęs kone šeimos nariu. Tokia oficiali 25-erių kretingiškės Viktorijos Puidokaitės dosjė. Susidomėjo paauglystėje Vilniaus dailės akademijoje kultūros vadybą ir politiką studijuojanti V. Puidokaitė pasakojo, jog žirgais susidomėjo dar vaikystėje: „Buvau trylikametė, kai draugė pasiūlė važinėti į Žibininkuose veikusį jodinėjimo klubą. Užsiėmimai buvo brangūs, bet mudviem pasisekė, – už tai, kad leido mokytis jodinėti, reikėdavo atsilyginti darbu: šukuodavom žirgus, kuopėm arklides“. Žirgai – privatūs, klubo nariai jais rūpindavosi. Ši veikla merginą taip įtraukė, kad visas laisvas laikas po pamokų, savaitgaliai ir šventės prabėgdavo klube. „Ten pat buvo virtuvė, dušas. O mes – smagi 10 jaunų žmonių komanda – žirgus laikėme savo draugais, jodinėdavome, rūpindavomės lyg savais“, – V. Puidokaitė pasakojo, kaip jos gyvenime atsirado žirgai. Netrukus septyniolikmetė mergina susidomėjo ir fotografija, – dalyvaudavo įvairiuose socialiniuose projektuose. Akį pro objektyvą vėlgi traukė žirgai, nes buvę labai ekspresyvūs ir fotogeniški. „Žirgai turi labai gilų žvilgsnį, spinduliuoja didelį gėrį ir išmintį. Labai gera būti šalia žirgo ir įdomu fiksuoti šį nuostabų gamtos kūrinį“, – kalbėjo žirgų mylėtoja.
Juozas Pabrėža – savanoris, kooperatininkas, kūrėjas
Vargu ar yra kretingiškių, niekada negirdėjusių Pabrėžos pavardės, nes Jurgį Pabrėžą (1771–1849 m.) – kunigą, pranciškoną, botaniką, vieną iškiliausių XIX amžiaus švietėjų, palaidotą senosiose Kretingos kapinėse – kretingiškiai žino ir gerbia nuo seno, jam Kretingoje pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta ir gatvė.
Tapytojas Marius Kavolis: „Kuriu įrankį fantazijai“
Vakar Modernaus meno centre Azerbaidžano sostinėje Baku atidaryta personalinė palangiškio tapytojo Mariaus Kavolio paroda, tačiau 29-erių menininkas šio fakto nesureikšmina ir, užuot mėgavęsis dėmesiu svečioje šalyje, ramiai tapo naujus spalvomis ir ekspresyvumu sužavinčius darbus.
Gyvenimą atidavusios globotiniams
Šiuolaikiniais po reorganizacijos tapę Padvarių globos namai neseniai atšventė savo gyvavimo 70-metį. Išaugęs iš vienuolių prieškariu įkurdinto lazareto, sovietmečiu Padvarių internatas gyveno vien iš natūrinio ūkio – ką pasėjo ir užaugino. Į tą laikmetį prisiminimais ir nuvedė ilgametės pensionato darbuotojos, praleidusios čia po 3–4 dešimtmečius: direktorė 75-erių Janina Budrienė, 76-erių vyriausioji buhalterė Angonita Narmontienė, 70-metė felčerė Regina Martinkienė, 79-erių dietistė Liuda Kasnauskienė bei 70-metė buities sektoriaus vadovė Stanislava Žilienė. Turėjo 150 ha žemės Anksčiausiai iš pašnekovių pensionate dirbti pradėjusi A. Narmontienė prisiminė šią globos įstaigą po karo buvus įkurdintą mediniame dviaukščiame vienuolyno pastate su mansarda, – čia gyveno 80 žmonių. Kitapus gatvės ligi šiol tebestovinčiame 4 aukštų, taip pat dar vienuolyno laikais statytame mūriniame name, kuriame vėliau buvo įkurdinti pensionato darbuotojai, būdavo laikomi arkliai. „Seserys pranciškonės gal žvelgė į perspektyvą – norėjo ten perkelti lazaretą, tačiau prasidėjęs karas jų planus sužlugdė“, – samprotavo A. Narmontienė. „Pensionatas turėjo pagalbinį ūkį, kuris mus maitino: laikėme iki 40 karvių, apie 100 kiaulių, pulką vištų, – turėjome savo melžėją, kiaulių šėrėją, sandėlininką. Visą produkciją pasigamindavome patys – dalį suvartodavome, o kitą dalį parduodavome, nes iš valstybės pinigų išlaikymui negaudavome“, – tęsė mintį A. Narmontienė. Pensionato žemės – per 150 ha – tęsėsi ligi dabartinės kaimo turizmo sodybos „Vienkiemis“. „Per vasarą ravėdavom laukus, eidavome į šienapjūtes, o rudenį – su dalgiais. Patys rugius rišdavome, rengdavome bulviakasius, ir niekas neklausė – gali, negali ar esi nėščia. Nes pagrindinis pensionato kontingentas – seni ir neįgalūs žmonės. Tebuvo gal koks 10–15 globotinių, kurie galėdavo mums talkinti“, – sunkią pokario tikrovę piešė S. Žilienė.
|
|
