|
|
|
Mūsų žmonėsPaulinos Mongirdaitės fotografijų klajonės
Paulina Mongirdaitė – legendinė Palangos fotografė, pirmoji savo fotografijose įamžinusi Palangos, Kretingos ir kitus pajūrio vietovaizdžius, architektūrą, žmones. XIX a. antrosios pusės ir XX a. pražios pajūrio istorija neatsiejama nuo grafų Tiškevičių giminės. 1875 metais Kretingos dvarui tapus Juozapo Tiškevičiaus šeimos rezidencija, buvo rekonstruoti rūmai, oranžerijoje įkurtas garsusis Žiemos sodas, atnaujintas rūmų parkas. Rūmai ir parkas tapo vienu gražiausiu dvaru Kauno gubernijoje, čia svečiuodavosi ne tik valdžios atstovai, bet ir poilsiautojai iš Rytų Prūsijos bei Palangos kurortų. J. Tiškevičiui Palangoje įkūrus savo giminės vasaros rezidenciją, iki tol ramus žvejų kaimelis pamažu tapo gana modernus to laikotarpio kurortas. Apie 1885 m. į Palangą atsikėlusi P. Mongirdaitė ir 1889 metais čia atidariusi savo fotoateljė, pateko į kurorto kūrimo įvykių sūkurį, kurį įamžino savo fotografijose. Grafai Tiškevičiai netruko įvertinti šios energingos, profesionalios moters sugebėjimus, užsakę nufotografuoti Kretingos ir Palangos parkus bei išleisti fotografijų albumus. Taip 1890 m. buvo išleistas 50 fotografijų albumas „Kretynga“. P. Mongirdaitė tapo ir jų giminės asmenine fotografe, fotografavusi žmones, rūmus, parkus, giminės kasdienybę ir šventes. P. Mongirdaitė savo fotopaviljone 1899 metais įamžino ir pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ organizatorius bei aktorius. Jos aktyvi profesinė veikla tęsėsi iki 1916 metų, vėliau ji susirgo sunkia liga ir 1924 m. mirė, palaidota Palangos kapinėse. Deja, jos kapas iki šių dienų neišliko. Po pasaulį pasklidę šimtai ir tūkstančiai jos fotografijų bei atvirukų tapo ne tik gera, kviečianti apsilankyti Lietuvos pajūryje, reklama, bet ir neatsiejama jo istorinio bei kultūrinio paveldo dalimi.
Knygoje – tremtį patyrusiųjų atsiminimai
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) leidžia atsiminimų knygų „Tremties vaikai“ seriją. Tik ką pasirodė trečioji knyga, kurioje yra ir iš Kretingos rajono kilusių tremtinių Stanislovo Giedros ir Petro Neverausko istorijos.
Į dvarą sugrįžo Tiškevičių asmeniniai daiktai
Kretingos muziejaus ekspozicija neužilgo pasipildys 19 itin vertingų asmeninių grafų Tiškevičių daiktų, kuriuos už 27 tūkst. eurų jie nupirko iš privataus asmens. Tai – sidabro kryželiai, indai bei stalo įrankiai, raktų ryšulys, lagaminai, vaistinėlė. Tačiau pačiu vertingiausiu tarp jų muziejininkai laiko grafienės Sofijos dienoraštį.
Sprendžia, kaip Palangoje bus įamžintas Stasys Povilaitis
Kad laukia idėjų maestro atminimui įamžinti, Palangos miesto savivaldybė paskelbė pernai rugpjūtį, tačiau spalį nusprendė konkurso terminą pratęsti dar trims mėnesiams, mat iki tol pateikti ir vertinti šeši konkurso sąlygose numatytus reikalavimus atitikę projektai komisijos neįtikino – suabejota, ar konkurso dalyviai turėjo pakankamai laiko parengti idėjos projektus. Antrajame konkurso etape projektų sulaukta jau kur kas daugiau – jame dalyvauja penkios pirmajame konkurso etape pasiūlytos idėjos ir penkiolika naujų. Pasėdėti ausyje ar pabūti kūrėju Anot konkurso koordinatorės, Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Kristinos Litvinienės, bene daugiausia diskusijų visuomenėje sukėlė projektas „Pabūkim laimingi“, kuriame Lietuvos estrados legendos S. Povilaičio atminimo įamžinimui siūloma įrengti bronzinę skulptūrą-suolelį. Palangos miesto bibliotekoje visus projektus galėję apžiūrėti palangiškiai ir miesto svečiai stebėjosi šio projekto autorių pasirinktu simboliu – ausimis, kurios kai kuriais rakursais primena besisukančios žmonių figūras, susikibusias šokiui. Pagal sumanymą, viena iš ausų skulptūrinėje kompozicijoje turėtų kuo tiksliau atkartoti maestro ausies formą, o pats sumanymas, kurio išpildymą projekto autoriai mato Meilės alėjoje, jo sumanytojų nuomone, yra būtent toks, koks buvo ir pats S. Povilaitis – originalus, šmaikštus ir elegantiškas. „Anot projekto autorių, lankytojai, jaukiai įsitaisę „ausyse“, jų centre ras ir QR kodą-nuorodą. Jį nuskaitę savo išmaniuoju įrenginiu, pateks tiesiai į S. Povilaičio dainų archyvą“, – projektą, kurio vertė 85 tūkst. eurų, komentavo K. Litvinienė. Kito originalaus projekto „Maestro Stasys“ sumanytojai siūlo interaktyvią skulptūrinę kompoziciją, fiksuojančią studijoje besimezgančios draugystės etapą, kurį išgyvena pats jos autorius. Kompozicijos elementai – stovas, portretas, radijo imtuvas, patogus krėslas ir stalas. Palangiškiams ar miesto svečiams siūloma S. Povilaitį patirti pabūnant kartu kūrybinėje pauzėje tarp muzikos ir dailės: užsukti, prisėsti ant fotelio ir paieškoti individualaus santykio su maestro. Projekto vertė – 30 tūkst. eurų.
Darbėniškė Estera Kverelytė – Lietuvos Ana Frank
Vokietijos žydų mergaitė Ana Frank (1929–1945), kurios dienoraštį skaitė daugybė žmonių visame pasaulyje, – viena iš 6 milijonų žydų – nacizmo aukų, o jos dienoraštis, išverstas į 70 pasaulio kalbų, – iškalbingas Holokausto liudijimas, tapęs vienu skaitomiausių to laikotarpio dokumentų. A. Frank, gyvenusi Vokietijoje, kartu su savo šeima, 1933 metais Adolfo Hitlerio vadovaujamiems naciams atėjus į valdžią, pasitraukė į Olandiją. O 1940 metais Vokietijai ją okupavus ir iškilus grėsmei būti suimtiems ir išvežtiems į mirties stovyklą, 1942 metais Frankų šeima pasislėpė Amsterdamo mieste, slėptuvėje, įrengtoje viename iš namų, kur buvo įsikūrusi šeimos galvos Oto Franko prekybos įmonė. Ana slėptuvėje daugiau negu 2 metus rašė dienoraštį, kol 1944 metų rugpjūtį slėptuvė buvo surasta ir visi jos gyventojai išvežti į koncentracijos stovyklas. Ten išgyventi pavyko tik O. Frankui, kai jo žmona ir dvi dukros 1945 metais mirė nuo bado ir ligų. Šiandien Amsterdame įsikūręs A. Frank muziejus yra vienas žinomiausių ir lankomiausių visoje Olandijoje. Lietuva turi savo dar neatrastą A. Frank – Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę darbėniškę Esterą Kverelytę, taip pat rašiusią ir po savo žūties palikusią nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Kas ji, E. Kverelytė – svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje. Darbėnai – vienas iš daugelio nedidelių Lietuvos miestelių, kuriuose nuo seno gyvenę žydai sudarė nemažą gyventojų dalį. Čia 1924 ar 1925 metais Batios (1904–1941) ir Jošua (1898–1941) Kverelių šeimoje ir gimė jų pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų. Estera, baigusi Darbėnų pradžios mokyklą, toliau mokslo siekė Kretingoje, kur 1939 metų rudenį nacistinei Vokietijai nuo Lietuvos atplėšus Klaipėdos kraštą, Šv. Antano rūmuose atvėrė duris Pranciškonų gimnazijos mergaičių I, II ir III klasės, kuriose mokėsi apie 100 iš Klaipėdos krašto pasitraukusiųjų bei Kretingos ir jos apylinkių mergaičių.
Paauglystės pomėgį pavertė profesija
Kretingiškis 31-erių Andrius Kaubrys kelerius metus praleido užsienyje – Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Pastarojoje šalyje išmoko kurti kompiuterines architektūros vizualizacijas ir, grįžęs į Lietuvą, savarankiškai ėmėsi šio verslo.
Knygoje – apie kretingiškius, kovojusius už Lietuvą
Prieš Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas visuomenei pristatys naujai išleistą savo knygą „Kretingiškiai kovose dėl Lietuvos valstybingumo“. Medžiagą knygai, kurioje apžvelgiamas kretingiškių laisvės kelias ir indėlis į Nepriklausomybę, 56-erių muziejininkas rinko kone du dešimtmečius.
Kolekcionuoja ginklus – neria į istorijos gelmes
Nacionalinės senovinių ginklų kolekcininkų asociacijos įkūrėjas ir jos vadovas 56-erių palangiškis Alvydas Kačinauskis jau keturis dešimtmečius domisi įvairių šalių bei epochų šaltaisiais ginklais – kardais ir durklais. O išvien ir jų istorija – kokioje šalyje pagamintas, kam priklausė, kokios buvo įvairių laikmečių karybos tendencijos. Kardas mena Bonaparto laikus Kilnodamas įsigytus kardus bei durklus, A. Kačinauskis galėjo apie kiekvieną iš jų žerti žinias lyg iš gausybės rago. Trečiojo reicho paradinis policininko ilgasis durklas. Vermachto karininko vardinis ginklas, su tokiais pat inicialais ant makšties. Paradinis I pasaulinio karo vokiečių karininko kardas su paauksuota rankena – liūto galva. 1900-aisiais pagamintas šveicarų kardas, puoštas raudonu kutu. Dauguma palangiškio sukauptų ginklų datuojami XIX a. pabaiga – XX a. pradžia, – jie buvo naudoti Europoje. Į kolekciją pakliuvo ir argentinietiškas, bet pagamintas Vokietijoje. Mat, pašnekovo žodžiais, stambiausia Europoje ginklų gamintoja ir buvo Vokietija, o šaunamųjų ginklų – Belgija ir Čekija. Patys brangiausi tarp ES šalių kolekcininkų, tvirtino pašnekovas, yra prūsiški, Napoleono Bonaparto laikų bei carinės Rusijos laikotarpio ginklai. „Prūsai mėgo kariauti ir ginklus gamino milijonais. Sukurti modeliai buvo slepiami, jų teisės – saugomos. Tai buvo ištisas mokslas, nes ginklų paskirtis – skirtinga: tiksliai apskaičiuota mušamoji, duriamoji, kertamoji jėga“, – pasakojo kolekcininkas. „Kai kurie šautuvų durklai po I pasaulinio karo buvo pripažinti antihumaniškais, nes jais išdraskytos žaizdos negydavo“, – vartydamas šveicarišką keturbriaunį durklą, patikino palangiškis. Išskirtinis A. Kačinauskio kolekcijoje yra Bonaparto laikus menantis kardas, pagamintas 1882 m. „Napoleonui pralaimėjus, rusai paėmė daug trofėjų ir nukopijavo. Dar yra to paties modelio švediškos ir norvegiškos kopijos. Ir jeigu kolekcininkas turi jas visas, jo kolekcija yra labai vertinama“, – atviravo pašnekovas.
„Žygiuojantis lapinas“ iš Salantų įveikė Himalajus
Salantiškį 43-jų Mindaugą Ivanauską daugelis pažįsta kaip mini zoologijos sodo savo tėvų sodyboje įkūrėją. Tačiau gyvūnų mylėtojas dega ne mažesne aistra kalnams, – dar sovietmečiu, jis tikino, išmaišęs Kaukazą, Tian Šanį, Pamyrą, vėliau – Alpes, Tatrus, Norvegijos kalnagūbrius, neseniai jis grįžo iš legendinių Himalajų, o vasarį ketina šturmuoti Užpoliarę Suomijoje.
Gobelenų pavydėtų Valdovų rūmai
Šį rugsėjį Kretingos muziejus sulaukė itin vertingos dovanos – dviejų senovinių gobelenų. Jau vien pamačiusi nuotraukas Vilniaus dailės akademijos dailės istorikė, garsiausia šalies senosios tekstilės ekspertė, profesorė Ieva Kuizinienė atpažino braižą ir spėjo, jog gobelenai galėjo būti sukurti XVI a. olandų dailininko Bernardo van Orlėjaus, dirbusio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare.
|
|
