|
|
|
Mūsų žmonėsArgentinoje mokė lietuvių liaudies šokio paslapčių
Kretingiškė 21 metų Indrė Mockutė daugiau kaip 5 mėnesius praleido Argentinoje – čia ji ne tik atliko lituanistinę praktiką, bet ir vietinį jaunimą mokė lietuvių liaudies šokių, kuriuos pati pamilo dar vaikystėje. Savo svajonę – pabuvoti Pietų Amerikoje – įgyvendinusi mergina laiminga, kad galėjo pasinerti į tenykštę kultūrą ir užmegzti nuoširdžią draugystę su vietiniais žmonėmis.
Ragino nebijoti būti lietuviais Lietuvoje
„Nebijokite būti lietuviais Lietuvoje“, – ragino JAV lietuvių bendruomenės pirmininkė Sigita Šimkuvienė-Rosen, šią vasarą su būriu išeivijos jaunimo viešėjusi Lietuvoje. S. Šimkuvienė-Rosen yra naujosios emigracijos bangos išeivė JAV. Už Atlanto ji gyvena jau šešiolika metų ir pusę to laiko vadovauja 65-erius metus veikiančiai JAV lietuvių bendruomenei.
Palikęs pėdsakus Kretingos katalikų bažnyčioje
Per savo garbingą 400 metų istoriją seniausia Žemaitijoje išlikusi Kretingos katalikų bažnyčia regėjo daug ją gražinusių ir puošusių kūrėjų bei menininkų. Vienas jų – XX amžiuje gyvenęs ir kūręs mosėdiškis dailininkas Alfonsas Baltinas.
Choreografė, kuriai šventės nesibaigia
Buvusios ilgametės Kretingos meno mokyklos choreografės bei vaikų liaudies šokių kolektyvo „Ratilėlis“ vadovės 51-erių Živilės Adomaitienės vardą žino ne vien mūsų krašto meno mylėtojai, bet ir visa šokanti Lietuva. Ji – daugkartinė Lietuvos dainų švenčių vyriausioji baletmeisterė bei Respublikinių moksleivių dainų švenčių meno vadovė. Nuo praėjusio rugpjūčio Ž. Adomaitienė vadovauja Lietuvos nacionalinio kultūros centro Choreografijos poskyriui.
Kretingiškė gimnazistė – respublikinio konkurso nugalėtoja
Žemės ūkio ministerijoje ją pasveikino ir planšetiniu kompiuteriu apdovanojo žemės ūkio ministras Bronius Markauskas. „Kai mums paskambino ir pakvietė į Žemės ūkio ministeriją atsiimti apdovanojimo, ministerijos atstovų komentaras buvo trumpas – jog komisija už Gabijos sukurtą logotipą balsavo vienbalsiai“, – sėkme pasidžiaugė Gabijos sesuo Vydmantų gimnazijos dailės mokytoja Ramunė Grikštaitė. Nors ji sesers ir nemoko dailės, tačiau abi bendrauja ir bendradarbiauja kūrybinėje plotmėje. Žemės ūkio ministerijos, „Programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centro“ paskelbto konkurso Lietuvoje užauginto ir pagaminto žemės ūkio ir maisto produkto ženklo (logotipo) idėjai sukurti nugalėtoja tapo Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos trečiokė gimnazistė Gabija Grikštaitė.
Dovana Antano Mončio muziejui
Kraštiečio skulptoriaus Antano Mončio namai-muziejus Palangoje neseniai pasipildė itin vertinga dovana – jo vyriausias sūnus Žanas Kristofas padovanojo pirmąją tėvo sukurtą skulptūrą-grandinę „Pamatinė grandis“, davusią pradžią būsimai darbų serijai.
Ankstyvoji kurortų mada: kuo mažiau nuogos odos
Iki spalio mėnesio Palangos kurorto muziejuje karaliausianti teatro dailininko interjero dizainerio menotyrininko mados istoriko Aleksandro Vasiljevo paroda „Paplūdimio mada. 150 metų. Iš Alexandre Vassiliev kolekcijos“ – ne tik pasakojimas apie madą, bet ir gyva kelionė istorijos vingiais, įtaisytais suknelių siūlėse, korsetų raiščiuose ar skrybėlių smeigtukuose. Šį kartą – apie vasaros kostiumus ir gyvenimą iki Pirmojo pasaulinio karo. Nors, atrodytų, be saulės vonių ir maudynių neapsiėjo nė vienas laikmetis, pasak A. Vasiljevo, domėtis jūros voniomis Senojo žemyno gyventojai pradėjo tik XVIII a. antroje pusėje, o terapinė jūros maudyklių nauda atrasta XIX a. Palyginti neseniai, vos prieš 100 metų, Europoje ėmė plisti ir paplūdimio apranga, kurios išpopuliarėjimą neabejotinai paskatino kurortų atsiradimas. Pamažu žmonės pamėgo keliauti tam, kad paatostogautų, o atsiradus geležinkeliui kurortai tapo dar lengviau pasiekiami. Juostuoti ir uždari Tokie, A. Vasiljevo teigimu, ir buvo pirmieji maudymosi kostiumai, kasdieninėje aprangoje atsiradę XIX a. II pusėje. XX a. pradžioje išpopuliarėjusiais trikotažiniais maudymosi kostiumėlius iš vilnos apsirėdžiusios damos puikuojasi ir į Palangos kurorto muziejų atkeliavusios parodos afišoje, kuria tapo 1900 m. užfiksuota fotografija. Pasak A. Vasiljevo, joje plika akimi matyti senųjų maudymosi kostiumų bėdos: skurdus dizaino pasirinkimas, standartinė spalvų paletė ir raštas. „Visi maudymosi kostiumai buvo štai tokios formos, marginti horizontaliomis baltomis ir mėlynomis juostomis, pakankamai ilgi, todėl vizualiai stipriai trumpindavo moterų kojas, versdamos jas kostiumus raitotis“, – kalbėjo mados žinovas. Tuo pačiu XIX-XX a. pr. moterys labai gėdijosi savo nuogų kojų, todėl net ir pliaže vilkėjo šilkinėmis kojinėmis ir medvilniniais ar šilkiniais aukštakulniais batais, kuriuos pritaisydavo kaspinais, kad nepasimestų smėlyje.
Pabrėžos žemės išsūpuota
Kretingiškė 86-erių buvusi ilgametė pedagogė-geografė Irena Zapalienė, krašto bei jo augalų įvairovės žinovė, gimė ir augo garsaus mokslininko botaniko pranciškono Jurgio Pabrėžos gimtinėje – Večių kaime. „Visas mūsų kaimas gerai pažinojo žoles ir jomis gydėsi. Vaikystėje tai stipriai veikė mane ir galbūt nulėmė, kad pasirinkau geografės profesiją“, – svarstė I. Zapalienė.
Prikėlė Kretingos bažnyčios istoriją
Broliai pranciškonai pasirūpino, kad Švento Antano atlaidų dieną kretingiškius pasiektų brandi dovana miestui – ką tik iš spaustuvės atkeliavęs 9 autorių vaizdingai iliustruotas leidinys „Kretingos pranciškonų bažnyčiai – 400“. Ši knyga šiandieną pristatoma Kretingos muziejuje surengtoje mokslinėje konferencijoje bei bažnyčios istorijai skirtoje parodoje. Pranciškonai pasitelkė mokslininkus Sudaryti leidinį, pakviečiant ne tik Kretingos krašto istorikus, bet ir garsius šalies mokslininkus, besidominčius bažnyčios istorija, broliai pranciškonai patikėjo ilgamečiui Kretingos muziejaus istorikui Juliui Kanarskui, o nuotraukas atrinko ir leidinį maketavo muziejininkė Jolanta Klietkutė. „Mintis, jog reikėtų atšvęsti Kretingos bažnyčios 400 metų jubiliejų prieš keletą metų kilo tuometiniam parapijos komiteto vadovui Antanui Lukauskui: jis atėjo pas mane pasitarti, kaip galėtume įamžinti šią datą. Tačiau tikrasis šio leidinio sumanytojas ir jos krikštatėvis yra Kretingos katalikų parapijos klebonas Antanas Blužas“, – pabrėžė J. Kanarskas. „Nesinorėjo nei solidaus sauso akademinio leidinio, nei brošiūrėlės, o kad būtų gyva knyga žmonėms – ilgalaikė ir turinti išliekamąją vertę, kad būtų albumas-dovana ir į Kretingą atvykstantiems svečiams“, – patikino A. Blužas. Pernai pavasarį, palaikant Pranciškonų provincijos kurijai ir pasitelkus Vilniaus bernardinų parapijos, išleidusios svarų jubiliejinį leidinį, pavyzdį, buvo nuspręsta neapsiriboti vien kretingiškiais autoriais – J. Kanarsku, J. Klietkute bei istoriku Vaidu Kupreliu. Pasitelkus žinomus šalies bažnyčios istorijos bei meno tyrinėtojus – Reginą Laukaitytę, Rūtą Janonienę, Rasuolę Sabakonienę, varpų istorijos žinovą Povilą Šverebą, kraštietį Robertą Bitiną bei ilgametę Kretingos vienuolyno bibliotekos bibliotekininkę Nijolę Raudytę, ir gimė istorinę vertę turinti knyga. Šis leidinys, J. Kanarsko žodžiais, yra svarbus ne tik vietos bendruomenei, o – visai šaliai. Jame atspindėta ne tik Kretingos bažnyčios ir parapijos, bet viso miesto kūrimosi bei vystymosi istorija, per 400 metų čia dirbę ir tarnavę žmonės.
Kretingiškiai kūrėjai Antanas Mončys ir Leonardas Andriekus
1944 metų spalio 8 dieną skaudančia širdimi tolyn nuo artėjančios sovietinės kariuomenės ir gimtosios Žemaitijos Klaipėdos link į nežinią dviračiu išvažiavęs Kretingos pranciškonų gimnazijos auklėtinis Antanas Mončys (1921–1993) juo, o taip pat ir žemaičiu bei kretingiškiu, liko visam likusiam gyvenimui, kurį teko praleisti toli nuo savo gimtinės Vokietijoje ir Prancūzijoje. Sunkios ir varginančios kelionės metu patyręs bombardavimus ir apšaudymus, pasiekė Vokietiją, kur sutiko ir Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Gyvendamas karo pabėgėlių, vadintų perkeltais asmenimis, stovykloje, Bavarijoje, prie Miuncheno, JAV okupacinėje zonoje čia 1946 m. susipažino su skulptoriumi Vytautu Kašuba, jam parodė peiliuku mažomis figūrėlėmis išdrožinėtą medinę dėžutę. Po ilgo pokalbio su juo ir keleto piešimo pamokų, jis nusprendė tolesnį savo gyvenimą sieti su skulptūra. Kad patektų į Prancūzijos okupacinę zoną, kurioje 1947 metais atsidarė dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997) įsteigta Freiburgo taikomosios dailės mokykla, draugo padedamas jis buvo priimtas į netoli Tiubingeno įsikūrusį M. K. Čiurlionio vardo tautinį ansamblį, jame dainavo ir grojo dūdele. To reikėjo, nes perkeltieji asmenys negalėjo laisvai keliauti tarp Vokietijos okupacinių zonų, kai ansamblio vadovas Alfonsas Mikulskis (1909–1983) kandidatus į jį galėjo laisvai pasirinkti iš visų trijų okupacinių zonų. Įstojęs į Freiburgo taikomosios dailės mokyklą, mokėsi profesoriaus Aleksandro Marčiulionio (1911–1998) vadovaujamojoje skulptūros studijoje. Norėdamas atsigriebti už veltui praleistus metus dirbo su įniršiu, tuo stebindamas ir dėstytojus, ir draugus. „Pasijutau kaip žuvis vandenyje. Su draugu parsivežėme iš miesto griuvėsių karučiu akmenų ir kalėme“, – prisiminė Antanas. 1950 metais, baigęs mokyklą, gauna skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos okupacinės valdžios stipendiją toliau studijuoti Paryžiuje.
|
|
