|
|
|
Mūsų žmonėsPasauliui naujai atnešęs Kristų
„Mokyklose Martyną Liuterį mums pristatydavo kaip revoliucionierių, kovotoją prieš Bažnyčią. Bet, jei galvosime tik taip siaurai, niekuomet nesuprasime šios asmenybės vidinio pasaulio, jo mokymo esmės. Jis nesiekė skaldyti Bažnyčios, atvirkščiai – kvietė jos vadovus kalbėtis, naujai atrasti Dievo žodį ir tuo būdu pasauliui iš naujo atnešė Kristų“, – taip Reformacijos 500 metų jubiliejui skirtoje konferencijoje apie Reformacijos tėvą Martyną Liuterį kalbėjo Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Jonas Liorančas.
Kai siūlai suteka į audinio raštus
Moterys noriai atsiliepė į Kretingos muziejaus kvietimą išmokti austi rankinėmis staklėmis – per pirmąjį kursų užsiėmimą jos gerte gėrė 23 metų audėjos salantiškės Ingridos Šilgalytės žemaitišką pasakojimą, perpintą ne tik audimo amato paslapčių, bet ir mūsų krašto istorijos, pajautos, su kokiomis mintimis kuršės sėsdavo prie staklių dar prieš tūkstantį metų. Savo pamokas I. Šilgalytė praturtina ir žiniomis apie skandinavišką kultūrą, mat ji visai neseniai grįžo iš Norvegijos, kur 5 mėnesius gyvosios istorijos muziejuje lankytojus mokė audimo. „Niekas nebuvo daroma šiaip sau“, – per pirmąjį susitikimą su kursų dalyvėmis akcentavo tautodailininkė I. Šilgalytė, papasakojusi, kokių rūšių ir kokių raštų audiniai gali gimti, naudojant rankines stakles, kaip svarbu iš anksto numatyti audinio plotį, kad jis būtų taupiai sunaudojamas. I. Šilgalytė, vilkėdama rūbus, pasiūtus iš pačios austų medžiagų pagal IX a. kuršių moters kostiumą, dar vienais aprengė ir kursų dalyvę, paaiškindama, kokia buvusi rūbų konstrukcija, kaip jie buvo nešiojami, kad būtų patogu dirbti ūkio darbus ir tuo pačiu apsisaugojama nuo žvarbaus vėjo. „O reikėjo ne tik pačiam apsirengti, bet ir visą šeimyną aprūpinti. Tad pagalvokite, kiek visko iš tų siūlų reikėjo priausti: ir lininių rankšluosčių, ir vilnonių skarų, apklotų... Ir prie audimo staklių moterys sėsdavo tomis laisvomis minutėmis, kurių atlikdavo tarp ūkio ir buities darbų, juk šeimininkėms reikėjo spėti viską sužiūrėti. Tačiau turime suprasti: prieš tūkstantį metų ir laikas tekėjo kitokiu ritmu, negu dabar mes gyvename“, – kalbėjo I. Šilgalytė.
Stella Maris – gelbėjusi žmones ne tik jūroje
Stella Maris – Marija, Jūrų žvaigždė. Taip buvo pavadinta 1931 metais brolių Galdikų kunigo Jurgio (1883–1963) ir Lietuvos kariuomenės savanorio Valentino (1902–1966) lėšomis ir pastangomis Pašvenčių kaime, ant Šventosios upės kranto, pastatyta medinė koplyčia. Šventosios, Būtingės ir jų apylinkių katalikai gyvenamoje teritorijoje savo bažnyčios neturėjo, todėl jiems melstis tekdavo vykti į Palangą, Laukžemę ar Darbėnus. J. Galdikas gimė 1883 metais Kretingos apskrities Lazdininkų kaime, vidutinio ūkininko šeimoje, mokėsi Lazdininkų, Darbėnų pradžios mokyklose, Palangos progimnazijoje, kurią baigęs pasirinko dvasininko kelią, įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs ir 1907 metais įšventintas kunigu, vėliau teologijos mokslus tęsė Šveicarijoje, Belgijoje ir Austrijoje. 1911 metais apgynė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą dirbo Šiaulių bažnyčios vikaru, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paskirtas jos klebonu, čia įsteigė gimnaziją ir jai vadovavo. 1916 m. kaizerinės Vokietijos okupacinė valdžia jį kartu su grupe kitų Lietuvos kunigų ištrėmė į Vokietiją, kur jis praleido 2 metus. Grįžęs į Lietuvą, 1919 metais buvo paskirtas atkurtos Kražių progimnazijos, nuo 1924 metų tapusios „Žiburio“ gimnazija, kurioje ugdymo pagrindu buvo dora ir moralė, direktoriumi. 1927 metais perkeltas į Telšius tapo Telšių kapitulos kanauninku, 1927–1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos dėstytoju ir inspektoriumi.
Kolekcionieriaus vizijoje – šunų muziejus
„Jeigu palangiškis dailininkas Vytautas Kusas kolekcionuoja šunų skulptūrėles, tai kodėl negaliu to daryti ir aš?“ – šmaikštavo Medvalakio sodininkų bendrijoje gyvenantis Kazimieras Karpas, rodydamas daugybę įvairaus dydžio savo keturkojų.
Devynios puokštės – už meilę mokytojo darbui
„Kaip buvau išmokyta mokytojų seminarijoje, ant to paties laiptelio su mokiniu nestovėjau, vienu visada buvau aukščiau. Tos pačios klasės vaikų neskirsčiau į gabius ir negabius – dėmesio užteko visiems. Buvau pakankamai griežta, bet pedagogo darbą labai mylėjau“, – taip apie save kalbėjo 90-ąjį jubiliejų šį rugsėjį pasitikusi buvusi Rūdaičių mokyklos pradinių klasių mokytoja Angelė Razmienė.
Alkos kalne įpiltiškiai atkūrė koplyčią
Šis sekmadienis, rugsėjo 17-oji, Įpilties kaimo žmonėms bus ypatinga diena: 13 val. Telšių vyskupas koadjutorius Kęstutis Kėvalas Šventojo Kryžiaus išaukštinimo dienos proga aukos Šv. Mišias ant Alkos kalno – koplyčioje, kurią bendruomenė savo rūpesčiu, darbu ir lėšomis atkūrė šią vasarą. Istorija – iš statytojo anūko lūpų Trečiadienio vidurdienį Alkos kalno papėdėje triūsė šio kaimo tautodailininkas Edvardas Stalmokas – jis kalė turėklus palei taką, vedantį į viršukalnę, koplyčios link. O ten senojo kryžiaus pamatus tvirtino 77-erių Ignas Alonderis, su žmona Stanislava prižiūrintis ir aplinkui išlikusias senąsias koplyčias. „Dar nebuvau gimęs, kai 1924 m. mano senelis Klemensas Alonderis ant kalno pastatė šią koplyčią. Anksčiau čia buvo jo žemė. Koplyčią statė vienas pats, statyba truko 5-6-erius metus. Nueidavo kilometrus, kol pasikišęs po pažastimi atsinešdavo po lentą. Kaskart ir įkopti į kalno viršūnę su sunkiu nešuliu tekdavo“, – koplyčios statybos istoriją, perduotą giminėje, pasakojo I. Alonderis. Spėjama, kad ant Alkos kalno yra buvusi pagoniška šventvietė, mat, Įpilties kaimas yra supamas trijjų piliakalnių. Sovietmečiu žmonės pagal išgales patys prižiūrėdavo koplyčią, joje vykdavo gegužinės pamaldos, žmonės krikštydavo vaikus. „Amžinatilsį Steponas Viršilas pakeitė palanges, kai dirbau kolūkio agronomu, buvome pasikvietę ir statybininkus“, – kaip kaimas rūpinosi koplyčia, prisiminė E. Stalmokas. Prieš 10-metį, jo, buvusio ilgamečio Darbėnų seniūno rūpesčiu, skiedromis buvo perklotas stogas ir atnaujintas bokštas. „Tačiau medinė koplyčia, atlaikiusi šimtmetį, visiškai smego į žemę. Nuo gero vėjo būtų ir išvirtusi, nes neturėjo pamatų – meistras Klemensas klojo medines sijas ant akmenų ir ant jų surentė sienas. Sijos supuvo, koplyčia besilaikė tik ant apdailos lentų“, – teigė E. Stalmokas.
Ekspedicija baigėsi, misija prasideda
„Kai kas nors paklausia, ką įspūdingiausio patyriau ekspedicijoje, atsakau, jog įspūdingiausia buvo viskas – pradedant labai draugiška darnia komanda ir jos vadovu Arnoldu Foku, baigiant atradimo džiaugsmu ir tremtinių bei partizanų dainomis, kurias vakarais dainuodavom, pritariant keturstygei gitarai“, – teigė ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvis salantiškis Aurimas Rapalis.
Laukžemėje trumpam atgijo tarpukario gyvenimas
„Kas per Žolinę nesubėgs į didelį būrį, bus biedni visus metus“, – tarmiškai į publiką kreipėsi Kretingos rajono kultūros centro Laukžemės skyriaus vedėja ir bendruomenės pirmininkė Aida Mikutienė, pasveikindama visus gausiai susirinkusius į tradicinę vasaros šventę – Žolinę. Šventės rengėjams pavyko sukurti atmosferą, tarsi visi būtų atsidūrę Laukžemėje prieš 100 metų, kuomet čia buvęs valsčiaus centras – tai originali įžanga į Valstybės atkūrimo šimtmetį, kuris bus minimas kitąmet.
Šeimos relikvijas patikėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejui
Lietuvoje pirmą kartą viešintis iš Prancūzijos atvykęs Žakas Guifo (Jacques Guiffault) aplankė tas vietas, kuriose pėdsaką kadaise, Antrojo pasaulinio karo metais, paliko jo tėvas Polis Guifo (Paul Guiffault) – 1940–1944 m. Klaipėdoje gyvenęs ir dirbęs karo belaisvis.
Traukė kitoks Viliaus Orvido pasaulis
Orvidų sodyboje Gargždelės kaime gausus būrys giminių, draugų, bendraminčių buvo susirinkę pagerbti prieš 25-erius metus amžinybėn išėjusio šios sodybos įkūrėjo Viliaus Orvido atminimą. Rugpjūčio 16-ąją jam būtų sukakę 65-eri.
|
|
