|
|
|
Mūsų žmonėsISTORIJOS POTĖPIAI: VAKAR IR ŠIANDIEN
Nuo gaisro išgelbėtas albumas saugo tėvo atminimą
Kretingiškė tautodailininkė 97-erių Stanislava Jankauskienė dažnai pavarto seną savo šeimos albumą, kurį jai pavyko išsaugoti per įvairius laiko išbandymus ir kuris sugrąžina į tolimą vaikystę, kai ji, vos pustrečių metų likusi našlaitė, apie savo tėvą Vladislovą Songailą, Lietuvos kariuomenės savanorį, dalyvavusį kovose prieš bermontininkus, tepažino iš savo motinos Julijonos Songailienės pasakojimų. Tėvo nuotrauka, kurioje jis įsiamžinęs su Lietuvos policininko uniforma, S. Jankauskienei – viena brangiausių. Kai tarybiniais laikais ji nunešė perfotografuoti seną nuotrauką, fotografai pamanę, kad jis – miškininkas... „Pritariau. Niekas gi tada ir nebūtų išdrįsęs prisipažinti, kad esi Lietuvos kariuomenės savanorio ar policininko vaikas“, – kalbėjo S. Jankauskienė. Gimęs Raseinių apskrities Nemakščiūnų valsčiaus Gudų kaime V. Songaila augo 5 vaikų šeimoje. Motina, užauginta Balčios dvare ir ištekėjusi už pasiturinčio ūkininko, buvo mokyta, tad dviejų galų name įkūrė mokyklėlę, kurioje mokė ganiavą baigusius kaimo vaikus. „Mamos mokyklą“ baigė ir S. Jankauskienės tėvas. Motina anksti susirgo, suprato, jog vaikai liks našlaičiais. „Teta pasakojo, jog motina vis gododavusi „kur tas mano Vladelis dings, kaip gyvens...“. Tiek ji mylėjo savo vyresnėlį...“ – giminės prisiminimais dalijosi moteris.
Angelas, saugojęs Kretingos „raupsuotosios“ ramybę
Kretingiškiai, atsigręždami į savo praeitį, atranda vis naujus praėjusio laiko bei okupacijų ištrintus ir beveik pamirštus savo krašto istorijos puslapius. Grafų Tiškevičių buvimas Kretingoje įamžintas ne tik išlikusiais jų dvaro rūmais, parku, pastatais, kultūriniu bei istoriniu paveldu, bet ir Kretingos senosiomis II kapinėmis, kuriose nuo 1893 m. stovi ne tik pajūrio neogotikos perlas – Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus, bet ir šalia jos palaidoti dvaro aplinkoje gyvenę žmonės, turėję įdomias savo gyvenimo istorijas bei likimus. Viena jų – Kretingos miesto senbuvio Edmundo Giedrimo, kurio tėvas Pranas Giedrimas (gim. 1905 m.) ilgą laiką buvo grafo Aleksandro Tiškevičiaus (1864–1945 m.) asmeninio lengvojo automobilio vairuotojas, girdėta ir žurnalistės Vitalijos Vitkauskienės 2002 m. bei muziejininkės-kraštotyrininkės Jolantos Klietkutės 2015 m. pagarsinta istorija. Ne veltui sakoma, kad legendos gyvena tol, kol yra gyvi jas menantys žmonės. Būsimieji Kretingos dvaro (nuo 1875 m.) savininkai: Juozapas Tiškevičius (1835–1891 m.) ir jo žmona Sofija Horvataitė (1839–1919 m.), susituokę 1861 m., prieš pat 1863 metų sukilimą, vengdami suirutės ir carinės valdžios represijų, išvyko laikinai gyventi į Paryžių, kur 1864 m. jiems gimė sūnus Aleksandras. Galvodami apie jo ir būsimų jų šeimos narių auklėjimą bei išsilavinimą, jie susipažino su paryžiete guvernante Marie Fayard, kurią pakvietė atvykti į Lietuvą, nes nuo XVII a. Lenkijoje ir Rusijos imperijoje buvo susiklosčiusi tradicija samdyti guvernantes prancūzes mokyti kilmingųjų vaikus prancūzų kalbos ir gerų visuomenės manierų: teisingos šeimos sampratos, pasirengimo būsimų vaikų auklėjimui, paklusnumo tėvų valiai. Lavinant vaikus, išskirtinis dėmesys buvo skiriamas laiškų rašymo kultūrai.
Paminėti Vydūno metai
Daug žymių asmenybių, Lietuvos kultūros, meno ir mokslo veikėjų yra siejami su Mažąja Lietuva.
Kretingos draugijai „Bitė“ – amžiaus jubiliejus
Šie, 2018-ieji, metai – jubiliejiniai Kretingos bitininkų draugijai, kuri, prieš 100 metų įkurta brolio pranciškono Jeronimo Pečkaičio, buvo iki dabar veiklą tebevystančios Lietuvos bitininkų sąjungos užuomazga.
Kazio Grižo kapą saugos valstybė
Kretingą pasiekė gera žinia, jog, artėjant atkurtos Lietuvos 100-mečiui, Kultūros paveldo departamentas (KPD į vertybių registrą įtraukė Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, Kretingos apskrities viešosios policijos nuovados viršininko Kazio Grižo kapą, suteikdamas jam teisinę valstybės apsaugą.
„Salanto“ skautai garsina savąjį kraštą
Lietuvos skautijos „Salanto“ draugovė, laimėjusi regioninę atranką, rytoj išvyks į Vilniuje surengtą respublikinį skautų patriotinių dainų konkursą, skirtą šiemet išvien su Lietuvos atkūrimo 100-mečiu švenčiamam ir Lietuvos skautų judėjimo 100-mečiui. „Salanto“ draugovės įkūrėja ir vadovė Salantų gimnazijos kūno kultūros mokytoja Aušra Kundrotienė teigė, jog skautų dainų konkursai yra tradiciniai, vyksta kasmet, ir salantiškiai iš jo grįžta laimėję prizines vietas, o 2010-aisiais – prestižinį Didįjį prizą. Konkursai yra skirti anapilin iškeliavusiam garsiam Lietuvos vyriausiajam skautininkui Feliksui Šakaliui, kuris įdėjo daug pastangų, populiarinant lietuvių liaudies muziką, atminti. Todėl jo vaikai savo tėvo atminimui kone prieš du dešimtmečius ir įsteigė šį konkursą, skautai jį pamėgo ir šis tapo tradiciniu“, – teigė A. Kundrotienė. Jos žodžiais, tam, kad patektų į respublikinį konkursą, pirmiausiai tenka praeiti Klaipėdos regiono atranką, – šiemet ji įvyko Priekulėje. Salantiškiai laimėjo tarp 6 draugovių, o respublikiniame konkurse iš viso susirungs per 50 solistų bei ansamblių.
ISTORIJOS POTĖPIAI: VAKAR IR ŠIANDIEN
Įžvelgė panašumą su Žiemos sodo koralais
Kretingiškis Antanas Miklovas, vaikštinėdamas Minijos pakrantėmis, aptiko, jo žodžiais, įdomios uolienos klodus, – jos gabalą parodė muziejininkui Juliui Kanarskui, taip pat atnešė ir į redakciją. Skaitytojo manymu, uoliena labai primena koralus, kuriais grafai Tiškevičiai buvo išpuošę Žiemos sodo sienas. Restauratoriams parodytų radimvietę „Mėgstu gamtą. Mūsų kraštas – labai įdomus: dažniausiai praeini prošal, nors galima aptikti įdomių dalykų, kaip ir tą akmenį. Pažįstamas žvejas pasakė, kad Minijos šlaite yra įdomi uoliena, keičianti spalvą: paviršiuje – ruda, o vandeny – žalia. Ištraukęs gabalą iš vandens, pirmiausia jį parodžiau broliui pranciškonui Evaldui Daruliui. Jis – gamtos žmogus, susidomėjo. O kai sužinojau apie Žiemos sodo koralus, šie man pasirodė esą „viens prie vieno“ kaip tie Minijos šlaite“, – pasakojo kretingiškis. Kai parodė savąjį akmenį muziejininkui J. Kanarskui, šis taip pat sutiko dėl panašumo su medžiaga, kuria dekoruotos Žiemos sodo sienos. „Restauruojant Žiemos sodą, vietoj tikrų koralų lyg ir naudojo smiltainį, atvežtą iš Estijos. Jeigu ir vėl panašios medžiagos prireiktų restauratoriams, galėčiau nuvežti ir parodyti, kur čia pat yra tokių geologinių nuogulų“, – tvirtino A. Miklovas, nepanoręs viešai įvardinti radimvietės
Pirmieji grafų Tiškevičių rūmai Palangoje – kurorto istorijos lopšys
Palanga, XIX a. pab. visame pasaulyje išgarsinta gausaus būrio grafų Tiškevičių draugų ir artimųjų, studentų ir inteligentijos, nuo seno apipinta legendomis.
|
|
