|
|
|
Mūsų žmonėsVašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje
Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kretingiškis Pranas Jurkus su JAV Holokausto memorialinio muziejaus darbuotoja Ina Navazelskis 2012 m. balandžio 30 dieną įrašė savo, tada keturiolikmečio paauglio prisiminimus ir liudijimus apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje. Šis anglų kalba darytas interviu tapo šio muziejaus žodinių liudijimų dalimi ir yra pasiekiamas internetu. P. Jurkus gimė 1927 m. Onos (1895–1944 m.) ir Prano (1886–1958 m.) Jurkų šeimoje. Be jo, čia augo dar trys vaikai: Jadvyga (gim. 1924 m.), Adelė (gim. 1931 m.) ir Aldona (gim. 1937 m.). Šeima nuomojosi namą su žeme tuometinėje Kluonalių gatvėje, pietinėje miesto dalyje už dabartinio turgaus, toliau nuo miesto centro. Tėvas Pranas, kilęs nuo Jokūbavo, buvo nagingas dailidė ir statybininkas, Šiauliuose baigęs amatų mokyklą. Prie namų turėjo savo dirbtuves, nors daugiausia dirbdavo pas žmones, taip pat Kretingos pranciškonų vienuolyne. Nagingas dailidė pradžiugindavo šeimą ir darydamas įvairius medžio gaminius: dėžutes, indus, velykinius kiaušinius, kas tada buvo retenybė. Juos gaminant ir marginant dalyvaudavo visa šeima, juos noriai prieš šv. Velykas pirkdavo ir kretingiškiai. P. Jurkus savo šeimai buvo pagaminęs ir smuiką bei cimbolus, kuriais grodavo ir vaikai. Smuiko gaminimo paslapčių jį mokė labiau patyręs meistras žydų tautybės kretingiškis, vardu Motkis. P. Jurkus smuiko viduje buvo įrašęs ir savo pavardę. Po jo mirties muzikos instrumentai buvo perduoti Kretingos muziejui ir čia šiandien yra saugomi.
Įteikiant stipendijas – klasikos koncertas
Tautos fondas, su Pranciškonų gimnazija bendradarbiaujantis nuo 2013 metų, jau šeštą kartą įteiks metines stipendijas šios mokymo įstaigos mokiniams. Metine stipendija apdovanojami geriausio rašinio autoriai – šiais metais Tautos fondo inicijuoto rašinio tema „Per tikėjimą ir kančią į šimtmečio Lietuvą“. Fondo atstovų teigimu, fondo ir gimnazijos bendradarbiavimas vyksta ištisus metus: rudenį paskelbus temą, mokiniai gilina istorijos, pilietiškumo, lietuvių kalbos ir literatūros žinias. Už parašytus rašinius skiriamos premijos, taip pat metinės stipendijos, už kurias padengiamos mokslo, uniformos ir rekolekcijų išlaidos. Stipendijos skiriamos, kai mokinys atitinka Tautos fondo numatytus kriterijus: atsižvelgiama į šeimos finansinę padėtį, šeimoje puoselėjamą patriotiškumą ir krikščioniškas vertybes, ar šeimoje buvo giminaičių, ištremtų į Sibirą arba dalyvavusių ginkluotame partizaniniame pasipriešinime prieš sovietinę okupaciją. „Į stipendijų įteikimo iškilmes kviečiame ne tik mokinius, bet ir jų tėvus, mokytojus, bendruomenės narius“, – sakė Pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vaiva Krikščiūnaitė-Buitvydė. Šiemet stipendijų įteikimas vyks birželio 20 d. 14 val. Šv. Antano rūmų salėje. Įteikti stipendijų gimnazijos mokiniams iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvyks fondo administratorius Jonas Vainius. Šiemet, organizuojant stipendijų įteikimo iškilmes, rengiamas ir klasikinės muzikos koncertas, į kurį kviečiami muzikos klasikai ir mokinių pasiekimams neabejingi kretingiškiai. Koncertuos žinomos Jungtinių Amerikos Valstijų muzikės – smuikininkė Linda Veleckytė ir pianistė Dalia Sakaitė. Į Kretingą jos atvyksta Tautos fondo ir Pranciškonų gimnazijos direktoriaus brolio Alvydo Virbalio kvietimu. Be Kretingos, viešnios koncertuos ir Vilniuje M. K Čiurlionio namuose. Programoje skambės Volfgango Amadėjaus Mocarto „Sonata g-moll“, Eduardo Balsio baleto „Eglė, Žalčių Karalienė“ fragmentai, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudai fortepijonui, Johano Bramso „Sonata FAE“, Cezario Franko „Sonata smuikui ir fortepijonui A-dur“. Įėjimas į iškilmes ir koncertą – nemokamas.
Kazachai kretingiškį sutiko kaip draugą
Senojoje Kazachijos sostinėje Almatoje personalinę gintaro juvelyrikos parodą surengęs kretingiškis menininkas Gražvydas Kasparavičius sakė niekur ligi šiol nejautęs tokio svetingumo, kokį patyręs šalyje, kurioje šiemet viešėjo antrąkart. „Kazachai turi posakį: pirmąkart atvykusį sutinkam kaip svečią, antrąkart – kaip draugą, o trečiąkart – kaip šeimos narį“, – tvirtino G. Kasparavičius. Su menininkais nepolitikavo Kelionę į tolimą Azijos šalį, kuri savo dydžiu prilygsta kone visai Europai, kretingiškis laiko didele dangaus dovana. „Druskininkų folkloro šventėje priėjo mano darbais susižavėjusios 2 kazachės, viena iš jų buvo Almatos akimato, mūsiškai – merijos, kultūros skyriaus vadovė Hanzada Jesenova ir pakvietė atvykti apsižiūrėti, ar sutikčiau surengti parodą jų miesto Tūkstantmečio muziejuje ir vesti edukacinius užsiėmimus. O antrąkart į Almatą vykau su 150 savo darbų“, – apie viešnagės Kazachijoje tikslą pasakojo G. Kasparavičius. Menininkas neslėpė įspūdžio, jog jį pasitiko ir kone dvi savaites kasdien pagal sudarytą programą rūpinosi Kazachijos meno ir kultūros žmonės. „Nuo pat lėktuvo trapo lydėjo kaip kokią žvaigždę, tik „paparacų“ ir betrūko, – juokavo pašnekovas. Perdien vykdavę po kelis susitikimus su menininkais, rašytojais, išvykos, aplankant krašto įžymybes. – Kitąkart tik pradedu gilintis, o jau veža kitur.“ Ši šalis laikoma autoritarine, nuo 1990-ųjų valdoma vienintelio prezidento Nursultano Nazarbajevo, tačiau apie politiką, tikino pašnekovas, jie visiškai nekalbėję: „Gal žinojo, kad esu meno žmogus ir man politika – tolimas reikalas, o gal tyčia vengė.“ Jis pastebėjo, kad gatvėse žmonės nedėvi nacionalinių rūbų, nes šie – itin brangūs, dažniausiai siuvinėti auksu ir yra šeimos palikimas. Tačiau kepurėlės „tiubeteikos“ tebėra populiarios.
Bendruomenę sutelkė įspūdingam projektui – sukurta miniatiūrinė Kretinga
Nors tik rytoj per oficialią miesto šventės ceremoniją bus atidengti ir pristatyti miniatiūriniai devynių žinomiausių Kretingos pastatų maketai, tačiau jie jau dabar sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo. Daugelį kutena smalsumas, kaip gi gyvai atrodo gerokai sumažinti objektai, pro kuriuos galima kasdien praeiti ir kurie yra neatsiejami nuo Kretingos istorijos bei jos įvaizdžio. O visų įstabiausia yra tai, kad šias pastatų kopijas sukūrė patys kretingiškiai – bendram darbui jų susitelkė daugiau kaip šimtas. Iššūkio ėmėsi ir Kretingos miesto istorinių objektų maketų projekte „Mano miestas“ dalyvavo devynios švietimo ir socialinių paslaugų įstaigos – jų atstovai praėjusių metų pabaigoje burtų keliu išsitraukė sau užduotis. Taip Šv. Antano dienos centrui teko sukurti Evangelikų liuteronų bažnyčios maketą, Dienos veiklos centrui – Banko pastato (Vilniaus g.), Vydmantų gimnazijai – Grafų Tiškevičių koplyčios naujosiose kapinėse, Jurgio Pabrėžos universitetinei gimnazijai – Tėvo Ambrozijaus (Jurgio) Pabrėžos kapo ir Šv. Jurgio koplyčios, Marijono Daujoto pagrindinei mokyklai – Šv. Antano rūmų, Kretingos technologijos ir verslo mokyklai – istorinio namo, kuriame gyveno F. Janušis ir L. Janušytė (Kęstučio g.), Simono Daukanto progimnazijai – Pranciškonų ordino vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios pastatų komplekso, Kretingos meno mokyklai – Kretingos muziejaus su Žiemos sodu, Pranciškonų gimnazijai – Kretingos lurdo maketas. Bažnyčią nulipdė iš vaško Šv. Antano dienos centro kolektyvas ėmėsi ypač ambicingo sprendimo – Evangelikų liuteronų bažnyčios maketą nuliejo iš vaško. „Vaško luitus tarkavome – tai buvo išties sunkus fizinis darbas, tada jį lydėme ir pylėme į formas, raižėme. Dirbo ir Šv. Antano dienos centro darbuotojai, ir savanoriai, ir vaikai. Tai buvo nemenkas iššūkis, nes niekas iš mūsų nieko panašaus nebuvome darę, tai mums buvo nauja patirtis“, – pasakojo meninių užsiėmimų vadovė Rasa Lazdauskaitė. Pasak jos, rinkdamasi medžiagas, įstaigos komanda nutarė, kad vaškas yra ganėtinai tvirtas, bet tuo pačiu labai paslankus, prisiminta, kad ne be reikalo jis naudojamas vaškinėms žinomų žmonių figūroms daryti. „Vašką sulipdo bitės ir pagalvojome, kad tai yra simboliška galvojant ir apie bažnyčią, jos bendruomenę. Be to, vaškas yra natūrali medžiaga, jis skaniai kvepia, yra šiltas ir malonus prisiliesti“, – kalbėjo R. Lazdauskaitė. Jos teigimu, sukurti maketą nebuvo lengva, nes paaiškėjo, kad išlikę tik bažnyčios pagrindo brėžiniai, o duomenų apie tai, kokie yra sienų, stogo matmenys – nebuvo, tad juos teko susižinoti, atliekant matavimus lazeriu. „Tai buvo proga geriau pažinti Evangelikų liuteronų bažnyčią, pro kurią dažnai praeinu – dabar teko ją atidžiai apžiūrėti iš visų pusių, susiskaičiuoti, kiek yra langų“, – kad projektas paskatino labiau pažinti savo miestą, teigė R. Lazdauskaitė.
Istorijos potėpiai
Kilmingųjų palikuonio pareiga – tarnauti Lietuvai
Salantų krašto istorijos tyrinėtojas 40-metis Paulius Vaniuchinas, pernai įrodęs savo bajorišką kilmę, tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kilmingųjų palikuonių bendrijos nariu, Šv. Adalberto-LDK -Riterių ordino riteriu, LDK Ponų tarybos signataru, o šių metų pradžioje buvo išrinktas Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos kancleriu. Su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais P. Vaniuchinas sutiko pasidalinti, ką jam reiškia šios garbingas pareigos bei papasakoti apie organizacijų, kurioms jis priklauso, veiklą. – Jūs 20 metų tyrinėjate Salantų krašto istoriją. Ar šis savanoriškas darbas Lietuvos ir užsienio archyvuose, skaitant raštus rusų, lenkų, lotynų kalbomis, privedė prie savųjų šaknų paieškos? – Taip. Rinkdamas medžiagą apie Salantus, kartu tyrinėjau ir savo giminės istoriją. Suradau kelių šimtų metų senumo savo giminės – bajorų Viskantų – šaknis pagal tėvo liniją iš motinos pusės, kurie turėjo herbą Vadvič. Šis lenkų bajorų herbas pirmą kartą paminėtas 1404 m. istorijos šaltiniuose, po 1413 m. Horodlės unijos lenkų bajorai lietuvių didikams suteikė šį herbą su teise jį paveldėti. Šis herbas – tai mano protėvių palikimas. LDK kilmingųjų palikuonių bendrija, Lietuvos genealogijos ir heraldikos komisija bei LDK Atminties rūmai, išsamiai patikrinę mano dokumentus, šį faktą patvirtino pernai. Iškilmingas kilmės liudijimo įteikimas įvyko Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Beje, pirmasis Lietuvos bajoras, 1413 m. Horodlės seime už nuopelnus gavęs adaptuotą Vadvič herbą, buvo Šalčininkų ir Ašmenos žemių paveldėtojas, LDK didikas Petras Mangirdaitis, garsios Palangos ir Kretingos fotografės Paulinos Mongirdaitės protėvis. – Kilmingieji turi savo giminės herbus, koks yra Jūsų herbas? Ir apskritai, be garbės, ką Jums reiškia būti kilmingos giminės palikuoniu? – Naudoju du herbus – kilmingiems protėviams priklausiusį herbą Vadvič ir naujai įsteigtą Vaniuchino herbą. Kilmingųjų heraldika ir naujoji heraldika yra panašios sudėties, tačiau turi skirtumų, kurių pagrindinis – rango karūna. Ją naujuosiuose pakeičia heraldinis vainikėlis. Naująjį herbą, kuris yra patvirtintas ir įregistruotas, man sukūrė garsus šalies dailininkas, Lietuvos heraldikos kūrėjas Arvydas Stanislovas Každailis, o vėliavą pasiuvo jo žmona, žymi Lietuvos tekstilininkė Regina Irena Každailienė. A. Každailis atkūrė ir sukūrė daugiau nei 40 miestų ir miestelių herbų bei vėliavų: istorinę valstybės vėliavą, Lietuvos valstybės herbą, LR Prezidento vėliavą, Lietuvos valstybės didįjį herbą, taip pat Salantų miesto herbą ir vėliavą. Aš turiu visus kilmės įrodymus – to neslepiu, bet ir nesipuikuoju. Tikras kilmingos giminės palikuonis niekuomet nesigiria ir nutyli šį faktą. Deja, dar klaidingai manoma, kad kilmė įpareigoja, manyčiau, jog įpareigoja ne kilmė, o – kilmingumas. Ir viena iš kilmingojo pareigų yra būti kukliam. Sutinku, jog tai – keista pareiga, tačiau kuklumas yra didelė žmogaus dorybė.
Šimtmečio vizijos – kaip įkvėpimas kurti šiandieną
Jau tris mėnesius Valstybės pažinimo centre veikia paroda „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“, kuri yra unikali ne tik savo tematika – pristato ryškiausias šimtmečio idėjas Lietuvoje, bet ir modernia pateikimo forma. Viena šios parodos kūrėjų – iš Kretingos kilusi žurnalistė Rosita Garškaitė, kuriai ekspozicija ypatinga tuo, kad tai yra tarsi kvietimas pažvelgti į modernią Lietuvą naujai. R. Garškaitė šiuo metu gyvena Vilniuje ir yra interneto dienraščio Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, tačiau, be žurnalistinės veiklos, ji jau kurį laiką rimtai domisi ir muziejų veikla. Nors anksčiau, prisipažino R. Garškaitė, ji nebuvo didelė muziejų gerbėja, tačiau dabar ji labai džiaugiasi neatsisakiusi pasiūlymo įsilieti į Valstybės pažinimo centro kūrėjų komandą – tuomet ir prasidėjęs, kaip pati juokauja, jos „romanas“ su ekspozicijomis. „Jaučiausi it atradusi naują žemyną! Kokia tai puiki vieta pramogauti, mokytis, pažinti, mąstyti apie save ir kitus“, – sakė R. Garškaitė. „Nevadovėliškas“ požiūris į praeitį Tarsi naujų atradimų žemė R. Garškaitei atsivėrė ir tuomet, kai vos 2016 metais LR Prezidento rūmų ansamblyje įsikūrus Valstybės pažinimo centrui, jo kūrėjai pradėjo mąstyti apie projektą, skirtą artėjančiam valstybės atkūrimo šimtmečiui. „Tęsėme jau pasiteisinusią praktiką burti į komandą skirtingų sričių specialistus – politologus, istorikus, menotyrininkus, architektus, dizainerius ir t.t. Visi norėjome kažko netradiciško, nešabloniško, „nevadovėliško“, žvilgsnio ne tik į praeitį, bet ir į ateitį“, – kalbėjo R. Garškaitė. Pasak jos, iš karto buvo apsispręsta ir dėl formos, labiausiai tinkamos parodos idėjai įgyvendinti – ji novatoriška tuo, kad primena kiną. „Per 45 minučių seansą lankytojai patiria visą šimtmetį per vaizdus ir garsus. Istorijos laikotarpių kaita perteikiama ant salės sienų suprojektuotomis vizualizacijomis, o konkrečios vizijos pristatomos atskirais objektais: muziejų eksponatais, maketais, meno kūriniais, trumpais videoklipais, nuotraukomis“, – parodą pristatė R. Garškaitė.
Šeimos gyvenimą sutraiškė sovietų režimas
Buvusios ilgametės Salantų ligoninės felčerės 81-erių Marijos Riepšienės – Lietuvos kario savanorio Klemenso Alšausko dukters – šeimos gyvenimą, jos vaikystę negailestingai sutraiškė sovietinis režimas. Skaudžius išbandymus – motinos mirtį, tėvo netektį ir vaikystę Jakutsko vaiknamyje – išgyvenusi moteris šiandien itin brangina ramų gyvenimą laisvoje tėvynėje. Ištremta su svetimais vaikais Vartydama šeimos nuotraukas M. Riepšienė ramiai, be pykčio ir pagiežos, vien tramdydama ašaras, iš atminties traukė vaiko pasaulyje užstrigusius prisiminimus ir iš savo artimųjų pasakojimų dėliojo praeities paveikslą. Ji gimė Viliotų kaime, netoli Židikų, – jos tėvai Klemensas ir Bronislava Alšauskai susilaukė trijų vaikų – vyriausias buvo Juozas, po jo ėjo Antanas ir ji, jaunėlė Marija. Rodydama motinos laidotuvių nuotrauką, Marija atsidūsėjo: „Kai mirė mama, man tebuvo vos 9 mėnesiai.“ Jos tėvas vedė antrąkart – tai buvo Valerija Albinavičiūtė nuo Telšių ir su ja 1940-aisiais susilaukė vienintelio sūnaus Klemenso. Būtent ši moteris, M. Riepšienės žodžiais, buvo jai lyg tikroji motina, kuriai likimo buvo skirta vienai su svetimais vaikais išgyventi mirties ir kančių pragarą. „Tėvas buvo savanoris, tarnavęs Telšiuose, – rodydama K. Alšausko 1920 m. namiškiams siųstą nuotrauką, pasakojo salantiškė. – Užėjus sovietams, kaltė už jo veiklą, atkuriant Lietuvos valstybę, krito ant visos mūsų šeimos: mes patekome į pirmų tremiamųjų sąrašą. 1941-ųjų birželio 14-osios naktį saugumiečiai įvirto į mūsų namus: tėvo namie nebuvo, o brolis Antanas slapčia išspruko jį įspėti. Sovietai visvien pamotę su trimis vaikais – Klemensėliui tuomet tebuvo vos vieneri, įgrūdo į gyvulinį vagoną ir išvežė į Krasnojarsko kraštą.“
Apdovanojo gyvenimas ir Prezidentė
Vakar Bargalio kaime, Imbarės seniūnijoje, apsilankė LR Prezidentūros atstovai kancleris Giedrius Krasauskas ir personalo skyriaus vedėja Gražina Urbonienė, kurie 88-erių Anelei Gricienei, į gyvenimą išleidusiai 10 dorų vaikų, atvežė Motinos dienos proga skirtą apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Sveikatos ir ilgų gyvenimo metų, įsegdamas Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimą – medalį ir įteikdamas saldainių dėžutę, A. Gricienei linkėjo G. Krasauskas. Tuo pačiu garbiąją rajono motiną pasveikino Kretingos rajono vicemerė Danutė Skruibienė, Socialinių reikalų ir sveikatos skyriaus vedėja Danutė Blagnienė bei Imbarės seniūnijos atstovės Rima Vaičiulienė ir Dovilė Kiesienė. Gimdė vienuolika kartų O kol A. Gricienė su ja prižiūrinčia ir sykiu gyvenančia dukra Zenaida Brikmaniene laukė atvykstant svečių, senolė „Pajūrio naujienoms“ atsivėrė: „Vargsta Prezidentė su tais medaliais. Nebereikėjo – jau vieną turiu.“ Ir kaip įrodymą ištraukė iš stalčiaus dugno į ryšulėlį susuktą 1971 metais, gimus paskutiniajam – dešimtajam vaikui, įteiktą Motinos didvyrės medalį su autentišku numeriu, nukaldintą Maskvos monetų namuose. Senolė sakė, jog vaikai – didžiausias gyvenimo džiaugsmas, ir jai keista, kad šiandien moterys nebenori gimdyti: „Anūkės vos po vieną atžalą teturi, sakau, nors jau antro susilaukit. Kitaip visai išnyks Lietuva.“ Senolė pasidžiaugė, jog iš gausaus būrio jos vaikų tik 2 gyvena užsienyje: jaunėlis Arūnas – Anglijoje, o Kazys – jau 30 metų Tiumenėje, Rusijoje. Visi kiti čia pat: kas Plungėj, Klaipėdoj, o kas Kretingoj ir Vydmantuose. Ir nors atmintimi, pasak Zenaidos, mama nesiskundžia, bet paklausta, kiek gi anūkų ir proanūkių jai dovanojo gyvenimas, tik mostelėjo ranka – „daug, nebesuskaičiuoju“. O savo vaikus vardindama, pabandė prisiminti jų gimimo datas, nebūdama tikra, ar nesuklydo: Zenaida yra vyriausia – jai 68-eri, o jauniausias 47-erių Arūnas. Tarp jų pamečiui dar gimė Kostas ir Kazys, po trijų metų Anelė, vėliau Alfredas, Jadvyga, Jonas, Petras. Vieno sūnaus neteko anksti – motociklo avarijoje, vos sulaukęs 23-jų, žuvo Vidmantas. Gimdė ji vienuolika kartu – Steponėlis, sakė, miręs mažytis – vos 2 mėnesių amžiaus.
Išgelbėtieji Imbarėje: Rapolas Veržbolauskas
Sofija (1898–1972 m.) ir Pranas (1888–1969 m.) Kasperaičiai – tylieji Imbarės kaimo didvyriai, kuriems už jų herojišką veiklą nacistinės okupacijos 1941–1944 metais, gelbstint nuo genocido salantiškius Basią Abelmanaitę ir Rapolą Veržbolauską, 1991 m. suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai, jų pavardės iškaltos Jeruzalėje ant Teisingumo sienos, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodintas medis, o Lietuvos valstybė šalies Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties). Kas jis, Rapolas Veržbolauskas, ir kodėl jį reikėjo gelbėti? R. Veržbolauskas gimė 1895 m. Naumiesčio miestelyje, įsikūrusiame Rytų Prūsijos pasienyje, Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Carinės Rusijos pasienio miestelis oficialiai tuo metu vadinosi Vladislavovu, nors tarp vietinių gyventojų ir jų kaimynų vokiečių šis pavadinimas neprigijo. Iš savo tėvo paveldėjęs gana retą pavardę, kuri kildinama iš kaimyninio miestelio Virbalio, kurį lenkai ir rusai vadino „Veržbolovo“, pavadinimo. Vietinių žydų trijų vaikų šeimoje gimęs Rapolas čia išėjo pradinius ir vidurinius mokslus. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip visateisis carinės Rusijos gyventojas, buvo įtrauktas į jos kariuomenės materialinio aprūpinimo tarnybos gretas, vykstant karo veiksmams Rytų Prūsijoje arkliais kinkytais vežimais vežiojo maisto produktus ir amuniciją. 1915 m., Rusijos kariuomenei traukiantis į šalies gilumą, ten atsidūrė ir jis. 1918 metų vasarą į jau atsikūrusią Lietuvos valstybę kartu su kitais į Rusijos gilumą pasitraukusiais lietuviais grįžęs R. Veržbolauskas apsigyveno gimtajame Naumiestyje. Čia 1919 m. vasarą, normalizuojantis šalies gyvenimui ir kuriantis nepriklausomos Lietuvos valstybinėms tarnyboms, prie sienos su Vokietijos Rytų Prūsijos provincija buvo įsteigta viena pirmųjų muitinių, taip pat pasienio apsaugos tarnyba. Pagyvėjus prekybai tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos, atsirado verslių žmonių, kurie, gerai mokėdami vokiškai, ten gabeno maisto produktus, į Lietuvą atveždami pramoninių, tada vadintų kolonialiomis, prekių. Vienas jų buvo R. Veržbolauskas, kuriam šis verslas sekėsi gerai, atsirado ir pagalbininkų, buvo nupirktas ir lengvasis automobilis. Praturtėjęs, pakankamai išsilavinęs, keliomis užsienio kalbomis kalbantis R. Veržbolauskas tapo miestelio inteligentijos dalimi, dalyvavo jo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jis kaip rangovas laimėjo ir naujos miestelio, kuriame 1923 m. gyveno 3 tūkst. 67 žmonės, iš jų 58,39 proc. lietuvių ir 32,31 proc. žydų, mokyklos statybos konkursą.
|
|
