|
|
|
Mūsų žmonėsKaip mes važiuodavome iš Kretingos į Palangą
Šiandien retas kretingiškis ar pro Kretingą Žemaitės alėja, tiltu per Akmenos upę ir viaduku per geležinkelį važiuojantis žmogus susimąsto, kad kažkada kelionė iš Kretingos į Palangą buvo gerokai sudėtingesnė. Kretingiškiai ar nuo Kartenos ir Gargždų atvykusieji turėjo važiuoti per miesto centrą, vingiuota Birutės gatve leistis į Akmenos upės slėnį, pro vandens malūną pervažiuoti tiltą ir kilti į gana statų Pelėdos kalną, kad Palangos gatve, kirtus geležinkelio pervažą, toliau tęstų kelionę per Pryšmančius ir Vydmantus ir taip pasiektų savo išsvajotą tikslą – prie Baltijos jūros įsikūrusią Palangą. Nors nuo pat pirmųjų nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo metų nemažai dėmesio buvo skiriama šalies automobilių parko vystymui, bet tarpukariu net ir nedidelis automobilis buvo laikomas išskirtine prabanga. Eiliniam Lietuvos gyventojui didžiausia galimybė buvo pasinaudoti autobusu, kurių skaičius Lietuvoje pradėjo augti ketvirto dešimtmečio pradžioje, kai 1932 m. šalyje buvo užregistruoti 360 autobusų. Nors keleivių vežimu daugiausia užsiėmė smulkūs verslininkai, valstybė prisidėjo prie autobusų susisiekimo gerinimo, tvarkydama šalies kelius, statydama naujas autobusų stotis ir jų sustojimo vietas šalies kaimuose ir miesteliuose. Vystantis šalies ekonomikai ir augant žmonių pajamoms, vis daugiau jų galėjo sau leisti vasarą poilsiauti Palangoje, tad nuo 1931 metų maršrutu „Kretinga–Palanga“ ir „Klaipėda–Palanga“ per Kretingą pradėjo kursuoti autobusai. 1932 metais geležinkeliu tiesiogiai sujungus Kretingą su laikinąja sostine Kaunu, padaugėjo atvykstančiųjų traukiniais, o į Palangą juos nuveždavo Kretingos autobusai ar privatūs taksi automobiliai. 1933 metais trys autobusai atliko per 860 reisų, perveždami apie 7 tūkst. keleivių. Kretingos centre, Viešojoje aikštėje, sustodavo ir maršrutinis autobusas „Kaunas–Palanga“. Į Kretingą specialiu traukiniu iš Kauno su šeima ir palyda į Palangą atostogauti kasmet atvykdavo ir šalies prezidentas Antanas Smetona, ant vagono platformos atsiveždavęs kelis lengvuosius automobilius, kuriais su šeima ir palyda vykdavo iš Kretingos į Palangą bei važinėdavo po Palangos apylinkes, aplankydamas ir Kretingą. A. Smetoną Kretingos geležinkelio stotyje sutikdavo žmonių minia, apskrities valdžia, religinių bendruomenių atstovai. Stotis būdavo išpuošiama žalumynais, grodavo pučiamųjų orkestras, plevėsuodavo vėliavos, buvo sakomos sveikinimo kalbos. Rekonstruotas tiltas turi tapti istorija
Grynų gryniausias kretingiškis, Kretingoje gyvenantis nuo 1951 m., 69-erių Edmundas Viluckas iškėlė idėją rekonstruojamam tiltui per Akmeną sugalvoti ir įteisinti vardą-pavadinimą. „Kiek gi mums dabar reikia žodžių – penkių-šešių, kad nusakytumėme, kuriuo tiltu per Akmeną einame. Anądien laikraštyje skaitau: „Kretingos dvaro teritorijoje esančio tilto per Akmeną...“ Turėtume tiltams pavadinimus, iškart viskas būtų aiškiau“, – įsitikinęs kretingiškis, kuris labai gerai atsimena tilto per Akmeną statybą. Dabar rekonstruojamas tiltas per Akmeną pastatytas 1963 m. ir, norime to ar ne, tapo miesto infrastruktūros istorijos dalimi. „Tiltą, pamenu, pastatė gana greitai. Gal per kokius dvejus metus. Mums, to meto vaikams, paaugliams įdomu buvo viskas: ir kaip gruntą vežė, ir technika – ekskavatoriai, vikšriniai traktoriai... Mums, nedidelio miestelio vaikams, atrodė, kad nematyti neregėti dalykai darosi“, – prisiminė pašnekovas. Praėjusio šimtmečio 7-o deš. pradžios vaikams Akmenos upė vasarą buvo visas gyvenimas. „Dieną varles gaudydavome, naktimis – vėžius, jų buvo pilna Akmena. Visą dieną, būdavo, mirksi paupyje, motinos mus pamėlynavusius parsivesdavo – pavalgei ir eik miegoti. Geros atrakcijos, ir, ko gero, to meto vaikai tikrai sveikiau gyveno“, – pasvarstė E. Viluckas. Jis užaugo Stanislavos Šeputytės, kilusios iš Pryšmančių, ir Stepono Vilucko šeimoje. Joje augo 5 broliai. Prieš įsikurdamas Kretingoje, tėvas važinėdavo po visą Lietuvą ir tikrindavo pieno kokybę, kontroliavo gyvulių ligas. Apsistojus Kretingoje, šeima gavo butą senosios veterinarinės tarnybos pastate, bet ten gyvenimo sąlygos buvo prastos – čia pat žmonės, čia pat ir gydomi gyvuliai, vaistų, chemikalų tvaikas... Vėliau šeimai paskyrė butą Savanorių gatvėje, kuri sovietų laikais buvo pervadinta į Gegužės 1-osios, buvusiame NKVD pastate. Kiauri langai, išpuvusios grindys – kareiviai gi nieko nesaugojo, drengė. „Bet, gavai – ir džiaukis, – kalbėjo E. Viluckas. – Kai buvęs tarybinis žemės ūkio technikumas statė daugiabučius, duobes pradėję rausti statybininkai aptiko šulinį, pilną žmonių kaulų. Dabar tik galime numanyti, kad tai – saugumiečių nukankintų žmonių palaikai. O tada niekas į tai dėmesio nekreipė – patyliukais užvertė, ir viskas.“
Pagerbė Imbarės kraštui pasiaukojusias asmenybes
Imbarės seniūno Antano Turauskio ir šį kraštą mylinčių žmonių iniciatyva, iš numatytos Lietuvos šimtmečio minėjimo programos Kretingos rajono savivaldybei skyrus lėšų, Imbarėje buvo pastatytas paminklinis akmuo, kuriuo įamžintas žydų tautybės žmonių gelbėtojų Sofijos ir Prano Kasperaičių ir lietuvybės puoselėtojų Felikso ir Marcelijaus Martyno Sragių atminimas. Atminimo lentas iškalė akmens meistras Juozas Žilinskis iš Pesčių, paminklo atidengimo iškilmių švente pasirūpino Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė, kuri ir vedė renginį, o skyriaus saviveiklininkai, vadovaujami Antano Žvinklio, džiugino skambiomis dainomis. Sveikinimo žodžius išsakė rajono mero pavaduotoja Danutė Skruibienė, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė, Savivaldybės tarybos narys Almantas Skruibys – visi jie pasidžiaugė gražiomis iniciatyvomis ir pagarba šio krašto šviesuoliams ir istorijai. Prisiminimais dalijosi Kasperaičių anūkai: Pranas, Gražina ir Laima. Atminimo lentas pašventino Salantų parapijos klebonas Audrius Keršys. Šie, 2018-ieji, Lietuvos šimtmečio metai Imbarės krašto istorijoje – išskirtiniai atminimo ženklais, skirtais kraštui ir Lietuvai nusipelniusioms asmenybėms. Be paminklinio akmens Kasperaičiams ir Sragiams, Imbarėje paminkliniai akmenys pastatyti: Reketėje gimusiam lietuvių kalbininkui, eksperimentinės fonetikos pradininkui, ypač detaliai tyrinėjusiam žemaičių tarmę Antanui Saliui (1902–1972), Lietuvos kariuomenės kūrėjui savanoriui, Vyčio Kryžiaus, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ordinų kavalieriui, divizijos generolui Pranui Tamašauskui (1877–1951) bei Gedgaudžiuose gimusiam kunigui, prozininkui, knygnešiui Kazimierui Pakalniškiui (1866–1933).
Iš Norvegijos – su dar didesne aistra džiazui
„Visada žinojau, kad grįšime į Lietuvą, bet nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai“, – sakė kretingiškis 37 metų Irmantas Norkus, kuris šių metų kovą su šeima sugrįžo į gimtinę, nors jo muzikinė karjera Norvegijoje klostėsi labai sėkmingai – groti trimitu jis buvo kviečiamas į elitinius muzikos kolektyvus, o koncertuoti teko net karališkajai šeimai. Tad praturtinęs savo profesinę patirtį, I. Norkus neslepia ambicijų ir į Kretingos kultūrinį gyvenimą įlieti daugiau intelektualios ir gyvos muzikos. I. Norkus atviravo – 2010 metais išvykdamas gyventi į Norvegiją, jis buvo apsisprendęs kardinaliai keisti savo gyvenimą ir atsisveikinti su muzika, taigi pardavė ir tris tuomet turėtus trimitus. „Negrojęs iškentėjau metus“, – su šypsena prisipažino I. Norkus, papasakojęs, kad tiesiog negalėjo atsilaikyti norui vėl paimti trimitą į rankas, kai Norvegijoje, Manger mieste, kur įsikūrė, išgirdo ten gyvuojantį orkestrą „Alversund Musikklag“. I. Norkus dar nemokėjo kalbėti norvegiškai, tad tiesiog pagrojo trimitu – ir iš karto buvo priimtas į orkestro kolektyvą. Džiazo stiliumi – netgi sakralinės giesmės „Man nereikėjo savęs pristatyti, nes visi vietiniai gyventojai jau viską žinojo – jie socialūs ir pilietiški, domisi, kas atvyko, kas apsigyveno šalia jų“, – pasakojo I. Norkus, kuris Norvegijoje įsikūrė kartu su šeima. Žmona Jūratė, kuri taip pat yra muzikos pedagogė, irgi netruko įsilieti į vietinį chorą, o vėliau dainavo norvegų kompozitoriaus Edvardo Grygo vardu pavadintame valstybiniame chore. I. Norkus pasakojo, kad muzikavimas orkestre, kuris buvo gana aukšto lygio, jam atvėrė kelią į kitus orkestrus bei džiazo, bliuzo kolektyvus – iš pradžių buvo kviečiamas pakeisti koncertuoti negalinčius narius, vėliau tapo keleto kolektyvų nuolatiniu nariu. Orkestre „Alversund Musikklag“ praleidęs 3,5 metų, vėliau I. Norkus apsisprendė atsiduoti vien tik džiazo ir bliuzo muzikai. „Su grupe „Blues Brazz Collective“, kuri atliko bliuzroko stiliaus muziką, pradėjau keliauti po Norvegiją, taip pat buvau džiazo grupės „Jazzmin“ narys. Dalyvau išleidžiant dvi kompaktines plokšteles. Man iš tikrųjų labai gerai sekėsi, turėjau daug veiklos, pažinčių ratas nuolat plėtėsi. Su draugu, kuris į Norvegiją buvo atvykęs iš Sankt Peterburgo ir buvo vargonininkas, bei viena vokaliste parengėme mišias – tradicines sakralines giesmes atlikome džiazo stiliumi. Šias mišias pristatėme įvairiose bažnyčiose – sulaukėme didelio žmonių susidomėjimo“, – pasakojo I. Norkus. Be to, jis ir toliau palaikė ryšius su savo buvusiu dėstytoju Vytautu Grubliausku–Kongu, tad į Klaipėdos džiazo festivalį atsivežė džiazo orkestrą „Løen storband“. „Norvegai buvo apakę, kad tokio lygio džiazo koncertai gali vykti nemokamai“, – sakė I. Norkus.
Muzikinio projekto dalyvių telefonai kaista nuo sveikinimų
„No, Gedemina... Rek nabondyt, o novažiout, nogaliet ėr sogrįžt, ontrep atuostuogu nagausi“, – su sodriu žemaitišku humoru Kurmaičiuose esančios įmonės „Varkojis ir ko“ vadovas Pranas Varkojis išlydėjo galandinimo cecho darbininką Gedeminą Jepšą, kai šis pasiprašė poros laisvų dienų kartu su dukra Inga pabandyti laimę populiariajame televizijos muzikiniame projekte „Du balsai – viena širdis“. Ir šis vadovo linkėjimas, galima sakyti, išsipildė su kaupu – surinkę 166 žiūrovų ir komisijos balsus, I. ir G. Jepšai tarp 8 šeimyninių duetų užėmė garbingą antrąją vietą ir pateko į kitą projekto etapą. Pirmosios pamokos traktoriaus kabinoje „Dabar netyla telefonas – įsitaisiau sau bėdą, bet labai malonią“, – atviravo darbo vietoje „Pajūrio naujienų“ pakalbintas Gedeminas. Pasveikinti kone kasdien jam skambina pažįstami ir nepažįstami, bičiuliai ir jaunystės laikų draugai. Lendimų kaime gyvenančio G. Jepšo draugystė su muzika prasidėjo tuomet, kai su būriu jaunimo eidavo į šokius tai Laukžemėje, tai Darbėnuose. Mašinų beveik nebuvo, ilgus kilometrus tekdavo pėdinti pėsčiomis. „Turėjau gana balsingų pusbrolių, su kuriais nuobodu nebuvo – kad kelias neprailgtų, traukdavom dainą po dainos“, – prisiminimais dalijosi jis. Anot tokias garsenybes, kaip operos solistas Vaclovas Daunoras arba daugelyje pasaulio teatrų scenų dainavęs tenoras Virgilijus Noreika, mėgusio pašnekovo, jo paties balsas jaunystėje buvęs kitoks – kur kas švelnesnis ir menkesnis. Todėl šį gruodį 63-jų sulauksiantis vyras nė nesvarsto, kad būtų galėjęs savo gyvenimo kelią pasukti muzikos linkme. Kad gali dainuoti kitaip, suprato, kai, ūžiant traktoriaus, kuriuo arė tuometinio Piliakalnio kolūkio laukus, motorui, prisidengęs burną ranka, kad geriau girdėtų, pats sau iš visų jėgų po kelis kartus išvingiavo garsą „Oooooo...“. „Kur nors kitur taip šūkauti būtų buvę nepadoru“, – šypsojosi Gedeminas. Su žmona Petrute jie užaugino 4 muzikalius vaikus, buvo subūrę ir visame rajone skambėjusią savo šeimos liaudiškos muzikos kapelą.
Darbėnų metraštininkas Elijahu Bruckus
Senosios Lietuvos miestų ir miestelių fotografijos – unikali ir svarbi šalies istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Svarbų indėlį čia įnešė ir kuklūs provincijos fotografai, kurių biografijos mažai žinomos, o jų likimai dažnai tragiški. Vienas jų darbėniškis Elijahu Bruckus. Emory universiteto, įsikūrusio JAV Atlantos mieste, profesoriaus, Darbėnų istorijos tyrinėtojo Eriko Goldsteino, apie E. Bruckų ir jo šeimą suteikusio daug vertingos informacijos, žiniomis, jis gimė 1902 metais Leibos Bruckaus ir Šifros Švat šeimoje. Į Darbėnų miestelį L. Bruckus galėjo atvykti iš Palangos, kur gyveno plati žydų Bruckų giminė, davusi pasauliui istoriką ir politiką Julių Bruckų (1870–1951 m.), 1922 metais išrinktą pirmojo Lietuvos Seimo nariu, ir žinomą ekonomistą Borisą Bruckų (1874–1938 m.). L. Bruckus vertėsi mėsos prekyba, jo pavardė skelbiama 1931 metais išleistame leidinyje „Visa Lietuva“, Kretingos apskrities žydų verslininkų sąraše, gyveno Skuodo gatvėje, 25 numeriu pažymėtame name. Be E. Bruckaus, šeimoje augo 1904 metais gimęs brolis Motelis, miręs 1922 m., ir sesuo Ela, gimusi 1907 m. 1919 m. mirus jų motinai, tėvas L. Bruckus vedė antrą kartą ir dar susilaukė keleto vaikų. Iš Mažeikių į Darbėnus atvykęs Abrachamas Isakas Pekelis, čia vedęs E. Bruckaus mamos seserį Chaya, buvo pirmasis Darbėnų profesionalus fotografas, dirbęs nuo 1910 metų iki savo mirties 1921 metais. XIX–XX a. turtingesnieji darbėniškiai fotografuotis vykdavo į Klaipėdą ar Palangą, kur jau dirbo profesionalūs fotografai. E. Bruckus, būdamas paaugliu, daug laiko praleisdavo A. I. Pekelio fotosalone, stebėjo jo darbą, mokėsi fotografijos pagrindų. Lietuvai 1918 metais atgavus nepriklausomybę ir apgynus ją nuo svetimų kariuomenių invazijos, šalies vidaus gyvenimas normalizavosi, vystėsi ekonomika, žemės ūkis, kultūra ir švietimas, gerėjo žmonių gyvenimas. Fotografija tapo perspektyviu amatu, kurio galėjo mokytis kiekvienas kūrybingas, meninių sugebėjimų turintis ir už mokslą galintis susimokėti žmogus. Mažuose miesteliuose gyventojų skaičius negarantavo solidaus uždarbio, tad fotografams tekdavo vykti pagal iškvietimus į gretimus kaimus ar miestelius, o pasiekusieji profesinio meistriškumo tapdavo žinomais, kas garantuodavo ir stabilias pajamas.
Iš užmaršties prikelia Darbėnų žydų gyvenimą
Trejus metus Darbėnų miestelio žydų istorija besidominti ir tuo uždegusi dalį bendruomenės, Darbėnų gimnazijos pedagogė Edita Gliožerienė Lietuvos žydų genocido dienos proga vakar surengė istorinę pamoką „Apkabinti būtąjį kartinį“. Renginio metu E. Gliožerienė pristatė miestelio prieškario fotografą Elijahu Bruckų bei jo darbus, ir, pasidalindama įspūdžiais iš stažuotės Izraelye, darsyk priminė Holokausto istoriją.
Parodoje – fotografo palikimas
Jai taip pat pavyko į parodą pristatyti ir du senuosius E. Bruckaus fotoaparatus – plokštelinį ir dumplinį – kuriais atvirkštinius juodai baltus vaizdus fiksavo garsusis Darbėnų fotografas.
Šį spalį–lapkritį Kretingos rajono kultūros centro erdvėse vėl prasidės tradicinė Kretingos Egidijaus Radžiaus teatro rengiama meno akcija „Kita erdvė. Vakarų krantas“. Šiemet ji bus ypatinga tuo, jog spektakliuose dalyvaus 4 atlikėjai – 2 šokėjai ir 2 aktoriai, – kurių vaidyba yra įvertinta aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Rytoj, rugsėjo 22-ąją, 11,14 ir 16 val. Jono Šliūpo sodyboje-muziejuje Palangoje, užbaigiant Lietuvos muziejų kelio renginius, bus pristatyta paroda „Vasario 16-osios signatarai – Palangos progimnazijos auklėtiniai“. Parodoje – Nacionalinio muziejaus surinkta medžiaga apie 4 nepriklausomos valstybės pamatus kūrusius veikėjus Kazimierą Steponą Šaulį, Jurgį Šaulį, Steponą Kairį ir prezidentą Antaną Smetoną, kurie mokėsi Palangos progimnazijoje.
Palangos progimnazijos reikšmė
J. Šliūpo sodybos-muziejaus muziejininkės Sigutės Bendikienės žodžiais, Palangos progimnazija XIX a. pabaigoje Lietuvos kaimo vaikams buvo itin svarbus švietimo židinys. Palanga priklausė Kuršo gubernijai, kur caro režimas buvo gerokai švelnesnis negu Vilniaus ar Kauno gubernijose. 1886 m. Kretingos ir Palangos dvarų savininkas grafas Juozapas Tiškevičius savo lėšomis įsteigė progimnaziją valdiškos mokyklos teisėmis.
Palangos progimnazijos pastatas neišliko, jis sudegė per 1938 metų didįjį Palangos gaisrą. Progimnazija stovėjo tarp bažnyčios ir pašto pastato, – tą vietą Palangos miesto savivaldybė ketina pavadinti Signatarų alėja ir papuošti skulptoriaus Arūno Sakalausko skulptūra, skirta buvusiems mokiniams-signatarams.
Palangos progimnazija iš kitų mokyklų išsiskyrė tuo, kad joje nebuvo amžiaus cenzo – įstodavo ir 9-mečiai, ir 20 metų perkopę jaunuoliai.
Palangos progimnazijoje vienu metu mokėsi nuo 100 iki 150 mokinių, daugiausiai lietuvių. Nors joje ir buvo mokoma rusų kalba, tačiau rusiška mokykla, signataro Stepono Kairio žodžiais, buvo savotiškas tiltas per Rubikoną, kurį privalėjo pereiti Lietuvos kaimo vaikas, siekęs mokslo ir geresnio gyvenimo. „Kodėl dauguma ūkininkų tuo metu bent po vieną sūnų stengėsi išleisti į dvasininkus? Ogi todėl, kad kaip disciplina buvo dėstoma lietuvių kalba, nes kunigai į žmones turėjo kreiptis lietuviškai“, – pabrėžė S. Bendikienė.
„Partizanai dažnai filmuose, knygose pateikiami romantizuotai, tarsi sudievinami. Iš tikrųjų į miškus išėjo ne dievai, o paprasti žmonės, kuriems teko visko patirti: vieną dieną esi vadas, bendražygių vertinamas už atsidavimą, kitą dieną, neatlaikęs okupantų kankinančio tardymo, gali tapti išdaviku. Kokią vidinę dramą turėjo išgyventi tie žmonės, žinodami, kad bet kokia jų padaryta klaida turės skaudžias ir neatitaisomas pasekmes“, – kalbėjo salantiškis Aurimas Rapalis, kuris domisi laisvės kovomis ir renka kraštotyrinę medžiagą apie tai.
|
|
