|
|
|
Mūsų žmonėsMenininko ikonos iškeliavo į Vatikaną
Klaipėdoje gyvenantis ir kuriantis 61-erių dailininkas Borisas Jokubauskis kretingiškiams yra žinomas kaip nuolatinių Viliaus Orvido atminimui jo sodyboje Gargždelės kaime rengiamų plenerų organizatorius. Tačiau B. Jokubauskio vardas plačiai nuskambėjo, kai per palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją dvi jo ikonos buvo padovanotos kardinolui Angelo Amatui ir iškeliavo į Vatikaną. Netikėta pačiam autoriui Kai pernai vasarą per T. Matulionio beatifikaciją į Lietuvą atvyko už šį procesą atsakingas kardinolas A. Amato, vieną klaipėdiečio nutapytą ikoną „Neišsenkama taurė“ jam iškilmingai įteikė Kaišiadorių miesto meras Vytenis Tomkus, o kitą „Esse Homo“ Vilniaus Katedros aikštėje per patį beatifikacijos procesą – Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Tačiau tai, kad šios B. Jokubauskio tapytos ikonos buvo įteiktos aukštam dvasininkui iš popiežiaus Pranciškaus aplinkos, kuris jas išsivežė į Vatikano rūmus, buvo netikėta pačiam jų autoriui. Apie tai jis sužinojęs iš Kaišiadoryse gyvenančio parapijiečio giminaičio Daliaus Šatrausko. Nes šios ikonos buvusios nutapytos anksčiau. 2013 metais Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“, bizantiškųjų ikonų gerbėjos ir parodos sumanytojos Simonos Makselienės paskatintas, surengė pirmąją savo ikonų parodą. „Tapau ir taip pat atiduodu ikonas į krikščioniškus knygynus, gal iš jų pastarosios dvi ir buvo nupirktos. Ne be reikalo sakoma – Viešpaties keliai nežinomi: taip, kaip Jis vedžioja ikoną tapančio žmogaus ranką, taip per Jį ikona suranda jai skirtąją vietą“, – apie galimus savo ikonų kelius samprotavo B. Jokubauskis.
Lietuvos savanoriai, atstatę Gaidžio kalno koplyčią
Šiemet sukako 100 metų ne tik nuo atkurtos Lietuvos valstybės, bet ir jos kariuomenės atkūrimo. Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžioje lemiamą vaidmenį suvaidino kariai savanoriai, atsiliepę į Laikinosios Vyriausybės 1918 m. gruodžio 29 d. atsišaukimą „Lietuva pavojuje“. Tarp jų buvo ir kretingiškiai – Juozas Pabrėža ir Stasys Piktuižis. J. Pabrėža gimė 1884 m. spalio 26 d. Nasrėnų kaime bežemių valstiečių šeimoje, buvo joje vienintelis vaikas. Neturėdama savo žemės, Pabrėžų šeima gyveno sunkiai, vertėsi padieniais darbais, dirbdama namuose ar pas turtinguosius valstiečius. Netrukus po sūnaus gimimo šeima susirado varganą medinę lūšnelę Salantų dvaro palivarko žemėje. Kiek paaugęs, sūnus Juozas jau nuo 8 metų išėjo tarnauti pas ūkininkus, ganyti jų gyvulius. Žiemomis, kai nebuvo darbų, jam teko ir elgetauti, kad padėtų šeimai išgyventi. Būdamas 11 metų žiemomis pradėjo lankyti Salantų rusišką pradžios mokyklą, kurioje dėl neturto galėjo baigti tik 3 klases. Nuo 1899 iki 1912 m. jam teko tarnauti pas ūkininkus, dirbant įvairius žemės ūkio darbus. 1905 m. Salantų parapijos klebonui paskyrus kunigą Pranciškonų Urbonavičių (1868–1941 m.), pradėta statyti nauja Salantų bažnyčia. Šis bažnyčios statyboje kartu su kitais parapijiečiais aktyviai dalyvavo ir J. Pabrėža. Pastebėjęs jo darbštumą, sąžiningumą ir organizacinius sugebėjimus, 1912 m., jau po naujos bažnyčios pašventinimo, P. Urbonavičius pakvietė jį tarnauti klebonijoje. Čia jis susipažino su savo bendraamžių kunigu Pranciškumi Čepuliu (1884–1962 m.), kuris į Salantus dirbti vikaru atvyko iš Panevėžio. Tarp šių vyrų užsimezgusi bičiulystė tęsėsi ir 1915 m. jį paskyrus Laukžemės parapijos administratoriumi. J. Pabrėža išvyko kartu su juo ir pradėjo dirbti Laukžemės klebonijos ūkvedžiu. Čia jie sutiko ir Lietuvos valstybės atkūrimą. Būdamas aktyvus lietuvybės puoselėtojas, patriotas P. Čepulis, atsiliepdamas į Laikinosios Vyriausybės 1918 metų gruodžio 29 d. atsišaukimą „Lietuva pavojuje“ kartu su savanoriu Mykolu Urbonavičiumi surinko pirmąjį Kretingos apskrityje karių savanorių būrį, į kurį įstojo ir J. Pabrėža.
Knygoje – atgimęs Kretingos dvaras
Kalėdų išvakarėse Kretingos muziejus visuomenei pristatė naują iliustruotą leidinį „Atgimęs Kretingos grafų Tiškevičių dvaras“, kurį parengė patys muziejininkai, o jo leidimą finansavo Savivaldybė. Kretingos muziejus grafų Tiškevičių rūmuose įsikūrė nuo 1991 metų. Albumą pristačiusi Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė sakė, jog nuo to laiko muziejus knygas leidžia kas kelerius metus, stengdamasis pristatyti nuveiktus darbus. Pastaroji knyga esanti jau ketvirtoji, – ankstesnė apie Kretingos dvaro valdytojus buvo išleista 2010-aisiais. „Per pastarąjį dešimtmetį Kretingos dvaro sodyboje daug kas pasikeitė: atkurti dvaro statiniai, atsirado naujos edukacinės erdvės, parkas pasipuošė fontanu ir skulptūra „Mergaitė su skėčiu“, muziejus pasipildė naujais rinkiniais, – kalbėjo V. Kanapkienė. – Todėl ir norėjosi žmonėms apie visa tai papasakoti besibaigiant šiųmetinei Dvaro šventei „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“. Tos garbingos Tiškevičių giminės žvaigždės vedami pakilome iš apleisto dvaro tarsi šiukšlių krūvos, tačiau dar liko rimtų darbų sutvarkyti parką, atkurti „Nykštuko“ fontaną su skulptūra. Todėl ir sakome, kad muziejaus rašoma knyga dar nesibaigė.“ V. Kanapkienė, parengusi įžanginį straipsnį, kuriame apžvelgė muziejaus nueitą kelią, įgyvendintus projektus ir siekius, pasidžiaugė, jog knyga yra bendras visų muziejininkų darbas. Jos sudarytoja – muziejininkė Jolanta Klietkutė, redaktorė – Reimunda Ruškuvienė, o viršelio dizainą sukūrė muziejaus dailininkė Inga Idaitė. Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėja J. Klietkutė apibūdino knygos struktūrą: atskirame skyriuje pateikiama medžiaga apie dvaro istoriją, grafų Tiškevičių giminę, dvaro perlą – Žiemos sodą ir pirmąją Lietuvoje čia įkurtą elektrinę, kitas skyrius skirtas veikiančioms ekspozicijoms, atskirai apžvelgiamos dvaro mįslės – aptikti sarkofagai, sugrąžintos relikvijos bei dovanos, nušviečiama parko istorija.
Kretingiškio prakartėlėje – per 40 skulptūrų
Kretingiškis tautodailininkas 79-erių Adolfas Viluckis sukūrė kone žmogaus dydžio prakartėlę, kurią sudaro per 40 įvairių figūrų. Šią prakartėlę Lietuvos nacionalinis kultūros centras atrinko konkursui „Aukso vainikas“, kuris įvyks kitąmet sausį, tradiciškai per Tris Karalius, Širvintose. Prakartėlę galima apeiti aplinkui Liaudies menininko išdrožta prakartėlė stebina ne vien jos herojų įvairove – be Šventosios šeimos, ten dar gausybė įvairių veikėjų – grojantys angelai, piemenys, Trys Karaliai, taip pat ir gyvūnų – avinukai, asiliukas, naminiai paukščiai. Visi prakartėlės veikėjai išraiškingi – kiekvienam suteiktas savitas charakteris bei vaidmuo ir nė vienas neatkartoja kito. „Vokietijoje ir Slovėnijoje prisižiūrėjau įvairiausių prakartėlių – ten kasmet rengiami konkursai, į kuriuos kviečiami liaudies menininkai. Daugybės šalių pasaulio kūrėjai kaip pagrindinį prakartėlės motyvą pasirenka tvartelį, jame įkurdina Šventąją šeimą, o kas ją apsupa, priklauso nuo autoriaus išmonės. Mano prakartėlės erdvės tarsi pačios prašė drožti tas skulptūrėles, kokias sugalvojau, ir patalpinti ten, kur jos ir yra“, – kalbėjo A. Viluckis. Jis pasakojo, jog prakartėlę drožęs iš beržo, – jo gumbą aptikęs ilgai gulėjusį jauniausio savo brolio Jono namų ūkyje. Gerai medį apžiūrėjęs nusprendė, jog jis būsiąs tinkamiausias prakartėlei. Pirmiausia reikėjo paruošti pagrindą taip, kad iš visų pusių ant kompozicijos kristų šviesa, nes ji įrengta ne plokštumoje, o yra erdvinė, tuomet ėmėsi ruošti vietas figūroms.
„Dienos pradžiai. Dienos pabaigai“
„Pajūrio naujienos“, panorusios pasidžiaugti teigiamų pokyčių proveržiu mūsų rajone, tradicinio ir skaitytojams kasmet dovanojamo kalendoriaus herojus šventinei fotosesijai sukvietė į šiomis dienomis duris atvėrusią naująją Kretingos Motiejaus Valančiaus viešąją biblioteką. Pastatą, kuris ne tik keičia Kretingos architektūrinį veidą, bet ir taps vaikų, jaunimo, suaugusiųjų savišvietos, įdomių veiklų ir informacijos sklaidos centru. Vykstant fotosesijai, dar kaukšėjo statybininkų plaktukai, kabojo „stop“ juostos, o ir dulkės dar gulė ant laiptų, sienų, atitvarų. Tačiau tai neturėjo įtakos puikiai nuotaikai, kuria su „Pajūrio naujienomis“ tądien dalinosi Kretingos rajono meras Juozas Mažeika, lopšelio-darželio „Pasaka“ ugdytinė Deimantė Daktaraitė, Darbėnų gimnazijos pedagogė Edita Gliožerienė, verslininkas karteniškis Gintautas Igaris, ūkininkas vydmantiškis Stasys Šmaižys, policijos pareigūnas Irmantas Galdikas, Pranciškonų gimnazijos gimnazistai karatekos Matas Jonauskas ir Edvardas Petrauskas, kraštotyrininkas kolekcionierius salantiškis Paulius Vaniuchinas. Kokie gi jiems buvo šie metai ir ko 2019 m. kalendoriaus herojai norėtų palinkėti savo krašto žmonėms? Rajono meras Juozas MAŽEIKA sakė, jog gyvenime yra daug įdomių ir mielų veiklų, kurių vieną jis tikrai pasirinks, baigęs rajono vadovo kadenciją. O kalbėdamas apie pokyčius rajone, šiuos, besibaigiančius 2018-uosius, jis įvardino kaip vienus sėkmingiausių metų per jo vadovavimo rajonui laiką: „Nevardindamas tų kliūčių, kurios, vykdant galingus projektus, yra neišvengiamos, vis dėlto turiu pripažinti, kad pavyko įgyvendinti tai, kas buvo suplanuota. Kalbu apie bibliotekos, sporto komplekso statybas, Žemaitės alėjos renovaciją, o kiek dar pavyko atnaujinti šaligatvių, gatvių, žvyrkelių. Manau, kad daug apie tai kalbėti nereikia – žmonės patys mato ir įvertina, kiek gerėja infrastruktūra, aplinka, vadinasi, ir visų gerovė. Asmeniškai metai irgi buvo geri – šeimai, vaikams, anūkams. Kasdieniai dalykai, žinoma, ir yra kasdieniai, tačiau nepatyrėme didesnių stresų, išgyvenimų. Gyvenome toje pusiausvyroje, kuri suteikia ir džiaugsmo, ir rūpesčių, – kaip gi be to... O krašto žmonėms norėčiau palinkėti didesnio vidinio optimizmo – juk gyvenime visada daugiau yra gerų dalykų negu blogų. Tad tai ir mokėkime pamatyti.“
Kretingiškio Bereko Joselevičiaus pėdsakai Lenkijoje
Legendinis kretingiškis Berekas Joselevičius, apie kurį jo žemiečiai plačiau sužinojo visai neseniai, kaimyninėje Lenkijoje gerbiamas jau daugiau nei 200 metų. Lenkija – tai šalis, neužmirštanti jos istorijai nusipelniusių žmonių, kokios tautybės jie bebūtų. Berekas Joselevičius, hebrajiškas vardas Ber-Dov, gimė 1764 m. rugsėjo 17 d. Kretingoje, žydų šeimoje. Tuo metu Kretinga priklausė Abiejų Tautų Respublikai, kurią sudarė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė. Nuo pat mažens jis pagal žydų tradicijas siekė mokslų, mokėsi Kretingoje ir Telšiuose. Paauglystėje pamėgo arklius, jais jodinėdamas tapo puikiu raiteliu. Gabų jaunuolį pastebėjęs tuo metu Kretingos dvarą valdęs Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis paskyrė jį savo prekybinių reikalų patikėtiniu. Daug keliaudamas po Europą B. Joselevičius išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas, susipažino su Vakarų Europos kultūra, užmezgė plačius prekybinius ryšius, tad išsilavinusiam ir jau praturtėjusiam jaunuoliui norėjosi siekti naujų gyvenimo aukštumų. 1788 m. apsigyvenęs Varšuvoje tęsė prekybinę veiklą, tais pačiais metais sukūrė šeimą ir netrukus susilaukė sūnaus Jozefo ir dukros Lejos. 1794 m. Lenkijoje prasidėjęs generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos Karalystę su šūkiu „Už mūsų ir jūsų laisvę!“, skelbė naujas, pažangias visuomenines idėjas bei tapo pirmuoju tautiniu judėjimu, į kurį įsitraukė ir Lenkijos žydai. B. Joselevičiui su bendražygiais pavyko suformuoti apie 500 karių turintį lengvosios kavalerijos žydų pulką, kuriam, gavęs pulkininko laipsnį, B. Joselevičius pats ir vadovavo. Jo vedamas pulkas didvyriškai kovėsi su 1794 m. lapkričio 4 d. Varšuvą apsupusia gausia carinės Rusijos armija, bet jėgos buvo nelygios, dauguma sukilėlių žuvo. B. Joselevičius išvengė žūties ir 1795 m. su šeima pasitraukė į Austrijai priklausančios Galicijos Lvovo miestą. Iš ten 1798 m. persikėlė į Italiją, kur įstojo į generolo Jano Henriko Dombrovskio vadovaujamą Lenkų legioną, kuris kovojo Prancūzijos armijos gretose. 1803 m. B. Joselevičius tapo Napoleono Bonaparto armijos Hanoverio dragūnų pulko kapitonu, dalyvavo įvairiuose mūšiuose. Tais pačiais metais vienas pirmųjų apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu, kurį 1802 m. įsteigė Napoleonas Bonapartas 1807 m. sudarius Tilžės taikos sutartį tarp Prancūzijos, Rusijos ir Prūsijos, įsteigiama Varšuvos Kunigaikštystė, vėl atgaivinama Lenkijos, kaip suverenios valstybės, atkūrimo idėja.
Kretingiškės paveiksluose – senovės baltų simboliai
Po rajono bibliotekas bei kultūros skyrius keliauja kretingiškės kultūros darbuotojos Dianos Žukauskaitės kryželiu siuvinėtų 16 darbų paroda „Senovės baltų ženklai: atminties skiautės“, kurią menininkė skyrė šiemet švenčiamų Lietuvos ir Latvijos valstybių atkūrimo 100-mečiui. Juostose – simbolių lobynas „Kartais manęs klausia, kodėl yra 16, o ne 12 ženklų – kiekvienam mėnesiui po vieną? Tačiau tai nėra Zodiako ženklai. Parodos gimimo priešistorė tokia: kai prieš 3-jus metus laukėm į Kretingos miesto šventę atvykstant kolektyvo iš Latvijos Rezeknės etnocentro, pagalvojau – reikėtų išsiuvinėti suvenyrų baltiškais motyvais. Norėjosi, kad būtų kažkas bendra ir simboliška abiem tautoms. Taip ir pradėjau domėtis senovės baltų ornamentika, atskirais simboliais, – kuo toliau, tuo giliau“, – pasakojo D. Žukauskaitė. Vėliau jos pažįstama, pamačiusi pirmuosius siuvinėtus paveikslus, paskatino sukurti jų ciklą Lietuvos 100-mečiui. „Artėjant Vasario 16-ajai, parodai aš jau buvo paruošusi būtent 16 senovės baltų ženklų“, – teigė pašnekovės. Į valstybės ištakas, jos etnokultūrą D. Žukauskaitė meniškai pažvelgusi prieš pat Lietuvos valstybės jubiliejų, ji taip pat siekė pagerbti ir kaimyninę Latviją, kuri savo nepriklausomybės jubiliejų švenčia lapkričio 18-ąją. Menininkės žodžiais, abiejų baltų tautų pavelde simbolių daugiausiai yra išlikę tautiškose juostose. Nors ir neatsikartoja tas pats raštas, tačiau įvairaus dydžio simboliai išlieka tie patys: svastikos – ugnies ir saulės ženklai, žalčiai, aitvarai, žiogeliai, vėželiai, varlytės. Taip pat populiarūs mėnulio, Aušrinės, raganos, Maros ir Gajos – gamtos mirimo ir gimimo – ženklai. Latvių tautodailėje itin pamėgtas yra Laimos siūlas, iš pirmo žvilgsnio primenantis įmantrų raštą, tačiau iš tiesų – paprastas, keliaujantis ir nenutrūkstantis, tarsi gyvybės simbolis.
Į riešines įmezgė meilę Lietuvai
Vydmantiškės rankdarbių kūrėjos – Milda Rogačiovienė, Eugenija Zagorskienė ir Bronė Kietelytė – dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtame respublikiniame riešinių konkurse „Mūsų Lietuva“. Tautiniais motyvais bei liaudiškais raštais išpuošti jų darbai buvo įvertinti diplomais tarp kitų 59 šalies bei užsienio kūrėjų. Visų konkursui sukurtų riešinių paroda šį lapkritį atkeliavo ir į Vydmantų biblioteką. Mezgė tautiniais motyvais Riešinių paroda į Vydmantus atkeliavo bibliotekininkės M. Rogačiovienės pastangomis: „Konkursas įvyko dar sausį, – gražiausių riešinių paroda pirmiausiai buvo eksponuota Seime. Jau tuomet prašiau, kad paroda apsilankytų ir mūsų krašte, nes daugelis šalies švietimo bei kultūros įstaigų jos pageidavo, o sulaukėme tik dabar.“ Lietuvos jubiliejui skirto riešinių konkurso idėjos sumanytoja viešosios įstaigos „Kupolė“ vadovė Sonata Švabauskienė, paragino Lietuvoje bei užsienyje gyvenančias moteris ne tik megzti, bet ir velti ar nerti senovės lietuvių aksesuarą – riešines. Vos sužinojusios apie konkursą, visos trys vydmantiškės panoro jame dalyvauti, – beje, jos buvo vienintelės Kretingos krašto atstovės ir yra, ko gero, žinomiausios riešinių kūrėjos mūsų rajone: dešimtmečio patirtį turinčios M. Rogačiovienė bei buvusi ilgametė bibliotekininkė E. Zagorskienė yra įgijusios tautinio paveldo sertifikatus, o pedagogė B. Kietelytė pasiryžusi siekti tautodailininkės vardo. „Nė negalvojau, laimėsiu ar – ne, svarbiausia buvo dalyvauti, būti tarp kitų kūrėjų, – tai ir yra tikroji šventė. Iš pradžių dvejojau: iš kur gauti spalvotų siūlų, kad išmegzčiau trispalvę, ir koks apėmė džiaugsmas, kai jų radau“, – emocijų neslėpė B. Kietelytė.
Sukūrė mažiausią lietuvišką knygą
Palangiškis menininkas Vytautas Kusas šaliai padovanojo naują rekordą – oficialiai užfiksuota, kad V. Kuso sukurta knyga „Būsenos“ yra mažiausia lietuviška knyga šalyje. Naujasis šio menininko rankomis sukurtas šalies rekordas – eilėraščių knyga „Būsenos“ – yra 8 mm aukščio, 7 mm pločio bei 2,5 mm storio. Šioje 60 puslapių knygelėje pateikiami 34 V. Kuso eilėraščiai. Tekstas spausdintas spaustuvėje „Druka“. Poezijos knygą įriša pats autorius ir šiais metais išleis 100 egz. tiražu. „Kadangi spaustuvė neturi technologijų, galinčių įrišti šią knygą, dirbu rankomis. Intensyviai besidarbuodamas prie kiekvienos knygos užtrunku apie 3–4 valandas, nes nemažai laiko prireikia viršeliams matuoti, išpjauti, suklijuoti – padarius ir mažiausią paklaidą, viršelį tektų išmesti“, – darbo subtilybes atskleidė menininkas, akcentuodamas, kad dauguma rekordinių knygų jau įrišta.
Kretinga – ne tik plentas į Palangą
Prieš kelias savaites didžiulio populiarumo internete sulaukęs keliautojo Jokūbo Laukaičio trumpas filmas „Kas ta Lietuva?“ („What is LITHUANIA?“) įkvėpė ir du kretingiškius – 22 metų Ievą Barkauskaitę ir 27 metų Haroldą Zenkovą, kurie, nežinodami apie vienas kito planus, abu ir sukūrė po trumpą ir šmaikštų autorinį filmuką, atsakančius į klausimą: „O kas ta Kretinga?“ Ir panašu, kad šie vis daugiau peržiūrų internete sulaukiantys video ne vieną žiūrovą privertė sau pažadėti: pakeliui į Palangą bent trumpam sustos Kretingoje. Ir ne tik degalinėje. Iš Kretingos kilusios vlogerės I. Barkauskaitės filmas „Jacob Laukaitis #Šaltibarščiai Kretinga edition“ pasirodė vos praėjus savaitei, kai internete buvo paviešintas video „What is LITHUANIA?“ I. Barkauskaitės versija apie Kretingą youtube.com tinklapyje jau pasiekė beveik 71,5 tūkst. peržiūrų. „Sulaukiau labai daug teigiamų reakcijų. Džiaugiuosi, kad ir patys kretingiškiai buvo labai patenkinti filmuku ir nebijojo patraukti savęs per dantį. Žinoma, buvo ir tokių, kurie įsižeidė ar net priėmė pokštus asmeniškai, tačiau tai – mažuma. Labiausiai mane nustebino po filmuko užklupęs dėmesio kiekis – tikrai nesitikėjau, kad jis bus toks didelis“, – prisipažino I. Barkauskaitė, kuri viliasi, kad su filmuko populiarumu augs ir Kretingos svečių skaičius. Filmavo mama I. Barkauskaitė pasakojo, kad laiko filmukui sukurti turėjo labai nedaug – į Kretingą ji buvo sugrįžusi tik savaitgaliui, taigi: scenarijų parašė penktadienio naktį, video nufilmavo per pusdienį, o viską sumontavo jau tą pačią naktį. „Procesas buvo labai įdomus, kadangi operatoriaus pareigas buvau patikėjusi savo mamai. Smagiausia viso proceso dalis buvo po filmavimo išgirsti mamos reakciją, kadangi nuvažiavome į vietas, kuriose tėvai lankosi labai retai, pavyzdžiui, prie tvenkinių ar Žiemos sodo. Buvo labai smagu matyti, kaip net mama, kuri gyvena Kretingoje, savo miestą pamatė visiškai kitomis akimis“, – pasakojo I. Barkauskaitė. Į vos kelių minučių pasakojimą sutalpinti visų faktų apie Kretingą neįmanoma, tad I. Barkauskaitė sakė atsirinkusi jai asmeniškiausias ir juokingiausiai apibūdinamas vietas bei istorijas. Tačiau būta ir tokių faktų, kurių ji sąmoningai nusprendė neminėti – pavyzdžiui, naujosios bibliotekos statyba. „Žinoma, iš to galima pasijuokti, tačiau šiuo atveju pajuoka būtų ir politinis pareiškimas, pagiežos išliejimas: kaip viskas aplink yra blogai, o būtent to aš ypač vengiu tiek asmeniniame gyvenime, tiek kuriant video“, – sakė pašnekovė.
|
|
