|
|
|
Mūsų žmonėsDidelį jubiliejų atšventė didelės šeimos rate
Vydmantiškės Irenos Jurgutienės namuose ant stalo dar nebaigė žydėti gėlių puokštės, išduodančios ką tik nušurmuliavusį 80-ąjį jubiliejų. Vietoj dovanų – emocijos „Man nereikėjo jokių dovanų, man nieko daugiau nereikėjo – norėjau tik šventės, kad galėčiau pasipuošti nauja suknele, pašokti kaip kadaise, apkabinti pačius artimiausius ir kad visi drauge pasėdėtume prie vieno didelio stalo“, – „Pajūrio naujienų“ pašnekinta, atviravo moteris. Ji suskaičiavo, kad į kavinę artimųjų buvo susirinkę tarsi per geras vestuves – 64. Ko norėti – 7 vien pačios vaikai su antrosiomis pusėmis, 21 anūkas, 10 proanūkių. O kur dar 5-ios Irenos seserys, šių vaikai ir anūkai, kurie ją taip pat močiute vadina? „Aš myliu vaikus, ir, matyt, šie jaučia. Mažiausias keturių mėnesių proanūkis Adas, ir tas, niekieno neragintas, rankeles tiesia, kalbina, žnaibo“, – džiaugėsi pašnekovė. Tik viena vieta prie didelio stalo buvusi skirta ne giminei, o gerokai jaunesnei draugei Reginai Gumauskienei. „Kažkada buvom kolegės, dirbom Vydmantų vaikų lopšelyje-darželyje. Per tą laiką keturis kartus buvau nėščia, o ji mane nuoširdžiai globojo, rūpinosi. Vakare, kai ruošdavomės namo, būdavo, atbėgs, pritūps, batus apaus, užtrauktukus užtrauks. Norėjau jai už tai padėkoti“, – prisipažino Irena. Tame darželyje įvairiose pareigose I. Jurgutienė išdirbo 25-erius metus.
Racionalizatorių paviliojo kūrybos mūza
Kretingiškis 78-erių Stasys Dimgaila – techninių specialybių žmogus, prieš kelis dešimtmečius išgarsėjęs kaip racionalizatorius, sėkmingai prisijaukinęs ir kūrybos mūzą: jis rašo eilėraščius, satyras, straipsnius, fotografuoja, muzikuoja ir staklėmis tekina medžio darbus. Šiems pomėgiams šiandieną, sakė, galįs skirti didžiumą savojo laiko. Nuotraukose – istoriniai vaizdai Naujausius savo eilėraščius bei įžvalgas V. Dimgaila publikuoja ir „Pajūrio naujienose“. Tačiau pirmųjų eilėraščių, atviravo, neatsimenąs – vaikystėje jų prirašydavęs mokyklinius sąsiuvinius, užrašų knygutes, tačiau nevertinęs ir neišsaugojęs, nes rašęs dėl savęs. Tačiau brandžiame amžiuje, jausdamas vis gilėjantį potraukį rašyti ir savo mintimis dalintis su kitais, užbaigė visuomeninius korespondento bei fotokorespondento kursus. Pamėgo satyros žanrą, nes taip galėdavęs išjuokti visuomenines negeroves. Rašinius publikuodavo rajono bei respublikiniuose leidiniuose. „Išdrįsdavau eilėraščių nusiųsti į „Literatūrą ir meną“, – ir išspausdindavo. Satyra, humoras visuomet padeda lengviau gyventi, paprasčiau žvelgti į gyvenimą“, – tikino vyras, neseniai parašęs eiliuotą komediją apie senbernio gyvenimą „Laikas vesti“, kurią per vakaronę suvaidino Kretingos „Bočių“ bendrijos senjorai. Beje, S. Dimgaila dar groja akordeonu šios bendrijos kapeloje „Pranelis“, o sovietmečiu, prisipažino, jam yra tekę groti ir pučiamaisiais orkestre. Ir šiandien su fotoaparatu neatsisveikinęs vyras prisiminė: „Fotografuoti lįsdavau ten, kur neleisdavo, – suspėjau užfiksuoti ir griūvantį Kretingos vandens bokštą, bet per tai vos fotoaparato neatėmė“, – kalbėjo pašnekovas. Jo nuotraukose – jau istorija tapę vaizdai, tarp jų – ir Palangos purvo gydyklų, kurių šiandien nebėra, statyba.
Istorinės įžvalgos pažadino prisiminimus
Perskaičius publikaciją „Skleidę Budriuose mokslo šviesą“ („Mūsų žmonės“, 2019 01 18), kurioje kraštietis Romualdas Beniušis pasidalino istorinėmis įžvalgomis apie Budrių kraštą ir mokytojus asmenybes Sofiją ir Vincą Jankauskus, atmintyje išplaukė prisiminimai, kuriais pasidalino mano vyras Arnoldas Normanas, mokyklą Budriuose lankęs karo metais. Iš Šmilkščių kaimo iki Budrių apie 3 km medinėmis klumpėmis 7–8 metų berniukas ir trejais metais vyresnis jo brolis Edvardas į mokyklą eidavo nesaugiu karo meto keliu. Jis prisiminė, kaip buvo švenčiamas mokytojos S. Jankauskienės gimtadienis: mokytoja į abi klases atėjo nešina pačios keptu pyragu, čia pat pjaustė ir dalino po gabalėlį mokiniams. Taip pagal mokytojos pavyzdį vaikai mokėsi ne tik skaityti ir rašyti, bet ir dalintis. Tam prisiminimui – 75-eri metai. Daugiau kaip po 30 metų Edvardui atvykus į Lietuvą iš Vokietijos, abu broliai aplankė ne tik tėviškę, kur belikusi tik sena kriaušė, bet ir mokyklą Budriuose. Tos mokyklos jau nėra, bet šalia – labai panašus pastatas. Po daugelio metų mano vyrui teko susitikti mokytoją V. Jankauską. Mokytojas suaugusiame vyre atpažino savo mokinį. Tuo laiku mokytojas buvo šventas žmogus, kuriam kiekvienas skolingas už savo gyvenimo kelio kryptį. Detalė iš tolimos praeities sukėlė ir mano pačios prisiminimus apie mokyklą.
Parodoje – istoriniai karo gydytojų portretai
Vasario 15 d. 16.00 val. Kretingos muziejaus parodų salėse bus atidaryta paroda „Karo gydytojų auka Nepriklausomybei“. Prieš šimtą metų, kai į miestelių aikštes rinkosi pirmieji savanoriai, netrukus trauksiantys į kovą prieš bolševikus, bermontininkus, lenkus, jaunai valstybei reikėjo aprūpinti juos ne tik uniformomis, ginklais, bet ir maistu bei sanitarinėmis priemonėmis. Skubiai sukurta Lietuvos kariuomenės sanitarijos valdyba išgelbėjo nuo mirties ne vieną šimtą vyrų. Karo gydytojų žygdarbis šiame kare buvo ne ką mažesnis už karvedžių. Generolo Stasio Raštikio duomenimis, nepriklausomybės kare fronte žuvo 1444 karių, o drauge su mirusiais nuo įvairių ligų netekome 4256 kovotojų. Kautynėse su priešais buvo sužeisti 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai bei partizanai. Karo invalidais liko 154 karininkai bei kareiviai. Kas buvo tie pasiaukojantys medikai, stovėję greta savanorių? Šioje parodoje pristatomi tik 14 iš daugelio: tie keturiolika karo gydytojų, kurių darbas su baltu chalatu ir narsa fronte Lietuvos buvo įvertinta vieninteliu ir aukščiausiu to meto valstybės apdovanojimu – Vyties Kryžiumi. Parodos istoriniai portretai – iš unikalaus Viliaus Kavaliausko rinkinio, pasiūlyto kaip dovana Lietuvos valstybei. Parodą parengė Vyčio paramos fondas, ji veiks iki kovo 1 dienos.
Pagal Kretingos muziejaus informaciją
Jaunimo žvilgsnis į Laisvės kovotojus
Tradicine tapusioje Panciškonų gimnazijoje organizuojamoje XII konferencijoje „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“ atsiskleidė jaunimo žvilgsnis į laisvės kovotojus. Pristatyti aštuoni LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarai. Prisiminta ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos priimta nepriklausomybės deklaracija, kurią turėjo ginti savanoriai. Tačiau ši konferencija buvo skirta kitai deklaracijai, kuri taip pat priimta vasario 16 d., tik jau 1949 m. Tų metų vasario mėnesį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuris buvo skirtas sukurti Lietuvos laisvės kovų sąjūdį ir priimti deklaraciją, kuria išreikštų Lietuvių tautos norą atkurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką. „Ši deklaracija gimė jau ne savanorių, o partizanų mintyse. Jie įkvėpė vėlesnes kovas, todėl konferencija buvo skirta prisiminti deklaracijos signatarais tapusius aštuonis partizanus“, – paaiškino Pranciškonų gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Kuprelis, akcentavęs, kad šiais metais švenčiame 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos paskelbimo 70-ąsias metines. Pasiklydo informacijos paieškose „Pamokose per mažai kalbame būtent šia tema, todėl, manau, tai man tikrai pravers laikant istorijos egzaminą“, – kalbėjo renginyje dalyvavusi Salantų gimnazijos abiturientė Loreta Šetkutė. Kartu su ja pranešimą apie partizaną Aleksandrą Grybiną-Faustą skaičiusi Eivilė Šapalaitė tikino, kad ruošdamasi konferencijai sužinojo daug naudingos informacijos. E. Šapalaitė konferencijoje dalyvavo antrą kartą ir pripažino, kad labiausiai liūdna, jog bendraamžiai istorija nelabai domisi: „Ruošiuosi, stengiuosi, o nemaža dalis mokinių net nesiklausė.“ Salantų gimnazijos mokinės L. Šetkutės teigimu, visi šio krašto gyventojai turėtų domėtis istorija: „Turime žinoti, kas mus supa.“ Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Rolandas Pliuškys kartu su Aironu Gedvilu ir Eimantu Buciu skaitė pranešimą apie vieną garsiausių partizanų šiandien – Adolfą Ramanauską-Vanagą. Atrodo, tiek daug apie šį žmogų jau kalbėta ir nieko naujo nebesužinosi, tačiau, pasirodo, tai – netiesa. Pranešimo autoriai teigė, kad apie A. Ramanauską-Vanagą žinojo labai mažiai, todėl ruošdamiesi temai turėjo pasigilinti labiau. „Manau, tai ryškiausia asmenybė, apie kurią galėjau sužinoti dar daugiau – buvo įdomu rengti pranešimą“, – savo pasirinkimą paaiškino R. Pliuškys. Konferencijoje „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“ dalyvavo ir Marijono Daujoto progimnazijos aštuntokės Austėja Markvaldaitė ir Karolina Mažrimaitė. Jos prisipažino, kad dalyvauti sutiko nedvejodamos, tačiau rengdamos informaciją apie partizanų vadą Vytautą Gužą-Kardą susidūrė su sunkumais – mažoka informacijos bei kaip ją pateikti įdomiai. Jų herojus, kaip ir kiti LLKS Tarybos deklaracijos signatarai, neišdavė Lietuvos iki pat mirties. V. Gužas-Kardas gyvas nepasidavė ir žuvo su uniforma.
Kretingiškė ieško savęs televizijos projektuose
„Mano gyvenime nuolat verda muzikiniai reikalai, ir tuo aš labai džiaugiuosi“, – „Pajūrio naujienų“ pakalbinta sakė kretingiškė „Žibutės“ mokyklos-darželio mokytoja 26-erių Indrė Juodeikienė. Eurovizija duris uždarė Ši pavardė, ko gero, ne vienam kretingiškiui jau turėtų būti girdėta, nes ne kartą nuskambėjo viešumoje – su olandų kūrėjų šokių muzikos daina „Bad option“ Indrė neseniai dalyvavo ketvirtojoje nacionalinės Eurovizijos atrankoje, į didžiąją sceną lipo kartu su tokiais Lietuvos muzikiniame pasaulyje žinomais atlikėjais, kaip Monika Marija, Valerija Iljinaitė, grupėmis „Saulės kliošas“, „Queens of Roses“, „Henry &Tommy Modric“ ir kt. Nors vertinimo komisija, kurioje – žinomas muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys, grupės „Skamp“ narys Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos (LATGA) atstovas Vilius Alesius bei dainininkė Jurga Šeduikytė – nenupeikė, priešingai, R. Zilnys net suteikė vilties, tačiau, surinkusi per mažai balsų, kelialapio į pusfinalį Indrė negavo. „Gal kad gimtojoje Kretingoje gyventojų yra nedaug ir dėl to nedaug kas už mane balsavo?“ – šypsojosi ji. Anot savimi pasitikinčios pašnekovės, daina buvusi graži, o pasirodymą labai pagyvino klaipėdiečiai šokėjai. I. Juodeikienė anksčiau yra dalyvavusi ir „X Faktoriuje“, tačiau taip pat nesėkmingai. Priėmė naują iššūkį „Bet aš niekada nesakau niekada – žiūrėkite televiziją, ir greitu laiku mane vėl išvysite, tik dabar jau naujame projekte, apie kurį dėl sutarties su organizatoriais kol kas negaliu garsiai kalbėti“, – atskleidė Indrė. Jos muzikinis kelias prasidėjo tada, kai, baigusi Kretingos meno mokyklą, įstojo ir mokslus tęsė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. „Kadangi muzikos sfera – labai plati, žinių, įgytų Klaipėdoje, neužteko, ieškodama dar daugiau galimybių, džiazo dainavimą studijavau ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Klaipėdoje mokė visuomenei gerai pažįstamas autoritetingas pedagogas Stepas Januška, o Vilniuje – toks talentas, kaip Skirmantas Sasnauskas“, – pasakojo Indrė. Jauna kretingiškė ne tik dainuoja, bet ir puikiai skambina pianinu. Tačiau vienu metu koncertų salėje bent kol kas ji to neatlieka – esą kam jaudintis dvigubai, jeigu yra, kas gerai akompanuoja ir atsako už save?
Birutės gatvė mena šimtmečių istoriją
Viena įdomiausių ir seniausių Kretingos mieste yra Birutės gatvė: iš Rotušės aikštės ji leidžiasi žemyn į Akmenos slėnį ir suraičiusi kilpą, vėl kyla į Pelėdos kalną, kur užsibaigia ties susikirtimu su Klaipėdos gatve. Kretingos miesto kūrimosi pradžioje ji vadinosi Vokiečių gatve, o vėliau, apie 1928–1930-uosius, atiduodant pagarbą iš mūsų krašto kilusiai kunigaikštienei Birutei, pavadinta tiesiog Birutės gatve. Ėjo pagrindinė arterija Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žodžiais, ši gatvė buvusi viena iš 9 seniausių Kretingos miesto gatvių, minima 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje. Tuomet ji tesiekė tik Akmeną ir vadinosi Vokiečių gatve, nes čia namus nuomojosi vokiečių bei danų amatininkų šeimos. Tuomet miestui priklausė ir salelėje prie Akmenos užtvankos išaugęs priemiestis su turgaviete, vadinamasis Žydų naujamiestis. Birutės gatvė už upės, Pelėdos kalno link, pailgėjo tik tarpukariu, prie miesto prijungus Kretingos kaimą. Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkas Algirdas Mulvinskas pastebėjo, kad Birutės gatvė istoriškai buvo pagrindinė arterija, siejusi Kretingą su Klaipėdos kraštu. „Keliai, kaip ir upės, retai keičia vagą, – prie jų vyko gyvenimas. Buvo pastatytas medinis malūnas, sala buvo patogi gyventi – čia įsikūrė žydų bendruomenė, nes jai nebuvo leidžiama gyventi mieste. Ten galėjo būti ir pačios seniausios žydų kapinės, – viršukalnėje, Mėguvos gatvėje, jos atsirado vėliau. O gretimoje Paupio gatvėje išlikusi brasta, sprendžiant pagal akmenų sangrūdas, gali siekti net neolitą“, – iškeltomis hipotezėmis nustebino A. Mulvinskas. Žydų bendruomenė iš salos į miesto centrą – aplink Rotušės aikštę, Vytauto, Mėguvos ir Akmenos gatves – persikėlė carinės Rusijos metais: „Už pinigus buvo galima viską nusipirkti, juolab – žemės“, – pastebėjo J. Kanarskas. Žydai apsigyveno ir Birutės gatvės pradžioje, arčiau miesto.
Skleidę Budriuose mokslo šviesą
Kretingoje gyvenanti gydytoja Emilija Jankauskaitė-Pakutinskienė (gim. 1936 m.) stropiai saugo savo tėvų – mokytojų Sofijos ir Vinco Jankauskų atminimą, jų ir aplinkos fotografijas bei dokumentus. Šių mokytojų darbas, visuomeninė veikla bei jų istorinis palikimas yra tapęs ir Kretingos krašto istorijos dalimi. Sofija Šišniauskaitė (1908–1984) gimė Kretingoje darbininkų šeimoje, kurioje augo ir 1906 m. gimusi vyresnė sesuo Akvelina. Jų medinis namas stovėjo Akmenės gatvės atkarpoje, vedančioje nuo Vilniaus gatvės pėsčiųjų tilto per Akmeną link, sovietmečiu veikusios „žuvinės“ vietoje. Baigusi Kretingoje pradžios mokyklą, ji įstojo į 1920 m. rudenį pradėjusią veikti Kretingos progimnaziją. Šiai mokyklai miesto savivaldybė iš pirklio Geršono Olšvango išsinuomojo kiek apleistą mūrinį raudonų plytų namą, stovėjusį prie Kretingos liuteronų bažnyčios, dabartinės Rotušės a. 10 pastato vietoje. Jo remontu rūpinosi progimnazijos tėvų komitetas, o lėšas mokytojų atlyginimams ir mokymo priemonėms skyrė švietimo ministerija. Taip 1920 m. rudenį mokslo metus dviejose klasėse pradėjo 56 vaikai. Pirmasis direktorius buvo Bronislovas Valiušaitis (1898–1981), o nuo 1923 m. kunigas Petras Ruškys (1876–1963). Progimnaziją lankė Kretingos miesto ir apskrities kaimų ir miestelių, o taip pat kaimyninių Gargždų ir Palangos miestų bei jų apylinkių vaikai. Joje buvo mokoma lietuvių, lotynų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų, istorijos, gamtos mokslų, piešimo, dainavimo, geografijos bei tikybos dalykų, dirbo 7 pedagogai. Daug dėmesio buvo skiriama ir užklasinei veiklai. Mokiniai rengė vaidinimus, dalyvaudavo medžių sodinimo talkose. Tarp mergaičių buvo populiarūs gimnastikos pratimai, „gyvieji paveikslai“. Tai XIX–XX a. pradžioje paplitęs scenų su grupe įvairiomis pozomis sustingusių modelių, vaizduojančių kokią nors sceną ar tapybos paveikslą, reiškinys. Berniukai taip pat gimnastikuodavo, populiaru buvo ir spalvotomis vėliavėlėmis „kalbinti“ Morzės abėcėlę, o visi kartu stengdavosi aplankyti ir Palangą, pamatyti jūrą. 1924 m. baigusi progimnaziją Sofija nusprendė savo gyvenimą paskirti pedagoginiam darbui, nes jaunai valstybei mokytojų labai trūko, be to, tapti mokytoju skatino ir būsimas gana aukštas socialinis statusas bei visuomeninis autoritetas. Prie progimnazijos veikė beraščių ir mažaraščių kursai suaugusiesiems, o nuo 1923 m. pradėti rengti ir dvimečiai pedagoginiai kursai, kuriuose galėjo mokytis asmenys, baigę nors 4-ias vidurinės mokyklos klases. Baigusieji kursus po 2 metų praktikos gaudavo jaunesniojo mokytojo vardą ir jų baigimas suteikdavo tas pačias teises, kaip ir baigusių 2 mokytojų seminarijos kursus. Atsikūrusiai Lietuvos valstybei skubiai reikėjo spręsti gyventojų raštingumo problemas. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad, 1923 m. šalies gyventojų surašymo duomenimis, 51,7 proc. Kretingos apskrities gyventojų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. 1927 m. sėkmingai baigusi dvimečius kursus, kurių metu ji užmezgė draugystę su taip pat juos baigusiu V. Jankausku, Sofija pradėjo dirbti Kretingos apskrities Skuodo valsčiaus Paluknės liaudies mokyklos jaunesniąja mokytoja.
Kapitulai – filmo apie Augustiną Dirvelę premjera
„Pažadėjau viską padaryti, kad tik filmo apie Augustiną Dirvelę premjera įvyktų per pranciškonų kapitulą Kretingoje. Ir man tai pavyko – juosta buvo sukurta vos per pusmetį“, – antradienio vakarą Šv. Antano rūmuose, kuriuos pats A. Dirvelė pastatė ir kuriuose buvo kalinamas, pristatydamas kino juostą „Mažesnysis brolis Augustinas Dirvelė“ kalbėjo filmo režisierius Justinas Lingys. Įspaudė ryškų pėdsaką Kretingoje Į valandos trukmės filmo, kuriame atskleista dramatiška A. Dirvelės istorija, pristatymą atvyko jo scenarijaus autorė Monika Midverytė, vaizdo operatorius Gintautas Alekna, taip pat kone visi į kapitulą Kretingoje suvažiavę broliai pranciškonai, gausiai susirinko kretingiškių. Sukurti šią kino juostą paskatino praėjusią vasarą Lietuvos pranciškonų brolijos vadovo provincijolo Algirdo Malakauskio inicijuota ekspedicija į Komiją, kur garsus prieškario Kretingos žmogus provincijolas Augustinas Dirvelė kalėjo lageryje ir žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. „Tėvo Dirvelės veikla tarpukariu stipriai pakeitė Kretingos veidą – buvo pastatyta Pranciškonų gimnazija, Šv. Antano rūmai, įrengta lurdo grota, atidaryta spaustuvė. Užėjus sovietų okupacijai, A. Dirvelė buvo suimtas ir tapo tikėjimo kankiniu, nesutikęs kolaboruoti su valdžia ir iki galo likęs ištikimas Dievui ir tėvynei“, – apie sumanymą įamžinti A. Dirvelės atminimą kalbėjo A. Malakauskis. Jo žodžiais, filmo idėją inspiravo pernai minėtos svarios sukaktys – tėvo A. Dirvelės 115-osios gimimo metinės, Pranciškonų gimnazijos 85-metis ir brolių sugrįžimo į Lietuvą 30-metis.
Tautos patriarchą įamžino tarpukariu
Viena seniausių Kretingos miesto Jono Basanavičiaus gatvė, nutiesta palei dešinįjį Akmenos upės krantą, šiuo garbingu vardu buvo pavadinta tarpukariu, sovietmečiu pervadinta į Petro Cvirkos, o po nepriklausomybės atkūrimo vėl atgavusi ankstesnįjį. Šios gatvės istorija itin spalvinga ir turtinga, vedanti prie Kretingos miesto kūrimosi ištakų. Angelas mena pirmąją bažnyčią Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žodžiais, nepriklausomoje Lietuvoje gatvės masiškai buvo vadinamos Nepriklausomybės akto signataro daktaro Jono Basanavičiaus vardu, o ypač – po jo mirties. Ir Palangoje tuo pat metu, kaip ir Kretingoje, antroji pagal svarbumą gatvė po Tiškevičių bulvaro buvo pavadinta J. Basanavičiaus vardu. Istoriškai Kretingos J. Basanavičiaus gatvė patenka į Kretingos dvaro bei Kretingsodžio kaimo, kuris 1936 m. buvo prijungtas prie miesto, valdas, o svarbiausi aplinkiniai keliai pavadinti Palangos, Klaipėdos, Šventosios gatvėmis. Prieškariu ši gatvė, prasidėjusi nuo dvaro, tesiekė dabartinę Palangos–Šiaulių kelio kryžkelę, už jos miesto link tebuvę kelios mažažemių sodybos. „Dabartinė užstatyta gatvės dalis nuo kryžkelės ligi maro kapinaičių, arba vadinamojo Marijos kalnelio, buvo tuščia. Visa dauba, žemę išdalijus pas Tiškevičius tarnavusių kumečių vaikams, užstatyta pokariu. Dauba nuo kapinaičių ligi vadinamojo žuvinės tilto sovietmečiu buvo paaukštinta, užpylus ją žemėmis“, – kalbėjo J. Kanarskas. Tautodailininko Adolfo Viluckio sukurtas Angelas šiandieną žymi pirmosios Kretingos katalikų bažnyčios vietą, – ją 1602 m. pastatė dvaro savininkas Jonas Karolis Chodkevičius, o rūpintis patikėjo pasikvietęs pirmuosius pranciškonus. Tačiau vėlesni istorijos posūkiai nulėmė, kad Kretingos miestas pradėjo kurtis kitapus Akmenos, o Kretingsodžio praeitį kretingiškiams šiandien ir primena Angelas ir koplytėlė ant maro kapinių.
|
|
