|
|
|
Mūsų žmonėsIlgaamžiškumo paslaptis – džiaugsmas gyvenimu
Kretingos rajone, Rūdaičių kaime, gyvenanti devyniasdešimtmetė Agnė Šulinskienė per savo gyvenimą patyrė daug permainų. Moteris išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, rezistencinį laikotarpį ir sovietmetį, o šiandien kas rytą pabudusi dainuoja ir trykšta gera nuotaika. Paklausus pašnekovės, kokia ilgo gyvenimo paslaptis, ji įvardijo: „Kol judėsi, tol gyvensi.“ A. Šulinskienė teigė, kad gyvenimas toks ilgas, jog kartais jau sudėtinga skirtingus gyvenimo tarpsnius išdėstyti chronologiškai – daug įvykių per devyniasdešimt metų nutiko, vieni gyvenimo fragmentai labiau išlikę atminty, kiti – jau užmarštyje. Šeima lemia vaikų ateitį Moteris kilusi iš Žudgalio kaimo, esančio netoli Salantų miestelio. Agnės ir Mateušo Narvilų šeimoje gimė 4 vaikai – 3 dukros Agnė, Stasė, Rita ir sūnus Vytas, šiandien brolis ir seserys jau išėję anapilin. Anot moters, Agnės vardas giminėje turėjo gilias tradicijas – šį vardą turėjo ir jos senelė, ir motina. A. Šulinskienė buvo vyriausia dukra, todėl turėjo daugiausiai atsakomybės šeimoje – padėdavo mamai prižiūrėti brolį ir seses, dirbti vasaromis ji pradėjo dar būdama 8 metų – ganė gyvulius: „Piemens dalią labai gerai žinau.“ Du Narvilų šeimos vaikai gimė tarpukario Lietuvoje, kiti du – jau praėjus Antram pasauliniam karui. Tarp A. Šulinskienės ir brolio – beveik dvidešimties metų skirtumas. Anot moters, labai skyrėsi tarpukario Lietuvoje ir sovietmečiu gimusių vaikų charakteriai ir gyvenimo būdas: „Kartais buvo sudėtinga pasakyti, kad mes visi iš tos pačios šeimos.“ Šeimą ir savo vaikystę moteris prisimena pačiais šilčiausiais žodžiais. Nors pirmieji gyvenimo metai ir buvo sudėtingi, tačiau A. Šulinskienei labai brangūs. „Buvo sunkūs laikai, buvome nepasiturinti šeima, tačiau esu labai dėkinga tėvams, jie buvo didžiulis pavyzdys. Mama rašyti nemokėjo, tačiau labai įtaigiai skaitydavo eilėraščius. Tėvai, nors ir buvo neraštingi žmonės, darbininkai, tačiau mums, vaikams, įskiepijo svarbiausias vertybes: meilę gamtai, pagarbą kitam žmogui ir gyvūnams. Pastarieji mums buvo šventi, labai juos mylėjome“, – tikino moteris. Pasak jos, vaikui labai svarbi gyvenimo pradžia pas tėvus. „Mes niekada nematėm neblaivaus tėvo, neturėjom visiškai jokio suvokimo apie alkoholiu piktnaudžiaujančius žmones. Tai man labai geras prisiminimas, – teigė ji ir pridūrė: – Kokią vaikystę turėsi, tokiu žmogumi tapsi.“ Siekti svajonės sutrukdė karas Agnė Šulinskienė Salantuose baigė pradžios mokyklą, vėliau 8 metus ten pat mokėsi gimnazijoje. Mokykloje jai labiausiai patiko geografija ir istorija, tikslieji mokslai sekėsi sudėtingiau. Tarpukario Lietuvos gimnazija, pasak moters, buvo aukšto lygio: „Gimnazistai tuo metu buvo solidūs ir gerbiami, aukštas lygis buvo baigti gimnaziją“. „Mano kartos žmonės gerai užgrūdinti, todėl taip ilgai ir gyvenam. Matėm ir bado, ir karo, ir baimės. Karas nulėmė visą tolimesnį to meto jaunų žmonių gyvenimą“, – tvirtino moteris. Ji visą gyvenimą nuo pat vaikystės troško būti gydytoja, tačiau dėl istorinių aplinkybių – karo, universitetų uždarymo nepavyko šio tikslo įgyvendinti. Ilgaamžė ir šiandien prenumeruoja su medicina susijusius leidinius, domisi žmogaus kūno sandara. „Ši sritis – mano silpnoji vieta“, – pripažino A. Šulinskienė. Baigusi mokyklą, ji pradėjo dirbti, kad galėtų padėti tėvams išlaikyti šeimą, medicinos studijos buvo pamirštos: „Vienai išsilaikyti dideliame mieste būtų buvę per daug sudėtinga. O ir tik ką pasibaigus karui universitetų nebuvo“, – paaiškino rūdaitiškė. Moteris labai gerai prisimena karo pradžią: „Buvo gražus birželis, sekmadienio rytas, ir netikėtai išvydome tolumoje kylančius dūmus. Susirinkę vyrai ėmė spėlioti, kas dega – Kretinga ar koks nors kaimas, vėliau sužinojome, kad jau viskas buvo sunaikinta. Nors aš buvau vaikas, bet prisimenu, kad suaugę žmonės sekė padėtį, mano tėvas turėjo radijo imtuvą, jį įsijungęs ir išgirdo, kad prasidėjo karas.“ Antrojo pasaulinio karo metu visa šeima liko gyva, pavyko išvengti ir didesnių nuostolių, tačiau pažįstamų žmonių aukų buvo labai daug: „Lavonas karo metu buvo kaip akmuo – peržengti jį buvo visiškai nebaisu, atbunka kai kurie jausmai, nugali instinktas išgyventi pačiam“, – patirtimi dalijosi moteris. Artėjant fronto linijai nuolatos buvo girdimi šūviai: „Tėvas vaikščiodavo rankas laužydamas ir melsdamasis, kad tik ne padegamosios kulkos būtų – jų skleidžiama ugnis naikindavo viską aplinkui. Vykdavo dideli bombardavimai, naktimis vaikams neleisdavo nusirengti arba rūbai visada šalia lovos sudėti, kad sulaukus signalo greitai galėtume bėgti iš namų į slėptuvę“, – prisiminė moteris. Moteris nuogąstavo, kad šiandien dažnai niekinami žmonės, švenčiantys karo pabaigos – gegužės 9 dieną. Daugumai ji atrodo propagandinė, vis dėlto, anot pašnekovės, ši diena 1945 metais buvo įsimintina: „Žmonėms, nepatyrusiems karo baisumų, sudėtinga įsivaizduoti, koks džiaugsmas ir viltis apėmė sužinojus, kad baigėsi karas. Žmonės kaip išprotėję bėgo vieni pas kitus, susitikę, nesvarbu, ar pažįsta žmogų, ar – ne, glėbesčiavosi ir džiaugėsi, kad baigėsi karas. Aš šiandien šios datos negaliu minėti be ašarų. Kokia tai buvo džiaugsminga diena!“ – tikino A. Šulinskienė.
Įsupa į atminimų skraistę
Poetės kraštietės Marijos Meilės Kudarauskaitės atsiminimų knyga „Istorijos iš pastalės“, kovą pristatyta Kretingos skaitytojams Motiejaus Valančiaus bibliotekoje per susitikimą su autore, jaukiai tarsi į šiltą motinos skraistę įsupa skaitytoją, vesdama jį savo vaikystės, neatsiejamos nuo Klausgalvų, Kalnalio, Salantų, Mosėdžio – numylėtos Žemaitijos – keliais. Žvelgdama į praeitį iš dabarties perspektyvos, daug ką vertindama patyrusio gyvenimo skonį žmogaus išmintimi, autorė jautriai kalba apie tą laikotarpį, kuris jauniems žmonėms jau tapęs istorija, o „nueinančiai kartai“ – priminimas apie tarpukarį, sudėtingą karo, pokario, sovietinės okupacijos laikotarpį. Vienas svarbiausių žmogaus būties kertinių polių – gimtoji erdvė, jos aura, apsauganti nuo išorinio pasaulio grėsmių, baimių. Vaikystės namai, saugumo jausmas, aplinka, kurioje Motina ir Tėvas – visas pasaulis, šalia esantys šurmuliuojantys žmonės – artimi tolimi, tik leitmotyvas pagrindinei tavo gyvenimo temai. Ji išlieka iki virpulio brangi: kaimynai, jų vienkiemiai, tyro vandens šuliniai, iš kurių ir dabar semi – ne tik troškuliui numalšinti, bet ir praeičiai sudrėkinti, kad nevystų, kad nenueitų į užmarštį. „Kai iš laiko tolių žvelgiu į anąjį metą, įvykius, žmones, mano gimtasis kaimas žiburiuoja ypatinga šviesa. Nėra ir nebuvo jame giminių, bet man jisai dvasiškai svarbus.“ Svarbus, anot autorės, buvo ir tada, kai iškilo grėsmė pranykti gimtojo kaimo – Klausgalvų – vardui, nors jis pirmąkart buvo paminėtas 1685 m. valakų reformos dokumentuose. „Kai tarybmečiu – nežinau kodėl – buvo panaikintas jo vardas, gal kad buvo Kalnalio tarybiniame ūkyje, nors kaimas stovėjo kaip stovėjęs, kiek praretintas, ryžausi sugrąžinti jo vardą. Su profesoriumi Pranu Kniūkšta (kraštietis, kalbininkas, kilęs iš Barzdžių kaimo, pradžios mokyklą baigęs Klausgalvuose) surašydinome kaimo istoriją, aš perėjau per žmones, surinkau 77 parašus, dokumentus nusiuntėme į apskritį, ministeriją, seniūniją (vėliau – į Seimą) su tikslu atstatyti vardą. Vėl žemėlapy ir dokumentuose gyvas mano gimtojo kaimo vardas.“
Lietuvį ir prancūzą bičiulystėn suvedė domėjimasis krašto istorija
Mūsų kraštietis „Pajūrio naujienų“ bendraautorius Romualdas Beniušis, Geršo (La Guerche) mieste Bretanėje Prancūzijoje buvojęs bičiulio Žako Giuifo kvietimu, sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio: vietos žurnalistę, dirbančią regiono laikraštyje „Ouest France“ („Vakarų Prancūzija“), domino jo viešnagė, bendrystė su Žaku ir jos ištakos. „Tai buvo mano atsakomasis vizitas po to, kai Žakas 2017-aisiais viešėjo Lietuvoje“, – teigė R. Beniušis, kuris su Žaku Giuifo (Jacques Guiffault), prancūzų karo belaisvio Polio Giuifo sūnumi, susipažino po to, kai Žakas, surinkęs medžiagą apie savo tėvą, ją paskelbė internete, o R. Beniušis kaip tik domėjosi prancūzų ir belgų karo belaisvių, kalintų Šv. Antano namelyje Kretingoje ir dirbusių Klaipėdos krašto pramonės įmonėse, taip pat žemės ūkyje pas vietos stambius žemvaldžius ir ūkininkus, amatininkus, Kuršių nerijos žvejus ir viešbučių savininkus, likimu. „Žakas ne tik surinko medžiagą apie savo tėvą – jis apie Antrojo pasaulinio karo įvykius pasakodavo mokiniams, vesdavo edukacijas, apie ką taip pat rašė vietos žiniasklaida. Apskritai, Žakas Giuifo savo miestelyje yra žinomas žmogus, jis dalyvauja kelių visuomeninių organizacijų veikloje, intensyviai domisi krašto istorija – štai ne per seniausiai tas pats laikraštis išspausdino jo surinktą medžiagą apie konclageriui pasmerktą vietos žydų šeimą, kas Geršo miestelio žmonėms irgi turėtų būti įdomu – Prancūzijoje tokių žydų žudynių, kaip mūsų krašte, nebuvo, tačiau žydai nacių buvo vežami į koncentracijos stovyklas ir taip pat patyrė skaudų likimą“, – bičiulio iš Prancūzijos kraštotyrinę veiklą apibūdino R. Beniušis. Žurnalistė, parašiusi straipsnį apie lietuvio ir prancūzo pažintį, užsimezgusią bičiulystę, apskritai stebėjosi, kodėl prancūzo kario belaisvio istorija galėjo būti įdomi lietuviams, netgi – Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, kurio parengtai Antrojo Pasaulinio karo ekspozicijai Žakas Giuifo padovanojo savo tėvo daiktus, – juos per Raudonojo Kryžiaus organizaciją šeimai Polis Giuifo išsiuntė prieš ateinant rusų armijai. Dėžutę su daiktais – kario knygele, fotografijomis, to meto pinigais, gautų pinigų deklaracija – Ž. Giuifo ir du jo broliai surado 1981-aisiais, tėvui mirus. „Aš atsakiau paprastai – kad visa tai yra ir Lietuvos istorijos dalis“, – kalbėjo R. Beniušis. Jo pastebėjimu, Prancūzijos spauda nemažai dėmesio skiria istoriniams praeities įvykiams: „Tik apie tai kalbama ne globaliai, o labiau per žmonių likimus.“
Įamžino kunigo gyvenimo kelionę į Afrikos širdį
Žurnalistė buvusi „Pajūrio naujienų“ korespondentė Aldona Karečkaitė-Gosteva pasidalino gera žinia: jai pavyko įgyvendinti vieną savo svajonių – parašyti ir išleisti knygą apie mūsų kraštietį kunigą misionierių Hermaną Šulcą. Nors dar spaustuvės dažais kvepianti knyga „Tiesiai į Afrikos širdį“ išleista autorės lėšomis ir nedideliu tiražu, ji – bene pirmasis išsamesnis publicistikos leidinys, skirtas susipažinti su garsaus kunigo misionieriaus Hermano Šulco gyvenimu ir pasiaukojančiu darbu vargingiems afrikiečiams įkurtoje Jaunimo sodyboje Ruandoje. A.Karečkaitė-Gosteva, gilindamasi į H. Šulco asmenybę ir biografiją, nenutolsta ir nuo Ruandos kasdienybės, kurioje begalinis žmonių skurdas ir nepriteklius persipina su Vakarų monopolijų siekiu išnaudoti Afrikos gamtos turtus, atskleidžia afrikiečių tarpusavio kovas ir baisųjį Ruandos genocidą, žmonių viltis gyventi šiuolaikiškai ir taikiai. Tą Ruandos kasdienybę knygos autorė turėjo galimybę pamatyti tiesiogiai prieš dvejus metus, kai, jai savanoriaujant Kėkštų jaunimo sodyboje Kretingos rajone, kunigas misionierius ją ir pakvietė apsilankyti šioje Afrikos valstybėje. Po kelionės, per kurią ji spėjo įamžinti tikrąjį ruandiečių gyvenimą ir grįžusi surengti fotografijų parodą, „Pajūrio naujienoms“ ji prisipažino svajojusi pamatyti tikrąją Afriką, o ne vien jos uostus, kuriuose teko buvoti 22-ejus metus dirbant laivuose.
Žmonėms dovanoja džiaugsmą
Pastarąsias dvi savaites Kretingoje dažnai galima išgirsti ispanų kalbos skambesį. Grupė 17–18 metų merginų iš Ispanijos Colegio Orvalle mokyklos, esančios Madride, atvyko į Kretingą savanoriauti. Moksleivės mieste atlieka kelias tarnystes – Padvarių socialinės globos namuose bendrauja su jų gyventojais, Kretingos socialinių paslaugų centro Vaikų dienos centre atlikdamos įvairias užduotis, žaisdamos moko vaikus dirbti kartu komandoje bei kitų socialinių įgūdžių. Taip pat miesto šventės metu savanorės rinko aukas Vaiko širdies asociacijai paremti. Savanorės Paloma, Marija, Almudena ir Leire teigė, kad didžiausias iššūkis šioje savanorystėje – kalbos barjeras. „Su vaikais bendrauti šiek tiek lengviau, nes dauguma jų anglų kalbą supranta. Bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis mums susikalbėti padeda kelios lietuvės savanorės, kurios vertėjauja. Nors taip gilesnį kontaktą su žmogumi užmegzti sunkiau, vis dėlto, abi pusės – ir mes, savanorės, ir vaikai ar senjorai – randa bendrą kalbą”, – teigė merginos. Leire pasakojo, kad, norėdamos greičiau rasti sąlytį su vaikais, jos imituoja kokių nors gyvūnų garsus – toks gestas parodo vaikams, kad merginos siekia su jais susidraugauti. Moksleivės panašia veikla užsiima ir Ispanijoje. Leire tvirtina, kad savanoriauti pradėjo maždaug nuo 12 metų – po pamokų užeidavo pas vyresnio amžiaus žmones jiems pagelbėti. Mokinės ir šiandien po užsiėmimų mokykloje skuba padėti senjorams namų ruošoje ar gaminant maistą. Taip pat itin daug dėmesio skiriama vaikams, kurie auga nepilnose šeimose – su jais žaisdamos savanorės kalbasi apie jiems svarbias temas, nes šie dažnai neturi, su kuo pasikalbėti aktualiais klausimais. Vaikai, neturintys motinos arba tėvo, anot merginų, yra pažeidžiamiausi. Moksleivės tvirtino, kad savanorystė Ispanijoje yra gana populiari. Dažniausiai žmonės padeda vyresnio amžiaus asmenims jų buityje, kartais pakanka tiesiog su jais pasikalbėti. Taip pat padedama vargingiau gyvenantiems žmonėms, kuriems kartais stinga socialinių įgūdžių.
Salantų pašte pažymėjo karo pradžią
Rapolas Veržbolauskas (1895–1985 m.), apie kurio likimą ir jo šeimą rašyta „P. n.“ 2018 04 20 „Išgelbėtieji Imbarėje: Rapolas Veržbolauskas“, buvo prisiekęs pašto ženklų kolekcininkas-filatelistas, jau prieš karą turėjęs visą Lietuvos pašto ženklų rinkinį ir šią savo aistrą perdavęs sūnui Leonui (gim. 1929 m.), kurio dėka mes galime sužinoti šią unikalių pašto ženklų istoriją. 1939 metais, nacistinei Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, Veržbolauskų šeima apsigyveno Salantuose, ir žinomo Salantų kalvio laisvamanio Jurgio Būdos (1887–1941 m.) name Plungės g. 13 (dabar Žemaitės g. 9) nuomojosi 2 kambarius, kartu su šeimininkais naudojosi bendra virtuve. Čia juos užklupo 1941 m. birželio 22 d. rytą, sekmadienį, prasidėjęs Vokietijos–SSSR karas, kai pirmieji nacistinės kariuomenės kariai-žvalgai tos dienos pavakarę motociklais pravažiavo pro Salantus Šateikių miestelio link, kitos dienos rytą jau pasirodė ir keli kariniai sunkvežimiai su nacių kariais. Pirmosiomis karo dienomis Salantuose ir jo apylinkėse, nutolusiose apie 35 kilometrus nuo tuometinės Vokietijos–SSSR sienos, aktyvūs karo veiksmai nevyko, nes sumušti SSSR kariuomenės likučiai traukėsi kitomis kryptimis. Pirmadienio rytą R. Veržbolauskas, suprasdamas, kad pirmosios karo dienos data pažymėti pašto ženklai turės išliekamąją istorinę vertę, nors ir sunkiai sirgdamas bei neišeidamas iš namų, paskambino pažįstamam Salantų pašto viršininkui ir jo paklausė, ar jis galėtų pašte pažymėti šią datą, ją užspaudžiant ant tuo metu apyvartoje buvusių sovietinių pašto ženklų, nes lietuviškieji po Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdytų Lietuvos okupacijos ir aneksijos iš apyvartos buvo išimti 1941 m. kovo 15 d. Jam sutikus, į paštą buvo pasiųstas vienuolikmetis sūnus Leonas.
Lazdininkų malūnas įžymybe tapo per naktį
Po to, kai Lietuvos žmonės Prezidentu išrinko Gitaną Nausėdą, Lazdininkų kaimo pakelėje stovintis jo tėvui klaipėdiečiui Antanui Nausėdai priklausantis šimtametis vėjo malūnas, išgarsintas kone visų Lietuvos televizijų, tapo dar didesniu negu anksčiau smalsuolių traukos objektu. Raktus valdo kaimynė Prie jo vestuvininkai, abiturientai, į Palangą ar Šventąją važiuojantys atostogautojai išlipę iš mašinų fotografuojasi būriais, o norintieji patekti vidun vieni iš kitų sužino, į kurias duris pasibelsti ir paprašyti raktų. „Aš, aš esu ta raktininkė“, – juokavo 74-us metus einanti Lazdininkų kaimo senbuvė Joana Rusienė. Sakė, A. Nausėda jai nėra nei koks draugas, nei juolab giminė. Prieš kelerius metus tiesiog užėję abu su žmona į čia pat, kitoje kelio pusėje, esančią Joanos sodybą ir palikę raktus – esą gal kas norės palandžioti po istorinį statinį. Anksčiau turistai dažniau stabtelėdavę lyjant ar esant vėsioms dienoms, dabar randasi tokių, kurie iš Vilniaus, Kauno prie prezidentiniu vadinamo malūno atvažiuoja specialiai. Beje, šio statinio ir konstrukcijos, ir detalės išlikusios tokios, kokios buvo senovėje, tiktai sodriu pilku atspalviu vėl šviečia pakeista skiedrų apdaila, pagal buvusius atkurti bei sumontuoti nauji sparnai. Kaimo kraštovaizdį puošiančio malūno aukštis su žaibolaidžiu siekia 21 metrą. Be to, malūnas retas dėl pasukamos savo „kepurės“ – Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys pademonstravo, kaip specialiomis pavaromis ji būdavo pasukama į tą pusę, iš kurios pūsdavo geras vėjas. Tačiau pasukti „kepurę“, sakė, būdavo ne vieno žmogaus jėgoms, tad prie tam skirto medinio rato sustodavo visa šeima.
Kada pagerbsime žuvusius prancūzų ir belgų karo belaisvius?
Klaipėdos krašto buvimas Rytų Prūsijos dalimi paliko jame ne vieną istorijos pėdsaką, tarp kurių – ir prancūzų karo belaisvių (KB) buvimas šiame krašte. Dvi didžiausios kaimyninės Europos valstybės Vokietija ir Prancūzija, kovodamos dėl įtakos žemyne ir visame pasaulyje, tarpusavyje kovojo ne vieną kartą: 1870–1871 m. vyko Prancūzijos-Prūsijos karas, 1914–1918 m. ir 1939–1945 m. šios valstybės kariavo priešingose pusėse per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Per šiuos karinius konfliktus į nelaisvę paimti prancūzai KB Klaipėdos krašte buvo naudojami kaip darbo jėga pramonėje, žemės ūkyje, prekyboje ir paslaugų sferoje. 1870–1871 m. kare į nelaisvę patekę KB prancūzai prisidėjo prie karaliaus Vilhelmo (dabar Klaipėdos) kanalo ruožo nuo Drevernos iki Malkų įlankos kasimo darbų. Jų atminimas ir nuveikti darbai buvo įamžinti paminklu, kuris sovietinės valdžios buvo sunaikintas pokariu kaip nacistinės valdžios palikimas. 1993 m. Klaipėdoje prie Malkų įlankos jiems atminti buvo atidengtas naujas paminklas. O 2018 m. rudenį Nidoje ant Parnidžio kopos atsirado dar vienas šį kartą Pirmojo pasaulinio karo KB prancūzų, prisidėjusių prie Kuršių nerijos kraštovaizdžio, apželdinant kopas, kūrimo, atminimo akcentas – skulptoriaus Kęstučio Musteikio sukurtas paukščiu papuoštas akmeninis suolelis. Daugiau nei šimtmečiu nuo mūsų nutolęs prancūzų KB buvimas Klaipėdos krašte daugiau mažiau įamžintas, nors tai dėl įvykių senaties apipinta įvairiomis prielaidomis ir legendomis. Akivaizdu, kad atėjo eilė rimčiau pažvelgti ir į Antrojo pasaulinio karo prancūzų ir belgų KB 1940–1944 m. buvimą, kurio faktai lengvai randami Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos kariniuose archyvuose. 1940 m. į nacistinės Vokietijos nelaisvę patekę apie 2 milijonai prancūzų ir apie 225 tūkst. belgų KB buvo apgyvendinami Vokietijos ir jų okupuotų kraštų teritorijose steigiamose KB stovyklose, vėliau įdarbinami įvairiuose darbuose. Viena jų labiausiai į šiaurę nutolusi 1939 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurta Rytų Prūsijoje, 30 km į pietus nuo Karaliaučiaus, šalia prūsų Yluvos miestelio (dabar Bogrationovskas) ir pavadinta „Stalag 1A“. Šioje stovykloje per visą jos gyvavimo laikotarpį pabuvojo apie 47 tūkst. lenkų, 35 tūkst. prancūzų ir 23 tūkst. belgų KB (dauguma jų – prancūziškai kalbantys valonai), kurie vėliau buvo išsiųsti dirbti įvairiuose Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto pramonės objektuose, žemės ūkyje, prekyboje ir paslaugų sferoje.
Kretingos ligoninė: 100-mečio keliu
Antradienį prie Kretingos ligoninės bus pasodintas ąžuolas ir pastatytas tautodailininko Raimundo Puškoriaus sukurtas medinis suoliukas. Būtent šie akcentai ir dabartinei, ir ateinančioms kretingiškių kartoms primins, kad jiems gydymo paslaugas teikianti įstaiga 2019-aisiais pasitiko garbingą 100-mečio jubiliejų. Varomoji jėga – kolektyvas Nuo 2006-ųjų ligoninei vadovaujanti Ilona Volskienė neslėpė, kad jos džiaugsmas sumišęs su trupučiu nerimo dėl tolesnės ligoninės ateities. „Jaučiam, kad reformų dar bus, bet šimtmečio fone planuojam naujus darbus ir tikimės gyvuoti antra tiek“, – šypsojosi ji. Keturis Kretingos ligoninės restruktūrizavimo etapus I. Volskienei jau teko išgyventi, ir kaskart neapleido mintys: ar įstaiga išliks su turimais rajono gyventojams taip reikalingais stacionaro skyriais, ar, kaip pastaruoju metu sklandė gandai, čia bus paliktos tik slaugos ir terapijos lovos? Pasak I. Volskienės, iki šiol kiekvienas pertvarkos etapas reikalavo tam tikrų rodiklių, ir tik buvę bei esami darbuotojai, jų kompetencija, bendras komandinis darbas, atvirumas naujovėms lėmė, kad tie rodikliai būtų pasiekti. Konkuruoti su arti esančios Klaipėdos 4-iomis didelėmis stipriomis ligoninėmis Kretingos antrinio lygio ligoninei nėra lengva: paslaugos pigesnės, už tas pačias pacientų konsultacijas lėšų gaunama mažiau. Kai taip, įstaigai sunkiau išgyventi, išlaikyti personalą, prisivilioti gerų gydytojų-specialistų, kurių pagrindinis klausimas prieš įsidarbinant – o koks bus atlyginimas? Šiandien Kretingos ligoninėje dirba 84 gydytojai bei 114 slaugytojų, yra 131 lova, pacientams teikiamos visos reikalingiausios – vidaus ligų, neurologijos, geriatrijos, palaikomojo gydymo ir slaugos, paliatyviosios pagalbos, chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos, ginekologijos, akušerijos, nėštumo patologijos, vaikų ligų, neonatologijos, reanimacijos ir intensyviosios terapijos paslaugos. Iki tol nueitas ilgas ir labai permainingas kelias. Tue Freltoft: „Palanga turi pasaulinio lygio muziejų“
„Čia, Palangoje, šitame mėlyname pastate jūs turite tokio lygio nuolatinę skulptoriaus Antano Mončio ekspoziciją, dėl kurios dauguma Paryžiaus galerijų savininkų leistų ranką nukirsti“, – šitaip apie Antano Mončio namus-muziejų atsiliepė didelis Lietuvos draugas, Danijoje gyvenantis verslininkas ir meno kolekcininkas Tue Freltoft. Žino ir Palangą, ir Kretingą Su Tue Freltoft, prieš keletą metų ne tik atradusiu iš Mončių kaimo kilusį Paryžiuje kūrusį skulptorių Antaną Mončį (1921–1993) ir jo kūrybą, bet ir atsekusį jo ryšius su Palanga, pokalbio susitikome prie kurorte esančio Antano Mončio namų-muziejaus. Pastato, kurio fasadas prieš porą metų vėl naujai nušvito ryškiai mėlyna spalva. Ir, kaip sakė namų-muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė, nušvito būtent T. Freltoft rūpesčiu. Mecenatas iš Danijos, tapęs vienu muziejaus draugų ir Antano Mončio paramos fondo valdybos nariu, Olandijoje rado rėmėjų, kurie padovanojo dažų jau liūdnokai atrodžiusiam fasadui perdažyti, tad Palangos miesto savivaldybei bereikėjo tik skirti lėšų sumokėti už darbus. Paminėjus, kad pokalbis bus išspausdintas Kretingos laikraštyje „Pajūrio naujienos“, po visą pasaulį važinėjantis ir aukcionuose meno kūrinius įsigyjantis pašnekovas nušvito: „O, Kretinga. Žinau, buvau. Ne kartą. Gražus miestas. Į jį aš važiavau susipažinti su nuostabia dailininke Auguste Santockyte.“ Pasak T. Freltoft, A. Santockytę, kurios parodą Antano Mončio namuose-muziejuje planuojama atidaryti metų pabaigoje, jis atrado visiškai atsitiktinai: Vilniuje, Dailės akademijos galerijoje, buvo eksponuojamos dvi parodos, vienoje kurių originalumu išsiskyrė būtent kretingiškės A. Santockytės kūryba. Ji taip sužavėjo nuo jaunystės meną kolekcionuojantį T. Freltoft, kad vyriškis sugebėjo ją susirasti ir atvažiuoti susipažinti į Kretingą. Per meno kūrinių kolekcionavimą – kaip sakė pašnekovas, jo namuose gausu tapybos, grafikos, skulptūros kūrinių iš viso pasaulio, – Tue Freltoft surado ir Lietuvos menininkus, tarp jų – Antaną Mončį. O su Lietuva jį sieja jau beveik trisdešimt metų trunkanti draugystė. Dešimtmečius trunkanti draugystė „Pirmą kartą į Lietuvą aš atvykau 1992 metais. Buvo gruodžio mėnuo, labai šalta, – pirmąją pažintį su mūsų šalimi prisiminė Tue Freltoft. – Atvykau pasiųstas Danijos vyriausybės dirbti konsultantu ekspertu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje švietimo, edukacijos, visuomenės informavimo bei socialinių projektų administravimo srityse.“ Pasak pašnekovo, jis yra dirbęs daugelyje Europos šalių, bet su Lietuva jį sieja ypatingas ryšys: dirbdamas čia jis susipažino su bendradarbe Asta, kuri tapo jo žmona. „Kokia man pasirodė Lietuva? Iš pradžių aš nebuvau labai pozityviai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu. Bet, kai pažinau jos žmones, supratau, kad ši šalis su savo žmonėmis turi daug potencijos. Juk esminis veiksnys, lemiantis šalies pažangą, yra būtent žmonės: imlūs, gabūs, inteligentiški. O lietuviai, su kuriais teko dirbti, buvo darbštūs, linkę bendrauti, norintys mokytis, norintys padėti savo šaliai“, – sakė T. Freltoft. Lietuvoje ekspertas iš Danijos dirbo keletą kartų, o į žmonos gimtąją Lietuvą kartu su dukra Terese Tue ir dabar dažnai atvažiuoja.
|
|
