|
|
|
Mūsų žmonėsKristijono Donelaičio „Metams“ suteikė prancūzišką skambesį
Tai, kad Kristijono Donelaičio „Metai“ suskambo prancūzų kalba, prisidėjo ir mūsų kraštietė humanitarinių mokslų daktarė buvusi Lietuvos edukologijos universiteto profesorė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Šių metų pradžioje prestižinė Prancūzijos leidykla „Classiques Garnier“ savo skiltyje „Littératures du Monde“ („Pasaulio literatūros“), vadovaujant Alainui Montandonui ir Francois Lavocat‘ui, pristatė leidinį „James Thomson et Kristijonas Donelaitis „Les Saisons“ („Metų laikai“). Vertimo ir kritinės apžvalgos autoriai – Laurent Folliot, Caroline Paliulis ir Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Savita leidinio priešistorė Anot profesorės, leidinio priešistorė siekia 2009 m., o istorija prasidėjo nuo 2014 m., kai buvo pasirašyta vertimo sutartis su leidykla „Garnier“. „Minint šį istorinį faktą, dera akcentuoti didžiausius prancūzų komparatyvistikos – lyginamosios istorinės kalbotyros – profesoriaus Alaino Montandono nuopelnus, suteikiant lietuvių rašytojui galimybę prabilti prancūzų kalba“, – neabejojo N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Kai prieš 10 metų profesorius atvyko į bendrą Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos ir Europos lyginamųjų literatūros studijų tinklo kongresą Vilniuje, jiems besikalbant apie lietuvių literatūrą, A. Montandonas paklausė: „Ką prancūzams būtinai reikėtų išversti?“ „Atsakiau, kad labai reikia Kristijono Donelaičio, nes būtent jis griauna mitą, kad lietuvių literatūra atsirado XIX a. pabaigoje. Ir užtikrinau, kad vertėją surastume“, – prisiminė N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, prisipažinusi, kad iškart prieš akis jai iškilo Karolina, tiksliau – Caroline Masiulis-Paliulis. Tas momentas buvo lemtingas, tačiau praėjo nemažai laiko, kol pasėta sėkla profesoriaus dvasioje išvešėjo, ir A. Montandonas užsiminė dėl „projekto Donelaitis“. „Tada ėmiau vėl kalbinti Karoliną. Ši, nors abejojo dėl savo galimybių, entuziazmu užsidegė pavydėtinu. Mūsų tolesnis susirašinėjimas per elektroninį paštą baigdavosi „Valio Donelaitis!“ – neslėpė kraštietė. Prasidėję vertimo rūpesčiai buvo apsivainikuoti gražiu rezultatu: A. Montandono galvoje gimė idėja surengti tarptautinę konferenciją metų laikų tema, ir 2016 m. vasarą ji vyko tris dienas Charoux vietovėje, profesoriaus kaimo sodyboje, dalyvaujant dvidešimčiai pranešėjų iš skirtingų pasaulio šalių. „Ten pristačiau mūsų Donelaitį – perskaičiau „Metų“ ištrauką lietuviškai, o Karolina pirmą kartą – prancūziškai, ir tai buvo rimtas išbandymas, kuris baigėsi dideliu susidomėjimu bei susižavėjimu, manau, – visiška sėkme“, – pripažino N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė.
Kretinga – miestas, sujungęs dvi Lietuvas
Šiemet Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia švenčia 120 metų sukaktį. Miestas ilgą laiką buvo tarsi tiltas tarp dviejų Lietuvų – katalikiškos ir liuteroniškos, reformacijos idėjos Kretingą pasiekė XVI a. nevėluodamos, liuteronybė išliko carinėje Rusijoje, pasaulinių karų metu ir sovietmečiu, o šiandien parapiją vienija apie 400 tikinčiųjų. Bažnyčios neturėjo beveik 200 metų Pasak šiandien Kretingos, Priekulės ir Palangos parapijas aptarnaujančio kunigo Dariaus Petkūno, liuteronai Žemaitijoje apie 1567 m. turėjo 10 bažnyčių. Manoma, kad Jonas Karolis Chodkevičius buvo reformacijos šalininkas, nes Skuodo liuteronams jis pastatė bažnyčią. 1570 m. kardinolo Hosiaus jis buvo perkalbėtas vėl sugrįžti į katalikų bažnyčią. J. K. Chodkevičius kaip atgailą už ankstesnę veiklą pažadėjo visomis išgalėmis stabdyti tolimesnį Reformacijos judėjimą, Kretingoje pastatė pranciškonų vienuolyną. Nors Kretingos liuteronai apie 200 m. neturėjo nuosavos bažnyčios, jų tikėjimas neblėso. Liuteronybė atgijo iš Vokietijos ir Latvijos atsikėlus vokiečių tautybės gydytojams, vaistininkams ir malūnininkams. Prie jų prisidėjo į Kretingos apylinkes iš Rytprūsių atsikeliantys naujakuriai. Šie žmonės įsteigė parapiją, tačiau dar neturėjo bažnyčios. D. Petkūno teigimu, 1802 m. evangelikų liuteronų parapijos nariai pasiuntė pas carą Aleksandrą I keturis ūkininkus: Miką Kasputį, Antaną Penelį, Jurgį Tarvydą ir Miką Bruzdeiliną, siekta gauti caro leidimą pasistatyti nuosavą bažnyčią. Aleksandras I 1802 m. liepos 7 d. raštu atleido Kretingos liuteronus nuo visų mokesčių katalikų vienuolynui, įpareigojo juos pasirūpinti nuosavo kunigo išlaikymu. Taip pat duotas sutikimas evangelikams liuteronams pasistatyti bažnyčią ir kleboniją, dovanota apie 1 tūkst. 700 rastų iš Rucavos girių.
Žemaičių tautinis kostiumas – rūbas, menantis šimtametes tradicijas
Minint 800-ąsias Žemaitijos vardo paminėjimo metines, 2019-ieji Seimo paskelbti Žemaitijos metais. Pasak kretingiškės tautodailininkės Ievos Garjonienės, žemaičių tautinis kostiumas siekia kelis šimtmečius, šiandien jis – iš esmės nepakitęs, o spalvų įvairove nukonkuruoja bet kurį kitą regioną. Žemaičiai – konkretūs žmonės Ievos Garjonienės teigimu, Žemaitijos etnografinio regiono tautinis rūbas nėra įmantrus – praktiško kirpimo marškiniai, konkrečios tautinio kostiumo spalvos – raudona, žalia, tamsiai mėlyna. Ištekėjusios žemaitės rišdavosi skareles, merginos ant galvos dėvėdavo ranges. Jei skarelė siuvinėta, ją rišo po smakru, jeigu ne – mazgą darydavo virš kaktos. Liemenė turi būti šiek tiek pasikabinusi, daugumai moterų tai nepatinka, nes anot jų, toks kirpimas storina. Liemenės klostės siuvamos rankomis. Moterų liemenės siuvamos taip, kad suveržtų ir pakeltų krūtinę, liemenė – tarsi korsetas. Juostų moterys neryšėjo, tačiau mėgdavo dideles dryžuotas skaras užsimesti ant pečių. Sakyta, kad kuo daugiau skarų ir sijonų turi žemaitė, tuo ji turtingesnė. Kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose buvo paplitę languoti sijonai, Žemaitijoje – vertikaliai dryžuoti. Žemaitės, norėdamos parodyti savo turtingumą, kartais dėvėdavo 3 ar 4 sijonus, kelių sijonų dėvėjimas išryškindavo liemenį, juose vyravo raudona spalva. Anot I. Garjonienės, tai – šventiška spalva, tinkanti bet kokio amžiaus žmogui. Žemaitiški sijonai turėtų būti ne mažiau 5 spalvų, įprastai naudojamos 7 spalvos. Sijonus retai kada puošdavo juoda, balta ir geltona spalvas – pastarosios Žemaitijoje žmonės vengdavo. Žemaičių prijuostės yra itin plačios, gali būti 2,4 m pločio, sijonai buvo maždaug 3 m pločio. Prijuostės skersadryžio audimo. Nuo prijuostės iki sijono apačios turėtų būti apie 15–18 cm, tuomet atrodys idealiai. Žemaitiškos prijuostės gerokai platesnės negu kitų etnografinių regionų. Anot I. Garjonienės, marškinių kirpimas yra labai svarbus: „Internete yra daugybė pavyzdžių, tačiau dažnai marškinius tenka pritaikyti pagal žmogaus kūną. Tam įtakos turi ir laikysena, pečių plotis.“ Žemaičių tautinis kostiumas turi panašumų su Latvijos tautiniu kostiumu – yra tokių pat ryškių spalvų, taip pat marškiniai pasiūti su „varlytėmis“, dėl kurių baltinių apykaklė tampa stati, o apykaklės siuvinėtos augaliniais motyvais.
Klo Liusė – genijaus pažinimo oazė
Pasaulio pažinimo siekiantys žmonės keliaudami atranda daug puikių vietų. Viena jų – Prancūzijoje, Luaros slėnyje, Ambuazo (Amboise) miestelyje esanti Klo Liusė (Klos Lucē) pilis, kur paskutinius trejus savo gyvenimo metus praleido bene didžiausias visų laikų genijus Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452–1519 m.). Iš rusvų plytų ir baltojo smiltainio 1471 m. pastatyta pilis tik 400 metrų nutolusi nuo karališkosios Ambuazo pilies, daugiau nei 200 metų buvo naudojama kaip Prancūzijos karališkosios šeimos gyvenamoji vieta ir vasaros rezidencija. Čia 1516 m. rudenį, pakviestas Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I (Francois I, 1494–1547 m.), būdamas 64 metų atvyko didysis genijus. Leonardas, suvokdamas, kad daugiau į savo gimtąją Italiją jau niekada nebegrįš, lydimas savo artimiausių mokinių ir padėjėjų, įveikė Alpių kalnus, su savimi pasiimdamas odiniuose dėkluose saugomus tris paveikslus – „Džokonda“, „Šv. Jonas Krikštytojas“, „Švč. Mergelė Marija su kūdikiu Jėzumi ir šv. Ona“ – bei gausius savo pasaulio tyrinėjimų užrašus, piešinius. Jaunasis karalius Pranciškus I, pradėjęs valdyti šalį nuo 1515 m., susižavėjęs Leonardu, jį priėmė su didžiule pagarba ir paskyrė „pirmuoju karaliaus dailininku, architektu bei inžinieriumi“. Jis buvo apgyvendintas Klo Liusė pilyje, jam buvo paskirtas solidus metinis 700 auksinių ekiu atlygis, pats karalius finansavo jo kūrybą bei idėjas. Daug laiko jie kartu praleisdavo kalbėdamiesi ir filosofuodami. Vėliau Pranciškus I tvirtino „niekada pasaulyje nesutikęs kito žmogaus, išmaniusio tiek, kiek išmanė Leonardas: ir ne tik skulptūros, tapybos it architektūros srityse. Jis dar buvo ir didis filosofas.“ Šiuose namuose, globojamas karaliaus, Leonardas praleido paskutinius savo gyvenimo metus tapydamas bei užsiimdamas savo mėgstama veikla. Jis čia buvo ne tik inžinierius, architektas, bet ir įspūdingų švenčių bei spektaklių karaliui ir jo aplinkai kūrėjas ir režisierius.
Kviečia į išskirtinį simfoninės muzikos koncertą
Rugpjūčio 18 dieną, sekmadienį, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios vidiniame kiemelyje po 18 valandos šv. Mišių skambės klasikininė muzika. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Jaunimo simfoninis orkestras „Simfukai“ susirinkusiems žiūrovams dovanos kūrybinės stovyklos pajūryje metu parengtą naują koncertinę programą. „Simfukų“ vadovas Artūras Alenskas tvirtino, kad groti šiame orkestre – ne vieno „dvarioniuko“ svajonė. Kolektyvą sudaro daugiau nei 70 jaunųjų artistų, jauniausiam atlikėjui vos 9-eri, vyriausiam – 18 metų. „Nepaisant to, padedant vadovams, kurie yra didžiųjų Lietuvos simfoninių orkestrų muzikantai bei Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos pedagogai, šiems vaikams paklūsta kone bet kuri klasikos šedevrų partitūra“, – tikino A. Alenskas. Pašnekovo teigimu, Balio Dvariono muzikos mokyklos Jaunimo simfoninis orkestras didžiuojasi galėjęs paklusti dirigentų prof. Sauliaus Sondeckio, prof. Vytauto Viržonio, prof. Juozo Domarko, Modesto Pitrėno, Martyno Staškaus, Vytauto Lukočiaus, Christian Malescov (Vokietija), Stefan Malzew (Vokietija), G. Kennaway (D. Britanija), Arman Simonyan (Belgija) batutai. Šiuo metu orkestro meno vadovas ir dirigentas – ilgametis Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas, tarptautinio G.Fittelberg‘o konkurso laureatas, Modestas Barkauskas. „Simfukai“ yra surengę daugiau nei 200 koncertų, pasirodę visose pagrindinėse Lietuvos koncertų salėse, Lietuvos Nacionalinės filharmonijos, Nacionalinio Operos ir baleto teatro scenose, dalyvavę ne viename tarptautiniame projekte ir koncertavę su žymiausiais Lietuvos solistais bei instrumentalistais. Koncertuose skamba ir klasikos kūriniai, ir šiuolaikinė lietuvių bei užsienio kompozitorių kūryba. „Greta tradicinių koncertinių programų „Simfukai” bando savo jėgas imdamiesi ir kitų žanrų kūrinių. Kolektyvas yra atlikęs I. Stakvilės miuziklą vaikams „Batuotas katinas“, kartu su E. Špokaitės baleto mokyklos auklėtiniais – baletą „Snieguolė ir 7 nykštukai“, – įvardijo A. Alenskas. Sekmadienį vyksiančiame koncerte „Simfukai“ atliks G. Verdi, G. Bizet, Ch. Gounod, P. Mascagni, E. Balsio ir kitų autorių simfoninės muzikos kūrinius. „Kviečiu nepraleisti progos apsilankyti išties išskirtiniame renginyje ir praleisti sekmadienio vakarą ypatingoje kupinoje muzikos aplinkoje. Vis dėlto, negalėsiantys atvykti paklausyti „Simfukų“, turės galimybę jų atliekamą muziką išgirsti pirmadienį, rugpjūčio 19 d. vakare, Palangos bažnyčioje“, – tikino „Simfukų“ vadovas A. Alenskas.
Sigita RAZMUTĖ
30 maldos kilometrų – už vaikus
Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos maldos grupė Motinos maldoje surengė piligriminį žygį Kretinga–Pakutuvėnai. Kitąmet bus rengiamas jubiliejinis visos Lietuvos tokių maldos grupių piligriminis žygis iš Kretingos į Kryžių kalną, todėl moterys nusprendė išbandyti savo jėgas trumpesnėje distancijoje. „Šio žygio idėją pasiūlė Aušra, viena mamų, priklausančių Motinos maldoje grupei, kita narė – Alma – patikrino žygio maršrutą“, – teigė maldos grupės narė ir žygyje ėjusi Vilija Varkojienė. Toks Motinų maldoje grupės žygis surengtas pirmą kartą, tačiau viena jo dalyvių Vita Saudargienė tikisi, kad ilgainiui jis taps tradicija. Svarbiausia žygio intencija – vaikai. Motinos maldoje grupės narės eidamos kaimų keliais dėkojo Dievui už motinystės dovaną, savo, artimųjų atžalas ir jų draugus bei viso pasaulio vaikus. Žygyje dalyvavo 11 skirtingo amžiaus motinų iš Kretingos, Vydmantų, Vilkaviškio ir Gargždų. „Su didžiule meile, šlovinimu ir malda ėjome šį kelią. Tai buvo mums dideli atlaidai už savo vaikus, niekada nebūčiau patikėjusi, kad įveiksiu tokį atstumą pėsčiomis“, – tvirtino V. Varkojienė. Pasak jos, šiandien daug jaunimo pasirenka netinkamą gyvenimo kelią, įgyja priklausomybių, todėl jų motinos besimelsdamos gali prašyti Dievo pagalbos, kad jų vaikai sugrįžtų į doros kelią. Žygio rytą susirinkusias motinas Kretingoje, suteikęs palaiminimą, išlydėjo br. Gediminas Numgaudis, moterys sustojo Kartenos bažnyčioje, o dienos pabaigoje žygeives pasitiko Pakutuvėnų klebonas Antanas Blužas. Viso ėjimo metu motinos nešė vienos vyro padarytą kryžių kaip liudijimą, kodėl jos žygiavo. Pakutuvėnuose buvo aukojamos mišios už vaikus, žygio dalyvių Antano Paduviečio bažnyčioje laukė ir dėl sveikatos ar kitų priežasčių eiti negalėjusios maldos grupės motinos.
Matematika – visur. Tik to nepastebime
Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius, Ekonometrinės analizės katedros vedėjas ir habilituotas mokslų daktaras 66-erių Alfredas Račkauskas teigė, kad skaičių pasaulis žmones supa nuolatos. Iš Salantų kilęs mokslininkas tvirtino, kad šiandien Lietuvos visuomenėje matematika praranda prestižą, o likusiame pasaulyje ši mokslo šaka intensyviai vystoma. Ketino studijuoti agronomiją Alfredas Račkauskas mokėsi Salantų vidurinėje mokykloje. Pašnekovas teigė, kad matematika nebuvo ta sritis, kurioje matė savo ateitį: „Aštuntoje klasėje buvau sugalvojęs, kad būsiu agronomas.“ Vis dėlto, atėjus į IX klasę, matematikos mokytojas A. Ivanauskas padalino visus devintokus į dvi grupes – silpnesnius ir gabesnius matematikai. Pats pedagogas mokė silpnesniuosius, o A. Račkauskas buvo stipresnėje kito mokytojo grupėje. „Šio mokytojo dėka įsimylėjau matematiką“, – pradžią prisiminė A. Račkauskas. Anot profesoriaus, mokytojas turi labai didelę įtaką moksleivio norui mokytis: „Jei ne mokytojo atsidavimas ir jo energija, nežinau, kur viskas būtų pakrypę.“ Paskutiniais metais mokykloje A. Račkauskas dalyvavo daugelyje matematikos olimpiadų. Vyras prisiminė, kad net ir per žiemos atostogas mokiniai rinkdavosi spręsti matematikos olimpiadinių uždavinių, o mokytojas buvo labai didelis entuziastas. „Jeigu kurią dieną susigundydavau nueiti ant Salantų upelio pačiuožinėti, mokytojas ateidavo pas mamą ir paskųsdavo, kad nebuvau mokykloje“, – su šypsena kalbėjo A. Račkauskas. Pasak pašnekovo, norint būti matematiku, reikia ją įsimylėti. „Aš ir studentams dažnai sakau, jeigu įsimylėsite – turėsite daug bemiegių naktų, daug galvosite apie tai – vaikščiodami, sėdėdami, tai jus kankins – nežinia ir noras išsiaiškinti“, – tikino mokslininkas.
Operos solistas Mindaugas Rojus: „Neįsivaizduoju savęs nedainuojančio“
„Jaučiuosi esąs savo vietoje, sėdįs savo rogėse. Tiesiog neįsivaizduoju savęs nedainuojančio, neįsivaizduoju, kokį kitą darbą galėčiau dirbti. Ir jeigu tektų grįžti dvidešimt metų atgal, nieko nekeisčiau“, – sakė Klaipėdos muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus, kurio per trylika karjeros scenoje metų sukurti vaidmenys skaičiuojami jau dešimtimis. Dainuoti pradėjo mokykloje Mindaugas Rojus – operos solistas, apdovanotas ir ypatingo tembro balsu, ir ryškiu aktoriniu talentu, – sulaukia komplimentų ne tik iš ištikimiausių talento gerbėjų. Garsioji operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė, režisavusi Džakomo Pučinio Puccini operoą „Bohema“, kurioje solistas atliko vieną pagrindinių Marčelo vaidmenį, M. Rojaus atlikimą įvardino „bomba“. Už šiemet sukurtą Herkaus Manto vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ jis buvo nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“. Ir tai buvo ne pirmoji jo pelnyta nominacija -–prieš 10 metų tokiam pat apdovanojimui Mindaugas Roju Klausydamiesi jo balso, kuris kartais lyginamas su neseniai Lietuvoje viešėjusio Placido Domingo balsu, juolab kad abu solistai yra tenorai-baritonai, kas būna labai retai, girdėdami preciziškai audžiamą muzikinį audinį, retas kuris klausytojas gali patikėti, kad dainininko kelias į sceną nebuvo lengvas. Apie šį kelią su M. Rojumi kalbėjomės jo gimtuosiuose Darbėnuose, į kuriuos jis kartu su žmona Kamile ir dukteria Lėja buvo atvažiavęs dalyvauti vidurinės mokyklos baigimo jubiliejuje. „Dvidešimt metų, kai baigėm mokyklą. Trylika metų scenoje. Kaip bėga laikas“, – atsidūsėjo dainininkas, eidamas į Darbėnų gimnazijos salę, kurioje ir prasidėjo jo scenos gyvenimas. „Dainuoti mane paskatino muzikos mokytoja Irena Gaškaitė. Matyt, kažkuo išsiskyriau iš kitų choristų, ir nuo devintos klasės jau pradėjau dainuoti solo. Pirmos dainos? Dabar kažkodėl galvoje sukas, berods, Alekso Lemano daina: „Tenai už miško leidos saulė, dainavo broliai ardami“, – uždainavo M. Rojus.
Klasikinio dainavimo užkulisiuose
Kretingiškė Smiltė Murencevaitė šiuo metu studijuoja Lietuvos muzikos teatro akademijoje (LMTA) klasikinio dainavimo specialybę. Mergina tvirtina, kad šios studijos – ilgas ir kruopštus darbas, reikalaujantis daug jėgų ir pastangų.
Bretanė – vieta, kur saugoma istorija ir gerbiamos tradicijos
Gerai išvystytas Prancūzijos greitųjų traukinių (TGV) transporto tinklas suteikia unikalią galimybę per 1,5 valandos ir vos už 10 eurų atsidurti Bretanėje (Bretagne), Prancūzijos vakarų regione, nutolusiame per 300 km nuo sostinės Paryžiaus. Regionas užima į Atlanto vandenyną išsikišusį Bretanės pusiasalį, skiriantį Lamanšo sąsiaurį šiaurėje nuo Biskajos įlankos pietuose. Jo rytinėje dalyje įsikūręs ir vartais į Bretanę vadinamas Bretanės Geršo (La Guerche-de-Bretagne) miestelis, kuriame gyvena geras Lietuvos draugas Žakas Giuifo (Jacques Guiffault). Tai – nedidelis per 4 tūkst. gyventojų turintis miestelis, kuriam garbingos istorijos ir senųjų tradicijų gali pavydėti ir didesnieji ne tik Prancūzijos miestai. Viena jų – tai antradieniais nuo 1121 m. vykstantis miestelio turgus, vienas didžiausių ir spalvingiausių Bretanės regiono turgų, nusileidžiantis tik jo sostinės Reno (Rennes) turgui. Iki pat 1980 m. kiekvieną antradienį čia suvažiuodavo ūkininkai parduoti savo išaugintų gyvulių: galvijų, karvių, kiaulių, avių, naminių paukščių ir kt. Vėliau turgus kiek pasikeitė. Šiandien čia prekiauja nuo 150 žiemą iki 300 vasarą prekeivių, siūlančių įvairių naminių ekologiškų maisto produktų: vyno, sūrių, duonos ir mėsos gaminių, šviežių žuvų bei kitų jūros gėrybių, amatininkų dirbinių, pramoninių prekių ir kt.
|
|
