|
|
|
Mūsų žmonėsKretingos krašto savanoriai, prieš šimtmetį žuvę dėl Lietuvos laisvės
Atkūrus 1918 m. Lietuvos valstybingumą, imta rūpintis krašto saugumu. Laikinoji vyriausybė lapkričio 23 d. sudarė Krašto apsaugos tarybą, kuriai pavedė užtikrinti atkurtos valstybės nepriklausomybę ir užkirsti kelią piktavališkiems potencialių priešų kėslams. Nuo tol lapkričio 23-ioji yra laikoma Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena. Paskui besitraukiančią Vokietijos kariuomenę prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, 1918 m. gruodžio 29 d. Laikinoji vyriausybė paskelbė atsišaukimą „Lietuva pavojuje“, kuriuo pakvietė piliečius stoti savanoriais į kariuomenę ir ginti savo šalies laisvę. Savanoriams buvo pažadėtas visas išlaikymas ir 100 markių mėnesinė alga, o jų išlaikomoms šeimoms – 50 markių mėnesinė išmoka. Be to, nepriklausomybės karams pasibaigus ir pradėjus Lietuvos žemės reformą, savanoriams buvo pažadėta skirti žemdirbystei tinkamos žemės. Kretingoje pirmieji kariai savanoriai susirinko 1919 m. sausio 22–23 dienomis. Iš viso 1919–1920 m. savo noru Lietuvos ginti iš apskrities išėjo apie 300 jaunų vyrų. Jiems teko kautis su pasaulinę revoliuciją nešančia bolševikine Raudonąja armija, po to – su bermontininkais vadinamų rusų baltagvardiečių ir vokiečių samdinių kariuomene, gynusia Vokietijos ekonominius interesus ir siekusia atkurti Rusijos imperiją. Taip pat jiems buvo lemta susikauti su Abiejų Tautų Respubliką ketinusios atkurti Lenkijos vyriausybės išsiųstais generolo Liucijaus Želigovskio legionais.
Ir katastrofiškoje situacijoje pasirinko žmogiškumą
Šiais metais Lietuvos Respublikos Prezidentūroje surengta Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimo ceremonija dėl saugumo įvyko be gausaus būrio svečių, tačiau buvo ne mažiau jaudinanti ir reikšminga: valstybės apdovanojimai skirti 44 asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido. Didvyriais savęs nelaikė Dauguma jų jau yra mirę, todėl apdovanojimus atsiėmė žydų gelbėtojų vaikai, anūkai, kiti šeimų nariai. Tarp jų – ir Kaune gyvenanti Palmira Petrauskaitė, iš Prezidento Gitano Nausėdos priėmusi jos seneliams Palmirai ir Pranui Petrauskams skirtą apdovanojimą – karo metais jie nuo žūties išgelbėjo seseris žydaites Chają ir Esterą Chaimaites. „Apėmė geras jausmas, ir labai gaila, kad senelių nebėra gyvų, – „Pajūrio naujienoms“ teigė P. Petrauskaitė. – Prezidentas žydų gelbėtojų parodytą žmogiškumą prilygino žygdarbiui. Mano seneliai savęs didvyriais tikrai nelaikė – jie darė tai, ką liepė širdis.“ P. Petrauskaitė senelio P. Petrausko neteko 1978-aisiais, močiutės P. Petrauskienės – 1992-aisiais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir nacių terorui prieš žydus, P. ir P. Petrauskai gyveno Būtingėje. Prieškariu dažnai lankydavęsi Darbėnuose, apsipirkdavo žydų parduotuvėse, tad gerai pažinojo ir Chaimų šeimą. Budeliams rengiantis žydų egzekucijai, Chaja ir Estera Chaimaitės naktį pabėgo iš sinagogos ir, eidamos palei Darbėnų–Šventosios geležinkelį, pasiekė Būtingėje gyvenusius P. ir P. Petrauskus, kurie pasiryžo išgelbėti beviltiškoje padėtyje atsidūrusias seseris. Praleidę kelis neramius mėnesius Būtingėje, P. ir P. Petrauskai slapstomas žydaites perkėlė pas Prano seserį Adolfiną Barkienę, gyvenusią Daujotų kaime Skuodo rajone, kur šalia miško esančioje Petrauskų šeimos gimtojoje sodyboje Chajai ir Esterai gyventi buvo saugiau. Beje, Prezidento G. Nausėdos potvarkiu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties apdovanoti ir Adolfina bei Kostas Barkai, prisidėję prie seserų Chaimaičių išgelbėjimo. Seserys buvo pavadintos lietuviškais vardais: Chaja tapo Zuzana, o Estera – Maryte. Joms rūsyje buvo įrengta slėptuvė, taip pat slapta kamaraitė už rūbų spintos. Teko slapstytis ir daržinėje bei miške įrengtame bunkeryje. Didžiąją paslaptį apie slapstomas merginas 3 metus saugojo visi Petrauskų ir Barkų šeimos nariai, taip pat ir vaikai. Naciams pasitraukus iš Lietuvos, seserys Chaimaitės apsigyveno Klaipėdoje, ištekėjo. Chaja tapo Brezingeriene, Estera – Varpoliene. Chajos šeima susilaukė 4 vaikų ir 1961 m. išvyko gyventi į Šiaulius, iš kur 1972 m. išvyko į Izraelį. Esteros šeima, susilaukusi 2 vaikų, 1961 m. paliko Klaipėdą, apsigyveno Vilniuje. Seserų Chaimaičių šeimos neužmiršo gimtųjų Darbėnų, lankė artimųjų žūties vietas ir savo gelbėtojų Petrauskų ir Barkų šeimas iki pat išvykimo į Izraelį 1972 m. „Per vaikystės šydą atsimenu, kaip išgelbėtųjų seserų šeimos išvyko į Izraelį, kaip po to močiutė su jomis bendravo laiškais, – prisiminė 55-erių P. Petrauskaitė, akcentuodama labi gilų dvasinį ryšį su savo močiute. – Man vaikystėje nereikėdavo jokių stovyklų – aš laukdavau atostogų, kad galėčiau atvažiuoti pas močiutę į Palangą.“ Anot Palmiros, senelis seserų Chaimaičių gelbėjimo istorijos per daug neafišavo, buvo santūresnis, o močiutė buvo atviresnė, dažnai tą istoriją anūkei pasakodavo su įvairiomis detalėmis. „Tarkim, močiutė laikė žąsis, kad šios, pajutusios svetimus žmonės, gagentų ir taip praneštų apie pavojų. Arba vaikams buvo prisakyta, kad šie, grįždami iš mokyklos, žiūrėtų į kaminą – jeigu dūmas nerūksta, vadinasi, namo neikite. Mano tėvas taip net 3 valandas apie sodybą yra ratus sukęs...“, – prisiminimais iš pokalbių su močiute pasidalino P. Petrauskaitė. Anot jos, seserys Chaimaitės P. Petrauskienei buvusios kaip dukros, o ir visą gyvenimą močiutė vadovavosi samprata – jeigu žmogui bėda, vadinasi, jam reikia padėti. P. Petrauskaitė yra išsaugojusi močiutei seserų Chaimaičių rašytus laiškus, kuriuos jos vaikystėje kartu skaitydavo ne po vieną kartą. „Regis, per tuos laiškus mezgėsi toks nematomas, neapčiuopiamas ryšys, kuris atsigamino, kai seserų Chaimaičių išgelbėjimo istorija pradėjo domėtis ir ją aprašė Romualdas Beniušis. Jis privertė į šią istoriją pažiūrėti vėl iš naujo, daug ką permąstyti, iš užmaršties prikelti nuotraukas, laiškus, liudijančius buvusią tikrovę“, – sakė pašnekovė.
Už portreto įžvelgia žmogaus sielą
Lietuvos įžymybės – politikai, tarp jų ir prezidentai, iškilūs kūrėjai, scenos meistrai, verslo pasaulio magnatai ir paprasti žmonės, tiksliau – jų išraiškingi portretai, žvelgia iš garsaus šalies kino kūrėjo ir fotografijos meistro Eugenijaus Maciaus dokumentinės parodos „Susitikimai“, surengtos jo 80-mečio jubiliejaus proga Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Palangoje įspausta giminės pėda Iš Palangos kilusiam ir dar paauglystėje su pirmuoju tėvų dovanotu fotoaparatu „Liubitel“ pajūrio apylinkes išbraidžiusiam E. Maciui nesvetimas ir Kretingos kraštas – menininkas saugo pluoštą kretingiškių fotografijų. Pernai brolių pranciškonų, Kretingos rajono politikų, kultūros veikėjų ir svečių portretus jis fiksavo per naujosios Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos atidarymą, o įrašus perdavė bibliotekai. Tačiau fotografija, tikino kūrėjas, nėra jo profesija, iš kurios gyvenime pelnėsi duoną. Tai – tik pomėgis, kuriam atsirado laiko per pastaruosius porą dešimtmečių, kai baigė operatoriaus-režisieriaus karjerą. Ligi tol E. Maciaus gyvenimą ilgam buvo užvaldęs kinas, o pirmosios pažintys su juo prasidėjo prie Birutės kalno. „Esu iš 4-osios kartos palangiškių: mano mama Liucija Vilkaitė, seneliai ir proseneliai kilę iš Palangos. Senelis Ignas Vilkas buvo garsus medžio meistras – jo suolai ir šiandien tebestovi Palangos bažnyčioje, ir Palangos kurorto vilų statytojas, vaidinęs ir mėgėjiškame teatre. O tėvelis Feliksas Macius kilęs nuo Jokūbavo, iš Šašaičių kaimo. Mokiausi Palangos vidurinėje mokykloje, tuomet ji stovėjo prie Ronžės. Po pamokų jaunimas rinkdavosi prie Birutės kalno, kur pirmąsyk susitikau operatorių Georgijų Chnkojaną, filmavusį viršukalnėje. Pristojau, klausinėjau ir nuo to laiko užsidegiau kinu. Pirmieji mano mokytojai buvo operatoriai Algis Mockus ir Viktoras Starošas – šis bemokslis, bet kaip sakydavo, gimęs su kamera rankoje“, – apie ištakas kelio, ilgainiui atvedusio į Lietuvos kinematografijos elitą, pasakojo E. Macius.
Žemaitijos praeities tyrinėtojas Juozas Mickevičius, išsaugojęs Kretingoje muziejų
Šiemet minime Kretingos rajono Garbės piliečio, Žemaitijos praeities ir kultūros tyrinėtojo, muziejininko Juozo Mickevičiaus 120-ąsias gimimo metines. Brandžiausius savo gyvenimo metus jis paskyrė Kretingos kraštotyros muziejui. Jo pastangomis svariai pasipildė muziejiniai rinkiniai, o pats muziejus buvo išsaugotas Kretingoje ir perkeltas į restauruoti pradėtas vienuolyno patalpas. Juozas Mickevičius gimė 1900 m. rugpjūčio 27 d. bajoro Petro Povilo Mickevičiaus ir Onos Každailaitės šeimoje, Platelių valsčiaus Mačiūkių kaimo Pamedžių vienkiemyje. Į šį kraštą bajorai Mickevičiai atsikėlė XIX a. viduryje nuo Nevėžio ir kildino save iš tos pačios giminės šakos, iš kurios kilo garsusis poetas Adomas Mickevičius. Dar vaikystėje susidomėjęs gimtinės senove, besimokydamas Plungės gimnazijoje jis pradėjo rašyti kraštotyros rašinius, rinkti duomenis apie Platelių apylinkių kultūros paminklus. Keli jo rašiniai 1926–1927 m. buvo išspausdinti Lietuvos šaulių sąjungos leidinyje „Trimitas“. Tai paskatino jaunuolį toliau domėtis praeitimi ir įstoti į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame ėmėsi studijuoti istoriją. Jo kraštotyros darbais susidomėjo Šiaulių kraštotyros draugijos žurnalo „Gimtasai kraštas“ redaktorius ir „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis, 1936 m. vasarą aplankęs jaunuolį gimtinėje ir įtraukęs į draugijos veiklą. Studijų metais J. Mickevičius parašė išsamius mokslinius darbus apie 1863 m. sukilimą Žemaitijoje, žemaičių pirtis, durpių gaminimą, Platelių apylinkių geografinę ir istorinę praeitį, surinko ir paskelbė daug tautosakinės medžiagos apie kalendorines žemaičių šventes. Baigęs studijas ir pasirinkęs mokytojo kelią, Šilalės ir Laukuvos gimnazijose mokė vaikus istorijos, skatino juos domėtis gimtųjų apylinkių praeitimi ir kultūros paveldu, užrašinėti tautosaką. Aktyvi kraštotyrinė veikla ir dalykiškas bendradarbiavimas su Šiaulių kraštotyros draugija ir „Aušros“ muziejumi paskatino J. Mickevičių tapti profesionaliu muziejininku. „Po karo nutariau atsidėti vien muziejiniam darbui: rinkti nykstančius kilnojamus kultūros paminklus ir menines vertybes, saugoti, fiksuoti ir moksliškai tyrinėti nekilnojamus kultūros paminklus“, – rašo jis autobiografijoje. Muziejininko karjerą pradėjo 1945 m. Telšių muziejuje, tačiau netrukus buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Grįžęs į gimtinę, kūrybingiausius savo gyvenimo metus paaukojo Kretingos kraštotyros muziejui: nuo 1956 m. lapkričio 1 d. dirbo vyr. moksliniu bendradarbiu, o 1960–1975 m. – direktoriumi. „Kretingos kraštotyros muziejų radau labai apleistą, – prisimena Juozas Mickevičius. – Patalpos mažos, žiemą labai šaltos. Ekspozicijos nebuvo: ją išgriovė ruošdami liaudies meno parodą, po kurios nutarė rengti naują ekspoziciją, atitinkančią naujausius reikalavimus. Muziejaus ekspozicijoms nebuvo baldų, trūko originalių eksponatų. Muziejus buvo penktos kategorijos, atlyginimai maži, o darbo begalės. Dirbome du tarnautojai. Išvykoms po rajoną kultūros paminklų apsaugos reikalams ir eksponatų rinkimui 1958 metais nupirko vienintelę susisiekimo priemonę – dviratį.“
Vytauto Didžiojo paveikslo kelionę po Lietuvą prisimenant
Šiemet sukako 90 metų, kai visa Lietuva 1930 metais šventė Vytauto Didžiojo metus, kurių vienas svarbiausių renginių buvo iškilminga Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė po Lietuvą. Šio sumanymo pagrindinė idėja – pagerbti Vytautą Didįjį ir dar kartą, keliaujant per Lietuvą Vytauto Didžiojo paveikslui bei Raportų knygai „Vytauto Didžiojo garbei“, priminti okupuoto Vilniaus krašto klausimą. Vytauto Didžiojo paveikslu buvo vadinamas mediniuose rėmuose įstatytas skulptoriaus Petro Rimšos sukurtas ir iš metalo lietas padidintas medalis, iškeltas ant stiebo su dviem atramomis. Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai paminėti Lietuvoje vyko daugybė įvairių renginių, kurių organizacija rūpinosi Kaune 1930 m. pradžioje įkurta visuomeninė organizacija Vytauto Didžiojo komitetas, kai šalies miestuose ir miesteliuose tą darė šio komiteto vietos skyriai, į kuriuos būdavo išrenkami garbingi, išsilavinę, turintys autoritetą žmonės: pedagogai, kunigai, valdžios įstaigų vadovai, kariškiai, tarnautojai ir pan. Paveikslas ir Raportų knyga – didelio formato 162 psl. rankų darbo albumas odiniu viršeliu – savo kelionę po Lietuvą 1930 m. liepos 15 dieną pradėję Kaune, keliavę sausuma, oru ir vandeniu, pabuvoję visuose didesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, rugsėjo 7 dieną sugrįžo į Kauną. Vytauto Didžiojo komitetas buvo paskelbęs Vytauto Didžiojo paveikslo sutikimo ir išlydėjimo tvarką, kurios privalu buvo laikytis, kad jo kelionė po Lietuvą praeitų sklandžiai ir jis sulauktų tinkamos pagarbos. Už tai buvo atsakingi Vytauto Didžiojo komiteto skyriai, kurie stengėsi, kad Vytauto Didžiojo paveikslo atvykimas taptų išskirtine švente vietos žmonėms, skatinančia patriotizmą, meilę savo šaliai ir jos garbingai praeičiai. Raportų knygoje pasirašė ir sudėjo spaudus miestų ir miestelių Vytauto Didžiojo komitetų skyrių nariai, valdžios įstaigų, organizacijų, draugijų atstovai, kunigai, šauliai, savanoriai kariškiai ir kt. Daugelyje vietų šią šventę rėmė žydų, kitų tautinių mažumų ir evangelikų, stačiatikių organizacijos, palikusios Raportų knygoje savo spaudus ir įrašus.
Lietuvos skautijos veikloje – tris dešimtmečius
Neseniai Kretingos katalikų parapijos klebonu tarnauti pradėjęs 46-erių brolis pranciškonas Juozapas Marija Žukauskas didžiąją dalį savo gyvenimo – net 31-erius metus – skyrė skautų judėjimui. Už svarų indėlį skautijos veikloje, jos plėtrą šį spalį, per šventą Pranciškų, brolis Juozapas Marija, beje, atšventęs ir savo kunigystės 20-metį, buvo apdovanotas naujai Lietuvos skautijos įsteigtu ordinu „Už nuopelnus“. Prie atgimstančios skautijos lopšio „Buvo labai netikėta, kai kauniečiai skautai pasiūlė mane šiam garbingam apdovanojimui“, – prisipažino J. M. Žukauskas, skautų judėjime dalyvaująs nuo jo atgimimo Lietuvoje 1989-aisiais. Dar būdamas mokinys, sakė sužinojęs apie skautų organizaciją, kuri jam pasirodė patraukli tuo, kad pagrindinis šūkis „Tarnauti tėvynei, Dievui ir artimui“ apibūdina veiklos esmę. Išvien su keliais bendraminčiais Šiauliuose, kur gimė ir augo, įkūrė vadinamąją skiltį – atskirą skautų grupę. Tada dar būta įvairių skautų organizacijų, kurios ilgainiui išsigrynino: šiandieną Lietuvoje veikia 2 pagrindinės jų – Lietuvos skautija, neseniai atšventusi savo veiklos 25-metį, ir Europos skautai. Didžiulis žmonių dvasinis pakilimas ir naujoji tarnystė tuomet ypač skatino dalyvauti svarbiausiuose atgimstančios Lietuvos Sąjūdžio renginiuose, Laisvės ir Ugnies keliuose, patys rengė ekologines akcijas, žygius, o lemtingąją Sausio 13-ąją buvo tie, kurie pirmieji pasisiūlė budėti prie Parlamento.
Vilniaus pramonininkas ir savivaldybininkas Antanas Tiškevičius
Vieną ryškesnių pėdsakų Vilniaus istorijoje paliko grafas Antanas Tiškevičius, nuo XIX a. pabaigos vystęs mieste pramonę ir prekybą, aktyviai dalyvavęs miesto savivaldos veikloje. Antanas Tiškevičius gimė 1866 m. gruodžio 12 d. Lentvario dvare, grafų Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) ir Sofijos Horvataitės (1837–1919) šeimoje. Augo Vilniuje, Trakų gatvėje buvusiuose šeimos rūmuose, tėvų rezidencijoje Lentvaryje, vasaras leido tėvui priklausančioje Palangoje ir iš grafų Zubovų išsinuomotame Kretingos dvare. Jaunąjį grafą mena ir Darbėnų dvaras, kuriame veikė Palangos valdos administracinis centras, o dvaro administraciniame pastate apsistodavo Žemaitijon atvykusi grafų Tiškevičių šeima. Matyt dėl to kai kurie istorikai ėmė teigti, kad Antanas gimė Darbėnuose. Ūgtelėjusį berniuką tėvai išsiuntė mokytis į Sankt Peterburgą, kuriame jis lankė uždarą, didikų luomo vaikams skirtą karinę vidurinę mokyklą, tačiau tolesnio savo gyvenimo su karine tarnyba nesusiejo. Jo sesuo Elena Klotilda Ostrovska prisimena, kad brolis „vaikystėje buvo laibas kaip pagalys ir labai aukštas, šiek tiek bjaurokos išvaizdos, bet ūgtelėjęs sustorėjo ir papilnėjo [...] jis buvo geraširdis, niekam nelinkėjo blogo ir netarė pikto žodžio. Jis buvo veiklus, judrus ir apsukrus. Jei veikla nesisekė, niekam nesiskundė, o nesėkmę palydėdavo su humoru.“ Po mokyklos vaikinas įstojo į Lenkijos Karalystėje veikusią aukštąją žemės ūkio specialistų mokyklą – Novoaleksandrovsko (dab. Pulavų) žemės ūkio ir miškininkystės institutą, kuriame įgijo mokslinio agronomo išsilavinimą. Tačiau ir agronomo profesija netapo grafo pašaukimu. Jis suprato, kad, smarkiai vystantis pramonei, vis svarbesnį vaidmenį krašto ekonominiame gyvenime ėmė vaidinti pramoninė gamyba ir prekyba. Todėl nutarė savo veikloje susieti visas šias ūkinio gyvenimo sritis ir tapti verslininku. Po tėvo mirties paveldėjęs Kairėnų, Gudienos (Kaišiadorių r.), Pašėtės (Kėdainių r.), Butrimonių (Šalčininkų r.), Asaveco (Maladečino r.) dvarus ir pramonės įmones Vilniuje, sugrįžo į vaikystės miestą ir likusį savo gyvenimą paskyrė jo ekonominei plėtrai.
„Atžalyno“ festivalis ir vienintelis Lietuvoje šešėlių teatras
Ateinantį savaitgalį, rugsėjo 25–27 dienomis, Kretingoje įvyks jubiliejinė – XX-oji – tarptautinė vaikų ir jaunimo teatrų kūrybinė laboratorija–festivalis „Atžalyno scena“, tęsianti ilgametes miesto kultūrines tradicijas. Todėl labai simboliška, kad festivalį savo naujausiu novatorišku šešėlių spektakliu „Kretingos istorija vaikų pasakose“ pradės Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“ Šešlių teatro užuomazgos Pasak šio festivalio organizatorės Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentės ir „Atžalyno“ vyriausiosios režisierės Auksės Antulienės, šiai šventei, įprastai vykstančiai gegužę, buvo pasiruošta dar pavasarį, bet planus sujaukė kilusi pandemija. „Tačiau tai nė kiek neužgesino vaikų, ypač – atžalyniečių, entuziazmo belaukiant šventės. Dar pernai sukūrėme šešėlių spektaklį ir labai norėjome jį parodyti kitiems: turėjome vykti į Estiją ir į Italiją, bet sutrukdė karantinas. Tai – labai smagus spektaklis, kuriame vaikai šmaikščiai be žodžių, vien kūno kalba pasakoja savojo miesto istoriją“, – kalbėjo A. Antulienė, patikindama, kad Lietuvoje jie yra pirmieji, sukūrę ne rankų, o kūno šešėlių teatrą. Naujausią savo kolektyvo darbą A. Antulienė pristatė rugpjūtį Latvijoje, Koknesėje, įvykusiame Baltijos šalių režisierių seminare „Kitoks teatras“, kur jos pranešimu susidomėjo kolegos ir jau sulaukta įvairių pakvietimų. Atžalyniečiai jį taip pat parodė pernai per festivalį „Baltijos rampa“. Miesto istorija – kūno kalba Kurdami spektaklį su atžalyniečiais sumanę žiūrovus nukelti į Kretingos praeitį: „Betgi iš praeities likę tik šešėliai, todėl ir metėme sau iššūkį – vaidinti šešėliais. Tai visiškai nauja patirtis: žaidimas kūnu, kai ekrane pakinta kūno proporcijos – matosi net plaukų linijos, pirštų galiukai. Nėra nei balso, nei veido, bet 2–3 aktoriai gali sukurti įvairių gyvūnų, augalų figūrų ar vaizdų. Taip pat teko išmokti, kaip įvaldyti fizikinius ir optinius procesus, – scenoje be ekrano tas pats spektaklis atrodytų visiškai kitaip, nes projekcijos iškreipia vaizdą“, – spektaklio kūrimo subtilybes atskleidė A. Antulienė. Dabar gi, vykdant Vilniaus gatvės archeologinius kasinėjimus, aptikta įvairių radinių – atsivėrė senoji Kretinga. Todėl, prasitarė režisierė, jiems kilęs sumanymas papildyti spektaklį novatoriškais intarpais.
Kai begalinis noras gyventi buvo stipresnis už mirtį
Feigė – hebrajiškas vardas Cipora – Zimanaitė – viena iš nedaugelio Darbėnų žydų bendruomenės narių, kuriai begalinis noras gyventi, padedant ne vienam geros valios žmogui, padėjo išlikti žiauriais nacių okupacijos metais. Visos per Holokaustą išsigelbėjusios darbėniškės buvo jaunos merginos ir jos nenorėjo susitaikyti su tuo, jog kažkas nusprendė, kad joms nėra vietos šioje žemėje, nors jų gyvenimas buvo tik prasidėjęs. Pagal Darbėnų žydų bendruomenės istorijos tyrinėtojo ir žinovo Eric Goldstein (Erikas Goldšteinas) pasidalintą informaciją, C. Zimanaitė gimė 1923 m. Darbėnuose iš Plungės kilusios Saros (gim. 1889 m.) ir darbėniškio Bunimo (gim. 1883 m.) Zimanų šeimoje. Jos tėvas buvo sėkmingas Darbėnų verslininkas, prekiavęs geležimi ir jos gaminiais, žemės ūkyje naudojama technika ir padargais, taip pat miestelio centre jis turėjo restoraną. Jį Darbėnų apylinkės ūkininkai ir kaimo žmonės gerbė kaip sąžiningą verslininką ir dorą žmogų. 1918 m. po Lietuvos valstybės atkūrimo pradėjus kurtis vietos savivaldos komitetams, jis tapo Darbėnų komiteto nariu, o 1940 m. Lietuvą okupavus sovietinei armijai B. Zimanas buvo vienintelis darbėniškis, kurio turtą nacionalizavo sovietinė valdžia. Zimanų šeimoje augo 4 vaikai: trys berniukai ir viena mergaitė, ir jie nuo pat mažens buvo lavinami, juos ruošiant tolesniam gyvenimui. C. Zimanaitė, baigusi mokslus Darbėnuose, vėliau juos tęsė Telšiuose veikusioje žydų „Javne“ mergaičių gimnazijoje.
Dienoraštyje – dešimtmečių datos ir išgyvenimai
Kretingiškė buvusi ilgametė pedagogė ir bibliotekininkė 78-erių Zita Paulienė visą gyvenimą praleido tarp knygų ir medikų – prieš 8-erius metus anapilin iškeliavęs jos vyras Augustinas buvo gydytojas, medicinos specialybę pasirinko ir 4 jų vaikai, žentas, marti bei 3 anūkai. Kelis dešimtmečius moteris kasdien rašo dienoraštį, kuriame fiksuoja svarbiausius savo šeimos, Kretingos bei šalies įvykius. Tarsi vakaro malda Z. Paulienė sakė, kad pirmąjį savo dienoraščio lapą atvertė prieš 25-erius metus. Dabar jis, per tiek metų surašytas į atskiras knygas, vos betelpa į didžiulę dėžę. Moteris kaskart pagal nuotaiką išsitraukia tam tikrą praėjusių metų knygą: kai nori palyginti, koks tą pačią dieną buvo oras, kas įvyko mieste, šalyje ar pasaulyje. Tik jai pačiai įdomūs ir prabėgę asmeniniai išgyvenimai, nuotaikos, pajautimai, kuriuos patikėdavo dienoraščiui. O kiekvienų metų dienoraščio paskutiniame lape moteris surašo svarbiausias asmenines ir įžymias šalies datas, todėl gerai žino, kada kieno jubiliejus, kas ir kada paliko šį pasaulį. Tik 2012-ųjų dienoraščio nevarto – pernelyg skaudūs išgyvenimai, netekus savo mylimo žmogaus. Kartais atviravimas dienoraščiui, sakė ji, prilygsta vakaro maldai. „Kas ir kodėl paskatino rašyti dienoraštį, šiandien negalėčiau atsakyti. Gal susiję su tuo, kad iš namų išėjo paskutinis vaikas – jaunėlis sūnus Mindaugas, kuris pagal moksleivių mainų programą išvyko į JAV užbaigti vidurinę mokyklą. Dabar jam jau 42-ji, – atviravo Z. Paulienė. Jos džiaugsmui, šiandien visi vaikai įsikūrę Lietuvoje: vyriausiajai ir vienintelei dukrai pediatrei Jolantai dabar 56-eri, į farmaciją pasukusiam Gvidui – 53-ji, Kęstučiui – 45-eri. „Daktarauja“ ir pati „Natūralu, kad ir šiandien visos šnekos mūsų šeimoje sukasi apie ligas, sveikatą. Per tiek metų jau „daktarauju“ ir aš. Visai nesijaučiu balta varna – ir ligas išmanau, ir lotyniškus terminus žinau, – juokavo pašnekovė. – Per tiek gyvenimo – su vyru kartu praleidome 48-erius metus, šnekos kur buvę, kur nebuvę, grįždavo prie ligų. Padėdavau jam ir epikrizes kompiuteriu perrašyt.“ Moteris ir šiandieną – smalsi gyvenimo naujovėms: skaito naujausias, ypač – lietuvių autorių knygas, išmokusi naudotis kompiuteriu, vis tobulina galimybes. Savo anūkės Augustės 15-ojo gimtadienio proga visą praėjusią žiemą rengė jai skirtą koliažą. Z. Paulienės kompiuteryje atskirais albumais saugomos nuotraukos, – ji sakė labai mėgstanti ir fotografuoti. Ir popierinių albumų – visa šūsnis. „Per „koronę“ paskambino vaikai ir klausia – ką veikiu, o aš atsakau – buvau iškeliavusi. Kur? – nustebo. Sakau – į Tunisą“, – moteris vieną po kito kilnojo senuosius nuotraukų albumus, kur aprašyta kiekviena nuotrauka, taip pat – istoriniai ir geografiniai šalių, miestų įvykiai, aprašymai, svarbios datos.
|
|
