|
|
|
Mūsų žmonėsJurgio Pabrėžos asmeninę biblioteką – į „vieną kūną“
Ilgametė Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkė ir Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos inicijavimo grupės narė Nijolė Raudytė jau dvejus metus, bendradarbiaudama su Vilniaus universiteto knygotyrininkais, tiria asmeninę kunigo mokslininko Jurgio Pabrėžos biblioteką, kurią sudaro apie 400 knygų, iš kurių jau ištirta 200. „Mano darbas – rasti ir išaiškinti, įvertinti ir aprašyti visas knygas, kad galėtume išleisti Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos knygų katalogą arba paveldui skirtą leidinį“, – teigė N. Raudytė. – Papasakokite, kokia buvo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biblioteka, koks jos likimas? Ar išliko knygų Kretingos vienuolyne, ar visos šiandien saugomos kitur? – Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmeninė biblioteka yra Lietuvos kultūros paveldas, o pats Pabrėža Lietuvos kultūros istorijai svarbus kaip XIX a. pirmos pusės bibliofilas. Jo asmeninė biblioteka yra sulaukusi nemažo mokslininkų dėmesio ir apibūdinta kaip kolekcija „in corpore“, tai yra „vienas kūnas“, vadinasi, istoriškai susiformavęs, nedalomas, mokslinę ir kultūrinę reikšmę turintis leidinių kompleksas. Jurgis Ambraziejus Pabrėža savo asmeninėje bibliotekoje turėjo daugiau kaip 400 tomų. Šiuo metu yra išaiškinta apie 200 išlikusių, iš kurių 90 tomų saugoma Vilniaus universiteto, 92 – Kauno apskrities viešojoje, 9 – Kauno technologijos universiteto, 7 – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose ir 2 – privačiose kolekcijose. Kretingos vienuolyno bibliotekoje, deja, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos knygų nėra – jos, iškeliavusios po 1940 m. nacionalizacijos, taip ir nebesugrįžo. Manoma, kad Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, liaudyje nuo seno laikomu šventuoju, knygų su jo įrašais kaip šventojo relikvijas tebesaugo ir kretingiškiai. Nors kolekcija ir išblaškyta po skirtingas vietas, paveldo prasme ji yra laikoma vieninga kolekcija „in corpore“. – Kokia ištirtų knygų būklė? – Patenkinama, nemažai knygų su defektais, paženklintų laiko. Dalis jų, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių fonde, jau yra restauruotos, o Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje dabar vykdomi restauravimo darbai. – Kokios knygos labiausiai domino tokią iškilią mokslo ir Bažnyčios asmenybę, eruditą, koks buvo tarp Kretingos vienuolyno sienų net 33-jus metus gyvenęs Jurgis Ambraziejus Pabrėža? – Knygų tematika – įvairi. Pusę jų sudaro teologinės knygos, nemažą dalį užima medicinos ir gamtos mokslų veikalai, taip pat sukaupta filosofijos, istorijos, geografijos, chemijos, grožinės ir kitos literatūros. Išlikusi Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmeninės bibliotekos dalis pateikia autentiškų žinių apie jo asmenybės raišką teologinėje-pastoracinėje, praktinės medicinos, botanikos, lituanistikos ir kitose srityse. Jo įsigytos knygos buvo veiksminga priemonė, skelbiant Evangeliją ir tarnaujant žmonėms, ypač vargšams. Daugiausiai knygų – lenkų kalba, nemaža dalis – lotynų ir negausiai vokiečių, graikų, lietuvių ir latvių kalbomis. Seniausia knyga kolekcijoje – 1634 m. išleista Mikalojaus Kosino (Nicolai Causssini) lotyniškas homiletikos veikalas su teksto dalimi senąja graikų kalba, jau ir tuo metu buvęs bibliografinė retenybė. Didžiąją dalį sudaro XVIII–XIX amžiaus leidiniai, iš kurių naujausias datuojamas 1838 metais. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bibliotekoje yra knygų latvių kalba, nes, be lietuvių, lenkų ir lotynų, šviesuolis gerai mokėjo latviškai, netgi mėgino eiliuoti latvių kalba. Mat jo gimtinė buvo netoli Latvijos.
Edvardui Tadevušui Stalmokui įteikė Garbės piliečio regalijas
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Kretingos muziejaus Baltojoje salėje rajono meras Antanas Kalnius Kretingos rajono Garbės piliečio regalijas įteikė Edvardui Tadevušui Stalmokui. Tautodailininkų klubui „Verpstė“ ir Savivaldybės administracijos Darbėnų seniūnijai pasiūlius Edvardo Tedevušo Stalmoko kandidatūrą, Kretingos rajono Garbės piliečio vardo suteikimo komisija 2020-ųjų rugpjūtį nusprendė tautodailininkui, Senosios Įpilties bendruomenės pirmininkui ir buvusiam ilgamečiam Darbėnų seniūnui suteikti Kretingos rajono Garbės piliečio vardą. Dabartinis Senosios Įpilties kaimo bendruomenės pirmininkas E. T. Stalmokas Darbėnų seniūnijai vadovavo 1997–2015 m. – jam vadovaujant, Darbėnų seniūnija pelnė Lietuvos bendruomeniškiausios seniūnijos nominaciją. Piešimu jis domėjosi nuo ankstyvos vaikystės. Pirmieji darbai – tapymas iš nuotraukų, pertapyti patikusių dailininkų paveikslai. Kūrybinio kelio pradžia skaičiuojama nuo 1976-ųjų, o jau 1978 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Nuo 1976-ųjų tautodailininkas surengė per 20 personalinių parodų Kretingoje, Klaipėdoje, Palangoje, Plungėje, Gargžduose, Skuode, Priekulėje (Latvija), nutapė per 500 paveikslų, kurie pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir užsienį, papildė muziejų fondų kolekcijas, papuošė įstaigų ir organizacijų interjerus. E. T. Stalmoko molbertinės tapybos kūriniai puošia ne vieną privačią kolekciją Lietuvoje ir už jos ribų.
Gelbėdami žydus tremties į Sibirą neišvengė
Šiemet sukanka 70 metų nuo 1951 m. spalio 2–3 dienomis sovietinio saugumo struktūrų (MGB) surengtos trečiosios didelės pokario trėmimų operacijos „Osen“ („Ruduo“), kurios metu daugiau negu 16 tūkst. „buožėmis“ pavadintų žmonių, iš jų – per 5 tūkst. vaikų, gyvuliniuose vagonuose antisanitarinėse sąlygose buvo ištremti į Sibirą. Tada tremties vietų nepasiekė 39 vaikai. Jų mirtys paženklino lietuvių tremties kelią į Sibirą. Šį kartą tremiamųjų sąrašus buvo patikėta sudaryti vietinės valdžios administracijai ir partiniams komitetams, nes trėmimų planams vykdyti tinkančių „buožių“ surasti kasmet darėsi vis sunkiau. Taip atsirado galimybė į tremiamųjų sąrašus įtraukti vietinei valdžiai neįtikusiuosius, labiau išsilavinusius net ir miestuose gyvenusius žmones, suvedant ir asmenines sąskaitas bei siekiant pasisavinti ištremtųjų turtą. Kadangi nuo sąrašų patvirtinimo iki trėmimo pradžios tepraėjo kelios dienos, trėmimai pradėti vykdyti nesudarius formalių trėmimo bylų, kurios sudarytos vėliau. Mažaraščiai vietiniai sąrašų sudarytojai ir dažniausiai kitataučiai MGB pareigūnai bylų formintojai juose pridarydavo begales klaidų, iškraipydami pavardes, gimimo metus ir pan., bet tai netapdavo kelionės į Sibirą kliūtimi. Lietuvos ypatingajame archyve saugoma nacių okupacijos metais dviejų salantiškių žydų Basios Abelmanaitės ir Rapolo Veržbolausko gyvybes nuo žūties išgelbėjusios Imbarės kaime prie Salantų gyvenusios Kasperaičių šeimos tremties byla liudija sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų cinizmą ir savo šviesiausius žmones praradusios į kolūkius suvarytos įbaugintos Lietuvos provincijos žmonių moralinių vertybių praradimą. Kokia slogi atmosfera tuo metu buvo Lietuvos kaime, parodo joje saugomas visuotinio „Imbarės“ kolūkio narių susirinkimo, įvykusio 1951 m. liepos 12 d., kuriame dalyvavo 75 proc. visų kolūkio narių, taip pat atvykę Salantų rajono vykdomojo ir komunistų partijos komitetų atstovai, protokolas. Susirinkimo darbotvarkėje buvo du klausimai: 1) Lietuvos TSR kolūkiečių laiško draugui Stalinui apsvarstymas ir priėmimas; 2) organizaciniai ir ūkiniai kolūkio stiprinimo klausimai. Laiškas drg. Stalinui buvo greitai apsvarstytas ir be didesnių diskusijų vienbalsiai priimtas, kai 2-asis darbotvarkės klausimas sulaukė daugiau diskusijų.
Tėvo Ambraziejaus Pabrėžos pėdsakai Kretingoje
Sausio 15 d. sukako 250 metų, kai gimė viena iškiliausių XIX a. Žemaitijos ir Lietuvos asmenybių Jurgis Pabrėža, labiau žinomas vienuoliniu tėvo Ambraziejaus vardu. Šį pasaulį jis išvydo Lenkimų parapijos Večių kaime, o savarankišką gyvenimo kelią pradėjo ir ryškiausius pėdsakus paliko Kretingoje. Viename laiške Jurgis Pabrėža rašė, kad „dar vaikas būdamas pamėgau augalus, juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau“. Todėl nuo mažų dienų į mokslus, o ne į ūkininkavimą, linkusį paauglį tėvai 1785 m. atvežė į Kretingoje veikusią vienintelę Vakarų Žemaitijoje vidurinę mokykla, tuo metu vadintą Karolštato aukštesniąja mokykla. Mokykla stovėjo aikštės vakariniame pakraštyje, tarp dabartinių prekybos centrų „Senukai“ ir „Maxima“. Viename jos pastate buvo mokyklos vadovo ir mokytojų butai, o kitame veikė trys klasės, bendrabutis ir koplyčia, taip pat gyveno du auklėtojai. Vaikus mokė kunigai jėzuitai, dieceziniai kunigai, mokytojai pasauliečiai, taip pat kunigai bernardinai. Mokoma buvo lenkiškai, todėl prieš stojant į mokyklą J. Pabrėžai teko mokytis šios kalbos pagrindų. Mokykloje J. Pabrėža praleido septynerius metus. Joje mokėsi algebros, gamtos mokslų, geografijos, istorijos, katekizmo, logikos, matematikos, retorikos, lenkų kalbos gramatikos, lotynų ir vokiečių kalbų. Mokslai sekėsi gerai, todėl jaunuolis pateko tarp geriausiai besimokančių moksleivių, kurie 1791 m. buvo apdovanoti sidabro medaliu „Diligentiae“. Mokymo procesas glaudžiai buvo susijęs su religiniu doroviniu ugdymu. Todėl kiekvieną mokslo ir poilsio dieną mokiniai koplyčioje pradėdavo ir baigdavo pamaldomis, religinių švenčių švęsti ir šv. Mišių klausyti iš bendrabučio eidavo visi drauge į bernardinų bažnyčią. Baigęs mokyklą, J. Pabrėža mokslų tęsti 1792 m. išvyko į Vilniaus universitetą. Vėliau baigė Varnių dvasinę seminariją, tapo kunigu ir nuo 1796 m. tarnavo įvairiose Žemaitijos parapijose nepriekaištingai vykdydamas jam patikėtas pareigas, daug dėmesio skirdamas apaštalavimui, rūpinimuisi parapijiečiais, savo dvasios tobulinimui. Tuo pat metu jis ėmėsi mokslinės veiklos: savarankiškai vykdė botanikos ir medicinos studijas. Tačiau dėl kasdienių ūkinių parapijos reikalų dažnai tekdavo ilgesniam laikui atsitraukti nuo pasiruošimo pamokslams ir mokslo studijų. Todėl siekdamas tobulinti savo asketišką gyvenimą ir giliau pasinerti į sielovados darbą, 1816 m. gruodžio 8 d. įstojo į Šv. Pranciškaus III ordiną (OFS), pasirinkdamas vienuolinį tėvo Ambraziejaus vardą, o 1817 m. gruodžio 9 d. davęs įžadus, apsigyveno Kretingos bernardinų vienuolyne.
Gatvės naujakuriai išsaugojo jubiliejinį kryžių
Kretingoje, J. Basanavičiaus gatvėje, išsiskiria originalus pamario stiliumi pastatytas naujas 62 numeriu pažymėtas namas. Ši sodyba išsiskiria ir tuo, kad matomoje vietoje, prie pat gatvės, stovi senas, jau antrą šimtmetį skaičiuojantis jubiliejinis kryžius. Naujosios sodybos šeimininkai Rasa ir Matas Mizgiriai išsaugojo šį kryžių, kuris čia stovėjo prieš jiems įsikuriant. Buvo lyg ženklas, kad apsigyvens Ant betoninio kryžiaus aiškiai matosi lotyniškas užrašas „Anno Jubilei Magni 1901“, skelbiantis, kad pastatytas 1901-aisiais, paminint jubiliejinius 1900-uosius metus. Šios sodybos šeimininkai, verslininkai ir aktyvūs parapijiečiai, auginantys 5 atžalas, Rasa ir Matas Mizgiriai tvirtino sodybą įsigiję prieš kelerius metus iš Antano Šauklio. Pasistatė naują gyvenamąjį namą, o kryžių, kuris jiems lėmė vietos pasirinkimą, paliko ten, kur jis ir stovėjęs. „Tas kryžius mums buvo ženklas, kad čia gyvensime. Esame krikščionys, ir, kur begyventume, ketinome statyti kryžių. Kai Kretingoje ieškojome vietos, kur įsikurti, labai apsidžiaugėme pamatę parduodamoje sodyboje jau stovintį kryžių. Ir ne bet kokį, o istorinį, jubiliejinį“, – kalbėjo M. Mizgiris. Panevėžio katedroje vargonininku ir vargonų restauratoriumi dirbantis Antanas Šauklys, beje, restauravęs ir Darbėnų bažnyčios vargonus, „Pajūrio naujienoms“ pasakojo, kad tą jubiliejinį kryžių apie 1960–1962-uosius metus išgelbėjo jo motina Barbora Šauklienė. Parsigabeno iš ankstesnės vietos „Šis kryžius stovėjo prie įvažiavimo į Kretingą nuo Gargždų pusės, dabartinių Taikos ir J. Jablonskio gatvių sankirtoje, trikampyje netoli dabartinės „Minijos“ parduotuvės ir mano motinos sodybos. Kai kasė melioracijos griovius, – vieta ten buvo labai drėgna, tvinstanti, – prisimenu, atvarė traktorius, vadinamuosius „staliniečius“. Žadėjo nuversti tą kryžių. Jis ten stovėjo nuo senų laikų. Mama neleido jo griauti – perkėlė į mūsų sodą. Vėliau ten įrengė autobusų stotelę“, – pasakojo A, Šaulys. Po kurio laiko jo motina, pranciškonė pasaulietė, kuriai tas istorinis kryžius buvęs labai svarbus, persikėlė gyventi į J. Basanavičiaus gatvę, čionai ji persigabeno ir kryžių. „Labai džiugu girdėti, kad R. ir M. Mizgirių šeima išsaugojo jubiliejiniams metams skirtą kryžių“, – pasidžiaugė vargonų meistras. M. Mizgiris sakė, kad, pagal užrašą suprasdamas kryžiaus svarbą, kreipėsi į brolius pranciškonus: „Klausiau, ar turime garbės tokį kryžių laikyti savo kieme. Bet jie nerodė iniciatyvos, taip ir liko pas mus.“
Feliksas Vincentas Tiškevičius – šeimos rezidencijos ir kurorto Palangoje kūrėjas
Grafai Tiškevičiai Palangos dvarą valdė nuo 1824 iki 1940 metų. Iš pradžių tai buvo antraeilė valda, nes pagrindiniai šeimos dvarai plytėjo Vilniaus gubernijoje. Palangos reikšmė išaugo Juozapui Tiškevičiui (1835–1891) pradėjus kurti kurortą, o nuolatine šeimos rezidencija tapo po 1892 m., dvarą paveldėjus grafui Feliksui Vincentui Tiškevičiui (1869–1932). Feliksas Vincentas Tiškevičius gimė 1869 m. liepos 19 d. Lentvaryje, o rugpjūčio 17 d. buvo pakrikštytas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje. Peterburge baigęs vidurinę ir karo inžinerijos mokyklą, tarnavo Rusijos armijos 1-ajame Kaukazo inžineriniame pulke. 1892 m. paveldėjęs Palangos dvarą su 9 tūkst. 504 ha žemės, išėjo į atsargą. Netrukus Poznanės kunigaikštystės Noištato mieste (dab. Lvuvekas, Lenkija) 1893 m. rugpjūčio 15 d. vedė Antaniną Sofiją Loncką ir visą savo gyvenimą paskyrė šeimai, jos gerovei. Savo šeimos rezidencija jaunieji grafai pasirinko Palangą. Anot jų sūnaus Alfredo, pasirinkimą lėmė motina, kuriai labai patikęs vaizdingas pajūrio kraštovaizdis. Senoji dvaro sodyba, tapusi besikuriančio kurorto centru, netenkino jaunųjų savininkų poreikių ir užmojų. Todėl jie nutarė pasistatyti naują šeimos rezidenciją – arčiau jūros, pušyne netoli legendinio Birutės kalno, pagal vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno projektą 1895–1897 m. iškilo ištaigingi dviaukščiai dvaro rūmai, kuriuos papuošė kartušai su Tiškevičių ir Lonckių giminių herbais, iš tolo pasakančiais, kas yra šios valdos šeimininkai. Rūmuose buvo įdiegti naujausi tuo metu pasiekimai: įrengti centrinis šildymas, kanalizacija, šiltas vanduo, tarnybinis liftas. Interjeras buvo subtilus ir skoningas. Kambarius puošė paveikslai, graviūros, grafų Tiškevičių giminės atstovų portretai, bronzos dirbiniai, marmuro biustai, antikvariniai laikrodžiai, rytietiški kilimai, gobelenai, veidrodžiai auksuotuose rėmuose, sienų ir lubų lipdiniai, marmuro židiniai, bronzos, krištolo ir mediniai sietynai, Liudviko XVI ir ampyro stiliaus baldai. Rūmuose grafai įsirengė biblioteką, kurioje sukaupė per 3 tūkst. tomų knygų įvairiomis kalbomis ir šeimos archyvą. Bibliotekos knygas išduodavo skaityti ir vilose apsistojusiems vasarotojams, o šeimos archyve saugojo artimųjų ir pas grafus vasarojusių garsių asmenybių, tokių, kaip rašytojo Nobelio literatūros premijos laureato Henriko Senkevičiaus ir poeto dramaturgo Liucijono Rydelio, laiškus. Rūmus 1897–1899 m. apsupo apie 60 ha parkas, kurį sukūrė prancūzų landšafto architektas Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė Eduardu ir belgų dendrologu Beisanu de Kulonu. Jame buvo pasodinta apie 2 tūkst. vietinių bei introdukuotų medžių ir dekoratyvinių krūmų. Čia taip pat buvo gausu mažosios architektūros statinių – pavėsinių, paviljonų, fontanų, o taip pat klasikinių skulptūrų ir iš Paryžiaus parvežtų meniškų vazų, kuriose augo palmės ir gėlės. Parke grafai įsirengė rožyną, teniso aikštyną, o netoli tvenkinio apie 1907–1912 m. pastatė Paryžiuje išlietą Švč. Jėzaus Širdies skulptūrą. Įkūrę šeimos rezidenciją, abipus Vytauto gatvės stovėjusią senąją dvaro sodybą grafai paliko kurorto poreikiams. Senuosiuose rūmuose vasaromis apsistodavo giminės ir artimieji.
Kaip mes šventėme atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės 10-metį
Palyginti neseniai atšventę savo atkurtos valstybės 100-metį, prisiminkime tuos, kurie 1928 metais pirmojo 10-mečio šventę pavertė visos tautos švente. Artėjant atkurtos Lietuvos valstybės 10-mečiui, susirūpinta šios svarbios datos įprasminimu. Tam tikslui 1928 m. sausio 19 d. buvo įkurtas vyriausiasis komitetas Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 10-ties metų sukaktuvių iškilmėms ruošti (toliau – Vyriausiasis komitetas). Jam vadovauti buvo paskirtas kretingiškis Karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius (1881–1954). Nuspręsta, kad Nepriklausomybės 10-metis bus švenčiamas dvi dienas: Vasario 16-ąją, kaip susikaupimo, minėjimų ir maldos dieną, ir gegužės 15-ąją – Steigiamojo Seimo susirinkimo 1920 m. dieną, turėsiančia tapti pagrindine džiugia šių iškilmių švente. Kad šios šventės būtų tinkamai surengtos, Vyriausiasis komitetas kvietė šalies organizacijas, šaulius, inteligentiją bei visą visuomenę suburti apskričių, valsčių, miestų, miestelių ir net kaimų komitetus iškilmėms rengti glaudžiai bendradarbiaujant su juo. Šios šventės rengimą parėmė ir Lietuvos katalikų bažnyčių vadovai, kviesdami dvasininkus aktyviai dalyvauti vietinių komitetų veikloje ir ragindami tikinčiuosius dalyvauti būsimose iškilmėse, ypač Vasario 16-osios dienos iškilmingose šv. Mišiose ir melstis už Tėvynę. Paramos sulaukta ir iš Lietuvos rabinų sąjungos valdybos, kuri pavedė šalies rabinams iškilmingai maldomis minėti Vasario 16-ąją sinagogose, prisiminti kovose už Lietuvos laisvę žuvusius žydus, sugiedoti šalies himną. Vyriausiojo komiteto kvietimas buvo išgirstas: visoje Lietuvoje per trumpą laiką susikūrė beveik tūkstančiui vietinių, tarp jų – ir tautinių mažumų, komitetų.
Nutiesė tautodailės tiltą tarp Kretingos ir Čikagos
Pandemijai užvėrus vienas duris į kultūros pasaulį, kretingiškiai ir užatlantės lietuviai atvėrė kitas, gerokai platesnes, ir nutiesė virtualų tiltą tarp Lietuvos ir JAV, Kretingos miesto ir Pasaulio lietuvių centro Čikagos priemiestyje, Lemonte. Surengtoje nuotolinėje mugėje „Įkvėpk! Kalėdos!“, skirtoje besibaigiantiems Tautodailės metams paminėti, buvo apsikeista vaizdais ir informacija apie kūrėjus ir jų kūrybą.
Talkino užjūrio kraštietis Renginys buvo kupinas virtualių pasivaikščiojimų po Kretingą ir jos rajoną, supažindinant su mediniu krašto paveldu, advento tradicijomis, liaudiškomis giesmėmis. Susijungus su užatlante, galima buvo pamatyti, kaip atrodo JAV Pasaulio lietuvių centras ir jame įkurtas Lietuvos dailės muziejus, po kurio gausias ekspozicijos sales, kur puikuojasi ir kretingiškių tautodailininkų Raimundo Puškoriaus ir Adolfo Viluckio darbai, vedžiojo šio muziejaus direktorė Asta Zimkus.
Projektas, kuriame dalyvavo per 10 lietuviškąsias tautodailės vertybes pristačiusių pranešėjų, buvo surengtas Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus specialistės Astos Pocienės, Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Birutės Naujokaitienės ir mūsų kraštiečio, iš Salantų kilusio JAV Lietuvių bendruomenės tarybos prezidiumo nario, LCC tarptautinio universiteto Klaipėdoje viceprezidento Artūro Žilio iniciatyva. „Su A. Žiliu susipažinome praėjusią vasarą, Kretingos muziejuje vykstant kretingiškio tautodailininko Alfonso Skiesgilo parodai. Nusprendėme bendradarbiauti. Jis ir pasirūpino, kokius žmones sutelkti, kaip pristatyti JAV puoselėjamą lietuvių liaudies meną. Mes taip pat siekėme parodyti Kretingos miesto grožį per tautodailės kūrėjus ir miestą puošiančius jų darbus“, – apie tai, kaip gimė projektas, pasakojo A. Pocienė. Ji patikino, kad ir kitąmet, talkinat A. Žiliui, ketinama pateikti kultūrinių staigmenų, ir prasitarė, kad bandys užmegzti ryšius su kitų pasaulio šalių lietuvių centrais.
„Pajūrio naujienos“ kviečia išrinkti „Metų žmogų“
Baigiantis metams, laikraščio redakcija kviečia susitelkti skaitytojus, rajono bendruomenę, kad visi kartu išrinktume „Pajūrio naujienų“ Metų žmogų, taip išlaikydami dešimtmečius puoselėtą ir mūsų gilią bendrystę liudijančią tradiciją. Šie, 2020-ieji, metai mums visiems nepagailėjo iššūkių. Tačiau ir juos įveikdami, išgyvendami, pamatykime aplink save krislą gėrio, grožio, aplinkinių pasiaukojimo, gebėjimo ir sunkiausiais gyvenimo momentais būti naudingais visuomenei, užjausti, padėti kitiems ar tiesiog gerai ir su įkvėpimu dirbti savo mėgstamą darbą. Kaip visada, savo skaitytojams bandome „pasufleruoti“, kas galėtų būti išrinktas 2020-ųjų Metų žmogumi – kandidatų sąrašą parenkame pagal redakcijos kūrybinės grupės rašytas publikacijas, kurių herojais ir tapo mūsų siūlomi pretendentai į Metų žmogaus titulą. Tačiau ir pavieniai skaitytojai, ir darbo kolektyvai, ir bendruomenės, visuomeninės organizacijos gali siūlyti savo kandidatą, motyvuodami, kodėl jį būtų galima išrinkti Metų žmogumi. Siūlyti kandidatūras arba pasisakyti už redakcijos rekomenduojamus kandidatus galite telefonais: (8 445) 77993, (8 445) 52382 arba (8 445) 43728. Balsuoti už patinkantį kandidatą bus galima ir „Pajūrio naujienų“ internetinėje svetainėje www.pajurionaujienos.com . Jūsų balsų lauksime iki gruodžio 18 d. (imtinai).
„Pajūrio naujienų“ redakcija
Sustabdyta išnykusios Klaipėdos akimirka
Žinomas Lietuvos dailininkas Jonas Buračas (1898–1977), pamėgęs Lietuvos pajūrį, mums paliko net tik drobėje ir popieriuje įamžintus unikalius gamtos vaizdus, bet ir fotografijas, kuriose atspindėta to meto aplinka, žmonės ir jų kasdienis gyvenimas. 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, jis, dar studijuodamas Kauno meno mokykloje, buvo vienas pirmųjų jį aplankiusių dailininkų. Susižavėjęs unikalia pajūrio gamta, jūros ir smėlio kopų, pušynų ir žvejų kaimelių vaizdais, J. Buračas pamilo pajūrį ir jis tapo nuolatine jo vasaros kūrybos vieta. Akademiko Antano Buračo (gim. 1939) pasidalinta jo tėvo Klaipėdoje 1937–1938 metais fotografijoje sustabdyta akimirka mums primena senąją Klaipėdą, kurios mes netekome. Nuotraukoje įamžintas Dangės upėje ties Biržos tiltu stovintis ar lėtai plaukiantis iš Vokietijos atplaukęs krovininis laivas „Rabe“, ties juo besibūriuojantys žmonės ir prie tilto stovėjusių senamiesčio pastatų fragmentai. Nuo senų laikų Dangės uostas buvo svarbiausias Klaipėdos jūrų prekybos uostas ir juo buvo iki pat XX a. vidurio. Čia buvo pastatyti sandėliai, kuriuose buvo laikoma per uostą išvežama žemės ūkio produkcija, mediena ir kt., įvežamos plataus vartojimo ir kolonijinės prekės, todėl iš užsienio šalių atplaukę krovininiai laivai, o nuo XIX a. 3-iojo dešimtmečio – ir garlaiviai, švartuodavosi upėje nuo jos žiočių Kuršių mariose iki geležinkelio tilto. Vokietijai priklausęs krovininis laivas „Rabe“, kas lietuviškai reiškia varną, buvo vienas jų. 1923 m. Ferdinando Schichau laivų statykloje tada Vokietijai priklausiusiame Elbingo mieste pastatytas 70 m ilgio, 10,2 m pločio ir 4,3 m aukščio iš plieno pagamintas 994 t talpos krovininis laivas, išvystydavęs iki 9 mazgų greitį, bazuodavosi šiaurės Vokietijos uostuose Bremene ir Liubeke, priklausė įvairiems laivų savininkams – rėderiams. Jis buvo dažnas svečias Klaipėdos uoste ir kai jis priklausė Lietuvai, ir po 1939 metų Klaipėdos krašto aneksijos. Jo likimas, kaip ir daugumos Vokietijos laivų, rekvizuotų nacistinės kariuomenės reikmėms, tragiškas – 1944 m. kovo 10 d. jis nuskendo Šiaurės jūroje užplaukęs ant minos prie Norvegijos Stavangerio uosto.
|
|
