|
|
|
Mūsų žmonėsPajūrio krašto tyrinėtojas Ignas Jablonskis
Gegužės 26 dieną sukanka 110 metų, kai gimė žymus Lietuvos pajūrio krašto tyrinėtojas, Lietuvos garbės kraštotyrininkas, Kretingos rajono garbės pilietis, inžinierius Ignas Jablonskis (1911–1991). Tai buvo universalus tyrinėtojas, besidomėjęs daugeliu paveldo sričių. Archeologijos puoselėtojas Didžiausią dėmesį Ignas Jablonskis skyrė archeologiniam paveldui. „Susidomėti archeologine savo gimtojo krašto senove paskatino mano tėvas, ėmęs pasakoti senų žmonių padavimus apie piliakalnį, apie protėvių kovas su kryžiuočiais, – prisiminė jis viename savo interviu. – Šešiolikos metų būdamas, ariamame lauke radau akmeninį kirvelį. Tai buvo konkretus susidūrimas su gilia praeitimi“. Šiuos praeities paminklus jam tyrinėti padėjo inžinerinis išsilavinimas, įgytas Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Pirmuosius archeologinių objektų tyrimus atliko 1938 m., atostogų metu apmatavęs šalia gimtinės esančius Puodkalių piliakalnį ir Tauzų akmenų krūsnis, o aprašymus ir planus išsiuntęs Vytauto Didžiojo kultūros muziejui. 1939 m. apsigyvenęs Kretingoje, I. Jablonskis darbo metu ir laisvalaikiu rinko duomenis apie plėšininėse žemėse aptinkamus archeologijos paminklus. Jo pranešimai paskatino Vytauto Didžiojo kultūros muziejų komandiruoti į apskritį savo darbuotoją Praną Baleniūną, kuris ėmėsi tyrinėti naujai aptiktus objektus. Archeologija sudominti bandė ir šeimos narius. Ruošdamasis išvykai, anot sūnaus Vaidoto, „atsikeldavo anksti, nusiprausdavo, išeidavo į kiemą pasižiūrėti, koks bus oras, parėjęs paklausdavo, ar bus norinčių kartu važiuoti. Jei norinčių neatsirasdavo, vykdavo vienas“. Vyresniesiems sūnums užaugus, vėliau kasinėti dažniausiai važiuodavo su žmona Brone, dukromis Milda ir Žibute, sūnumi Aiškūnu. Platesnio masto tyrimams susitardavo su kolūkio vadovybe ar artimiausia mokykla, kad atsiųstų pagalbininkų. Tačiau lankantis jo kasinėjimuose man teko įsitikinti, kad dažniausiai dirbo vienas: pats kasdavo, fotografuodavo, braižydavo. Pasak sūnaus Vaidoto, po išvykų „tėvas užsidarydavo savo kambary ir visą dieną braižydavo brėžinius.“ Remdamasis savo tyrinėjimais ir rašytiniais šaltiniais, ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio jis 1972 m. lokalizavo XIII amžiaus Kretingos pilį. Žvalgydamas Tenžės pakrantes, ties Kvecių kaimu rado seniausią Kretingos rajone archeologijos dirbinį – strėlės antgalį, datuojamą mezolitu. I. Jablonskis pirmasis iš Lietuvos archeologų susidomėjo akmenų krūsnimis ir pylimais bei gruntinėmis užtvankomis. Iš pradžių akmenų krūsnis jis laikė akmeniniais pilkapių sampilais, tačiau tyrinėdamas priėjo išvados, kad jos ženklina senovės žemdirbystės laukus.
Išsaugojo Prezidento Aleksandro Stulginskio baldus
Jokūbaviškių Elvyros Šimkutės ir Felicijos Stramilaitės – Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro kraštotyros muziejaus įkūrėjos – pastangomis buvo rasti, identifikuoti ir atkurti prezidento Aleksandro Stulginskio dvare prieškariu stovėję baldai – stalas, krėslas ir kėdė. Prezidento anūko Jono Lino Juozevičiaus rūpesčiu, Kaune šie baldai buvo restauruoti ir prieš pandemiją padovanoti mokyklos muziejui. Atidavė saugoti tarnaitei Prabangiu mėlynu gobelenu aptraukti, art deco stiliumi sukurti minimalistiniai baldai, jokūbaviškių manymu, galėjo puošti prezidento dvaro rūmų, stovėjusių dabartinio skvero, priešais skulptoriaus Motiejaus Narbuto iškaltą paminklą A. Stulginskiui, verandą arba darbo kambarį. Šių baldų sugrįžimo istorija susijusi su dvare tarnavusiais žmonėmis, jų palikuonimis. „Mano tėvo Stasio Šimkaus teta Domicelė Gailiutė tarnavo pas Stulginskius. Prezidentas su žmona Ona buvo ištremti užėjus sovietams, o jų duktė Aldona tuomet mokėsi Kaune ir išvengė tremties. Ji grįžo į Jokūbavą ir čia kurį laiką gyveno, tvarkė tėvų ūkį. Bet čia jai buvo nesaugu, ir pasitraukdama ji paprašė Domicelės pasaugoti baldus, kol sugrįšią. Mūsų visa šeima gyveno viename name, ir iš vaikystės gerai prisimenu tuos badus stovėjus prigrūstame mažame Domicelės kambarėlyje, – ji laukė sugrįžtant Stulginskių“, – pasakojo 69-erių E. Šimkutė. O kai suprato, kad šie nebegrįš, baldus iškėlė į kitus kambarius. „Krėsle, atsimenu, tėvas sėdėdavo, kėdė ir stalas – verandoj, mama apkraudavo jį pelargonijomis“, – prisiminė pašnekovė. Ji atviravo, kad vaikystėje nelabai tesupratusi, nei kas tas prezidentas – mokykloje nemokė, o ir žmonės nelabai atvirai tekalbėdavę. Antra vertus, vaikui nelabai tokie dalykai ir rūpėję.
Į 1600 m. prasidėjusį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą dėl ginčytinų Livonijos žemių aktyviai įsijungė ir Kretingos dvarininkas – Žemaičių seniūnas, Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, netrukus tapęs jungtinių lietuvių ir lenkų karinių pajėgų vadu ir Livonijos valdytoju. Konfederacinę Livonijos valstybę XIII a. įkūrė vokiečių riteriai ir dvasininkai, kryžiaus žygių metu užkariavę šalia Lietuvos buvusias kuršių, žemgalių, sėlių, latgalių, lyvių ir estų žemes. Prasidėjus protestantiškajai reformacijai, šioje šalyje kilo susiskaldymas, į kurį įsikišo ir užsienio jėgos: Lietuvos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos, Švedijos ir Danijos karalystės. Taip 1558 m. prasidėjo Livonijos karas, pasibaigęs Livonijos konfederacijos žlugimu. Karo nugalėtojams pasidalinus Livoniją, didžiausią jos dalį 1561 m. gavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šioje teritorijoje buvo įkurtos Dauguvos upės atskirtos dvi vasalinės kunigaikštystės: kairiajame krante – Kuršo, o dešiniajame – Livonijos, arba Uždauguvio. Pagrindinį vaidmenį užkariaujant Livoniją suvaidino Lietuvos stalininkas Jonas Chodkevičius (Jono Karolio tėvas), kurį didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas buvo paskyręs vyriausiuoju kariuomenės vadu Livonijoje. Įkūrus 1566 m. Livonijos kunigaikštystę, jos herbu tapo vienas iš grafų Chodkevičių giminės herbo ženklų – grifas su kalaviju, o Jonas Chodkevičius buvo paskirtas Livonijos valdytoju.
Išnykusi Palanga dvelkusi Kretingos geležinkelio stotis
Senoji Kretingos geležinkelio stotis (KGS) per savo neilgą istoriją (1925–1941) regėjo daug žinomų ir paprastų Lietuvos žmonių: prezidentų, ministrų, politinių ir karinių veikėjų, kultūrininkų ir menininkų, piligrimų ir turistų, atvykstančiųjų į garsiuosius Kretingos Šv. Antano atlaidus, prie Baltijos jūros poilsiauti, tarnybiniais ar asmeniniais reikalais. Pirmąjį geležinkelį Kretingoje 1915 m. nutiesė I pasaulinio karo metu Lietuvą okupavę vokiečiai, 1892 m. nutiestą Klaipėdos–Bajorų geležinkelio ruožą pratęsę iki Priekulės miestelio Latvijoje. Naujasis geležinkelis sujungė Vokietijos Karaliaučiaus–Klaipėdos ir Rusijos Liepojos–Romnų geležinkelius. Šį geležinkelį vokiečiai naudojo savo kariniams ir ekonominiams tikslams. Juo buvo į Rytų frontą vežama kariuomenė, šaudmenys, ginklai ir amunicija, kai iš okupuotų kraštų į Vokietiją keliavo mediena, žaliavos, prisiplėštas turtas, karo belaisviai ir priverstiniams darbams vežami okupuotų kraštų žmonės. Atkūrus Lietuvos valstybę pirmasis lietuviškas traukinys į Kretingą iš Kauno atvyko 1920 m. vasario 3 d. 17 val. 30 min. Jį vietos geležinkelininkai, vadovaujami pirmojo stoties viršininko Dominyko Litvino, pasitiko su duona ir druska. KGS iki 1923 m. buvo paskutinė pasienio su Klaipėdos kraštu stotis. Į ją 1923 m. sausio mėnesį per Latvijos teritoriją atvyko Klaipėdos išvaduotojai, o vėliau, gerėjant Lietuvos ekonominei padėčiai, ji kasmet sulaukdavo vis daugiau prie Baltijos jūros, į Palangą, atvykstančių poilsiautojų. Po Klaipėdos krašto atgavimo 1923 m. sausio mėnesį per Kretingą einantis geležinkelis tapo svarbia susisiekimo arterija, kuria naudojosi ne tik gyventojai, bet ir į Klaipėdos uostą ir iš jo gabenantieji pramonės ir žemės ūkio produkciją, žaliavas ir pan. Kadangi geležinkelis tarp Klaipėdos ir Kauno ėjo per Latvijos teritoriją ir Mažeikius, 1924 m. nuspręsta, nutiesus trūkstamą Kužių (Šiaulių)–Telšių–Kretingos liniją, apie 60 km sutrumpinti atstumą tarp Kauno ir Klaipėdos, taip gaunant svarią ekonominę naudą, pagerinant susisiekimą tarp pajūrio ir likusios Lietuvos, nes dėl didesnio atstumo iki Klaipėdos dalis Lietuvos eksporto buvo išvežama per Liepojos ir Karaliaučiaus uostus. Tarpukariu Lietuvos geležinkelio valdyba rūpinosi ne tik naujų geležinkelio linijų tiesimo darbais, bet ir naujų geležinkelio stočių statyba, kas reprezentavo naujai atsikūrusios valstybės gyvenimą ir jos ekonominę pažangą.
Trijų seserų gyvenimo kelionė išvien su grafais
Trijų kone Kretingos legendomis tapusių seserų Irenos, Elžbietos ir Stefanijos Suchanekaičių, pagal tautybę – čekių, gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su grafo Juozapo Tiškevičiaus dvaro gyvenimu: kur keliaudavo dvaras, ten apsistodavo ir jų šeima. Didžiąją dalį gyvenimo jos visos trys, beje, niekada netekėjusios, kartu nugyveno dvaro ūkvedžio name. Iš Čekijos – į Kretingą Visos trys seserys Suchanekaitės prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimė Kretingos dvare, iš čia ir iškeliavo amžinybėn. Apie seniesiems Padvarių gyventojams įsiminusias seseris, kurių gyvenimas daugeliui atrodė paslaptingas, „Pajūrio naujienoms“ papasakojo jų tolimas giminaitis pagal tėvo liniją kretingiškis Vytautas Ruzgaila. O vienas itin įspūdingas eksponatas, saugomas Kretingos muziejuje – senovinės žnyplės plaukams garbiniuoti – pasakoja apie seserų buitį ir poreikį gražintis. Seserų tėvas Vladislovas Suchanekas buvo nagingas dvaro stalius, Čekijoje vedęs jų motiną Juzefą, ir su ja atvykęs grafų pakviestas. Manoma, kad jo tėvas buvęs muzikantu ir grojęs grafų orkestre. Juzefa dirbo grafų virtuvėje. Visos trys jų dukterys gimė Kretingoje, tačiau mokėsi Lenkijoje. Apie tai liudija dokumentai, kuriuos išsaugojo V. Ruzgaila: tai – Irenos ir Elžbietos gimimo vietą, užimtumą bei pilietybę patvirtinantys liudijimai, išduoti Čekijos valstybinėje institucijoje. „Įdomi detalė: Irenos 1938-aisiais išduotame liudijime įrašyta, kad ji gimė 1911 m. Kretingoje Lietuvoje, tačiau 1936 m. Elžbietai išduotame įrašyta, kad ji gimė 1913 m. Kretingoje Lenkijoje“, – rodydamas raštus, kuriuose nurodytos skirtingos valstybės, stebėjosi V. Ruzgaila. Jis taip pat išsaugojo ir I. Suchanekaitei 1938-aisiais išduotą Čekijos pilietės pasą, kuris galiojo iki 1943 m. Šis išsilaikė tokios geros kokybės tarsi būtų visai naujas.
Kretingos dvarininkai Zubovai
Prieš 215 metų Kretinga atiteko Rusijos imperijos didikų Zubovų giminei, tuo metu viešpatavusiai šiaurės Lietuvoje ir Kuršo gubernijoje. Keturios grafų Zubovų kartos Kretingos dvarą valdė 68 metus, kol valda perėjo vėliau ją garsinusiems Tiškevičiams. Rusijos didikai Zubovai savo protėviu laiko XIII a. gyvenusį Amragatą, kuris buvo Vladimiro kunigaikštystės baskakas – Aukso Ordos chano vietininkas. Manoma, kad tai buvęs Volgos bulgarų kunigaikštis, radęs prieglobstį Vladimire. Vienas iš septintos kartos jo palikuonių Nikita Širiajus turėjo Zubo pravardę, pagal kurią jo sūnūs gavo Zubovų pavardę. Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ši giminė iškilo XVI a., kai jos atstovai pradėjo karjerą valstybinėje tarnyboje, o didžiausią politinę, karinę ir turtinę galią pasiekė XVIII a. pabaigoje. Lietuvoje pirmasis valdų įsigijo labiausiai giminę išgarsinęs grafas ir Šventosios Romos imperijos šviesusis kunigaikštis Platonas Zubovas (1767–1822). Tai buvo imperatorės Jekaterinos II favoritas, sparčiai kopęs karinės ir valstybinės tarnybos laiptais. Dar 1793 m. imperatorė jam dovanojo Šiaulių ekonomiją, kurios savininku jis tapo tik po poros metų – 1795 m. rugpjūčio 18 d., prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos. Imperatorei mirus, P. Zubovas 1797 m. prarado turėtą įtaką ir buvo priverstas pasitraukti iš tarnybos.
Kaip mes prieš 100 metų iš brolių latvių atgavome Palangos pajūrį
Lankydamiesi ar poilsiaudami Palangoje gėrimės šiuo kasmet vis gražėjančiu pajūrio kurortu, jo gamtos ir jūros harmonija ir tik retas žinome, kad 1918–1921 metais šis pajūrio ruožas nuo Nemirsetos iki Šventosios Lietuvai nepriklausė, ir ji dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių priėjimo prie Baltijos jūros tuomet iš viso neturėjo. 1819 m. tenkinant Kuršo gubernijos dvarininkų norą turėti tiesioginį ryšį per sieną su Klaipėdos krašte įsitvirtinusia Prūsija, Rusijos caro Aleksandro I sprendimu Palangos valsčius buvo atskirtas nuo Vilniaus gubernijos ir priskirtas Kuršo gubernijai, kai Kuršo valdžia neprieštaravo Latgalos prijungimui prie Vitebsko gubernijos. Tuo metu atrodęs mažai reikšmingas carinės Rusijos teritorinis perskirstymas po 100 metų atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei virto rimtu diplomatiniu išbandymu, kurį gana sėkmingai pavyko įveikti. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomos valstybės atkūrimą, o Latvijai – apie jos valstybės įkūrimą, netrukus iškilo šių kaimyninių artimų baltų tautų bendros valstybinės sienos klausimas. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas nenumatė jos teritorijos ribų, nes tuo metu nebuvo aiškios lietuvininkų apgyvendinto Klaipėdos krašto perspektyvos, kai Latvija, 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbusi savo nepriklausomos valstybės įkūrimą, iš karto deklaravo savo valstybės sieną su Lietuva, sutapusią su buvusios Kuršo gubernijos ribomis. Neatgavus Klaipėdos, pajūrio ruožas tarp Palangos ir Šventosios ateityje Lietuvai galėjo tapti svarbiu ir vieninteliu priėjimu prie Baltijos jūros, įkuriant čia šalies ekonomikai be galo svarbų prekybos ir žvejybos uostą prie Šventosios upės žiočių. Derybos dėl sienų su latviais prasidėjo išsakant abiejų šalių nuostatas dėl bendros sienos padėties. Kadangi Latvija laikėsi Kuršo gubernijos sienų neliečiamumo, o Lietuva rėmėsi istoriniais ir ekonominiais argumentais, Palangos pajūris tapo šių derybų kertiniu akmeniu, į kurį istoriškai pretendavo lietuviai, o pagal XIX a. pradžios teritorijų perdavimus – ir latviai. Lietuvos derybininkai siūlė latviams Alūkstos apylinkėse, teritorijoje tarp Zarasų ir Daugpilio, padaryti didesnes nuolaidas mainai į Palangos pajūrį. 1919 m. Latvija sutiko vakarinės sienos ribą su Lietuva vesti palei Šventosios upę iki jūros, bet Lietuvos toks siūlymas netenkino, nes tokiu atveju ir Šventoji, ir Būtingė priklausytų Latvijai, o Šventoji buvo vienintelė tinkama vieta pajūryje uostui įrengti.
Garsus menininkas Lietuvos rekordų nebesiekia
Palangoje gyvenantį, iš Žiogelių kaimo Kretingos rajone kilusį 72-erių menininką Vytautą Kusą žino visi, kas domisi kūryba, ir jau seniai jį vadina žmogumi-orkestru. Nes jis ne vien tapo paveikslus, kuria eiles, drožinėja, skutinėja, tekina, bet ir į gyvenimą paleidžia savo sukurtas miniatiūras – V. Kusas jau yra 8-ių Lietuvos rekordų autorius. Į Lietuvos rekordus galėtų pretenduoti dar 3 naujausi jo kūriniai – verpimo ratelis, plaktukas ir inkilas, tačiau, kūrėjas tikino, daugiau rekordų nebesiekiąs – kuriąs vien savo malonumui. Visos mintys – tik į darbą „Tie rekordai, liaudiškai šnekant, jau „užkniso“ – kol juos įregistruoji, šūsnis visokiausių dokumentų turi surinkti, užpildyti ir dar – ne tą, ne taip užpildei. Aš geriau per tą laiką dar vieną kūrinį padarau ir esu ramus. Dirbu sau, kad per tą „koronę“ nuo bėgių nenušokčiau. Pačiam reikia užsiimti, nes, kai užims Tas, kuris aukštai viršuje, jau nebe laikas galvoti“, – tikino tiesaus ir šmaikštaus žodžio kišenėje neieškantis V. Kusas. Paklaustas, kuo jį patraukė itin kruopštaus rankų darbo, įdėmaus žvilgsnio ir didžiulio susikaupimo reikalaujantis miniatiūrų kūrimas, atrėžė: „Viskas labai paprasta. Pamatai vienądien, kad pradeda rankos drebėti, o kruopšti kūryba – pats geriausias vaistas. Pradedi dirbti, ir visos mintys sueina tik į darbą.“ V. Kuso išmonei pakluso pats tikriausias verpimo ratelis – visas miniatiūrinis 10 cm mechanizmas atkartoja tokį pat, kokiais verpdavo mūsų prosenelės. Menininkas sakė visas detales keliasdešimt kartų sumažinęs ir tiksliai suderinęs jų proporcijas, ištekinęs iš beržo. O sujungus į vieną, ratelis sukasi ir kuo puikiausiai tiktų senoviniam lietuvių moterų amatui reprezentuoti. Iš juodojo beržo – meistrystei gana sudėtingos medienos, nes ši esanti kieta ir turinti daug porų, meistras ištekino kelis vos 1 cm dydžio angeliukus, kuriuose galima įžvelgti net veido bruožus. O drožinėti, sakė, pabandęs prieš 55-erius, to jį išmokęs Vydmantų plytinėje tuomet dirbęs garsus meistras Adomas Kvasas. Tačiau kūrėjo mintys nenustygo vietoje, ir jis sumanė iš tikro metalo ištekinti miniatiūrinius buities daiktus – vos 1 cm dydžio plaktuką ir inkilą. Nebūtų nuostabu, jei tame inkile dar sumanytų įkurdinti ir paukščių. Nes tokios patirties jau turįs nemažai, ypač – Velykų laikotarpiu kūrybiškai eksperimentuodamas su kiaušiniais ir per pastarąjį dešimtmetį pasiekęs neįtikėtinų meninių aukštumų.
Užmirštieji Lietuvos kariuomenės artileristai
Šiemet sukanka 90 metų, kai 1931 m. vasario 16 d. senosiose Klaipėdos kapinėse buvo atidengtas paminklas čia palaidotiems per 1928 m. birželio 19 d. anglų karo laivo HMS „Canterbury“ sutikimą žuvusiems Lietuvos kariuomenės artileristams vyr. leitenantui Nikodemui Jakučiūnui, viršilai Juozui Lingiui ir eiliniam Antanui Šimkui. 1928 m. birželio pradžioje 30 anglų karo laivų išplaukė į kelionę aplankyti Baltijos jūros šalių valstybių uostus: Helsinkį, Taliną, Rygą, Liepoją, Klaipėdą ir Gdanską (Dancigą). Nuo pat Klaipėdos krašto atgavimo 1923 m. sausio mėn. kiekvienas draugiškas užsienio valstybių karo laivų atvykimas į Klaipėdos uostą buvo reikšmingas įvykis vietos valdžiai, kariškiams ir miesto žmonėms. Lengvasis kreiseris HMS „Canterbury“, kaip ir jo dvynys HMS „Cambrian“, į Klaipėdą atplaukęs birželio 20 d., buvo pastatytas I pasaulinio karo metais. 4390 t talpos, 136 m ilgio, 12,6 m pločio ir 4,5 m grimzlės laivai, išvystantys iki 53 km per val. greitį, ginkluoti ne tik artilerijos pabūklais, bet ir jūrinėmis torpedomis, dalyvavo ne vienoje britų laivyno karinėje misijoje visame pasaulyje, o jų kapitonai ir komandos turėjo nemažai karinės patirties. Įplaukdamas į uostą laivas HMS „Canterbury“, laikantis senos jūreiviškos tradicijos, pasveikino mūsų valstybę ir jos žmones 21 laivo pabūklo šūviu, kai nuo kranto pajūryje dislokuoto Lietuvos kariuomenės 2-ojo artilerijos pulko 4-osios baterijos 2 pabūklai, pagerbdami Didžiąją Britaniją, atsakė tuo pačiu, paleisdami taip pat 21 šūvį. Šaunant 17-ą ar 18-ą šūvį vienas sviedinys iš 2 šaudančių pabūklų neiššovė net ir po trijų mėginimų. Nusprendus jį iškelti ir atidarius pabūklo spyną, sviedinys sprogo, sunkiai sužeisdamas šaudymui vadovavusį vyr. leitenantą N. Jakučiūną ir 3 kareivius. Vyr. leitenantas N. Jakučiūnas, nežiūrint mirtino sužeidimo, iki galo vadovavo šaudymo ceremonijai, tad anglų kreiserio jūrininkai šio incidento net nepajuto. Sunkiai sužeistieji N. Jakučiūnas ir A. Šimkus mirė tą pačią dieną, kai trečiojo – J. Lingio – gyvybė užgeso 1928 m. rugpjūčio 11 d.
Jonas Karolis Chodkevičius: švedų Kuoknesėje nugalėtojas ir pirmosios bažnyčios Kretingoje įkūrėjas
Minėdami Jono Karolio Chodkevičiaus metus, prisiminkime vieno žymiausių Abiejų Tautų Respublikos karvedžių ir Kretingos valdovų didžius darbus ir pergales. Vieną pirmųjų žymesnių pergalių jis pasiekė prieš 420 metų Kuoknesės mūšyje, kaudamasis su švedais. Ši pergalė ne tik buvo ženklus žingsnis asmeniniame karvedžio kelyje į šlovę, bet ir suvaidino žymų vaidmenį Kretingos istorijoje. Vienuolika metų trūkusį pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą sukėlė konfliktas dėl Švedijos karaliaus sosto, kilęs tarp Zigmanto Vazos ir jo dėdės Karolio. Zigmantas Vaza (1566–1632) buvo vienintelis švedų karaliaus Jono III ir lietuvių kilmės karalienės Kotrynos Jogailaitės sūnus, pakrikštytas senelio Žygimanto Senojo garbei. Motina nuo ankstyvos vaikystės auklėjo jį katalikybės dvasia ir ruošė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostui. Jos viltys ir pastangos netruko pasiteisinti: 1587 m. Lenkijos didikai Zigmantą Vazą išsirinko karaliumi, o 1588 m. jis priėmė ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio karūną. Tėvui 1592 m. mirus, Zigmantas tapo ir Švedijos karaliumi, kuriuo karūnuotas buvo 1594 metais. Asmenine unija apjungęs Abiejų Tautų Respubliką ir Švedijos karalystę, Zigmantas Vaza parvyko į Lenkiją. Švediją valdyti paliko dėdei, Siodermanlando kunigaikščiui Karoliui, Valstybės tarybos išrinktam karalystės regentu. Tačiau šis, pasinaudodamas tuo, kad Zigmanto valdymo pradžioje šalyje ėmė augti katalikų bažnyčios įtaka ir iškilo katalikiškosios reformacijos grėsmė, pasiskelbė protestantiškosios opozicijos lyderiu, protestantizmo gynėju ir ėmėsi žygių brolėnui nuversti nuo karaliaus sosto. Iš Švedijos parlamento 1597 m. gavęs neribotus įgaliojimus, ėmėsi uždaryti katalikų bažnyčias ir vienuolynus, užimti brolėno šalininkų pilis, priversdamas katalikus ir karaliaus šalininkus protestantus bėgti iš šalies ir ieškotis prieglobsčio Lenkijoje. Siekdamas šalyje atkurti tvarką, Zigmantas su 5 tūkst. karių 1598 m. išsilaipino Švedijoje netoli Nišiopingo, tačiau rugsėjo 25 d. mūšyje prie Stongebru pralaimėjo ir buvo priverstas grįžti į Lenkiją. Švedijos parlamentas 1599 m. paskelbė jį netekusiu karūnos, o visa šalis, kol bus išrinktas naujas karalius, liko regento Karolio valdžioje. Tačiau Zigmantas Vaza nesiruošė nuleisti rankų ir ryžosi stoti į ginkluotą kovą dėl prarasto Švedijos karaliaus sosto. Tokiu būdu asmeninis konfliktas peraugo į karinę priešpriešą tarp dviejų kaimyninių šalių, siekusių viešpatauti Baltijos jūros regione.
|
|
