|
|
|
Mūsų žmonėsDienoraštyje – kaimo vaikino virsmas partizanu
Vienas svarbiausių Salantuose įkurtos Partizanų trobos eksponatų – laisvės kovotojo Antano Šverio-Aukselio iš Mažųjų Žalimų kaimo dienoraštis, kurį jis rašė ketverius metus – 1941–1945 m., iki išeinat į partizanus 1946-aisiais. „Šis dienoraštis – tai autentiškas liudijimas, kaip iš paprasto kaimo jaunuolio A. Šverys tapo kovotoju už laisvę, kas jį privertė imti į rankas ginklą ir išeiti į mišką“, – kalbėjo salantiškis Aurimas Rapalis, partizanų rekonstruktorius ir vienas Partizanų trobos įkūrėjų. Gyvenimą suvokė kaip kovą A. Rapalio žodžiais, žinių apie A. Šverį-Aukselį nėra daug: „Žinoma, kad jis gyveno vien su motina, be tėvo, seserų ir brolių neturėjo. Dėl to šiandien sunku atsekti gimines, nežinoma, nė kur jis palaidotas. Amžininkų liudijimu, o ir sprendžiant iš dienoraščio eilučių, A. Šverys buvęs giliai tikintis, ramaus būdo, gal net paleisti kulkos į žmogų negalėjęs. Niekas apie jį nei kažko ypatingo, nei blogo pasakyti negalėjo. Žuvo 1948-aisiais Juodupėnų miške, būdamas 24-erių, tikslios jo žūties aplinkybės taip pat nežinomos, yra tik pasvarstymų“, – pasakojo A. Rapalis. Tačiau, tikino pašnekovas, įdomiausia ir yra panagrinėti dienoraštį, kaip liudytoją: kas gi paskatino ar vertė jį eiti pas Vaineikių- Grūšlaukės miškuose veikusius, Kazimiero Kontrimo vadovaujamus, partizanus. Dienoraščiui patikėtuose apmąstymuose dar jaunuolis A. Šverys drąsiai rašė, kad nemėgsta komunistų, vadina juos „prakeikta azijatų ubagų Stalino kultūra“. Karui besibaigiant, slapstėsi nuo represijų, vėliau gyveno legaliai. „Tačiau apkrautas pyliavomis ir mokesčiais, už ką grėsė netekti ūkio, atsidūrė Salantų „daboklėje“. Tuomet spjovė į priespaudą, suvokęs, kad gyvenimas – tai kova, išėjo į mišką“, – pasakojo dienoraštį išstudijavęs A. Rapalis.
Paslaptingieji „Molotovo linijos“ bunkeriai
Kai kur pakelėse ar pamiškėse matydami apgriuvusius masyvius betono įtvirtinimus, nedaugelis težinome, kad tai – vadinamosios „Molotovo linijos“ bunkeriai. Ši fortifikacinė 4,5 tūkst. km ilgio bunkerių grandinė, kurioje – per 2 tūkst. statinių, buvo paskubomis statyta Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sovietų aneksuotose Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose. Bunkerių yra išlikę ir Palangos – „Molotovo linijos“ pradžios – bei Kretingos rajono teritorijose. Apleisti ir neprižiūrimi „Mes, vietiniai Rubulių kaimo gyventojai, seniai žinome, kad mūsų kaime yra 2 sovietų bunkeriai: vienas užpiltas žemėmis, kitas – privačioje sodyboje, kur buvo kavinė „Žibintas“, dar 2 – prie Minijos, dar kiti – Nausodyje. Ten nueidavome, būdami vaikai, o ir dabar įdomu – galima įlįsti, aptikti šikšnosparnių, aplinkui išlikę senųjų sodybų liekanų“, – kalbėjo Rubuliuose augusi, o ir dabar su šeima ten įsikūrusi šio kaimo gyventoja Rūta Dorelienė. Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žodžiais, manoma, kad visoje Lietuvoje išlikę per 100 bunkerių. Jų grandinė vingiavo nuo Nemirsetos per Kretingos rajoną – Rūdaičius, Kurmaičius, Rubulius, Minijos kairįjį krantą. Kretingos krašte jų buvo per 10: be Rubulių, dar Kalno Grykštų kaime – 2 dzotai, Mišučiuose ir Nausodyje – vienas užbaigtas, kitas – ne, taip pat Rūdaičiuose – vienas slėnyje, o kitas – alkakalnio šlaite, ties evangelikų liuteronų kapinėmis. Dar 3 bunkeriai išlikę Padvariuose, verslininko Algio Šoblinsko įkurtame parke: vieną jų verslininkas prijungė prie elingo, skirto švartuotis laiveliams, o kiti miško pakraštyje, ir į šių vidų galima patekti. Įtvirtinimų sienų storis siekia 1–2 m. „Tokių bunkerių Lietuvoje pilna. Tačiau saugoti jų neprivaloma, nes pas mus tokia politika – kas rusų, tas ne mūsų, esame kategoriškai nusistatę prieš sovietinį paveldą“, – tvirtino A. Šoblinskas.
Antano Mončio „Šv. Pranciškus“: žaizdos užgydytos
Kai praėjusių metų rugsėjį Pranciškonų gimnazijos direktoriaus Alvydo Virbalio ir kraštiečio Vilniuje gyvenančio Romualdo Beniušio rūpesčiu iš gimnazijos į Vilniaus dailės akademiją (VDA) buvo išvežta sudužusi Antano Mončio skulptūra „Šv. Pranciškus“, dar niekas nežinojo, nei kiek laiko truks jos restauravimas, nei kas imsis šio darbo. Šiandien gi jau yra gerų žinių – A. Mončio „Šv. Pranciškaus“ žaizdos užgydytos, ir skulptūra neilgai trukus sugrįš namo, į gimnaziją. Imtis darbo įkvėpė autoriaus biografija Darbo restauruoti A. Mončio skulptūrą „Šv. Pranciškus“ ėmėsi VDA magistrantės pirmakursės Raimonda Žukauskaitė ir Erika Vilkinytė, darbui vadovavo aukščiausios kvalifikacinės kategorijos lipdybos, natūralaus ir dirbtinio akmens skulptūros restauratorė nuolat polichromijos ir sienų tapybos tyrimus vykdanti, dailės kūrinių tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programas rengianti Ramunė Balandžiūnienė, kurią mūsų kraštietis R. Beniušis įvardino šio projekto siela. R. Balandžiūnienė neslėpė – skulptūros restauravimo imtis įkvėpė autoriaus biografija ir skulptūros istorija: „Taip pat, žinoma, ir sudužusios skulptūros nuotrauka.“ Skulptūra buvo smarkai nukentėjusi: sudužusi į keturias stambias dalis ir daug smulkių, skulptūros dalių paviršius buvo subraižytas, birus, jį dengė dulkės, nešvarumai, klijavimo medžiaga, arba epoksidinė derva. „Konservuojant ir restauruojant skulptūrą reikėjo apdoroti ir nuvalyti paviršių, pašalinti dervą, sutvirtinti birų akmens paviršių, suklijuoti skulptūrą ir atkurti netektis, padengti apsaugine danga“, – atliktus darbus išvardino darbų vadovė. Jos pastebėjimu, teoriškai restauruotos skulptūros medžiaga – „Šv. Pranciškus“ yra iškaltas iš alebastro – merginoms buvo žinoma, bet praktikoje nė vienai studenčių nebuvo tekę restauruoti kūrinių, sukurtų iš šio akmens. „Kadangi studentės jau yra atestuotos restauratorės, dirbo labai metodiškai, atidžiai ir kruopščiai, rengdamos konservavimo ir restauravimo darbų metodiką, akademijos restauravimo laboratorijoje atliko nemažai bandymų, tad galutinis rezultatas – puikus“, – tvirtino R. Balandžiūnienė. Kad darbas pavyktų, iš pradžių buvo renkamos žinios apie autorių, atliekami tyrimai, rengiama konservavimo ir restauravimo darbų metodika. Skulptūrą studentės pradėjo restauruoti kovą ir baigė rugpjūčio viduryje.
Jono Karolio Chodkevičiaus pergalės pirmojo karo su Švedija pabaigoje
Kretingos dvarininkui, Žemaičių seniūnui, Livonijos valdytojui ir Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui (1560–1621) teko pagrindinis vaidmuo baigiamajame pirmojo Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos Karalystės karo etape, kilusiame dėl Livonijos žemių padalijimo ir trukusiame nuo 1600 m. iki 1611 m. Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilio (Kircholmo) mūšyje sutriuškinus Švedijos karaliaus Karolio IX Vazos kariuomenę, Abiejų Tautų Respublikai pavyko išsaugoti savo įtakoje Uždauguvio kunigaikštystę ir pagrindinius šio regiono vartus į Baltijos jūrą – Rygos uostą. Tačiau Abiejų Tautų Respublika nepasinaudojo šia pergale, kad užimtų Švedijos valdomą šiaurinę Estiją, dėl kurios formaliai prasidėjo karas, ir išstumtų švedus iš visų Livonijos žemių. Taip atsitiko todėl, kad, šalies valdovui ir Seimui nesugebant rasti lėšų kariuomenei išlaikyti, nemaža dalis atlyginimo negavusių samdytų karių paliko Lietuvos kariuomenę. Be to, valstybėje kilo nesutarimai tarp valdovo Zigmanto Vazos šalininkų ir priešininkų. Todėl Abiejų Tautų Respublikai neliko nieko kito, kaip pradėti su Švedijos Karalyste taikos derybas, po kurių buvo sudarytos paliaubos iki 1608 m. spalio 31 d. 1606 m. šalyje prasidėjo Zigmanto Vazos valdymu nepatenkintų didikų maištas. Iš pradžių ginčas tarp abiejų priešininkų stovyklų vyko taikiai, stengiantis į savo pusę pritraukti kuo daugiau sąjungininkų. Galų gale jis išvirto į karinį konfliktą, kuriam išspręsti Zigmantas Vaza 1607 m. iš Uždauguvio kunigaikštystės atšaukė Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių su kariuomene. Prie jo prisijungus karūnos lauko etmono Stanislovo Žulkievskio lenkų kariams ir Jono Paco vadovaujamiems karaliaus šalininkų suburtiems savanoriams, jungtinės karinės pajėgos – 12,3 tūkst. karių, kartu su valdovu Zigmantu Vaza, patraukė į Mazoviją (Lenkija) maištininkų stovyklos, kurioje buvo 10,6 tūkst. karių, link. Prie Guzovo 1607 m. liepos 5 d. įsiplieskusį mūšį talentingų karvedžių J. K. Chodkevičiaus ir S. Žulkievskio vadovaujami kariai be didesnio vargo sutriuškino maištininkų kariuomenę, nutraukdami įsiplieskiantį pilietinį karą.
Legendinis „Minijos“ kapitonas
Sužibus vilčiai, kad Kretinga neužilgo gali turėti naujai rekonstruotą stadioną, prisiminkime tuos legendinės „Minijos“ futbolininkus, kurių žaidimas XX a. 7–8 dešimtmečiais į senąjį Kretingos stadioną sutraukdavo tūkstantines žmonių minias. Vienas jų – legendinis kapitonas puolėjas-snaiperis Ramutis Trumpenskas (1939–1993). Gimęs 1939 metais dar nepriklausomoje Lietuvoje Pakruojo apskrities Linkuvos miestelyje Salomėjos ir Broniaus Trumpenskų šeimoje, kurioje, be jo, dar augo 2 seserys, mokslų siekė Linkuvos vidurinėje mokykloje. Guvus berniukas nuo pat mažens pamėgo ne tik gainioti su draugais futbolo kamuolį, bet mokykloje dalyvaudavo ir užklasinėje veikloje. Šiuo metu Kretingoje gyvenanti iš Linkuvos kilusi pedagogė Stasė Rutkevičiūtė Slušnienė (gim. 1940 m.) savo archyve saugo P. Maliarevskio pjesės „Ropelė“ knygelę, kurioje ranka rašalu įrašyta, kad apie 1952 m. šios mokykloje suvaidintos pjesės vieną herojų šunelį sargį įkūnijo VIb klasės mokinys R. Trumpenskas. Kadangi miestelyje futbolo mokyklos nebuvo, jo vaikai kamuolį savarankiškai vaikydavo miestelio pakraštyje buvusiame kukliame stadione. Trumpenskų šeimos archyve saugomas Linkuvos rajono Žeimelio žemės ūkio mechanizatorių mokyklos baigimo atestatas Nr. 1170, kuriame rusų kalba parašyta, kad Ramutis Liudvikas Trumpenskas, Broniaus nuo 1957 m. vasario 28 d. iki 1958 m. sausio 14 d. mokėsi šioje mokykloje ir jam po jos baigimo suteikta trečios kategorijos šaltkalvio kvalifikacija.
Žeimelio miestelis iki karo Šiaurės Lietuvoje garsėjo savo futbolo tradicijomis, kurios buvo tęsiamos ir pokario metais, tad, besimokydamas šioje mokykloje, R. Trumpenskas po pamokų aktyviai žaidė futbolą, stebindamas aplinkinius greičiu ir mokėjimu mušti įvarčius. Po mokyklos baigimo jis buvo paimtas į sovietinę armiją ir 3 metus praleido Uralo Nižnij Tagilo mieste įsikūrusiame tankų dalinyje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą ir kaip geriausias žaidėjas, teisingas ir turintis autoritetą buvo išrinktas komandos kapitonu.
Tėvo Jeronimo parašytai knygai „Bitininkas“ – 100 metų
Šalia įsimintinų datų ir jubiliejų, kuriuos šiemet švenčia Lietuva ir Kretinga, esama dar vienos sukakties – prieš 100-ą metų, 1921-aisiais, brolis pranciškonas tėvas Jeronimas, arba Jonas Pečkaitis, tarnavęs Kretingos vienuolyne, parašė ir išleido knygą-vadovėlį „Bitininkas“, kuris aktualumo nepraranda iki šių dienų. Ir, nors tai nebuvo pirmoji Lietuvoje bitininkavimo patarimų knyga, ji turėjo didelę reikšmę bitininkystės pažangai. Tą įvardino ir pats autorius: „Lietuvos bitininkavimo pažangai ir rašau šį veikalą. Duok, Dieve, kad veikalas pasiektų jam skiriamą tikslą.“ Vaškas – šviesai, medus – gyvybei Rašydamas autoriaus žodį, tėvas Jeronimas prisipažįsta: „Kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo užduotį sėkmingai atlikę, jaučiame nepaprastai malonaus įspūdžio. Ką gi bekalbėti, jei tas sąmoningai įvyksta pirmą kartą gyvenime! Aš tokių jausmų esu pilnas, užbaigęs šį pirmą mano gyvenime veikalą „Bitininkas“. O čia dar kaip tik šiandien Kretingoje švenčiama, Dievui dėkojama, kad Lietuva liko nepriklausoma valstybe pripažinta ir galiūnų anglų. O čia vėl sukaktuvės 34 metų amžiaus, čia dar vardo diena.“ (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – aut. past.) Brolis pranciškonas prašo, kad Dievulis laimintų Lietuvos bitininkavimą, o savo knygą – pirmą plunksnos vaisių – įvardina kaip padėką pirmiesiems bitininkavimo mokytojams – savo tėvams: „Tebūna man šis veikalas atmintimi seniai paėjusių laimingiausių tėvelių globoj dienų, jiem gi – senatvėj – paguoda.“ Kreipdamasis į skaitytoją, bitininką, knygos autorius sako: „Gi Tau, garbus skaitytojau ir Tau stebėtinai atsikėlusi mūsų brangioji Lietuva, te „Bitininkas“ pagelbi, kad bitelės pažangiai tvarkomos pagamintų daug vaško – šviesai, daug medaus – gyvybei.“
Jonui Karoliui Chodkevičiui pasaulinę šlovę atnešusi pergalė
Kretingos dvaro parko parteryje muziejaus lankytojus pasitinka pagal ikonografinius šaltinius atkurta Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus (1560–1621) palapinė, kurioje jis apsistodavo karo žygių metu. Tokioje palapinėje dydis karvedys sukūrė genialų ir pasaulinę šlovę jam atnešusio Salaspilio, arba Kircholmo, mūšio planą. Įsiplieskus Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karui dėl Livonijos ordino žemių, Švedijos sosto regento, Siodermanlando kunigaikščio Karolio vadovaujama kariuomenė 1600–1601 m. užėmė didesniąją Abiejų Tautų Respublikai priklausančios Uždauguvio kunigaikštystės dalį. Tačiau Lietuvos karinės pajėgos 1601 m. birželio 23 d. Kuoknesės mūšyje sustabdė švedų puolimą, o netrukus nutraukė ir Rygos apgultį. Pralaimėjęs kunigaikštis Karolis grįžo į Švediją, kad pasiruoštų naujam karo žygiui. Tačiau pirmiausia jis nutarė užbaigti užsitęsusią politinę kovą dėl karaliaus sosto, nuo kurio 1599 m. jo iniciatyva buvo nuverstas brolėnas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza. Ją laimėti pavyko įtikinus atsisakyti pretenzijų į sostą kitą brolėną, Zigmanto Vazos jaunesnįjį brolį, 15-metį Esterjotlando kunigaikštį Joną. Tokiu būdu Siodermanlando kunigaikštis Karolis pasiekė savo tikslą ir 1604 m. kovo 22 d. tapo Švedijos karaliumi Karoliu IX Vaza. Išsprendęs vidaus politines problemas, Karolis IX nutarė vėl kibti į atlapus brolėnui Zigmantui Vazai, siekdamas išstumti jo valdomą Abiejų Tautų Respubliką iš Baltijos jūros pakrančių ir paveržti iš jos Livonijos karo metu įsigytas Uždauguvio kunigaikštystės žemes su Rygos uostu. Jis subūrė didelę, apie 14 tūkst. karių (11 tūkst. pėstininkų, 3 tūkst. raitelių) kariuomenę, kurią sudarė ne tik švedai, bet ir samdiniai vokiečiai, danai, olandai, škotai, prancūzai. 1605 m. rugpjūčio pabaigoje ši kariuomenė su 11 artilerijos patrankų išsilaipino švedų kontroliuojamuose Livonijos uostuose, kur pasipildė vietiniais vokiečių riteriais ir jų pavaldiniais estų ir latvių kariais. Pagrindiniu švedų taikiniu tapo Rygos uostas-tvirtovė, kurį užėmęs Švedijos karalius tikėjosi užvaldyti visą likusią Livoniją ir sumažinti Abiejų Tautų Respublikos įtaką Baltijos jūros regione. Pagal iš anksto parengtą planą, visi trys išsilaipinę kariuomenės korpusai turėjo susijungti prie Rygos, apgulti tvirtovę ir priversti jos įgulą kapituliuoti. Toliausiai, Taline, išsilaipinęs generolo Anderso Lenartsono korpusas su 5 tūkst. karių link pagrindinio tikslo patraukė per Livonijos gilumą, pridengdamas nuo galimų Lietuvos kariuomenės išpuolių karaliaus Karolio IX vadovaujamas karines pajėgas, kurios išsilaipino Pernu ir link Rygos žygiavo dengiamos karo laivyno artilerijos.
Laisvamanis Erškėtyno koplyčios statytojas
Šiemet sukanka 80 metų nuo SSSR-Vokietijos karo pradžios 1941 m. birželio 22 dieną, žymėjusios ne tik žiauriausių Lietuvos istorijoje žydų žudynių – Holokausto, bet ir tūkstančių kitų šalies gyventojų, nužudytų kaip „komunistai“, pradžią. Vieniems be kaltės kaltiems pasmerktiesiems likimui lėmus pavyko išlikti, kai kitų kūnus priglaudė Lietuvos žemė, ir jų kapai šiandien dažniausiai nežinomi. Tarp tų pasmerktųjų, kuriems pavyko išlikti, buvo ir darbėniškis auksinių rankų meistras Vytautas Rupšys (1907–1985). Jis gimė XX a. pradžioje Darbėnuose, gausioje Kazimiero Rupšio ir Magdalenos Vinkaitės šeimoje, kurioje iš gimusių 12 vaikų užaugo 8. Ji gyveno gana kukliai, savo namų neturėjo, juos nuomodamasi pas žmones. Šeimos galva buvo geras mūrininkas, kurio paslaugos darbėniškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo labai reikalingos – sumūryti namą, ūkinį pastatą, krosnį su kaminu ir pan. reikėjo daugeliui. Gausią šeimą – joje užaugo 6 broliai ir 2 seserys – išmaitinti buvo nelengva, tad vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, stengėsi išmokti amato, nes siekti mokslo nebuvo lėšų. Vytautas, Darbėnuose baigęs pradinius mokslus, nuo paauglystės tapo savo tėvo padėjėju, stengėsi perimti jo profesinius įgūdžius ir tai jam gerai sekėsi.
Paneigė mitus lyg „šventas karves“
Didiko Jono Karolio Chodkevičiaus 400-osioms mirties metinėms skirtoje konferencijoje, į kurią buvo pakviesti įvairių šalies meno mokyklų pedagogai, itin drąsiomis įžvalgomis pasidalijo pranešėjas Nidos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Jonas Liorančas. Tautos progresą jis siejo su krikščionybės atėjimu iš Vakarų, o romantizuotą baltiškąją kultūrą ir jos aukštinimą jis vadino tiesiog „šventomis karvėmis“, arba mitais, kuriuos savo pamąstymuose argumentuotai paneigė. Ar išsižadėtume Čiurlionio J. Liorančo manymu, mūsų sąmonėje yra įsišaknijęs tautiškumo suvokimas pirmiausiai per kalbą: „Tai XIX a. lietuvių tautos žiedo, ypač – Jono Basanavičiaus sukurtas stereotipas, kad tikrasis lietuvis yra kaimo žmogus, kalbantis labai sena ir turtinga lietuvių kalba. Bet į tą jo apibrėžimą nepatenka nei miestiečiai, amatininkai, pirkliai, nei menininkai, mokslininkai, kurie lietuviškai nekalbėjo. Lietuva pagal šitą apibrėžimą tampa mažytė ir skurdi šalis.“ Kunigas drįso paneigti vieną lietuvių „šventą karvę“, kad tautiškumo lietuvių kalba neapibrėžia. J. K. Chodkevičiaus laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) vyravo visos slavų kalbos, ir tik nedidelė dalis kalbėjo lietuviškai, bet – ne didikai. Chodkevičių-Katkevičių-Katkų giminė buvo labai plati, kilusi iš rusėnų, todėl ją savinasi lenkai, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai. „Mes visuomet galime savo Lietuvą matyti mažytę, bet galime – ir galingą, apimančią skirtingas kalbas ir tautas. Pripažinkime, kad Lietuva visuomet buvo Lenkijos įtakoje: LDK savo plotu buvo dvigubai didesnė už Lenkiją, bet gyventojų skaičiumi – dvigubai mažesnė, todėl lenkų kalba ir buvo gerokai įtakingesnė. Ir, kai šiandien vyksta diskusijos dėl lotyniškų raidžių vartojimo vardų rašyboje, laužomos ietys. Tačiau nesusimąstome, kad raidės š, ž, č yra čekiškos, jas įvedė Jonas Jablonskis, o mūsų rašyboje joms nėra nė 100 metų“, – pastebėjo J. Liorančas. Tad, svarstė pašnekovas, jeigu mūsų kalba yra tokia „šventa karvė“, kurios negalima liesti, tad ar mažiau mums brangūs iškilūs žmonės, tokie, kaip J. K. Chodkevičius? Argi M. K. Čiurlionis mums mažiau vertingas ir brangus, ar išsižadėtume jo, nors jis visą gyvenimą kalbėjo lenkiškai?
Nužudyta Vytauto Andžejausko jūreiviška svajonė
Kai 1921 m. kovo 4 d. į Klaipėdos uostą įplaukė kapitono Juozo Andžejausko (1887–1938) vadovaujamas pirmasis laivas su Lietuvos vėliava – motorinis burlaivis „Jūratė“, kas šiandien laikoma mūsų šalies laivyno gimimo diena, jo sūnui Vytautui ėjo ketvirtieji gyvenimo metai. Jis gimė 1917 m. spalio 10 d. tada Rusijos imperijai priklausiusios Suomijos sostinėje Helsinkyje, tuo metu ten gyvenusių Anos ir Juozo Andžejauskų šeimoje. Jo tėvas buvo profesionalus jūrininkas-šturmanas, plaukiojęs įvairais carinės Rusijos laivais. XX a. pradžioje baigęs Rygos Magnushofo jūrininkų mokyklą ir ten įgijęs šturmano kvalifikaciją, savo tarnybą jūroje J. Andžejauskas pradėjo Rusijos karo laivyne, ją vėliau tęsė jos prekybiniuose laivuose. 1915 m. jis tapo transokeaninio garlaivio „Rossija“, kurio kapitonas buvo lietuvis Liudvikas Stulpinas (1871–1934), pirmuoju šturmanu. Atsikūrus Lietuvos valstybei, J. Andžejauskas su šeima 1919 m. grįžo į Lietuvą, įstojo savanoriu į kariuomenę, ten tarnavo karininku, kurių tuo metu labai trūko. Susikūrus Lietuvos laivynui, 1921 m. pradžioje jis, būdamas vyr. leitenantas, išėjo į atsargą, kad visas savo jėgas skirtų savo gyvenimo aistrai – jūreivystei. 1921 m. vasario 23 d. jis tapo pirmojo su Lietuvos vėliava plaukiojusio motorinio burlaivio „Jūratė“, registruoto Jurbarko upių uoste, nes Klaipėda tuo metu Lietuvai nepriklausė, kapitonu, o nuo 1924 m. pradėjo dirbti Klaipėdos uosto tarnyboje, kur ėjo įvairių jos laivų kapitono ir locmano pareigas, kol 1931 m. birželio 1 d. buvo paskirtas uosto ledlaužio „Perkūnas“ kapitonu. Be savo tiesioginių pareigų, jis užsiėmė ir aktyvia visuomenine veikla: buvo vienas pirmųjų Lietuvos jūrininkų sąjungos narių-steigėjų, atsargos karininkų ir savanorių kūrėjų sąjungų narys, priklausė ne vienai Klaipėdos lietuvių visuomeninei organizacijai. J. Andžejauskas savo patirtimi mielai dalijosi su jūrininko kelią pasirinkusiais jaunuoliais, juos visokeriopai rėmė, skatino mokytis buriavimo. Jo sūnus Vytautas nuo pat mažens sekė savo tėvo pėdomis, buriavimo pradmenis ir pagrindus įgijęs buriuodamas Kuršių mariose dar būdamas paaugliu ir besimokydamas lietuvių gimnazijoje Klaipėdoje, kuriai 1930 m. buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Įgijęs patirties ir suvyriškėjęs, nuo 1935 m. vasaros V. Andžejauskas tapo nuolatiniu Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo, poeto Salio Šemerio (1898–1981) jūrinės jachtos „Tegu“ įgulos nariu, dažnai su juo ir kitais buriuotojais plaukiodavo Kuršių mariose, o 1937 m. dalyvavo ir jachtos „Tegu“ kelionėje Baltijos jūra į Gotlando salos sostinę Vizbį, Stokholmą, Helsinkį, Taliną, Rygą. |
|
