|
|
|
Mūsų žmonėsDarbėnų vargonininkas Stasys Japertas
Tarpukariu Lietuvos miesteliuose gyvenę inteligentai stengėsi suburti vietos gyventojus blaiviai ir kultūringai leisti laisvalaikį, švęsti šventes, taip paįvairinant kasdienį gyvenimą. Vienas jų buvo Darbėnų vargonininkas Stasys Japertas (1890–1961). Jis gimė 1890 m. Šilalės miestelyje, ten baigė ir pradžios mokyklą. Jau vaikystėje pajuto trauką muzikai, turėjo gerą muzikinę klausą ir balsą. Prasidėjus I pasauliniam karui, 1914 m. carinės Rusijos valdžios, paskelbusios visuotinę mobilizaciją, paimtas į jos kariuomenę, tarnavo kavalerijos dalinyje, dalyvavo mūšiuose Rytų Prūsijos fronte prieš vokiečius, sužeistas į koją pateko į jų nelaisvę. Išvežtas į karo belaisvių stovyklą Vengrijos sostinėje Budapešte čia iki pat karo pabaigos dirbo metalo liejykloje, iš kur 1918 m. sugrįžo į Lietuvą. Nusprendęs savo gyvenimą paskirti muzikai, privačiai mokėsi vargonininko profesijos, nes ji Lietuvoje buvo reikalinga ir gerbiama, užtikrinusi ir stabilias pajamas. 1921 m. persikėlęs gyventi į Kvėdarnos miestelį, čia vargonavo vietos bažnyčioje, netrukus vedė iš ūkininkų šeimos kilusią Sofiją Audinytę (1901–1942), kuri 1922 m. pagimdė pirmagimį sūnų Vytautą. Apie 1924 m., pakviestas Darbėnų klebono Petro Kažukausko (1881–1934), ieškojusio bažnyčiai gero vargonininko, su šeima atvyko į Darbėnus ir čia praleido visą likusį savo gyvenimą, žmonėms palikęs šviesius prisiminimus. Jo šeima įsikūrė dar ir šiandien išlikusiame raudonų plytų parapijos namų I aukšte, dviejų kambarių su virtuve bute. Pirmame aukšte gyveno ir bažnyčios zakristijonas su šeima bei varpininkas, čia buvo įsikūrusi ir atskirą įėjimą turėjusi arbatinė. Gyvenant šiame name pasaulį išvydo: 1924 m. – Birutė, 1928 m. – Aldona, o 1931 m. – ir Stasys, kurio dėka ir gimė šis pasakojimas.
Jono Karolio Chodkevičiaus šeima
Minint Kretingos miesto, bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400-ąsias metines, daugiausia dėmesio buvo skirta jo žygdarbiams, šlovingoms pergalėms ir atminimui įamžinti. Viso to šešėlyje liko genialaus karvedžio šeiminis gyvenimas ir naujausi biografiniai faktai. Tradiciškai teigiama, kad Jonas Karolis Chodkevičius gimė 1560 m. Vilniuje. Tačiau dar 2014 m. lenkų istorikas, Liublino Marijos Kiuri-Skladovskos universiteto profesorius Marianas Stanislavas Chachajus vienoje iš savo publikacijų didžiojo etmono gimimo data nurodė 1570/1571 metus. Todėl šiemet minint Jono Karolio Chodkevičiaus metus, jis buvo pajaunintas dešimčia metų, daugelyje laidų, publikacijų, dokumentų ir šventės atributikoje karvedžio gimimo datą nurodant 1570 metus. Jonas Karolis atstovavo katalikiškai Chodkevičių giminės Bychavo šakai, kurios pradininkas buvo jo senelis, Žemaičių seniūnas ir Trakų, vėliau – Vilniaus, kaštelionas Jeronimas Chodkevičius († 1561 m.), vizito pas popiežių metu 1555 m. iš Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V gavęs paveldimą Bychavo, Muišės ir Šklovo grafo titulą. Šią giminės šaką tęsė Jeronimo sūnus, Žemaičių seniūnas, Livonijos valdytojas ir Lietuvos didysis maršalka Jonas Chodkevičius († 1579 m.) ir jo sūnūs – Aleksandras, tapęs Trakų vaivada, ir jau mums gerai žinomas Jonas Karolis. Jiedu 1592 m. pasidalino tėvo paliktas valdas, iš kurių pagrindinė ir didžiausia Bychavo grafystė atiteko Jonui Karoliui, o Šklovo grafystė su Muišės miestu ir dvaru – Aleksandrui. Be to, broliams atiteko po keletą mažesnių valsčių Naugarduko vaivadijoje ir Žemaičių seniūnijoje, taip pat dveji rūmai Vilniuje. Jonas Karolis vedė du sykius. Pirmąja žmona tapo našlė Sofija Mieleckaitė-Olelkaitienė, gimusi 1567 m. Sandomiere. Jos tėvas grafas Mikalojus Mieleckis (1546–1585) buvo Podolės vaivada ir Lenkijos kariuomenės didysis karūnos etmonas, o motina – iš Pinsko kilusi kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo duktė Elžbieta (1550–1591).
„Atpildas“ už tai, kad tėvų namuose veikė bunkeris
Kretingiškės 88-erių Elvyros Žiliūtės gyvenimas pokariu priminė tikrą pragarą žemėje: jos tėvų namuose, miškų apsuptame Mikoliškių kaimo vienkiemyje, po grindimis buvo įrengtas Kardo rinktinės partizanų štabo bunkeris, kuriame lankydavosi ir šios rinktinės vadas Juozas Jucys, slapyvarde Margis. Aptikus bunkerį, prasidėjo E. Žiliūtės ir jos šeimos slapstymosi, vargo ir kančios metas. Slėptuvė atsirado apsigyvenus patėviui „Mūsų sodyba buvo labai graži, kol gyvas buvo mano tėvas Izidorius Žilius. Jis buvo kaimo veterinaras, kaip pasakodavo, caro kariuomenėje ėjęs tarnybą Kaukaze. Turėjo visokių padargų, technikos, dirbo žemę – jos buvo 15 ha. Dirbo daug ir sunkiai, nes už paveldėtą turtą turėjo išmokėti dalis 5 giminaičiams. Mano šviesi vaikystė ir baigėsi sulig tėvo mirtimi 1943-aisiais: tuomet aš buvau 9-erių, o brolis 7-erių“, – aiškiai savo gyvenimo detales prisiminė ir dėstė E. Žiliūtė. Po 20-čia metų vyresnio savo vyro mirties Elvyros motina Stasė talkon į ūko darbus priprašė netoliese, pas ūkininką Kupšį už berną tarnavusį Vladą Šilgalį. Po kelerių metų jiedu susituokė, susilaukė dukters Virginos, kuri buvo 13-ka metų jaunesnė už Elvyrą. „Negalėčiau pasakyti, kada mūsų namuose atsirado bunkeris ir kaip jį iškasė – turbūt, naktimis, kai mes, vaikai, miegojome. Bet esant slėptuvę gerai žinojau – pro lauko duris reikėjo pereiti virtuvę ir kambarį, ji buvo įrengta po „prisėdnio“ – tamsaus koridoriaus – grindimis. Žinojau, kad ten yra partizanų štabas, mačiau visokių aparatų: spausdinimo mašinėlę, radijo siųstuvą, buvo gausu dokumentų – rinktinės archyvas, sienos laidais apraizgytos. Mūsų namuose nuolat būdavo žmonių: vieni išeidavo, kiti ateidavo, matydavau ir Margį – jis buvo ūkininkės Kupšienės, pas kurią tarnavo patėvis, brolis, bet bunkery nedažnai tepasilikdavo nakvoti“, – kalbėjo pašnekovė.
Senasis Kretingos miesto parkas
Neseniai pradėto rekonstruoti senojo miesto parko istorija siekia beveik 100-metį. Istoriko Juliaus Kanarsko duomenimis, Kretingos dvaro Vaitiškių 21 ha sklypas miestui atiteko 1925 m. Žemės reformos komisijai jį suvalstybinus. Vakarinė sklypo dalis buvo perduota apskrities savivaldybei miesto parkui įrengti ir gimnazijai statyti. Parkas buvo pradėtas kurti buvusiame dvaro parko užparkyje, vadintame Pušynu, kuriame iš tolo buvo matyti senos aukštos pušys, ir parko kūrimo darbai vyko visą tarpukarį. Be paprastų medžių, čia buvo sodinami ir vardiniai ąžuolai įvairių valstybinių, tautinių švenčių, jubiliejų ir iniciatyvų proga. Čia 1934 m. buvo pasodintas Tautos vado, o 1936 m. – Baltijos vienybės ąžuolai. Žymus Lietuvos miškininkas Marijonas Daujotas (1891–1975), 1929 m. nusprendęs Kretingos miškų urėdijos būstinę perkelti iš Darbėnų į Kretingą, susitarė su mokyklos vadovybe, kad iš jos sklypo prie Pušyno atskirtų ketvirtadalį hektaro urėdijos būstinei pastatyti. Tuo metu buvo mada kurti urėdijas dideliuose 10–15 ha sklypuose, kad urėdai galėtų ūkiškai tvarkytis, bet M. Daujotas, būdamas išsilavinęs žmogus, kultūrininkas ir visuomenininkas, nenorėjo didelę savo laiko dalį skirti žemės ūkio darbams. Jo pasirinkimu statyti urėdiją nedideliame sklype miesto ribose nebuvo patenkintas ir Miškų departamentas, bet, nežiūrint to, 1930 m. čia iškilo medinis pastatas, kuriame įsikūrė urėdijos raštinė, butai urėdui ir valytojai, keli kambariai archyvui ir tarnybiniais reikalais atvažiuojantiems žmonėms.
Jonas Karolis ir Sofija Chodkevičiai – katalikybės citadelės Prūsijos pasienyje kūrėjai
Šiemet minime iškilaus karvedžio, Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400-ąsias metines. Jis garsėjo ne tik savo karinėmis pergalėmis, bet ir tuo, kad aktyviai rėmė Katalikų Bažnyčią, statė vienuolynus, bažnyčias, mokyklas ir prieglaudas. Vienas didžiausių jo nuopelnų Žemaičių seniūnijoje, greta Kražių jėzuitų kolegijos įsteigimo, buvo Kretingos miesto, arba Karolštato, su bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynu ir bažnyčia įkūrimas. Kretingos dvarą Jonas Karolis paveldėjo 1592 m. gegužės 18 d. Kartu su šia valda Žemaičių seniūnijoje jam atiteko Skuodas ir Grūstė, Vilniuje – mūriniai rūmai, Naugarduko vaivadijoje – Liachavičai, Svisločius ir Gnezna, o Vitebsko vaivadijoje – Bychavas. Žemaičių seniūnijoje pagrindinė Chodkevičių valda nuo 1568 m. buvo Skuodo dvaras, šalia kurio Jono Karolio tėvas Jonas įkūrė katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčias, pastatė savo vardu pavadintą Johanesbergo miestą, į kurį pakvietė protestantus vokiečių pirklius ir amatininkus. Vis dėlto tėvo puoselėtas Skuodas nesusilaukė Jono Karolio ir jo žmonos Sofijos dėmesio. Gali būti, kad nuo jaunų dienų katalikybės dvasia auklėtiems sutuoktiniams protestantiška Johanesbergo aplinka netiko, todėl jiedu susidomėjo šalia Prūsijos buvusia Kretinga, pro kurią nuo XVI a. pabaigos ėjo svarbus užsienio prekybos traktas. Čia jiedu sumanė kurti katalikybės citadelę, užkardančią protestantizmo plitimą žemaitiškose jų valdose. Sumanytojų valia šios citadelės branduoliu turėjo tapti bernardinų vienuolynas su greta esančiu katalikų miestu. Vienas padavimų, pasakojančių apie vienuolyno ir miesto atsiradimą, mena, kad sykį iš karo žygio į Kretingą parvykęs etmonas prisėdęs dvare po mėgstamiausiu didžiuliu ąžuolu pailsėti. Jam susimąsčius apie ateities planus, ant peties nutūpusi baltu balandžiu apsireiškusi Apvaizda ir pašnibždėjusi mintį, kad šalia dvaro reikia pastatyti katalikų vienuolyną, bažnyčią ir miestą. Vienuolynui ir miestui pastatyti reikėjo laiko ir lėšų, kurių dėl prasidėjusio karo su švedais steigėjams labai trūko. Todėl, atsiliepdamas į Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio raginimą remti katalikų misijas, Jonas Karolis dešiniajame Akmenos upės krante esančiose Kretingos kaimo kapinėse pirmiausia 1602 m. pastatė medinę katalikų bažnyčią. Jai prižiūrėti ir dvasiniu pavaldinių gyvenimu rūpintis pakvietė aktyviai katalikybę krašte skleidusius vienuolius bernardinus, kurie tais pačiais 1602 m. Radome vykusioje Mažesniųjų brolių observantų ordino Lenkijos provincijos kapituloje įkūrė Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolyną su parapija.
Vargonininką žavi Salantų bažnyčios statytojo asmenybė
Kone pusšimtį metų Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vargonininku tarnaujantis 74-erių Vaclovas Mikuta taip pat domisi krašto bažnyčių istorija. Jo dėmesį prikaustė kruopšti naujosios gotikinės Salantų bažnyčios, kuriai spalio 18-ąją sukaks 110 metų, statyba, o ypač – jos statytojo klebono Prano Urbanavičiaus, tarnavusio Salantuose per 20 metų, asmenybė ir jo ryžtas imtis šio galingo darbo. Žmonės laukė stebuklo Salantuose gimęs, augęs ir dirbęs V. Mikuta į redakciją atsinešė kaligrafiška savo rašysena perteiktus faktus iš kunigo, teologijos mokslų daktaro ir politinio kalinio Kazimiero Olšausko, pasirašiusio dr. K. Alšėno slapyvardžiu, manoma, 1943-aisiais Telšių vyskupijoje išleistos knygelės „Prelatas Pranas Urbanavičius“. Buvusį salantiškį, dabar – kretingiškį, ilgus metus dirbusį Elektros tinkluose, ypač sužavėjo, koks krašto šviesulys buvo P. Urbanavičius, kaip jo užsidegimu ir pastangomis per 5-erius metus tokiam mažam miestelyje, kaip Salantai, buvo pastatyta didinga šventovė. Knygoje rašoma, kad 1906-ųjų Velykų trečiąją dieną iš senosios medinės bažnyčios buvo išnešta monstrancija – liaudyje vadinamasis Švenčiausiasis – ir nešama į Gargždelės kapinių koplyčią už 1,5 km. Ją lydėjo minių minios. Tą pačią dieną, sugrįžus iš Gargždelės, buvo pradėta griauti senoji bažnyčia: joje pasilikti buvo pavojinga, bet žmonės nesiskirstė, laukdami didžiajame altoriuje garbinamos Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslo stebuklo. Tik stebuklas neįvyko – vietoj jo iš bokšto žemėn tėškėsi nutrūkęs balkis. Rašoma, kad nieko nesužeidęs, tik kiek aimanuodamas darbininkas iš lauko ant jo „atjojęs raitas“ vėl kibęs į darbus.
Chotyno mūšis. Paskutinė karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus pergalė
Šiemet sukanka 400 metų, kai 1621 m. rugsėjį jungtinė Lenkijos Karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Zaporožės kazokų kariuomenė, vadovaujamos Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, mūšyje prie Chotyno tvirtovės Podolėje (Ukraina) atrėmė kelis kartus gausesnės Osmanų imperijos kariuomenės puolimą ir sustabdė turkų veržimąsi į Vidurio Europą. Abiejų Tautų Respublika nuo XVI a. pabaigos siekė pajungti savo įtakai kaimyninę Moldavijos kunigaikštystę, buvusią Osmanų imperijos vasalu. Lenkijos ir Lietuvos didikai palaikė jiems palankius pretendentus į Moldavijos valdovo sostą, siuntė jiems į pagalbą karinius dalinius. Savo ruožtu turkai politiškai ir kariškai rėmė savo pretendentus. Konfliktui gilėjant, jungtinė Osmanų imperijos, Transilvanijos, Valakijos ir Moldavijos kunigaikštysčių kariuomenė, vadovaujama turkų karvedžio Iskandero Pašos, 1617 m. surengė demonstratyvų žygį Abiejų Tautų Respublikos link, ir jo metu prie Dniestro upės apsupo Raškovo tvirtovę. Tačiau pilies įgulai į pagalbą atskubėjusi Lenkijos karūnos etmono Stanislovo Žulkievskio kariuomenė turkus privertė atsitraukti. Abu karvedžiai sutarė toliau ne kariauti, o sėsti prie derybų stalo. Bušos taikos sutartimi Moldavija, Transilvanija ir Valakija liko Osmanų imperijos įtakoje, o sultonas įsipareigojo nutraukti Krymo totorių išpuolius į Lenkijos Karalystės valdytas žemes. O Abiejų Tautų Respublikos valdovas pasižadėjo uždrausti kazokams puldinėti turkams pavaldžias teritorijas.
Būtingės pereinamasis punktas
Būtingės pereinamojo punkto Lietuvos-Latvijos pasienyje istorija neatsiejama nuo jo viršininko Benedikto Bagdanavičiaus (1892–1961) profesinės veiklos (1920–1940) Lietuvos muitinėje ir jo šeimos gyvenimo istorijos. Šios šeimos išsaugoti atsiminimai, archyvinė medžiaga ir fotografijos – unikali Lietuvos tarpukario muitinių istorijos dalis. 1921 m. kovo 31 d. Lietuvai susigrąžinus 19,5 km ilgio priėjimą prie Baltijos jūros tarp Nemirsetos ir Būtingės, netrukus 1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai Juozas Purickis ir Zygfrydas Mejerovicas (Zigfrids Meierovics) pasirašė konvenciją, kuria įsipareigojo nustatyti ir paženklinti šių valstybių bendrą sieną. Šiame dokumente buvo numatyta išspręsti ir daugybę kitų klausimų, tarp jų – ir pasienio kontrolės punktų steigimo. Prie visų kelių, kertančių sieną, buvo pastatytos užkardos, statomos muitinės arba joms naudojami iš privačių savininkų išpirkti pastatai. Juose dažnai buvo ne tik dirbama, bet ir gyvenama.
Kolekcijoje – Kretingos pranciškonų spaustuvės leidiniai
Ilgametė „Pajūrio naujienų“ laikraščio platintoja Rita Nagienė yra ir aistringa kolekcininkė, renkanti istorinius atvirukus, įvairius spaudinius apie Kretingą. Kolekcininkė yra surinkusi ir pluoštą leidinių, kurie buvo išspausdinti 1935–1940 m. veikusioje Pranciškonų spaustuvėje, įkurdintoje vadinamajame Šv. Antano namelyje, kuris dabar priklauso Pranciškonų gimnazijai, Vilniaus gatvėje. Gausu įdomių faktų Tarp R. Nagienės kolekcijos leidinių – keletas 1937–1940 m. išspausdintų garsiojo pranciškono Augustino Dirvelės sudarytų ir redaguotų kasmėnesinių leidinių „Pranciškonų pasaulis“. Tai – pasauliečių pranciškonų, vadinamųjų tretininkų, leidinys, kuriame nušviečiamas jų brolijos gyvenimas, įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje bei svarbiausios Bažnyčios naujienos. Įdomu tai, kad iš pradžių šis leidinys vadinosi „Šventojo Pranciškaus varpelis“, o po metų – nuo 1936-ųjų – pavadintas naujai. R. Nagienė atkreipė dėmesį, kad leidinyje galima aptikti šiandienos skaitytojui itin patrauklių detalių, tarkim: Pranciškonų spaustuvės adresas prieškariu skyrėsi nuo dabartinio Vilniaus gatvėje – tuomet šis pastatas buvo pažymėtas 20-uoju numeriu, o dabar Nr. 6. Tačiau įdomiausia yra tai, kad nurodomi tik dviženkliai telefono numeriai: spaustuvės – tel. 83, o Pranciškonų vienuolyno – tel. 15. Šiandieniniam Kretingos katalikų parapijos leidiniui „Kelyje“ prieškariu prilygo laikraštėlis „Kretingos R. (Romos) K. (Katalikų) parapija“, kurį redaguodavo parapijos klebonai. Kolekcininkės turimus 1937 m. leidinius redagavo kunigas Leonas Jocas. Laikraštėlyje pateikiama ne vien Kretingos tikintiesiems, bet ir visam miestui aktuali informacija apie užsakius ir santuokas, krikštynas ir mirtis. Tarkim, 1937-ųjų spalio mėn. leidinyje dėmesį traukia parapijiečių mirčių statistika: dominuoja mirę kūdikiai, sulaukę vos kelių savaičių ar kelių mėnesių amžiaus, ir jauni – apie 30 metų – žmonės. Iš 16 mirusiųjų – tik 2 perkopę per 70–80 metų.
Jonas Karolis Chodkevičius karuose su Rusija
Sėkmingai kare su Švedijos karalyste pasirodžiusiam Kretingos dvarininkui, Žemaičių seniūnui ir Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui po paliaubų su švedais teko įsitraukti į naują karą su Rusijos caryste. Po caro Ivano Rūsčiojo mirties Rusijoje prasidėjo kova dėl valdovo sosto, į kurią įsitraukė ir nemaža dalis Abiejų Tautų Respublikos didikų, rėmusių į sostą pretendavusius apsišaukėlius. Matydamas augančią Abiejų Tautų Respublikos politinę įtaką Rusijoje, Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos dėdė ir didžiausias politinis konkurentas Švedijos karalius Karolis IX Vaza 1609 m. vasario 28 d. sudarė sąjunga su Rusijos caru Vasilijumi Šuiskiu, įsipareigodamas jam teikti karinę paramą. Besiformuojanti Rusijos ir Švedijos sąjunga kėlė pavojų Abiejų Tautų Respublikai, todėl jos Seimas 1609 m. pavasarį paskelbė karą Rusijai. Lenkijos–Lietuvos karinės pajėgos 1609 m. rugsėjį apgulė Smolenską, o 1610 m. vasarą įžengė Maskvą. Caras Vasilijus Šuiskis buvo nuverstas nuo sosto ir įkalintas. Sudaryta laikinoji vyriausybė nauju caru pripažino Zigmanto Vazos vyriausią sūnų Vladislovą ir, kol jis bus karūnuotas, jo vardu ėmėsi valdyti šalį. Vyriausybei padėti ir tvarkai šalyje palaikyti Maskvoje ir kituose miestuose buvo įkurdintos Abiejų Tautų Respublikos karinės įgulos. Laikinajai vyriausybei nepavykstant įvesti tvarkos ir nuraminti sunkia padėtimi nepatenkintų valstiečių ir miestiečių, didesniuose miestuose ėmė formuotis pašauktinių būriai, kurie ruošėsi kovai su užsieniečių valdymu. Maskvoje 1611 m. kovo 19–20 d. kilo ginkluotas miestiečių maištas, kurį parėmė į pagalbą atvykę kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio pašauktinių būriai. Susirėmimų metu buvo padegtas miestas, žuvo nemažai miestiečių, o apgultyje atsidūrusi 3 tūkst. Lenkijos–Lietuvos karių įgula, vadovaujama pulkininko Mikalojaus Strusio, įsitvirtino Kremliuje ir Kitaj-Gorode. Sudėtingoje padėtyje atsidūrusiai įgulai į pagalbą karalius išsiuntė Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių. Ankstyvą 1611 m. rudenį jis Šklove surinko 2,5 tūkst. karių, amunicijos bei maisto atsargų ir spalio 6 d. atvyko į Maskvą. Bet po keleto susirėmimų su miestą užvaldžiusia gausia pašauktinių ir kazokų kariuomene, lapkričio pradžioje pasitraukė į Gomelį. Čia jis vėl surinko maisto atsargų ir 1611 m. gruodžio 18 d. atvežė jas Kremliaus įgulai. Tačiau apgultyje atsidūrusiai įgulai toliau labai trūko maisto, todėl 1612 m. J. K. Chodkevičius dar du kartus vyko į šiaurės rytus nuo Maskvos, į Volgos aukštupyje esančias žemes rinkti maisto atsargų. Sugrįžęs su 400 vežimų maisto, etmonas nutarė nutraukti apgultį, išginti iš Maskvos pašauktinius su kazokais ir įvesti mieste tvarką. Puolimui jis sutelkė apie 8 tūkst. raitelių ir 2 tūkst. pėstininkų. O rusų vadai D. Požarskis ir Dmitrijus Trubeckis surinko 7,5 tūkst. kazokų, 2,5 tūkst. pašauktinių ir iš anksto užsiėmė gerai įtvirtintas gynybines pozicijas, o pagrindines karines pajėgas sutelkė prie Smolensko vieškelio, kuriuo turėjo atžygiuoti etmono kariuomenė.
|
|
