|
|
|
Mūsų žmonės„Šalčio įkvėpta mada“ papildė tyliojo kurorto būtį ir esmę
Sukūręs šiltą nuoširdaus bendravimo atmosferą, dosniai dalijęs autografus ir pakvietęs į nesibaigiančią fotosesiją, padėkojęs Lietuvai ir Palangai už galimybę saugoti savo kolekciją ir rengti parodas bei pasisakęs prieš bet kokius karus. Toks buvo mados istorikas meno kritikas kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas, kai Palangos kurorto muziejuje iš jo fondo kolekcijos buvo atidaryta žiemos mados paroda „Šalčio įkvėpta mada“. Į šios parodos atidarymą Palangos kurorto muziejuje, kuris yra įsikūręs „Anapilio“ viloje – viename seniausių Lietuvos pajūrio kurorto architektūros statinių ir vienoje pirmųjų grafų Tiškevičių šeimos vilų, išlikusių iki šių dienų, – susirinko per 100 ne tik mada besidominčių palangiškių ir svečių – dažnas sutiktas teigė, kad apskritai yra A. Vasiljevo, kaip asmenybės, ir jo plataus spektro veiklos gerbėjas. Atsinaujinusi draugystė su Palanga Paroda „Šalčio įkvėpta mada“ – jau trečioji A. Vasiljevui Palangoje. Prieš kelerius metus Palangos gintaro muziejuje buvo surengta dailės kūrinių iš A. Vasiljevo kolekcijos paroda, prieš 7-erius metus – kurorto, šiemet – žiemos mados paroda. Abi pastarosios parodos – Palangos kurorto muziejuje. „Man tai – labai svarbu, nes Palanga man brangi nuo pat vaikystės, kai čia su šeima ilsėdavausi S. Daukanto gatvės 35-u numeriu pažymėtame dailininkų name. Palanga – pats geriausias kurortas pasaulyje! Su savo pušynais, grynu oru, jūra ir smėliu. O tai, ką mačiau, lankydamasis Klaipėdoje arba Kretingoje, krito į sielą“, – neslėpė parodos autorius, prisipažinęs, kad atsinaujinusi draugystė su Palangos kurorto muziejumi jam yra reikšminga. A. Vasiljevo požiūriu, žiemą surengti parodą apie žiemos madą buvo pakankamai tikslinga, nes šis laikas, kai kurorte mažiau turistų, mažiau besiilsinčiųjų, gali tapti nauju impulsu pritraukti čia žmones. Kolekcininkas pagyrė Lietuvos žmones: „Jūs, lietuviai, domitės mada – kaip rengtis, kaip atrodyti, jums svarbu šukuosenos ir naujausios kosmetikos tendencijos. O ir Lietuvos mados dizaineriai yra tikrai stiprūs.“ Neprasprūdo A. Vasiljevui ir kurorto aplinka, kuri kuriama kruopščiai puoselėjant gėlynus, vejas, išsaugant senąją vilų architektūrą, kas tik dar labiau papildo kurorto aurą, neužterštą fabrikų, tai yra pramonės gamybos.
2026-ųjų „Pajūrio naujienų“ kalendorius – priminti apie tai, kas tikra
2026-ųjų metų „Pajūrio naujienų“ kalendorius – tai dovana skaitytojams, kuriuos ji kasmet aplanko jau daugiau kaip du dešimtmečius. Šįsyk kalendorius – žaismingas, per vaikus simboliškai atskleidžiantis skirtingus žmonių charakterius ir mūsų laikraščio turinio įvairovę. Kaip ir kasdieniuose laikraščio puslapiuose, taip ir kalendoriaus viršelyje susitinka skirtingos temos, patirtys ir asmenybės, kurios viena kitą papildo. Kalendoriaus viršelį vaikai papuošė neatsitiktiniai – jie turi glaudų ryšį su „Pajūrio naujienomis“. Tarp jų – Marijono Daujoto progimnazijos septintokai broliai Vakaris ir Gabrielius Mikaločiai, Pranciškonų gimnazijos devintokė Evita Pociūtė, dvyniai ketvirtokai Beata ir Aretas Klovai bei Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro ugdytinės seserys penktokė Goda ir pirmokė Liepa Griciūtės. Kaip ir šie vaikai, taip ir „Pajūrio naujienos“ – skirtingos, turinčios savo nuomonę, bet pasirengusios dialogui. Laikraščio turinį kiekvieną savaitę nuosekliai papildo teminiai priedai: aktualiomis sveikatos problemomis alsuojanti „Sveikata“, kūrybos žmones pastebinčios „Smiltys“, netikėtus istorinius pomėgius, specialistų įžvalgas atrandantis priedas „Mūsų žmonės“, svarbiausius žemės ūkio darbus nušviečiantis „Žemė ir ūkis“, jaunimo balsą girdinti ir save išbandyti žurnalistikoje galimybę suteikianti „Kuprinė“. Tai dar ne viskas. Redakcija per visus metus vykdo ir daugiau unikalių projektų. Vienas jų – 7 Vakarų Lietuvos redakcijas vienijantis priedas „Vakarų Lietuva“. Puslapiuose kaskart galite rasti ir kitų netikėtumų – gyventojų balsą atspindinčias rubrikas „Gatvės interviu“, „Palangos Juzė klauso“, pradedančius kurti pastebinčią „Kūrybos kelyje“, o kur dar metus užbaigiantys „Metų žmogaus“ rinkimai. Tikimės, kad šis kalendorius lydės jus visus metus, kvies domėtis savo kraštu, skaityti patikrintas naujienas ir būti bendruomenės dalimi. Linkime bent šiek tiek „išlįsti“ iš socialinių tinklų ir daryti tai, kas tikra – bendrauti vieni su kitais, skaityti patikrintas, kruopščiai atrinktas naujienas, dalintis savo gerumu ir šiuo geopolitiškai įtemptu metu būti kaip niekada vieningais.
„P. n.“ informacija
Kretingiškiai, prisidėję prie arbatos gėrimo tradicijų puoselėjimo Lietuvoje
Arbata į Lietuvą, buvusią Abiejų Tautų Respublikos dalį, atkeliavo XVII a. II p. iš Vakarų Europos – Olandijos ir Anglijos, kur ji laivais buvo atplukdoma iš Kinijos. Šis gėrimas čia įsitvirtino XVIII a., tapęs daugiausia dvaruose puoselėtu aristokratišku įpročiu. Vienas vertingiausių apie šio gėrimo paplitimą XVIII a. Lietuvoje liudijantis šaltinis yra Salantų dvaro pajamų ir išlaidų knyga, apimanti 1760–1780 m. Išlikę įrašai joje rodo, kad Salantų dvarą 1740–1784 m. valdžiusi Ona Miunster-Vainienė arbatai ir jos gėrimo ceremonijos inventoriui pirkti nuolat skirdavo lėšų. Ji apsipirkdavo Liepojoje ir kasmetinėse Klaipėdos mugėse (jomarkuose), o jos naudotas gėrimo inventorius – stalelis, spalvota staltiesė, pas Skuodo skardininką užsakyta speciali lakuota dėžutė arbatai, įvairaus dydžio alaviniai ir variniai katiliukai vandeniui užvirinti, sidabrinių šaukštelių rinkinys ir tuzinas pilkos spalvos porcelianinių indelių – liudija susiformavusį arbatos vartojimo įprotį. XIX a. Lietuvai tapus carinės Rusijos imperijos dalimi arbatos vartojimo kultūra dvaruose dar labiau išpopuliarėjo ir tapo neatsiejama kasdienio valgio dalimi kaip maistą lydintis gėrimas, nors ji buvo vartojama ir kaip apetitą žadinantis ir virškinimą skatinantis vaistas. Arbatos vartojimą skatino ir jos virimo prietaisų – anglimi kūrenamų, vadinamųjų samovarų, išpopuliarėjimas, nes Rusijoje ir Lenkijoje gaminami virduliai buvo gerokai patogesnis negu iki tol naudoti angliški spiritiniai. Netrukus jie tapo įprasti dvarų valgomuosiuose ir stovėdavo kiek atokiau ant specialaus žemesnio stalelio, dalis jų buvo skirta ir aptarnaujančio personalo reikmėms.
Dvariškių kostiumų kūrėja: istorija, kuri atgimsta
Kretingos rajone jau dvylika metų gyvenanti Marijono Daujoto progimnazijos dailės mokytoja Onutė Viskontienė savo namuose kuria tokį grožį, kuris akimirksniu nukelia į XVIII–XIX a. dvarus. Kostiumų modeliavimas, siuvimas ir istorinių siluetų interpretacijos – jos pomėgis, į kurį pasinėrė prieš trejus metus. Šiandien mokytojos rankomis sukurti kostiumai ne tik puošiami autentiškomis detalėmis, bet ir virsta pagrindiniais akcentais istoriniuose pokyliuose. Suknelės – kūrybinė interpretacija Idėja kurti tokias sukneles, kostiumus atsirado ne iš pareigos, o žavėjimosi estetika. „Visada žavėjo manierizmas, pompastika, visa ta senųjų epochų estetika. Taip kuriu ir savo aplinką – man tos formos, linijos ir dekoras labai artimi“, – tikino O. Viskontienė. Tačiau nuo žavėjimosi iki pirmosios suknelės – vienas atsitiktinumas. Prieš trejus metus mokytoja su drauge nuvyko į Bukantės dvarą, edukaciją „Penktos valandos arbatėlė“, kur pristatomi XIX a. moters gyvenimo ritualai. Ten reikėjo pasipuošti tam tikromis detalėmis – pirštinaitėmis, vėduokle ar skrybėle, būdingomis damų garderobui, todėl Onutė pasipuošė ilgesniu namuose turėtu sijonu, nėriniuota palaidine. „Tada ir supratau, kad norėčiau labiau pažinti, patirti praėjusių laikmečių dvasią“, – pirmąjį norą pabandyti sukurti istorinę suknelę prisiminė dailės mokytoja. Per trejus metus Žemaitijoje gyvenanti panevėžietė sukūrė penkias skirtingų istorinių epochų įkvėptas sukneles. Kiekviena jų – ne kopija, o kūrybinė interpretacija, pagarbiai laikantis laikmečiui būdingų technologijų. Pavyzdžiui, XVIII a. „robe ? la fran?aise“ siluetas reikalauja klosčių, kurių vienos nugaros klostės plotis gali siekti kelis metrus sulankstytos medžiagos. „Čia vien jos klostei paruošti ir susiūti prireikė begalės valandų, o audinio – apie dešimt metrų“, – pasakojo kūrėja, rodydama, kiek po klostėmis slepiasi medžiagos. Kita – Napoleono laikų, apie 1800–1810 m. – pasižymi lengvu kritimu, paprastumu, itin subtiliu siluetu be pompastiškų korseto formų. Yra ir XIX a. pab. Viktorijos laikotarpio interpretacija, kuriai būdingi „užpakaliukai“, konstrukcijos rankovėse ir krinolinai. „Jei labai tiksliai rekonstruočiau, reikėtų griežtai laikytis siūlių, pjūvių, autentiškų medžiagų. Bet man labiau patinka kurti – laikausi silueto, technologijos, tačiau įnešu ir savo minties“, – dalinosi Onutė. Priešingai negu dauguma kostiumų rekonstruktorių, ji nėra profesionali siuvėja, todėl natūralu, kad didelė atrama – Panevėžyje gyvenanti jos mama Liudmila Kiselienė, kuri dukrai padeda siūti istorinius kostiumus. „Ji man – didžiausias ramstis. Padeda tada, kai reikia patarimo, kai kažką sunku išspręsti, nes visą gyvenimą dirbo inžiniere technologe, ir, nors ne siuvėja, jai nesvetimas tikslumas, brėžiniai. Darome kartu – viena kuria, kita konstruoja, viena kitą pataisome, papildome. Žinau, ją šis mano pomėgis žavi, dėl to ji net iš Panevėžio atvažiuoja“, – dėkingumą mamai išsakė O. Viskontienė.
Kultūrų kaita Lietuvoje: nuo komercijos iki vertybinių pokyčių
Lietuvos kultūra, kaip ir bet kuri kita gyva tradicija, nėra sustingusi – ji nuolat kinta: atsiranda naujų elementų, įgyjančių skirtingas prasmes. Kaip kitų kultūrų papročiai, naujovės randa vietą mūsų kasdienybėje, kokias prasmes žmonės suteikia šventėms šiandien ir kodėl vieni papročiai prigyja greičiau negu kiti, paaiškino etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto mokslo darbuotoja Eglė Aleknaitė-Škarubskė. Nuolat kintantis reiškinys Pasak etnologės, kultūros kaita yra natūralus ir neišvengiamas procesas. Į visuomenę nuolat atkeliauja naujų tradicijų, idėjų ar simbolių, o kartu keičiasi ir pačių žmonių poreikiai, požiūriai. „Kultūros visur – tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje – yra nuolat kintantis dalykas. Jos sąveikauja tarpusavyje, o ir pati kultūra gali keistis atsirandant naujiems akcentams ar pakitus visuomenės poreikiams“, – tvirtino E. Aleknaitė-Škarubskė. Šalies kultūra gali kisti dėl dviejų dalykų: įsiveržia kitų šalių kultūros, arba pokyčiai atsirado jos pačios viduje, pavyzdžiui, pakitus vertybėms, visuomenės požiūriui. Specialistė pateikė vieną pavyzdžių – Kalėdas. Anot jos, Lietuvoje visuomenė tapo mažiau religingesnė, todėl ir pakito šventės pobūdis: „Kalėdos, kurios kadaise visų pirma buvo religinė šventė, šiandien daugeliui lietuvių jau įgavo pramoginį pobūdį. Tai lėmė mažėjantis visuomenės religingumas, daugiau galimybių, informacijos srautai ir natūralus globalizacijos poveikis.“ Pramoginiai elementai per didžiąsias metų šventes išryškėjo tarpukariu. Kaip vieną pramoginių elementų etnologė įvardino kalėdinę eglę, kuris išpopuliarėjo tuo laikotarpiu ir taip pat anuomet sulaukė pasipriešinimo: „Ji išpopuliarėjo tarpukariu, pirmiausia miesto kultūroje, o vėliau paplito ir kaimuose. Prieš tarpukarį eglutė buvo menkai žinoma ir net sulaukdavo pasipiktinimo kaip įnešta naujovė. Tik vėliau pradėta ieškoti jos sąsajų su senaisiais archainiais simboliais, siekiant ją pateisinti.“ Manoma, kad eglė atkeliavo iš vokiečių kultūros, tačiau, kaip akcentavo pašnekovė, svarbiau ne tiek kilmė, kiek tai, kaip tradicija įsitvirtino Lietuvos kultūroje: „Įdomiau yra tai, kad šis elementas yra labiau išpopuliarėjęs miestų kultūroje. Pastaroji apskritai būna tarptautiškesnė, labiau priima įvairius naujus elementus, ir šiuo atveju matome, kad tarpukariu tai buvo tarptautinių idėjų srautas atkeliavęs į Lietuvą ir pasiūlęs naują elementą.“
Gimęs būti vairuotoju
Senieji kretingiškiai dar mena Vytauto gatvės Kretingoje senbuvį Povilą Sabaliauską (1906–1975) sovietmečiu dirbusį gaisrinės ir ligoninės automobilių vairuotoju, bet tik retas jų žino, kad tarpukariu tai buvo vienas garsiausių ir šauniausių Kretingos „šoferių“, ne tik vairavęs, bet ir remontavęs įvairių užsieninių markių automobilius ir autobusus. Gimęs 1906 m. Kluonalių kaime, ūkininkų Jono Sabaliausko ir Karolinos Zastartaitės šeimoje, kurioje augo 4 broliai ir 2 seserys, nuo mažens buvo pratinamas prie ūkio darbų, nes turimi 25 ha žemės reikalavo daug darbo rankų. Dar paauglystėje regėtas keliu riedantis automobilis Povilui padarė didžiulį įspūdį, tad jo svajone ir siekiu tapo noras išmokti jį vairuoti. 1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi, jis be tėvų sutikimo ten ir patraukė, kad būtų arčiau automobilių ir galėtų siekti savo svajonės, nes Klaipėdoje automobilių buvo gerokai daugiau negu Kretingoje, kur 1922 m. buvo užregistruotas tik vienas automobilis. Pas vietinį verslininką, kelių automobilių savininką išmokęs ne tik juos prižiūrėti, bet ir valdyti, vos tik sulaukęs pilnametystės Povilas išlaikė egzaminus ir įgijo teisę vairuoti automobilį, nors Lietuvoje jų 1926 m. buvo užregistruota tik 424. Nepriklausomoje Lietuvoje pirmosios eismo taisyklės buvo patvirtintos 1920 m. ir turėjo tik 12 skirsnių. Nors ir netobulos, bet tai buvo pirmasis toks lietuviškas dokumentas, vėliau kelis kartus taisytos ir papildytos. 1925 m. buvo išleistos „Plentais važinėti taisyklės“, kuriose nustatytas transporto priemonių judėjimas plentais ir vieškeliais, apibrėžti techniniai reikalavimai, atsirado ir registracijos numeriai, nors kokie jie turi būti, nenurodyta. Tik 1931 m. išėjus „Autovežių įstatymui“, atsirado prievolė transporto priemones įregistruoti išduodant leidimus ir valstybinius numerius, o „šoferiais“ galėjo būti ne jaunesni negu 18 m. asmenys, išlaikę vairuotojo egzaminus ir turintys „šoferio“ knygelę. Kretingos apskrityje registruotos transporto priemonės turėjo valstybinio ženklo seriją Kr, kaimyniniame Klaipėdos krašte – KM.
„Šv. Pranciškaus varpelis“ – nešęs šviesą kelioms kartoms
„Pajūrio naujienų“ redakciją pasiekė Vilniuje gyvenančio Arvydo Ignatavičiaus laiškas, kuriame – greičiausiai 1935 m. Pranciškonų vienuolyno išleistas žurnalas „Šv. Pranciškaus varpelis“. Tikslų numerį ir leidimo datą nustatyti sunku, kadangi žurnalas per ilgą kelionę laiku liko be viršelio ir be paantraštinių duomenų. Emocijų kėlė visą vaikystę „Šį žurnalą, dar būdamas kokių 9-erių metų vaikas, radau močiutės pasoginės komodos apatiniame stalčiuje. Man tai buvo išskirtinis atradimas – žurnalas ir jo turinys man padarė didžiulį įspūdį, ypač – straipsnis apie Kretingą ir čia įsikūrusius brolius pranciškonus, vienuolyną, lurdą“, – kalbėjo 66-erių A. Ignatavičius, papasakojęs, kad pas senelius Marijoną ir Juozą Burokus jis su tėvais iš Šiaulių važiuodavęs į Kupiškio rajone esantį Girvalakių kaimą, anuomet priklausiusį Skapiškio valsčiui. Pašnekovas prisipažino, kad tą žurnalą jis kiekvieną vasarą vartydavęs ir skaitydavęs iš naujo, o apie Kretingą susidaręs įspūdį, kad tai – ypač jaukus ir švarus miestas. Anot A. Ignatavičiaus, seneliai buvo tikintys žmonės, senelis, išgyvenęs 86-erius metus, prie carinės valdžios buvo baigęs keturias klases, močiutė, kuri mirė sulaukusi 75-erių, taip pat mokėjo skaityti ir rašyti. „Su jais man pavyko išlaikyti glaudų ryšį ir suaugus – važiuodavau padėti prie šieno, kitų ūkio darbų. Dalgis ir grėblys buvo kaimo kasdienybė, technikos gi nebuvo jokios“, – A. Ignatavičiaus pastebėjimu, kaime nedaug kas turėdavęs spaudinių, o jo seneliai per laikmečio kataklizmus – karą, pokarį, sovietmetį – sugebėjo išsaugoti maldaknyges, „Šv. Pranciškaus varpelį“ ir vaikiškas pasakų knygas, iš kurių skaitydavo anūkui. Pats A. Ignatavičius tapo pedagogu, pastaruosius 7-erius metus dirbo su autizmo spektrą turinčiais vaikais, su skirtingų gebėjimų vaikais jis dirba ir dabar. „Iš Šiaulių persikėlėme į Vilnių, tad teko atsisveikinti su daugeliu daiktų, tarp jų – ir su vaikystėje pamėgtais leidiniais“, – kodėl jam mielas žurnalas „Šv. Pranciškaus varpelis“ su prašymu perduoti jį vienuolynui arba muziejui atsidūrė Kretingoje, paaiškino vyras.
Muziejus iškiliai atvėrė duris į Kalėdas
Kretingos muziejus, pirmasis mūsų mieste nušvitęs šventiškai, pradėjo Kalėdų laukimo laikotarpį: muziejaus bičiuliai buvo sukviesti paminėti muziejaus veiklos 90-metį ir buvusio rūmų šeimininko grafo Juozapo Tiškevičiaus 190-ąjį gimtadienį. Svečius pasitikęs Kretingos muziejaus vadovas Romandas Žiubrys akcentavo, kad šie metai muziejui ypatingi – sukanka 90 jo gyvavimo metų: „Jo veikla prasidėjo nuo mažo muziejaus ir išsiplėtojo iki rūmų erdvių. Per tą laiką muziejus subūrė gausų bičiulių būrį. Labai tikiuosi, kad jūs tapsite jo ambasadoriais, atvykusius savo svečius kviesite į muziejų ir pasakosite jo istoriją.“ Ta proga svečiai buvo pakviesti dalyvauti loterijoje, kurioje galima buvo laimėti Draugo kortelę, leisiančią nemokamai lankytis muziejuje visus ateinančius metus. R. Žiubrys už darbą ir iniciatyvas taip pat padėkojo muziejaus kolektyvui ir geradariams, kurie muziejui padovanojo eksponatus: „Vienas žmogus negalėtų padaryti to, kuo įstaiga didžiuojasi šiandieną.“ Kretingos muziejui, vadovo žodžiais, šie jubiliejiniai metai buvę ypatingi: į Tiškevičių rūmus sugrąžinta pokariu išsibarsčiusi paveikslų kolekcija, įsigyta vertingų grafų šeimos relikvijų ir krašto istoriją liudijančių eksponatų. Svečiai buvo pakviesti į Baltąją salę apžiūrėti pačius naujausius, per praeinančius metus muziejui dovanotus eksponatus: senųjų liaudies meistrų rankomis sukurtas vertybes iš Laukžemės ir Kalnalio bažnyčių, kretingiškio bajoro Jotvingių kryžiaus ordino riterio Leopoldo Eduardo Rimgailos šeimos relikvijas, kaunietės Rasos Eugenijos Čižinauskaitės dovanotą sidabrinį šaukštą su grafų Tiškevičių monograma ir kitas iš privačių asmenų įsigytas vertybes.
Kviečia į filmo peržiūrą
Spalio 28 d. 14 val. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su Palangos žydų bendruomene kviečia į dokumentinio filmo „Jėgerio ataskaitos pėdomis“ peržiūrą ir diskusiją su istoriku dr. Stanislovu Stasiuliu. Filmo peržiūra ir susitikimas vyks Palangos kurhauzo teatro salėje (Grafų Tiškevičių alėja 1). Renginys skirtas Vakarų Lietuvos regiono mokykloms, Tolerancijos ugdymo centrų bendruomenėms – pedagogams ir mokiniams. Į šio filmo peržiūrą kviečiami visi besidomintieji Holokausto problematika Lietuvoje. Filmo kūrybinė grupė iš Izraelio: režisierius Boris Maftsir, vaizdo režisierius Rony Katzenelson. Filmo siužetas paremtas nacių karininko Karlo Jėgerio ataskaita, kurią šis karininkas rengė organizuodamas Lietuvos žydų išžudymą. Šiame filme Boris Maftsir leidžiasi į kelionę po Lietuvos miestelius, bandydamas suprasti gilų istorinį lūžį: kodėl Lietuvoje – šalyje, turinčioje turtingą, giliai susipynusią žydų ir lietuvių istoriją, – daugelis lietuvių po 1940 m. sovietų okupacijos ėmė laikyti žydus išdavikais? Kaip šis suvokimas išsivystė į varomąją jėgą, lėmusią Lietuvos žydų persekiojimą ir masines žudynes po vokiečių invazijos 1941 m. birželio 22 d.? Kaip šimtmečius gyvuojanti litvakų istorija vos per kelis mėnesius žiauriai baigėsi masinėse kapavietėse? Filmo peržiūroje dalyvaus Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, istorikas dr. Stanislovas Stasiulis, kuris pakomentuos filmo tematikos klausimais. Renginį organizuoja Palangos žydų bendruomenė kartu su Tarptautine komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Renginio partneris – Palangos miesto savivaldybė. Renginys – nemokamas. Apie dalyvavimą pranešti el. p. ingrida.vilkiene@lrv.lt .
„P. n.“ informacija
Prisiminė Palangos žydų žudynes Kunigiškių miške
Pagerbtas tragiškas Palangos žydų – moterų, vaikų ir pagyvenusiųjų – prieš 84-erius metus įvykdytų žudynių Kunigiškių miške atminimas. Žudynių ir kapo vietoje Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas kartu su Palangos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus specialistais, vedėju Robertu Trautmanu ir Janina Baluže uždegė atminimo žvakes ir padėjo akmenėlius. XIX a. pab. žydai Palangoje gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą. Palangos žydai savo veiklos kryptimi mažai skyrėsi nuo kitų regiono štetlų žydų – užsiėmė prekyba ir amatais, tačiau dėl Palangos – miesto prie Baltijos jūros – specifikos Palangos žydų prekeiviai ir amatininkai pradėti glaudžiai sieti su gintaro apdirbimu ir pardavimu. Tarpukariu žydai užėmė pareigas Palangos valsčiaus taryboje, vėliau ir miesto administracijoje. Palangoje veikė žydų smulkaus kredito bankas, hebrajų pradžios mokykla, religinė mokykla – chederis, Didžioji ir Mažoji sinagogos, žydų restoranas „Košer“. Žydai Palangoje buvo ir kurortinių verslų, tokių, kaip nuomos, gydyklų, pensionų pirmeiviai. 1941 m. birželio 22 d. Palangą užėmus Trečiojo Reicho karinėms pajėgoms, tą pačią dieną nukentėjo vaikų pionierių stovyklą, kurioje didžioji dalis buvo žydų vaikai. Birželio 26 d. moterys, vaikai ir pagyvenusieji buvo kalinami vienoje Palangos sinagogų. Po kelių dienų jie perkelti į buvusį Valteriškės, dabartinį Vilimiškės kaimą, kuriame buvo įkurtas laikinasis getas. |
|
