|
|
|
KuprinėKelionė į Latviją: nuo pilies iki televizijos bokšto
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokiniai, lydimi mokytojų, tyrinėjo Rygą, o pakeliui aplankė ir Rundalės pilį, tapusią pirmąja stotele.
Jaunieji verslininkai dalijosi sėkmės receptais
Kai kalba sukasi apie jauną verslininką, neabejotinai įsivaizduojama brandi, motyvuota, netikėtai iškilusi ar išgarsėjusi asmenybė. Antrajame renginių ciklo „Ateik. Išgirsk. Veik“, kurį organizuoja asociacija „Ateities specialistų klubas“, susitikime Palangoje visi norintieji turėjo galimybę susipažinti su tokių pasisekimo sulaukusių žmonių istorijomis. Svarbiausia vertybė – šeima Viena renginio pranešėjų –kraštietė, vydmantiškė, restoranėlio „A–petit“ savininkė ir vadovė Milda Gečienė. Ypatingo entuziazmo nestokojanti jauna mama augina dvejų metų sūnų ir dabar jau gali drąsiai teigti: labai norint, galima viską suderinti. „Kai augi kurorte, tu tampi jo dalimi ir supranti, kad čia yra tas traukos centras, į kurį žmonės atvyksta kažką pamatyti, pailsėti, o tau, kaip vietiniam, belieka dirbti,“ – kalbėjo M. Gečienė. Kadangi, išskyrus darbą restoranuose ar viešbučiuose, pats kurortas neturėjo daugiau ko pasiūlyti, jaunoji verslininkė ir pirmą savo uždarbį gavo kaip pagalbinė padavėja. Tiesa, šią savo patirtį lektorė įvardijo bene baisiausia, mat jos užduotis tuomet buvo ne tik plauti įrankius, valyti stalus, bet ir už baro pilstyti alų. „Ilgą laiką dirbant toje pačioje sferoje užgimė idėja ir noras turėti kažką savo“, – sakė ji. Kadangi kartu su seserimi Kristina merginos jau buvo sukaupusios nemažą praktikos ir patirties bagažą, idėją pradėjo plėtoti, kol užgimė ir pats „A–petit“ restoranėlis. Kaip ir bet kuriam verslininkui, pradžia M. Gečienei ir jos šeimai, kuri mielai prisidėjo prie šios veiklos, nebuvo paprasta. „Buvome jauni, labai bijojome atsiliepimų, tačiau atidavėme viską“, – prisiminimais dalijosi verslininkė. Anot M. Gečienės, restoranėlis duris atvėrė 2013 m. gruodžio mėnesį, todėl pirmasis mėnuo Palangoje buvo itin sudėtingas, padėties nelengvino ir šventinis laikotarpis. Negana to, tuo metu jaunoji verslininkė dar spėjo apsiginti švietimo vadybos magistro laipsnį Klaipėdos universitete ir pagimdyti sūnų. „Mūsų finansai buvo lygūs nuliui“, – teigė M. Gečienė sakydama, jog uždirbtus pinigus jauna šeima gana greitai išleisdavo savo reikmėms. O be to investuota ir į restoranėlio aplinką, kad susikurtų ją tokią, kokios norėjo jaunieji verslininkai. „A–petit“ vadovės manymu, be artimųjų paramos tokio projekto nebūtų pavykę įgyvendinti: „Ko gero be šeimos, be to branduolio nė vienas iš čia esančių jaunųjų verslininkų nebūtų net pradėję.“ Jos teigimu, šiuo metu restoranėlis jau sieja keturias šeimas, kurios tarsi jungiasi į vieną bendrą. Anot M. Gečienės, „A – petit“ buitis itin glaudi, todėl vyrauja kitoks požiūris ir į jauną, darbo ieškantį žmogų – svarbu suteikti jam šansą.
Puoselėti tradicijas ar pasiduoti madai
Kiekvienas iš mūsų gerbiame ir branginame artėjančias Vėlinių bei Visų šventųjų dienas, kai bent kartą metuose susikaupiame, meldžiamės ir prisimename tuos, kurių nebėra tarp mūsų. Tačiau jau kelerius metus iš eilės, artėjant šiai dienai, matome vis daugiau kitos šventės – Helovino – atributikos, kuri savo spalvingumu, kitos šalies tradicijų dvelksmu traukia ne tik vaikų, bet ir kai kurių suaugusiųjų dėmesį.
„Menų naktyje“ – kūryba ir žaidimai
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje susirinkę Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos, Darbėnų gimnazijos bei Kretingos meno mokyklos mokiniai visą naktį kūrė menus: „Menų naktyje“, sutraukusioje per 100 moksleivių, jaunimas mokėsi bendrauti bei išbandė naujus meno raiškos būdus.
Jaunais eilėraščiais augina kūrėją ir žodį
Palangos Senojoje gimnazijoje aštuonioliktą kartą skraidžiojo jaunos eilės – į tradicinį kasmetinį „Moksleivių poezijos rudenį“ susirinko daugiau negu dvi dešimtys jaunuolių iš Palangos, Kretingos, Gargždų, Mažeikių mokyklų.
Mandagumo, priekaištaujantieji!
Mandagumas ir tolerancija – tai vienos iš svarbiausių vertybių, kurias turi išsiugdyti kiekvienas jaunas žmogus. Ne paslaptis, kad šiuolaikiniam jaunimui yra priekaištaujama būtent dėl to, jog jie negerbia aplinkinių žmonių, yra nemandagūs ir nerodo jokios tolerancijos vieni kitiems. Dažniausiai tokie priekaištai sklinda iš vyresnių žmonių. Žinoma, tame tiesos yra. Dažnai matome dar visai mažus vaikus, nepagarbiai kalbančius su auklėtojomis ar mokytojomis.
Griaunami stereotipai virsta išgelbėtomis gyvybėmis
Su donoryste susiję mitai vis dar gajūs, tačiau statistika rodo, jog ne tik skambios publicistinių kūrinių antraštės, bet ir švietėjiškas darbas didina tuo besidominčiųjų skaičių. Nacionalinio transplantacijų biuro ir Nacionalio kraujo centro Klaipėdos filialo specialistai sutinka – į kilnias iniciatyvas įsitraukia vis daugiau jaunų žmonių.
Krepšininkas, kuriam patinka skaičiai
Prieš keletą metų „Kretingos“ vyrų krepšinio komandoje sublizgėjęs 20-metis kūlupėniškis Deivydas Kuzavas, šiandien aukščiausiame universitetų divizione Jungtinėse Amerikos Valstijose gina Pensilvanijos Valstijos St. Francis universiteto garbę. „Svajonę žaisti visada turėjau ir vis dar tebekeliauju jos link, – šypsosi Deivydas. – Mano didysis tikslas – baigti mokslus ir pabandyti susikurti padorų gyvenimą. Jei viskas gerai seksis, tikrai bandysiu tapti profesionaliu sportininku, kitu atveju – gyvenimą siesiu su dviguba specialybe, kurią studijuoju – finansais ir buhalterija.“ Sunkiojo krašto puolėjo arba centro pozicijoje žaidžiantį 2 m 8 cm ūgio krepšininką draugai JAV šaukia trumpai ir aiškiai – DK. „Taip mane ėmė vadinti amerikiečiai, pradžioje neištardavę mano vardo“, – juokėsi D. Kuzavas, Ameriką savo namais vadinantis jau dvejus metus ir į Lietuvą kasmet sugrįžtantis tik trumpam. „Kol kas negaliu pasakyti, ar sugrįšiu visam laikui. Prieš mane – ketveri studijų metai, o tai tikrai ilgas laikas, per kurį daug kas gali pasikeisti“, – kalbėjo vaikinas, demonstruojantis puikius rezultatus ne tik krepšinio aikštėje, bet ir studijose.
Ameriką užsidirbo „Galima sakyti, kad Amerika pati mane susirado“, – savo kelionės pradžią prisiminė D. Kuzavas. Viskas prasidėjo nuo kvietimo sudalyvauti trenerio Stepono Kairio organizuojamoje krepšinio stovykloje Šventojoje. Nors Deivydas ir žinojo, kad jis – žymus treneris ir padeda jauniems talentams išvykti į Ameriką, spyriojosi: „Nesinorėjo pavasario atostogas leisti kažkokioje stovykloje, vis dėlto tėvų perkalbėtas nuvykau į ją.“ Iki tol su Kretingos sporto mokyklos treneriais Arimantu Mikaločiumi ir Remigijumi Malakausku dirbusiam vaikinui stovykloje savo talentą ir įgūdžius teko įrodinėti iš naujo. „S. Kairys – labai griežtas treneris. Jis bandė išspausti iš manęs viską, ką tik galėjo, kad tik parodyčiau savo tikruosius sugebėjimus. Pradžioje tikrai nesitikėjau, kad atsidursiu tarp tų žmonių, kurie įveiks atranką ir tęs treniruotes tam, kad išvyktų už Atlanto, – sakė D. Kuzavas. Tačiau noras ir užsibrėžtų tikslų siekis buvo stipresnis – Deivydas žinojo, kad jei pavyks išvykti į Ameriką, jo gyvenimas pasikeis 360 laipsnių kampu, todėl jaunojo krepšininko laisvalaikis vis dažniau tapdavo treniruotėmis su S. Kairiu ir tai davė rezultatų – 2014 metų rugpjūtį septyniolikmetis išvyko į JAV ir ėmė mokytis bei žaisti krepšinį privačioje vidurinėje mokykloje „St. Mary‘s high school“ Merilendo Valstijoje. Paslaptingas sapnų pasaulis
Baigėsi vasara, kada galėjai miegoti, kiek tik panorėjai. O dabar žadintuvo, telefono garsas ar mamos patapšnojimas per petį nutraukia saldų miegą, o neretai – ir patį gražiausią sapną. Sapnavai, kad laižai skanius ledus, atrodo, užuodei ir jų kvapą. Bet tave pažadino, ir akimirksniu viskas dingo. Taip, sapnuose galima jausti ir kvapus, ir skonius. Sapnai kupini paslapčių, bet jas išaiškinti tampa sudėtinga užduotimi ir patiems sumaniausiems mokslininkams.
Motyvacija ir noras – neatsiejami
Motyvacija – tai kiekvieno iš mūsų vis kitaip apibūdinama sąvoka, su kuria susiduriame ne tik mokyklos suole, bet ir darbe, užklasinėje veikloje ar netgi laisvalaikiu. Patinka mums tai ar ne, tenka pripažinti, jog, norint pasiekti užsibrėžtų tikslų ir eiti svajonės išsipildymo link, motyvacija yra labai svarbi. Teiginiui, jog motyvacija mums gali padėti pasiekti net ir sunkiausių ar keisčiausių norų ir svajonių, pritaria ir Vilniaus universitete studijuojanti Justė Puodžiukynaitė, baigusi Pranciškonų gimnaziją.
|
|
