|
|
|
KuprinėIšsklaidė mitus, kad elektroninės cigaretės nekenkia sveikatai
Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog elektroninės cigaretės nekelia didelio pavojaus asmens sveikatai, tačiau tiesa yra tokia, kad iki šiol nėra ištirtos visos galimos jų vartojimo pasekmės, tad ir pasakyti, ar elektroninės cigaretės yra sveikiau, negu paprastos – dar anksti. Aišku tik viena – elektroninės cigaretės tarp jaunimo sparčiai populiarėja dėl iš anksto susidarytos apgaulingos nuomonės.
Jaučiamės kaip namie
Noriu pasidalinti naujienomis apie mūsų gimnazijoje veikiančią atvirą erdvę, kuri dar kitaip vadinama IMK (Iniciatyvių mokinių klubas) būstine. Esame įsikūrę mokyklos rūsyje, nes manome, kad ten galime triukšmauti, garsiai kalbėti, žaisti, klausytis muzikos ir netrukdyti vykstančioms pamokoms. Mūsų kambariukas labai jaukus: sienos šviesios, išpuoštos mūsų rankų darbo drugeliais, kambariuke yra dvi sofos, staliukas, televizorius, kuriame veikia internetas, biliardo stalas, stalo futbolas bei daug įvairių kitokių stalo žaidimų. Vis dar negalime atsidžiaugti ir pačiais naujausiais pirkiniais, tai yra žaidimų konsolė „ XBOX“ bei judesių aptikimo įranga (angl. Kinect). Visas šias priemones mes perkame iš pinigų, kuriuos gauname parašę projektus. Beje, projektus rašome patys mokiniai, o mums visada nuoširdžiai padeda gimnazijos pavaduotoja ugdymui Vilma Gedvilienė. Mūsų kambariuką retai kada rasi neužimtą. Jame visada mokiniai leidžia laisvas pamokas, per ilgąją pertrauką pietauja, geria arbatą. Taip pat ten vyksta daug įvairių renginių: naujų klubo narių krikštynos, Kalėdinė popietė, filmų vakarai , biliardo turnyrai ir t.t. Mūsų kambariukas yra puiki ir jauki vieta praleisti laisvalaikį mokykloje. Jame tikrai gali jaustis kaip namuose.
Giedrė PILELYTĖ
Salantų gimnazijos mokinių prezidentė
Draugystė, kuriai reikalingi žygio batai
Dar neišblėso įspūdžiai, kuriuos grupė Pranciškonų gimnazijos mokinių bei mokytojų vasarą patyrė Italijoje. Ši viešnagė – bendras dviejų mokyklų – Italijos G. Leopardi licėjaus ir Kretingos Pranciškonų gimnazijos – projektas, skatinantis dviejų šalių ir šių mokyklų partnerystės ryšius bei tarpusavio bendravimą. Draugystės tikslas – susipažinti su kita kultūra, praplėsti savo horizontus, prisiimti atsakomybę už tave supantį pasaulį ir išmokti kurti bendruomenę, kurioje kiekvienas galėtų atrasti savo vietą.
Kelios taisyklės, kurios padės viską suspėti
Kartais moksleiviai taip įsitraukia į įvairias užklasines veiklas, lanko meno ar sporto mokyklas, kad ne visada spėja pasiruošti rašomiesiems darbams ar padaryti tai, kas užduota namų darbų. Tad mokytojai vis dažniau mato būtinybę su mokiniais kalbėti apie tai, kaip jiems planuoti savo laiką.
Savo pašaukimą atrado, išbandžiusi įvairias meno sritis
Aktorė Skaistė Anusevičiūtė – pažįstamas veidas televizijos žiūrovams: ją galima išvysti filmo „Moterys meluoja geriau“ naujame sezone, seriale „Laisvės kaina. Savanoriai“ ir jo tęsinyje „Laisvės kaina. Partizanai“. Tačiau ne visi žino, kad žymiajai aktorei nesvetimas miestas Kretinga – čia ji praleido savo vaikystę. Gimusi Klaipėdoje, bet nuo 5 metų vaikystę praleidusi Kretingoje pas senelius, S. Anusevičiūtė lankė darželį „Ąžuoliukas“ ir net ėjo į Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją. Pasak jos, mylimiausia vieta – Kretingos meno mokykla, kuri padovanojo gražiausius prisiminimus. Po dešimties metų S. Anusevičiūtė grįžo į Klaipėdą, tačiau teigė savęs nepriskirianti jokiam miestui. „Šiandien gyvenu Vilniuje, bet nelaikau savęs vilniete. Aktyviai tenka lankytis visuose Lietuvos miestuose ir visi jie man – artimi, o kai kas nors klausia, iš kur aš kilusi, atsakau – iš pajūrio“, – su šypsena mintimis dalinosi aktorė. Meninė veikla nuo ankstyvo amžiaus Nuo pat mažumės, aktorė pasakojo, turėjusi daugybę energijos, tad išbandė save įvairiose meninėse veiklose. „Pradėjau nuo sportinių šokių, jų, deja, teko atsisakyti dėl ligos, kuri išsivystė po to, kai mane užpuolė vilkinis šuo. Tada užsimaniau groti pianinu. Iš pradžių lankiau privačias fortepijono pamokas, o po to mokytoja, kuri pastebėjo gabumus, rekomendavo man pereiti į meno mokyklą, kurioje mokiausi chorinio dainavimo“, – pasakojo S. Anusevičiūtė. Jaunoji aktorė prisipažino, kad jai neteko lankyti teatro studijos Kretingoje ir dėl to jaučiasi daug praradusi. „Visas jėgas buvau sutelkusi į muziką, o apie teatrą, kad jam tikčiau, net nebuvo minčių“, – prisipažino pašnekovė. Baigusi mokyklą, savo ateitį S. Anusevičiūtė pasirinko sieti su menu – visas sritis jau buvo išbandžiusi, tačiau nuo muzikinio kelio nenorėjo nutolti, todėl įstojo į miuziklo studijas, muzikinio teatro aktorės specialybę. KŪRYBOS KRAITĖ
Ko daugiau – skaitytojų ar žiūrovų?
Jau spėję prailgti tamsūs rudens vakarai verčia mus prasimanyti įdomios veiklos ir čia mes dažniausiai pasidalijame į dvi dalis – vieni renkamės pažiūrėti draugų jau seniai rekomenduotą filmą, kiti – pasiimti gerą knygą ir puodelį šiltos arbatos, kurių į nieką pasaulyje nekeistume. Tačiau ką gi labiau – knygą ar filmą – renkasi šių dienų jaunimas ir kodėl? Atsakymus į šiuos klausimus mums padėjo rasti „Kuprinės“ socialiniame tinkle „Facebook“ atlikta apklausa. Apklausa, kurioje galėjo dalyvauti visi, esantys ne daugiau negu 24-erių metų, savo atsakymus pateikė 64 respondentai.
Kai susikryžiuoja skirtingos nuomonės
Konfliktai – tai dažna komunikavimo spraga kiekvieno žmogaus kasdieniniame gyvenime. Gerai pagalvojus, turbūt vienintelis būdas, padedantis išvengti konfliktų, – visai nekontaktuoti su žmonėmis, nes juk dažna to priežastis yra nesutampanti nuomonė. Gal lengviau būtų tiesiog sutikti su kitų nuomone ir stengtis pritapti, bet juk visi nori išreikšti savo požiūrį. Paauglys, mokyklos erdvėje išreiškęs savo nuomonę, dažnai netgi įsivelia į ilgas diskusijas, kurios virsta ginčais, o iš jų išsivysto apkalbos, pavydas, pyktis.
„Atžalyno“ savaitgalis su režisieriumi Viktoru Jansonu
Vieną savaitgalį jaunimo teatras „Atžalynas“ praleido neįprastai– iš Latvijos atvykęs režisierius Viktoras Jansonas jiems vedė neįprastus teatrinius mokymus. Net tris dienas jaunieji teatriečiai mokėsi įvaldyti savo vidinę energiją, balsą, pajusti spalvas ir net sukurti atmosferą.
Viktoras Jansonas pažįstamas su „Atžalyno“ veikla jau 15 metų, tad jis prisipažino, kad jam labai patinka ir „Atžalyno“, ir apskritai lietuviško teatro spektakliai. Pasak režisieriaus, lietuviai formuoja žaismingą teatrą, nesistengia jame atkurti realizmo, todėl, pavyzdžiui, nenaudojamas grimas, sendinimo ar jauninimo priemonės – žiūrovas pats ir taip supranta, koks veikėjas įkūnijamas, tai jam netrukdo perprasti spektaklio idėją, tapti sujaudintam, išreikšti savo emocijas. Teatras yra kaip smuikas Režisierius dirba ir su jaunimu, ir su suaugusiaisiais jau daugiau kaip 20 metų. Per pamokas jis padeda atskleisti kūno, balso, vaizduotės galimybes ir atrasti energijos išteklius, kurie glūdi kiekviename iš mūsų. V. Jansonas teigė, kad per įvairius žaidimus galima sužinoti net ir apie savo kūno bėdas. Nors „Atžalyno“ aktoriai per mokymus dirbo jiems neįprasta metodika, bet ją lengvai perprato: vieni pratimai buvo sunkesni, o kiti – lengvesni. Jaunimo teatrui buvo vesta taip vadinamoji „demo versija“ viso to, ko yra mokomasi per dvejus su puse metų režisieriaus pamokose: plastikos, kūno judesio, energijos, scenos atmosferos, muzikos spalvų, emocijų valdymo ir kt. V. Jansonas pasidžiaugė „Atžalyno“ darbu ir išsakė pastebėjimą, kad grupės ryšys yra glaudus kaip šeimos ir jog norėtų, kad ir jo naujoji teatro trupė puoselėtų tokius pat šiltus santykius.
Kad egzaminų rezultatai nebūtų kaip loterija
Brandos egzaminai labiau primena loteriją, negu realų įvertinimą, kiek iš tikrųjų mokinys turi sukaupęs žinių per visus dvylika mokymosi metų. Tačiau nuo 2019 metų stojant į aukštąsias mokyklas taip pat bus atsižvelgiama ir į mokykloje gautus pažymius iš 5 pagrindinių dalykų, reikalingų stojant į pasirinktą studijų programą. Tokia naujovė džiugina mokinius, nes valstybiniai brandos egzaminai kelia stresą, su kuriuo ne visada lengva susitvarkyti. Be to, tokia tvarka, kai vertinami ir mokykloje per tam tikrą laikotarpį gauti pažymiai, galioja ir stojant į užsienio aukštąsias mokyklas. Prieš kurį laiką buvo pasiūlymas stojant į universitetus pridėti 0,25 papildomo balo tiems mokiniams, kurie užsiėmė aktyvia visuomenine veikla. Tačiau tam buvo iškeltos sąlygos – savanoriauti būtų galima tik akredituotose organizacijose ir šiai veiklai būtina skirti ne mažiau kaip 10 val. per savaitę, ja užsiimti keletą mėnesių. Nors pats pasiūlymas logiškas, nes būtų atspindėtas abituriento pilietiškumas, atsakomybė, branda, tačiau nurodytos sąlygos kelia diskusijų – XII klasėje skirti tiek daug laiko visuomeninei veiklai yra sudėtinga, nes reikia rengtis egzaminams, be to, dažnas jaunuolis savanoriauja jau ilgą laiką, tačiau skirdamas mažiau valandų per savaitę. Vadinasi, jo veikla nebūtų įskaityta?
Mano nuomone, būtų naudinga, jei savo stojamuosius egzaminus rengtų pačios aukštosios mokyklos – tuomet jos turėtų galimybę lengviau ir paprasčiau atsirinkti būtent tokius būsimus studentus, kokių jos ieško. Apskritai Lietuvoje per daug abiturientų siekia įgyti aukštąjį išsilavinimą – reikia atminti, kad universitetai rengia mokslo darbuotojus. Jei norima tiesiog įgyti specialybę, verčiau rinktis kolegijas, kurios orientuotos į praktiką, į tokių įgūdžių formavimą, kokius turint darbuotojų laukia rinka. Taip pat egzistuoja nuomonė, kad į profesines mokyklas stoja tik tie, kurie „nepatempia“ mokymosi krūvio gimnazijose. Iš tiesų, ten mokomasi pagal tas pačias ugdymo programas, tik dar kartu įgyjama pasirinkta profesija.
|
|
