|
|
|
KuprinėProga iš arčiau pamatyti Šventąjį Tėvą
Vos išgirdusi apie galimybę tapti savanore, padedančia organizatoriams per popiežiaus Pranciškaus apsilankymo Lietuvoje renginius, nedvejojau nė akimirkos: supratau, kad turiu ten būti. Per popiežiaus Pranciškaus vizitą Vilniuje savanoriavau mobilioje maždaug 30 žmonių komandoje, kurios užduotis – atsirasti ten, kur tuo metu reikalinga papildoma pagalba. Vizitui savanoriai pradėjo rengtis likus kelioms savaitėms – vyko mokymai, per kuriuos policijos pareigūnai, greitosios medicinos pagalbos medikai, kitų tarnybų atstovai dalijosi patarimais, kaip reikėtų elgtis tam tikrose situacijose. Per mokymus skirta dėmesio ir temoms apie savanorystę bei popiežiaus Pranciškaus apsilankymo prasmę. Esu savanoriavusi per Lietuvos jaunimo dienas, kurios įvyko pernai Vilniuje, bet šios patirties negalima palyginti su tuo, kas vyko per Šventojo Tėvo apsilankymą. Visų pirma šįsyk net organizatoriai negalėjo iki galo žinoti, kokia bus programa – ne paslaptis, kad popiežius Pranciškus oficialioje dienotvarkėje randa vietos ir spontaniškumui, tad mes, savanoriai, turėjome būti viskam nusiteikę. Vienas netikėtumų ir buvo popiežiaus sustojimas prie palaimintojo kunigo Mykolo Sapočkos hospiso ligonių, kad juos palaimintų – tuo metu buvau visai šalia šios vietos. Daugiausiai man teko budėti, stebint, kad susirinkę žmonės neperžengtų „Stop“ juostų ir paliktų laisvą pravažiavimą popiežiui, tad iš arti mačiau, kokia didelė masė žmonių buvo susirinkusi Vilniuje, o kitądien – Kaune. Niekas šitokios žmonių gausos nesitikėjo. Atėjo netgi tie, kurie šiaip jau nėra praktikuojantys katalikai – tikiu, kad susitikimas su popiežiumi Pranciškumi jiems taip pat paliko šiltą įspūdį. Man pačiai teko popiežių Pranciškų iš viso pamatyti 7 kartus – žavėjo jo nuoširdus bendravimas, atrodė, kad jis atvira širdimi priima kiekvieną žmogų. Šventasis tėvas spinduliavo gyvenimo džiaugsmu ir optimizmu. Kartu su savanoriais turėjome daug darbo, kai kada tekdavo iš vieno taško į kitą skubėti bėgte. Tačiau nesigailiu buvusi savanore per popiežiaus vizitą – tai man buvo garbė.
Kretingoje veiklą pradeda Jaunimo Europos Komandos narys
Kretingiškis Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Vilius Juodys įgyvendino savo svajonę – šią vasarą jaunuolis tapo Jaunimo Europos Komandos (JEK) dalimi. Šis jaunų žmonių tinklas skirtas supažindinti 17-35 metų jaunimą su Europos Sąjungos teikiamomis galimybėmis ir ES aktualijomis, tad jau spalio mėnesį Vilius kviečia jaunimą dalyvauti JEK renginiuose Kretingoje. – Papasakok, kaip radai Jaunimo Europos Komandos programą? Kuo tave sudomino JEK ir kodėl nusprendei tapti komandos dalimi? – Apie JEK sužinojau ir susidomėjau praėjusiais metais. Ši iniciatyva patraukė mano dėmesį, nes ji išskirtinė – beveik nė vienoje ES valstybėje nėra tokio tinklo, panašus projektas vykdomas tik Bulgarijoje. Taip pat ši iniciatyva mane sužavėjo, nes Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, koordinuojanti JEK, jaunuoliams suteikia galimybę užmegzti daugybę pažinčių su įdomiais, savo sritį išmanančiais žmonėmis. Praėjusių metų atrankoje, pamatęs antro etapo užduotį, pasitraukiau iš atrankos, tačiau šiemet nusprendžiau pamėginti ir vėl, buvau ryžtingesnis. Džiaugiuosi, kad sėkmingai įveikiau ir pirmą, ir antrą etapą. – Koks atrankos procesas? Ar sudėtinga tapti JEK nariu? – Šiemet į pirmąjį atrankos etapą užsiregistravo septyniasdešimt aštuoni jaunuoliai iš visos Lietuvos. Pirmame etape reikėjo atsakyti į bendro pobūdžio klausimus, papasakoti apie save. Itin svarbi visuomeninė patirtis, kitaip tapti JEK nariu labai sudėtinga. Taip pat svarbu, kad kiekvienas kandidatas būtų motyvuotas ir siektų sužinoti kuo daugiau apie Europos Sąjungą. Antrame atrankos etape reikėjo pateikti vaizdo įrašą, kuriuo būtų atskleistos jaunimo galimybės ES. Noriu pabrėžti, kad atrenkant naujus JEK narius svariai prisideda ir komandos alumnai, jie argumentuoja savo nuomonę, kurie užsiregistravusieji turėtų tapti naujaisiais nariais. Šiemet naujais JEK nariais tapo keturiolika jaunuolių – dvylika moksleivių ir du studentai.
Išdrįsę parodyti tikrąjį save
Televiziją ir internetą kasdien užkariauja vis įdomesni mados industrijos „trendai“, ir daugelis pasiduoda bandos jausmui, norėdami atrodyti panašiai su kitais – tai yra per amžius keliaujanti pritapimo forma. Tačiau yra žmonių, kurie priešinasi tokiam reiškiniui ir drįsta būti kitokiais. Šiuo metu Kauno kolegijoje studijuojantis 19 metų Aivaras Knieža iš kitų vaikinų išsiskiria stipria simpatija žaliai spalvai ir tai pabrėžia savo aprangoje bei žalsvai dažydamas plaukus. O Pranciškonų gimnazijos mokinė 18 metų Lėja Jarošiūtė save priskiria pankės arba gotės stiliui, tad ji ryškiai dažytais plaukais, šiek tiek skusta galva ir auskarais ne tik ausyse, bet ir nosyje bei lūpose. – Ką Tau kaip asmenybei duoda išskirtinis stilius? Aivaras: – Pirmiausia, tai man leidžia būti išskirtinei ir pastebimai asmenybei, be žodžių parodyti tai, kas man patinka. Suteikia galimybę pasireikšti kaip laimingam ir linksmam žmogui, kadangi žalia spalva ir reiškia džiaugsmą, gyvybę. Lėja: – Tai leidžia jaustis savame kailyje, kas neįmanoma vilkint standartinius drabužius, kurie suvaržo ir paslepia tikrąją asmenybę. – Kada prasidėjo Jūsų stiliaus paieškos ir kaip? – Aivaras: – Kai parduotuvėje pamačiau žalius džinsus, kurie privertė nusišypsoti. Tą akimirką supratau, kad man patinka ryškios spalvos, bet labiausiai – žalio atspalvio. Tiesą sakant, kol suėjo 18 metų, nešiojau nedaug žalių rūbų, bet vėliau atsirado ir žali plaukai bei visa apranga. Lėja: – Roko, metalo, bliuzo ir t.t. klausėsi mano tėvai ir galima sakyti, kad tokią muziką leido man vietoje lopšinės. Kuomet jau buvau pakankamai užaugusi, kad pasirinkčiau, kokią muziką pati noriu klausyti, man net nekilo minties rinktis Pop stiliaus muzikos. Žinoma, yra ir šio žanro gerų atlikėjų, bet tiesiog tai neatrodė artima mano sielai. Muzika formuoja ir požiūrį į pasaulį – tai labai stipriai formavo ir manąjį. O apie spalvotus plaukus svajojau visą gyvenimą, kiek save pamenu. Taip ir susiformavo noras turėti neformalią išvaizdą. Kuomet pasiryžau pasikeisti visiškai, taip, kaip seniai norėjau, suvokiau, kad atsiskleidė „tikroji aš“.
Studijos – tarsi naujas gyvenimo iššūkis
Būsima Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Simona Žiliūtė nutarė skirti ateitį savo aistrai – muzikai. „Šią profesiją pasirinkau norėdama dar labiau įsigilinti į visas muzikos įdomybes, atrasti dar kažką, kas padėtų suprasti, kaip kuo tiksliau muzikos garsais klausytojams perteikti kokią nors emociją, papasakoti istoriją“, – sakė S. Žiliūtė.
Jaunųjų žurnalistų akademija kviečia naujus narius!
Prasideda nauji mokslo metai, o Tu nežinai, ką veiksi po pamokų – kviečiame tapti „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nariu. Jei patinka būti įvykių centre, mėgsti bendrauti su žmonėmis ir patinka rašyti, drąsiai ateik pas mus!
Diena žurnalisto batuose
Beveik kiekvieno žmogaus gyvenime žinios, televizijos laidos ir blizgantis šou pasaulis yra kasdienybė. Mes gyvename nuolatiniame naujienų sraute, bet ar susimąstome, kaip tos naujienos ateina mūsų link, ir koks didžiulis žurnalistų darbas slypi už švytinčios laidų vedėjo šypsenos?
Kaip pritapti naujokui?
Kaip pritapti naujokui? Šis klausimas kupinas vilčių, susidomėjimo ir nerimo. Taip būna, prieš einant į svarbią naują vietą.
Paauglių gyvenimas, apie kurį nežino tėvai
Visi tėvai visais laikais susiduria su viena esmine vaikų auginimo problema – jie dažnai nežino, kur iš tiesų jų vaikai leidžia laiką, išėję su draugais, ir ar elgiasi deramai. Kita vertus, ir tėvai, jei atsimintų savo jaunystę, kažin, ar patys galėtų viską papasakoti savo vaikams, nes kiekvienas „išsilakstymo“ laikotarpiu yra pridaręs kvailų dalykų – tai įdomios ir pamokančias istorijos, kurios dažnai yra nutylimos.
„Ši gyvenimo patirtis – didžiulė malonė“, –
taip tvirtino kretingiškė Bernadeta Kaminskaitė, kuri šią vasarą beveik šešias savaites savanoriavo Tanzanijoje. Misiją rytų Afrikos valstybėje rengė „Savanorystės Misijų Korpusas“ – ne pelno siekianti organizacija, prieš pusantrų metų įkurta kretingiškio Roko Balsio. Šioje misijoje dalyvavo vienuolika organizacijos atrinktų savanorių, kurie pusantro mėnesio Tanzanijos sostinėje Dodomoje mokė vaikus, atnaujino klases ir savanoriavo vaikų globos namuose. Troško padėti kitiems nuo vaikystės Bernadeta svarstė, kad turbūt gimė su troškimu savanoriauti. Jau vaikystėje ji svajojo, kad vieną dieną važiuos į Afriką. Šią jos svajonę sustiprino šeštoje klasėje geografijos mokytojos parodytas filmas apie misionierių Hermaną Šulcą ir jo misiją Ruandoje, todėl Bernadeta sau pažadėjo, kad vieną dieną tikrai vyks į šį žemyną. Įgyvendinti merginos troškimą paskatino bičiulio – „Savanorystės Misijų Korpuso“ įkūrėjo Roko Balsio – pavyzdys ir savanorystė, kai jis prieš dvejus metus su Mančesterio universiteto grupe vyko į Tanzaniją. Bernadetą sužavėjo jo pasakojimas ir patirti išgyvenimai, visa tai atrodė jai labai artima. „Savanorystės Misijų Korpusas“ įkurtas 2017 metų sausį. Šios organizacijos tikslas – skatinti jaunus žmones altruistiškai dirbti, padėti savo šaliai ir trečiojo pasaulio valstybėse gyvenantiesiems žmonėms. „Savanorystės Misijų Korpusas“ yra orientuotas į Lietuvos jaunimą, kaip naująją tautos kartą, gebančią ir galinčią prisidėti prie geresnio Lietuvos ir viso pasaulio kūrimo bei krikščioniškųjų vertybių ugdymo. Šios vertybės svarbios ir Bernadetai, todėl ji troško ne tik įgyvendinti savo svajonę, bet ir padėti žmonėms. Misijai ruošėsi devynis mėnesius Mergina pasakojo, kad į savanorių atranką užsiregistravo paskutinę registracijos dieną, o pranešimo apie kvietimą į interviu ji net nepastebėjo: „Tądien, kai atėjo pranešimas, kad aš pakviesta į interviu, taip pat sužinojau, kad įstojau į universitetą, tad besidžiaugdama šiuo gyvenimo įvykiu nepastebėjau laiško iš „Savanorystės Misijų Korpuso“. Kad esu atrinkta tolimesniam etapui, supratau, kai mane pridėjo į socialinio tinklo „Facebook“ grupę.“ Bernadeta teigė, kad į interviu buvo pakviesta trisdešimt jaunuolių, tarp jų buvo ir draugų bei pažįstamų. Interviu metu buvo užduodami probleminiai klausimai, į kuriuos kandidatai turėjo išsamiai atsakyti. Po šio interviu misijai Tanzanijoje buvo atrinkta vienuolika žmonių. Misijos savanoriai visus metus kartą per mėnesį rinkosi į rekolekcijas, kurių metu siekė sukurti tvirtą, vieni kitais pasitikinčią komandą. Pirmųjų rekolekcijų metu savanoriai davė priesaiką, jie tapo „Savanorystės Misijų Korpuso“ nariais.
Slovakijoje atradome ne tik kalnų grožį
Kasmet aktyvų laisvalaikį mėgstančių žmonių kompanija, novatoriškai nusiteikę, išvažiuoja atrasti Slovakijos kalnų grožio. Kalnai vienija žmones, tai įrodo vien tai, kad kiekvienais metais į šią, kretingiškių organizuojamą, kalnų turizmo kelionę važiuoja žmonės ne tik iš Kretingos, bet ir iš įvairiausių kitų Lietuvos miestų. Metams bėgant, ši išvyka jau sulaukė jubiliejinio dešimtojo Slovakijos Tatrų šturmavimo. Vadinasi, aktyvių žmonių rate tradicijomis tampa patys gražiausi dalykai. Švęsti jubiliejinės išvykos į Slovakiją atvykusius lietuvius pasitiko lietus. Tačiau blogas oras nesumažino entuziastingumo ir visai nenumušė grupės noro kopti į kalnus. Vienas pagrindinių vadovų, Pranciškonų ir Vydmantų gimnazijų geografijos mokytojas Vilius Adomaitis tvirtino, kad šiais metais susirinko itin stipri grupė ne tik fiziniu pajėgumu kopiant į kalnus, bet ir savo psichologiniu pasirengimu, kuris pasireikšdavo vienas kito palaikymu, stipresniųjų padėjimu tiems, kuriems sunkiau sekasi. Šių metų grupė buvo išskirtinė ir tuo, kad atsirasdavo tiek daug savanorių pagalbininkų virtuvėje, kad vadovai net neberasdavo darbo. Šaltais ir drėgnais vakarais alpinistus šildė jauki atmosfera dainuojant prie laužo.
|
|
