- Jei tik sužinočiau, bandyčiau atkalbėti nuo tokių veiksmų. Galbūt net įspėčiau aplinkinius, kad jie man padėtų. Mano nuomone, už žiaurų elgesį su gyvūnais reikia bausti. Tačiau bausmės turėtų būti apgalvotos ir neperžengti ribų

- Bandyčiau atkalbėti, sakydama, kad gyvūnui skauda ir baisu lygiai taip pat, kaip ir žmogui. Negalima teisinti savo elgesio tuo, neva gyvūnas kuo nors prasikaltęs, kam nors įkandęs. Jei jau, tarkim, šuo yra agresyvus, nebegalima jo suvaldyti, geriau neskausmingai užmigdyti, o ne bandyti „auklėti“ žiauriu elgesiu.

- Net nežinau, nes man nėra tekę susidurti su tokia situacija. Tačiau tuos, kurie neseniai išgarsėjo nuo tilto numetę šunį ir kurie mėgsta tyčiotis iš gyvūnų, pavadinčiau idiotais. Tokiems žmonėms ne pro šalį būtų pasėdėti kalėjime arba susimokėti baudą. Ji už žiaurų elgesį su gyvūnais turėtų būti didesnė negu dešimt tūkstančių litų.

- Aš nubausčiau tą, kuris skriaudžia gyvūnus. Taip negalima elgtis. Vieną kartą mačiau, kaip vienas vaikas spardo šunį. Pasakiau jam, kad taip negalima daryti, kad kam nors pasakysiu, kaip jis negerai elgiasi. Tada manęs paklausė ir šuo buvo išgelbėtas.

- Jei sužinočiau apie žiaurius planus, perspėčiau pažįstamus, kankintojo šeimą – kad iš karto būtų užkirstas kelias žiauriam elgesiui. Man pačiam nėra tekę ko nors drausminti. Bet mąstau, kas verčia žmones, pavyzdžiui, numesti šunį nuo tilto. Tokie asmenys yra sadistai, ieško nenormalių pramogų arba nori pasirodyti prieš kitus.

- Neleisčiau taip elgtis. Bandyčiau atkalbėti, o jei jau veiksmas vyktų ir man nepavyktų jo sustabdyti, kreipčiausi į policiją, tėvus. Skriausti gyvūnus yra lygiai taip pat blogai, kaip ir skriausti žmones. Už žiaurų elgesį su gyvūnais reikėtų įvesti griežtas pinigines baudas, arba būtų galima kokiam mėnesiui sodinti į kalėjimą.

Salantų gimnazijoje lankėsi Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ

- Taip. Esu jaunasis policijos rėmėjas ir žinau, kad atšvaitas tamsiu paros metu yra privalomas. Be to, su juo jaučiuosi saugesnis. Nešioju atšvaitus ne tik ant rankų, bet užsikabinu ir ant kurpinės. Įsigyti atšvaitą yra tikrai nesudėtinga – būna įvairiausių akcijų, juos parduoda parduotuvėse.

- Nešioti atšvaitą mane paskatino šeimos nariai. Tamsiame kelyje noriu būti matomas ir saugus. Jei matau, kad mano draugai ar pažįstami nenešioja atšvaito, paraginu. Manau, kad šios paprastos saugumo priemonės kelyje yra būtinybė: tereikia užsukti į parduotuvę ir nusipirkti atšvaitą.

- Kartais užsidedu ant kuprinės, bet dažniau pamirštu. Vieną kartą mokykloje dalino atšvaitus ir pasakojo, kad juos būtinai reikia nešioti. Kad ir pamirštu atšvaitą, galvoju, kad jis yra reikalingas ir tamsiu paros metu gali išgelbėti gyvybę.

- Nešioju ir kitus paraginu, nes manau, kad tai yra labai reikalingas daiktas. Be to, esu jaunoji policijos rėmėja, žinau labai daug informacijos apie tai, kokie svarbūs yra atšvaitai. Jei nesinori atšvaito pirkti parduotuvėje, yra daugybė progų jį įsigyti veltui – vyksta įvairios akcijos, kurių metu yra dalijami atšvaitai.

- Nenešioju. Galvoju, kad niekam nereikia. Eidamas tamsoje jaučiuosi saugus, manęs negąsdina baisios reklamos, kuriose kalbama apie tai, kiek žūva atšvaitų nenešiojančių pėsčiųjų. Aišku, nesunku užsidėti atšvaitą, bet aš tingiu. O ir tėvai neliepia nešioti. Jei lieptų, gal ir užsidėčiau.

- Šiuo metu atšvaito nenešioju, bet namuose jį turiu. Be to, į pamokas atveža, o po pamokų namo mane parsiveža mama – tamsiomis gatvėmis nevaikštau. Tačiau galvoju, kad žiemą, kada rytą ir po pietų yra prieblanda arba tamsu, atšvaitą būtinai reikia užsidėti ant kuprinės.

Darbėnų vidurinėje mokykloje lankėsi Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ