|
|
|
SmiltysNešlifuoto gintaro atodūsiai vėrinyje
Gintaro meistrės rūdaitiškės Alfredos Cirtautienės kūrybos braižas – masyvūs papuošalai iš neapdoroto gintaro, kuriuose dera lino, tekstilės, odos, žalvario detalės. Šiuolaikinės tendencijos, persipindamos su liaudiška, netgi pagoniška pajauta, atspindi menininkės stiliaus originalumą. Pasufleruoja pats gintaras Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad A. Cirtautienės darbai lyg peržengę amžių glūdumas ir atkeliavę iš kilmingų baltų moterų skrynių. Jų spalvos – ramios, santūrios: gintaro gabalai tarsi lengvi jūros atodūsiai, nugulę ant smėlio, kurio iliuziją sukuria lino virvelės, raišteliai, šviesios odos juostelės. „Man pats mieliausias yra natūralus gintaras – toks, kokį sukūrė gamta. Jis man pats pasako, kas iš jo turi gimti – vėrinys ar apyrankė, kartais pasufleruoja, kokia turi būti papuošalo forma“, – tvirtino 40-metė meistrė. A.Cirtautienei, nuo vaikystės įnikusiai į žodinę kūrybą, pamėgusiai piešti, velti, kurti aksesuarus vaikams, gintaras – itin subtili gamtos dovana. Moteris gintaro gabalus suveria ir sumezga atitinkamais mazgais, sumaniai derindama juos su kitomis medžiagomis. Kelerius metus besimokanti apdoroti gintarą, ji neslėpė, jog nėra įgudusi juvelyrė ir dar tik siekia tautodailininkės vardo: „Šlifuoju gintarą ir bandau labiau gilintis į šios medžiagos galimybes – kur ta riba, už kurios išnyksta natūralumas. Gintarą apdoroti reikia labai subtiliai ir atsargiai, kad nesuniokotum to, kas į jį įdėta per tūkstantmečius.“
KŪRYBOS KRAITĖ
KURIU LIETUVAI
Redakcija, šiemet paskelbusi kūrybinį eilėraščių, esė, fotografijos, piešinių konkursą „Kuriu Lietuvai“, jau sulaukė pirmųjų žodinės kūrybos darbų. Juos spausdiname ir laukiame naujų darbų atsiunčiant el. paštu foto.pajurionaujienos@gmail.com
Netikėtai gimęs duetas skaičiuoja penktus gyvavimo metus
Kretingiškė 23 metų Agnė Bubilaitė su šypsena prisipažino – jai nepavyko pabėgti nuo muzikos, nors manė, kad atvykusi į Kauną studijuoti medicinos Lietuvos sveikatos mokslų universitete, progų stovėti scenoje jai nebūsią daug. Tačiau naujos pažintys ir atsitiktinumai susiklostė taip, kad visai netikėtai gimęs duetas su kitu medicinos studentu Andriumi Panavu, grojančiu klasikine gitara, gyvuoja jau penktus metus, o koncertų kalendorius sparčiai pildosi. „Kai vaikystėje pasirodydavau konkursuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, atlikdavau po 1-2 dainas ir stengdavausi tai padaryti kuo geriau. Jaudindavausi, jei pasitaikydavo bent menkiausia klaida. O dabar stengiuosi, kad kuo geriau jaustųsi klausytojas, kad jam suteikčiau gerų emocijų. Jei nebus šilto santykio, tai net ir labai profesionaliai atliktas kūrinys nedžiugins publikos“, – įsitikinusi A. Bubilaitė, kuriai didžiausią džiaugsmą per koncertus ir teikia tai, jog klausytojai lieka užburti muzikos ir pakylėtos nuotaikos. A. Bubilaitė pasakojo, kad jos duetui su A. Panavu gyvuoti ir planuoti bendrą muzikinę veiklą impulsą davė patys klausytojai, kurie juos išgirdę, pradėjo kviesti į konferencijų atidarymus, įvairius renginius, o galiausiai pabiro prašymai pagyvinti privačius pobūvius. „Mūsų programa labai įvairi, į ją įtraukiame ir populiariausių dainų, tad iš viso repertuare turbūt yra apie 60 kūrinių. Tai, kad dainos yra įvairių stilių, man labai patinka, nes skatina ieškoti naujų balso spalvų ir skirtingų išraiškos priemonių. Be to, kiekvienam renginiui parenkame labiausiai tinkančią programą, tad muzikavimas mums yra dinamiškas procesas, nedainuojame kaskart tų pačių dainų, tad mums jos nespėja atsibosti“, – pasakojo A. Bubilaitė.
Žodžiai išėjusiajai
Kūrybinė rajono bendruomenė atsisveikino su Salantų krašto kūrėja muzike tautodailininke Danute Pučkoriene. Vieni kelionėn į Dievo namus šią moterį palydėjo mintimis, antri – tiesiogiai, dar kiti sugrįžo į tas dienas, kai teko pabūti kartu, pabendrauti, pasisemti gyvenimo patirties iš moters, kuri be galo mylėjo žmones, darbą, gyvenimą...
Nuo „Dūdų vasaros“ – iki tarptautinių projektų
Kaip ir Lietuvos valstybė, šimtametes istorijos ištakas menantis Palangos miesto pučiamųjų orkestras „Palangos Orkestras“, Vasario 16-ąją išvien su grupe „Biplan“ surengęs palangiškiams išskirtinį muzikinį projektą, kovo pabaigoje žinią apie Palangą bei jos muzikines tradicijas paskleis ir vilniečiams – Šv. Kotrynos bažnyčioje surengs koncertą „Palangos dienos: Su gimtadieniu, sere Andrew“. O gegužę palangiškiai pakvies į antrąkart Palangoje rengiamą tarptautinį pučiamųjų muzikos festivalį „Amber Wind“. Tęsia senas kurorto tradicijas Nuo 2000-ųjų „Palangos orkestrui“ vadovaujantis Vygantas Rekašius, beje, vakar atšventęs ir savąjį 50-mečio jubiliejų, priminė, jog Palangoje gyvuoja grafų Tiškevičių laikus menančios muzikavimo tradicijos, kai orkestras džiugindavęs kurorto svečius parko rotondoje ir rūmų terasoje. Tačiau savo atgimimą „Palangos orkestras“ skaičiuoja nuo 1953-ųjų, kai vydmantiškis Augustinas Juška vėl į orkestrą ėmėsi burti muzikantus. O šiandieną, tvirtino orkestro vadovas ir dirigentas bei viešosios įstaigos „Palangos orkestras“ vadovas V. Rekašius, Palangos miesto savivaldybė yra sukūrusi sąlygas ne tik jų kolektyvui gyvuoti, vasaromis džiuginti tradicinėmis „Dūdų vasaromis“, bet ir įgyvendinti įdomius sumanymus. Vienas tokių sumanymų ir buvęs Vasario 16-osios projektas, kai sausakimšoje Palangos koncertų salėje pasirodė neįprastas tandemas – Palangos pučiamųjų orkestras ir grupė „Biplan“. „Dirbome daug ir iš širdies – šis darbas kitiems buvo nematomas. Tiesiog norėjome sukurti kuo įdomesnę šventę žmonėms, kad tai nebūtų vien renginys „dėl pliusiuko“, – tvirtino V. Rekašius.
KŪRYBOS KRAITĖ
Eufonijos virtuozas, mylintis Lietuvą
„Prisiminkite, jog nesvarbu, ar muzika yra jūsų profesija, ar pomėgis, esu visiškai tikras, kad savo kelionės pabaigoje jūs suprasite, jog būtent šios valandos buvo pačios geriausios jūsų gyvenime“, – įsitikinęs pasaulinio garso eufonijos solistas Steven Mead, surengęs pirmąjį koncertą Palangoje. Sausio pabaigoje Palangos Kurhauzo salėje susirinkusi publika pasitiko ypatingus svečius – garsiausią pasaulyje eufonijos virtuozą iš Jungtinės Karalystės Steven Mead ir jo žmoną – solistę, kompozitorę bei aranžuotoją Misa Mead. Pučiamųjų muzikos instrumentų entuziastams Steven Mead pristatyti nereikia – apie šio solisto muzikavimo ir mokymo talentą žino visi, kurie dalijasi simpatija eufonijos instrumentui. Nuolat koncertuojantis ir gastroliuojantis atlikėjas kasmet surengia apie 75 pasirodymus ir yra vienas labiausiai įrašinėjamų solistų brass muzikos pasaulyje. Į Lietuvą Steven ir Misa atvyko po 32 dienas trukusio turo po Japoniją ir Jungtinės Amerikos Valstijas. Jo metu nukeliavo beveik 40 tūkst. kilometrų ir surengė 80 privačių pamokų, devynias meistriškumo dirbtuves, aštuonis koncertus su orkestrais ir šešis rečitalius, pritariant fortepijonui, kurių iš viso klausėsi per 12 tūkst. žmonių.
„Smilčių“ almanachą pristatė bendraminčiams
Gražūs darbai – iš idėjų bendrystės
Grafikos dizainerė ir iliustratorė 25 metų Fausta Miežytė šiuo metu gyvena Vilniuje ir sėkmingai dirba tokį darbą, apie kurį visada svajojo, nors būdama mokinė ne kartą girdėjo palinkėjimus pasirinkti „normalią“ profesiją. Iš savo tėvo Andriaus Miežio, kuris yra žymus dailininkas, perėmusi profesionalų požiūrį į meną, šiandien F. Miežytė kuria savo darbo principus: domėtis kitų pasiekimais, bet savęs su niekuo nelyginti, ir drąsiai dalintis idėjomis, nes jau patyrė, kad bendrystė su kitais kūrėjais dovanoja gražius rezultatus. Socialinėje interneto erdvėje F. Miežytė prisistato slapyvardžiu Mi.ežytė, kuris, kaip pati prisipažįsta, gimė iš linksmo pokšto. „Aš – ežytė, Mi.ežytė, – su šypsena sakė F. Miežytė. – Myliu ežiukus, pamenu kaip vasaros vakarais, žaidžiant kieme, jie užklysdavo iš parko – tokie spygliuoti, bet tuo pačiu bailūs ir jautrūs. Visada norėdavau juos pagauti, parsinešti namo ir auginti.“ F. Miežytė svarstė, kad gal šiek tiek panašumo su ežiukais turinti ir ji. „Esu gan užsispyrusi, bet tuo pačiu labai jautri, nevengiu susisukti į savo kamuoliuką, jeigu jaučiuosi nesaugiai“, – prisipažino kūrėja. Pažintys dovanoja naujus projektus Tačiau F. Miežytė drąsiai atsiveria meno žmonių draugijoje, nes yra įsitikinusi, kad pažintys leidžia ne tik atrasti kitų kūrybą ir pasiekimus, bet ir duoti impulsą naujiems projektams. „Stengiuosi kuo daugiau bendrauti su man įdomaus rato žmonėmis, kalbėti apie idėjas, darbus. Niekada pati nesisiūlau „samdykit mane, nes aš geriausia“, bet retkarčiais pateikiu savo idėjas, kurios gali būti išgirstos, o gali ir ne, – apie tai, kaip įsitvirtinti jaunam menininkui, mintimis dalijosi F. Miežytė. – Manau posakis „per pažintis“ turi neigiamą atspindį dar iš senų laikų, kai žmonės gaudavo kažką „per blatą“, nieko nedarydami. Bet šiuo atveju, tai – visai kas kita. Naudingi kontaktai – tai tik galimybė, jog įvyks kažkokia graži bendrystė ar būsi atrastas tų, kuriems tu esi reikalingas. O ir šiaip bendravimas, gebėjimas užmegzti kontaktą su žmonėmis turėtų būti skatinama ir giriama kaip duotybė, o ne smerkiamas dalykas.“
|
|
