|
|
|
SmiltysTautodailės metų atspindžiai Kretingos muziejuje
Penktadienį Kretingos muziejaus Baltojoje salėje – konferencija „Tautodailė – širdies šneka“, po jos bus atidaryta Kretingos krašto kuriančių žmonių kūrybos darbų paroda, skambės liaudies dainos, mirgės šokių ir žaidimų raštai. Šie Tautodailės metams skirti renginiai – projekto „Tyrinėk, atrask, pažink“ dalis. Projekto tikslas – atrasti naujokų Kaip sakė projekto autorė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Kretingos sekcijos pirmininkė Danutė Šorienė, prieš pateikdama projektą vertinti Kultūros tarybai, ketinusi surengti 10 dienų trukmės ekspediciją ir aplankyti tuos kuriančius regiono žmones, kurie įdomūs, bet nesiryžta dalyvauti parodose. Tačiau dėl karantino sumanymą teko pakoreguoti. „Išsiuntinėjau elektroninius laiškus visiems seniūnams, kaimo bendruomenėms, prašiau paskatinti, kad kuriantys gyventojai atsilieptų. Ypač daug pagalbos sulaukiau iš mūsų rajono Laukžemės kaimo bendruomenės pirmininkės Aidos Mikutienės ir Kūlupėnų seniūnės Ritos Lubienės“, – sakė D. Šorienė. Dėl vietos stokos parodų salėse šįkart neeksponuojami tekstilės darbai, apsiribojama tapyba, skulptūra, karpiniais, keramika, ypač daug – juvelyrinių dirbinių. Tarp naujų, kretingiškiams galbūt mažiau žinomų, o gal visai nežinomų kūrėjų muziejininkė paminėjo medžio drožėją Augustiną Žalgirį iš Kartenos, kaip medžio drožėją pažįstamą, tačiau tapybos naujoką taip pat karteniškį Antaną Sungailą, tapytojas Laimutę Kasparavičienę iš Raguviškių, kretingiškes Janiną Budrienę ir Ramunę Martinėnienę, drožėją, gebantį sumeistrauti ir kankles, Arvydą Valeiką iš Kretingos, karpinių autores Laimutę Karčiauskienę iš Laukžemės ir Nijolę Kalvienę iš Vydmantų, metalo meistrą Rytį Zenkevičių, kretingiškius Rasą ir Gediminą Staškauskus – keramikos, medžio ir metalo darbų autorius, iš Kūlupėnų kilusią juvelyrę Salomėją Lubytę. Iš viso parodoje darbus pristato 39 meistrai, tarp kurių 21 naujokas. Eksponuojami 175 darbai. Kretingą garsina medžio drožėjai Pranešimus parengė Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, Žemaitijos nacionalinio parko gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Aldona Kuprelytė, Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos dailės mokytoja Valdonija Karaliūnienė. Apie Kretingos krašto kryždirbystės ypatumus apžvalgą – dailėtyrininkė Alė Počiulpaitė, apie tai, kokia mūsų krašto tautodailė buvo vakar ir kokia yra šiandien, – D. Šorienė. Muziejaus direktorė Vida Kanapkienė teigė, kad niekas taip gimtinės negarsina, kaip kultūros paveldas ir įvairių profesijų žmonės, tarp kurių ryškų pėdsaką krašto istorijoje paliekantys tautodailininkai, neabejingi liaudies tradicijoms. Šie talentais likimo apdovanoti kūrėjai, norėdami tarpusavyje ir su kitais dalintis, kaip jie jaučia gamtą ir pasaulį, kokie troškimai neleidžia gyventi ramiai, 1966-aisiais ir įkūrė Lietuvos meno draugiją, kuri 1989-aisiais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) – savarankiška kūrybinė organizacija, vienijanti geriausius Lietuvos tautodailininkus – tapytojus, skulptorius, grafikos, kalvystės, keramikos, audimo, mezgimo, juvelyrikos, pynimo meistrus. Lietuvos etnografiniuose regionuose atsirado LTS skyriai, Žemaitijos skyriaus Kretingos sekcijai nuo 1985-ųjų iki 1996-ųjų V. Kanapkienė ir vadovavo. „Man geriausiai žinomi tie 11-a metų. Skyrius tuomet vienijo apie 60 žmonių, buvo organizuojamos parodos, susitikimai. Įdomu tai, kad savo kūrybinius gebėjimus ir paslaptis tėvai perduodavo vaikams – iš kartos į kartą“, – sakė direktorė. Jos žodžiais, Kretingos kraštą labiausiai garsino, o ir dabar garsina medžio drožėjai, tarp kurių Anicetas Puškoriaus, jo sūnus Raimundas Puškorius, Juozas ir Feliksas Lukauskai, Alfonsas vyresnysis, kurio jubiliejus muziejuje neseniai paminėtas, ir Alfonsas jaunesnysis Skiesgilai, rajono garbės pilietis Adolfas Viluckis, kurio drožiniai – ypatingos vertės, subtilūs, eksponuojami ne tik respublikinėse parodose, bet papildę Lietuvos muziejų fondus ir privačias kolekcijas mūsų šalyje ir užsienyje.
Sukūrė ryškią festivalio aurą
Rugsėjo 16-ąją į Kretingą pagaliau atvyksiantis (dukart nukeltas) Nacionalinio dramos teatro spektaklis „Durys“ bus tarsi praėjusių metų tradicinio meno festivalio „Kita erdvė. Vakarų krantas[3°]“ užbaigimas , o taip pat ir – prasidėsiančio šiųmetinio festivalio startas. Šiemet žiūrovų, patikino šio festivalio sumanytojas ir organizatorius Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas, laukia itin įspūdingi novatoriški reginiai. Apdovanotas 4 scenos „Aukso kryžiais“ N. Gedminas priminė, kad vienas svariausių numatytų praėjusio festivalio renginių – spektaklis „Durys“ pirmąsyk neįvyko todėl, kad susižeidė vienas šokėjų, o kitąkart koją pakišo pandemija. „Šis spektaklis bus ne vien festivalio atspirties taškas, bet ir išbandymas visai miesto teatro bendruomenei: mums, rengėjams, teks verstis iš savų resursų – šiemet festivaliui, skirtingai nuo ankstesnių kartų, negavome lėšų iš Kultūros tarybos. Todėl iš anksto atsiprašau žiūrovų, kad teks branginti bilietus. Į pastarąjį spektaklį „Durys“ dar galios ankstesnė kaina – 8 Eur, tačiau kiti spektakliai jau bus brangesni“, – festivaliui nepalankios situacijos neslėpė N. Gedminas. Tačiau, nepaisant finansinių kliūčių, režisierius labai kviečia kretingiškius pasižiūrėti neįprastą spektaklį „Durys“, sukurtą vadinamąja nonsensine, arba nesąmoninga, beprotiška, pačių aktorių išgalvota, kalba. „Tai bus vienas tų spektaklių, kai – daug istorijų, lyg ir nėra vientiso siužeto, tačiau visgi galima apčiuopti jas vienijančią bendrą atsakomybės ir išsiveržimo iš kasdienės rutinos baimės liniją. Aktoriai ir šokėjai sukuria įspūdingus vaidmenis, – šis spektaklis apdovanotas 4 scenos „Aukso kryžiais“. Nors kai kam jis gali ir nepatikti, visgi „sofos ekspertams“ nereikėtų turėti išankstinės skeptiškos nuomonės, kviečiu ateiti ir pamatyti patiems“, – ragino režisierius.
Sykiu virkdantys armonikas
Įvairios Kretingos miesto folkloro šventės nebeįsivaizduojamos be 10-metį atšventusio armonikininkų ansamblio, kuriame armonikas virkdo Rimantas Staponas, Donatas Vaičiulis, Kostas Valužis ir jiems vadovaujantis Vytautas Kubilinskas. Ansamblio gretas neseniai papildė ir karteniškis Adomas Bertašauskas. Kretingiškių atliekami kūriniai – valsai, polkos, maršai – buvo atrinkti į netrukus pasirodysiantį Klaipėdos krašto armonikininkų kompaktinį diską. Groja šlagerius ir savo muziką Per šventinius susibūrimus kretingiškiai jau įpratę matyti tautiniais rūbais pasipuošusius armonikininkus, plėšiančius trankias populiarias bei pačių sukurtas melodijas, – pastarųjų autorius V. Kubilinskas. Po karantino armonikininkai sakė jau grįžę į įprastą repeticijų grafiką, tik jų pasirodymai bendruomenių šventėse, konkursuose kol kas dar ribojami. Muzikantai tvirtino, kad dėl paties koronaviruso per daug nesijaudinę, tik labai norėję vėl susibėgti draugėn. „Muzika įkvepia, pakylėja, atpalaiduoja, nuima bet kokią įtampą, o ką dar reiškia groti ne vienam, o drauge su kitais“, – kalbėjo vienas grupės atlikėjų R. Staponas. „Per daugel metų pažinome savo klausytojų skonį, grojame jiems tai, kas labiausiai mėgstama – liaudies dainas, populiarius instrumentinius šlagerius bei mano paties sukurtus kūrinius „Draugų valsą“, „Sodžiaus valsą“, valsą „Gražios dienelės“, fokstrotą, polką“, – kalbėjo muzikos pedagogu dirbantis V. Kubilinskas, jau kelis dešimtmečius bendradarbiaujantis su Kretingos rajono kultūros centru. Armonika – kaip žvejui meškerė Vadovo žodžiais, saviveiklininkus, ligi tol dainavusius ir grojusius kituose folkloro kolektyvuose, susiburti į atskirą armonikininkų ansamblį paskatino kolektyvo „Gervelė“ vadovė Elena Šalkauskienė bei dabartinis Kretingos rajono kultūros centro vadovas Pranas Razmus. „Susibėgome keturiese su savo armonikomis, repetuodavome Kultūros centre. Vienas kitą nuo pat pradžių kažkaip jaučiame, o kaip mums sekasi, įrodo žiūrovų šypsenos ir aplodismentai. Tai mus labiausiai ir įkvepia. Sėkmingai susigrojome ir jau po poros metų – 2012-aisis – dalyvavome Telšiuose surengtoje Žemaitijos tradicinėje liaudiškų kapelų ir armoninkininkų šventėje „Grok, armonika“. Tame konkurse man pavyko laimėti pirmąją vietą“, – džiaugėsi R. Staponas, dirbantis bendrovėje „Kretingos grūdai“, jis beje, dar vadovauja ir sodininkų bendrijai „Žemaitija“. Armonika jam, pajuokavo, kaip žvejui – meškerė. Nuo vaikystės svajojęs išmokti groti, šį norą įgyvendino tik grįžęs iš armijos. „Mano amžinatilsį kūmas Alfonsas Skliuderis plėšdavo armoniką taip, kad besiklausant atkrisdavo palūpis. Nusprendžiau išmokti ir aš, mokiausi savarankiškai, iš klausos – iš pradžių grodamas namiškiams „ant nervų“, – šmaikštavo Rimantas. – Pirmas kolektyvas, į kurį pakvietė groti, buvo Palangos folkloro ansamblis „Mėguva“, po to perėjau į Kretingos kultūros centro ansamblį „Sodžius“, grojau jame tol, kol susibūrė armonikininkai“.
Kūrybos kraitė
Kviečia į vieno kūrinio galeriją
Vieno kūrinio galerija apiece vasarą iš Vilniaus išsikėlė į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros skaityklą. Nuo liepos iki rugsėjo joje surengtos trys šiuolaikinio vaizduojamojo meno kūrinio parodos, žiūrovams prieinamos dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Menas turėtų būti prieinamas kiekvienam
Kretingiškė Aira Bendikaitė siekia, kad jos kūriniai būtų prieinami kiekvienam žmogui. Dar paauglystėje įgijusi dailės žinių pagrindus, moteris prie tapybos ir piešimo sugrįžo po ilgų metų pertraukos ir teigė, kad ši veikla ją skatina pamiršti visus rūpesčius ir problemas.
Ikonos – galimybė giliau pažinti Dievą
Orvidų sodyboje buvo surengta pradedančiųjų ikonografų stovykla, kurioje buvo mokomasi vieno svarbiausių ikonografijos parengimo darbų – gruntavimo technikos. Stovyklos dalyvių teigimu, ikona – Dievo žodis spalvomis, jas tapyti gali kiekvienas, siekiantis gilesnio ryšio su Dievu.
Alfonsas Skiesgilas – liaudies menininkas, išdrožęs visą karalystę
„Aš tavyje Karalių pažinau“, – ši citata iš Vytauto Mačernio eilėraščio, perskaityto aktorės Virginijos Kochanskytės ir palydėto Akvilinos Gaubienės fleita atliktos melodijos, lyg leitmotyvas lydėjo Kretingos muziejuje atidarytos tautodailininko Alfonso Skiesgilo (vyresniojo) medžio skulptūrų parodos atidarymą. Parodos, kuri atspindi tik nedidelę dalelę talentingojo medžio drožėjo sukurtos „medinukų“ karalystės.
KŪRYBOS KRAITĖ
Senos durys kviečia kelionei į praeitį
Šiomis dienomis Veiviržėnų miestelį Klaipėdos rajone papuošė čia įvykusio kūrybinio plenero dalyvių darbai: 13 dailės mokytojų iš Veiviržėnų, Kretingos, Šiaulių, Klaipėdos ir Jūrmalos paliko atminimo ženklus, kurie kviečia nepraeiti pro šalį ir, pravėrus senas duris, pažvelgti į istorinę Veiviržėnų – 2020-ųjų Mažosios kultūros sostinės – praeitį. Kūrybinių darbų leitmotyvu pasirinktos senos, žmonių nebenaudojamos durys. „Prašėme žmonių, kad jų neišmestų – atiduotų mums, kad mes galėtume nešti žinią apie Veiviržėnus, istoriškai atsidūrusius kryžkelėje: iš čia galima patekti į Priekulę, Gargždus, Klaipėdą, Vėžaičius... O juk, norint kur nors patekti, reikia atverti duris“, – esminę mintį išsakė plenero dalyvė Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos dailės mokytoja, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus vadovė Valdonija Karaliūnienė, beje, pati kilusi iš šio miestelio. Be jos, Kretingai kūrybiniame plenere atstovavo Pranciškonų gimnazijos dailės mokytoja Liudmila Liaudanskaitė ir Kretingos meno mokyklos dailės mokytoja Lina Nikartienė. Kūrybiniams ieškojimams pritaikytos senos durys plenero dalyvius iš pradžių paskatino pasidomėti, kokia ta miestelio praeitis – kelias dienas dailės pedagogai Veiviržėnų gimnazijos muziejuje gilinosi į istorinę medžiagą, kuri ir nusėdo jų darbuose. Nepraeiti pro šalį visų pirma pakvies durys su senuoju Veiviržėnų planu – šios durys iškeltos ant Veiviržėnų kultūros centro, kurio specialistai ir buvo plenero sumanytojai bei organizatoriai. „Liudmila, kuri Veiviržėnuose ieško savo šaknų – iš šio miestelio kilęs jos tėvas, – vaizduoja raitą žemininką – praeityje jie žiūrėdavo tvarkos turguose, mugėse. Lina gi sukūrė keramikos kompoziciją, atspindinčią amatininkų namus – amatai Veiviržėnuose klestėjo, o miesteliui jau 1792 m. buvo sutektos Magdeburgo teisės. Įdomu, prasminga, ir tikiuosi, kad Rinkos aikštėje pastatytos kretingiškių menininkių stilizuotos durys abejingų nepaliks“, – kad vienas plenero tikslų yra pritraukti ir kuo daugiau pravažiuojančių turistų, teigė V. Karaliūnienė, pati savąsias duris papuošusi senovinių turgų, senojo vandens malūno, kuriame malūnininku dirbo jos senelis, vaizdais. Menininkės, neleidusios žmonėms išmesti senų durų, jų, sakė, pririnkusios ir kitiems metams. Joms norėtųsi, kad projektas tęstųsi, kad nevienadieniai darbai skatintų žmones ieškoti savųjų šaknų, pasigilinti, o kas gi tie Veiviržėnai, kas juose gyveno, kas čia kažkada vyko. Veiviržėnuose įvykęs pleneras dailės mokytojams suteikė galimybę ne tik išreikšti savo kūrybiškumą, bet ir pasidalinti savo pasiekimais, aptarti ateities planus. „Mes, susirinkusieji į plenerą, vienas kitą gerai pažįstame, nes bendraujame ir bendradarbiaujame per įvairius projektus, rengdami konferencijas, dalindamiesi gerąja darbo patirtimi“, – puikia plenero atmosfera pasidžiaugė V. Karaliūnienė.
|
|
