|
|
|
SmiltysPalangiškė scenografė kuria lėles ir Barselonos teatrui
Palangiškė „Grubiojo“ teatro scenografė, dailininkė Guoda Korsakaitė gyvena laukimu – rugpjūtį Austrijoje įvyks bendro Barselonos lėlių teatro kompanijos „Per Poc“ ir Insbruko operos teatro spektaklio „Ifigenija Aulidėje“ premjera, kuriai ruošiantis kartu su ispanais lėles kūrė ir ji. Lėlės operoje? Originalu Šis spektaklis – mitas pagal vieno žymiausių antikos laikų dramaturgo Euripido kūrinį skaudžia karo tema, tačiau italų kompozitoriaus Antonio Caldara muzika sukurta jau baroko laikotarpiu. „Mūsų, kūrėjų, tikslas buvo išlaikyti balansą tarp žiaurios mito idėjos, barokinio lengvumo ir grožio, kuris galbūt tik labai išoriškas“, – apibūdino G. Korsakaitė. Jos ryšiai su Barselonos teatro kompanija „Per Poc“ užsimezgė Vilniaus dailės akademijoje baigiant scenografijos magistro studijas, kai atsirado galimybė išvažiuoti praktikai pagal mainų programą. „Parašiau laiškus daugybei kompanijų, o atsakė būtent šita. Jie kaip tik ruošėsi naujam projektui, ir reikėjo dailininkų. Pamatę mano darbus, kurių rinkinį buvau nusiuntusi, pakvietė ne kaip praktikantę, o paprašė iškart imtis kurti lėles“, – pasakojo Guoda. Jos žodžiais, kompanijos „Per Poc“ būstinė labiau primena kūrybines dirbtuves su repeticijų salėmis. Kai spektakliui jau viskas būna sukurta sustyguota, jis iškeliauja į kokį nors miestą, kuriame yra operos teatras ir orkestras. Pašnekovės manymu, operą sujungti su lėlėmis – originalu, mažai kas tokį variantą renkasi. Tiesa, gražių pavyzdžių ji mačiusi ir Lietuvoje – „Madam Baterflai“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Guoda atviravo, kad, dirbant su ispanais, jai teko priprasti prie jų kitokio būdo. Šie žmonės labai temperamentingi, emocionalūs, garsiai ir greitai kalba, diskutuoja, ginčijasi tol, kol išsiaiškina iki galo, ir nesvarbu, ar priims atsakymą. Tačiau toje komandoje, kurioje režisieriai ir lėlininkai Anna Fernandez, Santi Arnal, Ivan Terpigorev, Aleksandra Semenova ir kiti, palangiškė jaučiasi kuo puikiausiai. „Ir netiesa, kad ispanai neskuba, nepunktualūs. Darbą pradėdavome lygiai 9 ryto, tvarkingai baigdavome 6 vakare“, – šypsojosi G. Korsakaitė.
Nauja „Žiemos sodo“ galerijos intriga – Agnės Šemberaitės „Šnaresiai“
„Džiaugiuosi galėdama pirmą kartą pristatyti savo kūrybą pajūrio krašte. Parodoje „Šnaresiai“ lankytojai galės pamatyti darbus, sukurtus 2019–2024 metais iš ciklų „REM miego fazė“, „Nemiga“ ir „Baimės užkalbėjimas“. Juos visus sieja nerimastingas, intuityvus grėsmės jausmas“, – A. Šemberaitės pastebėjimu, per pastarąjį laikotarpį pasaulis pasikeitė – pasaulinė pandemija privertė stabtelėti ir susimąstyti apie gyvenimo prasmę, o prasidėjęs karas Ukrainoje sugriovė tikėjimą pasaulio racionalumu, išmušė iš po kojų saugios ir kontroliuojamos egzistencijos pagrindą. Nerimas dėl savo vaikų ateities, karo grėsmė, planetos užterštumas, didėjantis onkologinių susirgimų skaičius – visos šios mintys menininkei neduoda ramybės naktimis. „Kartais įvykiai, prisiminimai ir emocijos iš mano pasąmonės pasireiškia keisčiausiomis išraiškos formomis. Materializuoti keramikoje jie padeda geriau pažinti save, demaskuoti mirtingumo baimę. Iš vaikystės pasakų žinome, kaip vaikas, besileidžiantis į tamsų rūsį, sau kartoja – aš nebijau, aš visai nebijau. Kviečiu peržengti tas baimes ir pažiūrėti joms į akis“, – būsimiems parodos lankytojams kalbėjo menininkė, į „Žiemos sodo“ galeriją atvežusi keistų, kai kam gal net baimę keliančių vabzdžių karaliją.
Paroda – kraštiečio jubiliejui
Šiemet prozininkui, poetui, publicistui, dailininkui Algirdui Antanui Kukliui sukako 75-eri. Gimęs Kretingos pranciškonų vienuolyne dieną tarp šv. Valentino ir Nepriklausomybės, savo kūryba jis liudija dvasingumo prasmę. Garbios sukakties proga Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengta dokumentų paroda „Kūryba – bandymas suprasti save ir kitus“ pirmo aukšto parodų stenduose bus eksponuojama visą balandžio mėnesį. Ši paroda – reta proga išvysti ne tik bibliotekoje saugomas Algio Kuklio išleistas ir bibliotekai padovanotas knygas, bet ir autoriaus rankraščius, originalų kūrėjo rašiklį, taip pat svarius rašytojo kūrybos įvertinimus ir nuotraukose įamžintas autentiškas Algio Kuklio gyvenimo akimirkas.
Pagal bibliotekos informaciją
Improvizacija – tai žmogaus gebėjimas išgyventi, prisitaikyti ir kurti
Lankydamasis Kretingoje Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Dmitrij Golovanov kartu su saksofonininku Janu Maksimovič dalyvavo seminare „M. K. Čiurlionio kūrybos įtaka mūsų mąstysenai“, kurį inicijavo Kretingos meno mokyklos dailės mokytoja, džiazo festivalio „Kretinga Jazz“ sumanytoja Rūta Šulskienė. Svečiai Kretingos rajono kultūros centre surengė koncertą „Paskui Čiurlionį“, o džiazo atlikėjas, kompozitorius, pedagogas D. Golovanov su „Smilčių“ skaitytojais pasidalino savo mintimis apie muziką, džiazą ir improvizaciją. – Kodėl improvizacija yra aktuali šiuolaikiniame skaitmenizacijos, dirbtinio intelekto pasaulyje? – Manau, improvizacija yra ir bus aktuali visuose pasauliuose, kokie jie bebūtų. Improvizacija bus reikalinga, nes tai žmogaus gebėjimas išgyventi, prisitaikyti ir kurti. Kurti aplinkybę aplink save, kurti savo gerovę, fantazuoti ir kurti savo viziją. Žmogus improvizuoja nuo pat vaikystės – bet kuris vaiko melas jau yra improvizacija. Žinoma, nenoriu sureikšminti melo ir jam suteikti teigiamų dalykų, bet vis dėlto toje melo koncepcijoje yra ir labai gražių kūrybinių dalykų. Kai vaikas ima kažką projektuoti, pasakoti tai, ko nebuvo, jis mato tam tikrą istoriją, susieja įvykius į grandinę – tai yra improvizacija. O jei vaikas, tuo tikėdamas, priverčia ir kitus patikėti – tai jau kūryba. Improvizacija – tai žingsnis į priekį, tai yra fantazija, įsivaizdavimas, jei esi vienas, o jei scenoje ar pokalbyje būname dviese ar daugiau, improvizuodami mes jau turime pagarbiai taikytis vienas prie kito, neslopinti vienas kito ir atsižvelgti į bendrą visumą. – Improvizuojant keliese dažnai iškyla dilema – kas yra svarbiau: klausytis kito ar grojant išsakyti savo viziją? – Manau, kad improvizacija, tai būtų džiazo ar bet kuri kita, moko bendravimo meno, moko turėti ir išlaikyti savo mintį, ją vystyti, turėti savo viziją ir mokėti ją pritaikyti prie tam tikrų aplinkybių ar nuomonių, kartais, jei reikia, mokėti pastovėti už save ir atstovėti puolimą, ginčą ar diskusiją, o kartais netgi diskusijos eigoje suprasti, kad pasikeitė ar buvo papildyta nuomonė.
Artūras Kozlovskis: „Teatras – gyvas organizmas, kuriame liepsnoji širdimi“
Dainininkas, ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro solistas Artūras Kozlovskis, gyvenantis mūsų rajone, netoli Jokūbavo, neslėpė: „Su Kretinga esu glaudžiai susijęs – daugybę metų čia koncertuodavau, esu užmezgęs ryšius su broliais pranciškonais, kartu su amžiną atilsį Broniumi Jonučiu buvome subūrę popklasikos grupę „Bella musica“, su kuria važinėjome ne tik po rajoną, bet ir Lietuvą.“ Koncertinė veikla nenutrūko Tačiau, anot dainininko, viskas juda į priekį, jo aplinkos žmonės išsiblaškė, vieni – liko Klaipėdoje, kiti į Vilnių ar Kauną išvyko. „Aš pats šiuo metu esu laisvai samdomas atlikėjas, teatre jau mažai bepasirodantis“, – apie gyvenimo vingius kalbėjo Lietuvoje gimęs dainininkas, turintis gruzinų, ukrainiečių ir lenkų šaknų. Nors šiuo metu solistas pasiūlymų koncertuoti sulaukia ne tiek, kiek norėtųsi, vis dėlto koncertinė veikla nėra nutrūkusi. „Teatre dar norėjau dainuoti vienoje operų, bet jaučiu, kad turbūt neteks jos sudainuoti. Bet šiaip, plačiąja prasme, visada stengiausi ne tik įsikūnyti į personažą, bet ir dainuoti kuo nuoširdžiau“, – A. Kozlovskis pridūrė, kad jam pačiam labiausiai prie širdies buvo kunigo vaidmuo „Paryžiaus katedroje“, kuri yra viena labiausiai žiūrimų ir daugiausia nominuotų operų – už Frolo vaidmenį A. Kozlovskis, kaip geriausias solistas, buvo pristatytas „Padėkos kaukei“, o apdovanojimas už geriausią režisūrą buvo skirtas būtent „Paryžiaus katedros“ režisieriui Ramūnui Kaubriui. Planuose – lietuviškų dainų programa „Labai pavargau per kovidą. Teatrai uždaryti, spektaklių nerodėme. Paskui po truputį teatrų durys prasivėrė žiūrovui: salėje sėdi 50 žmonių, o scenoje – 100 atlikėjų. Paskui žiūrovų skaičių padidino iki 70... Įsivaizduokite, ką reiškia dainuoti iš esmės tuščiai salei. Dainuoji juk žmonėms, ne sienoms, turi matyti žmogaus akis, sulaukti atgalinio ryšio. Atiduodamas gauni, ir širdyje dar stipriau ta ugnis ima degti. O tuo metu teatras dar buvo remontuojamas, neturėjome savo namų, blaškėmės. Dauguma pavargo, su manimi iš teatro išėjo ne vienas mano kartos atlikėjas“, – atviravo 59-erių Artūras, šiuo metu su žmona Gitana įsikūręs toliau nuo miesto šurmulio ir gyvenantis ramų šeiminį gyvenimą. „Labai mėgau dainuoti rusų romansus. Su jais išvažinėjau ne tik po Baltijos kraštą, bet ir visą Europą. Dabar, prasidėjus karui, rusų kalbos vengiama, ypač Lietuvoje. Man pasiūlo dainuoti lietuviškai, bet gi tie romansai parašyti būtent rusų kalba. Kodėl, tarkime, ispaniškų dainų niekas nedainuoja lietuviškai? Esu bandęs ir ispaniškai dainuoti, bet kažkaip neprilipo. Tad jau porą metų jaukinuosi mintį sukurti lietuviškų dainų programą, kurioje skambėtų ir harmonizuotų liaudies dainų. Tikiuosi, pavyks. Jei turėčiau patikimą pianistą, šis sumanymas greičiau pajudėtų“, – vylėsi A. Kozlovskis, vis dar pamenantis ir gruziniškų patiekalų skonį, svetingumą bei kalbą, kurios taip ir nepavyko savyje atgaivinti.
Tapybos darbais pristato Mažąją Lietuvą
Mūsų krašto kūrėja, Palangoje įsikūrusi dailininkė literatė Odilė Norvilaitė šiomis dienomis atidarė savo darbų parodą miniatiūrų galerijoje Palangoje. Ši tapybos paroda susijusi su jos šiais metais išleistu leidiniu knyga „Myliu juodą pagal Mažąją Lietuvą“, kurioje susižavėjimą charakteringais šio krašto niuansais menininkė išreiškė novelėmis, miniatiūromis, fotografijomis ir tapybos darbais. „Miniatiūrų galerijoje eksponuojama tik nedidelė mano darbų dalis“, – O. Norvilaitė pasidžiaugė, kad priešais Palangos miesto savivaldybę esančioje Nepriklausomybės aikštėje, mini galerijoje, savo forma primenančioje koplytstulpį, įrengtas labai geras apšvietimas, tad parodą galima apžiūrėti ir sutemus. „Iš esmės, galerija veikia visą parą“, – pastebėjo menininkė. Palangoje paroda veiks iki balandžio 15 dienos, o po to visus šiuos metus tapybos darbų ciklas, skirtas Mažajai Lietuvai, keliaus būtent po šio regiono miestelius – Dovilus, Priekulę, Dreverną, Traksėdžius, Rusnę. Ciklą sudaro apie 40 įvairaus formato drobių.
Nė vieno savo sukurto darbo Lina Ubienė kol kas niekam nėra padovanojusi. „Kuo daugiau noriu sukaupti parodoms“, – šypsojosi menininkė.
Palangos viešosios bibliotekos parodų salėje atidaryta Linos Ubienės kūrinių iš paukščių kiaušinių lukštų paroda „Laukimas“.
– Kaip gi iš pirmo žvilgsnio tokios gana proziškos srities atstovė – Vilniaus universitete baigusi ekonominės informacijos mechanizuoto apdorojimo organizavimo specialybę, kurį laiką sostinėje dirbusi informatikos mokytoja, o dar beveik 30 metų Klaipėdos teritorinėje muitinėje – kaip vėją pagavo polėkį kurti meną?
– Nuo mažens mėgau piešti, ne vieną staltiesę esu išsiuvinėjusi. Tapyti taip pat labai patiko, bet gal Šilalės vidurinėje, kur mokiausi, nebuvo mokytojo, kuris padrąsintų, pastūmėtų. Laisvalaikiu aš nuolat kažką pieštuku sau „paišaliodavau“, akrilo arba vandeniniais dažais ant mažų lapelių tapydavau ir išlankstytuose rėmeliuose įsirėmindavau atvirukus. Juose daugiausia – gėlės. Aš jas labai mėgstu, jų pilna, kur pažvelgsi, mano namuose, o vasarą pražysta ir kiemas.
– Kad galima ką nors įdomaus sukurti ir iš kiaušinių lukštų, sužinojote pamačiusi Vytauto Kuso darbus. Kaip jus suvedė likimo keliai, juk jis – palangiškis, o jūs – netoli Pėžaičių Klaipėdos rajone...
– Su vyru Arnoldu iš Klaipėdos miesto, kuriame daug metų gyvenome, nutarėme persikelti į jo tėviškę Pozingių kaime. Namas – beveik 200 metų senumo, įdomus, vokiško stiliaus. Kažkada viename jo gale buvo mokyklos klasės, kitame įsikūrusi mokyklos direktoriaus šeima. Arnoldo tėvas ir buvo tas direktorius.
Vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ režisierė Auksė Antulienė įsitikinusi, kad „Aukso paukštė“ – apdovanojimas visam kolektyvui ne tik už šiandienos pasiekimus. „Tai – apdovanojimas ir tiems, kurie kūrė mūsų teatro istoriją.“
Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrą „Atžalynas“ pasiekė gera žinia – Lietuvos nacionalinis kultūros centras kolektyvą ir jo vadoves vyriausiąją režisierę Auksę Antulienę ir režisierę Karoliną Moncevičienę nominavo aukščiausiu mėgėjų meno apdovanojimu „Aukso paukštė“. Į Kretingą ji atskris balandžio 6 d. 14 val., ir šia proga atžalyniečiai kviečia ne tik pasigrožėti apdovanojimų ceremonija, bet ir įvertinti naujausią „Atžalyno“ darbą – premjerinį spektaklį „Pienių vynas“ pagal Rėjų Bredberį.
„Kamerinį šio spektaklio variantą išbandėme gal prieš 10 metų. Dabar į sceną jis sugrįžta kitokiu formatu – „Pienių vyną“ perkėlėme į didžiąją salę, jaudinamės, ar mums pavyko“, – „Atžalyno“ vyriausioji režisierė A. Anutlienė į „Aukso paukštės“ apdovanojimą kuo nuoširdžiausiai kvietė ne tik dabartinius „Atžalyno“ vaikus ir jaunuolius, bet ir tuos, kurie teatro dalis buvo nesvarbu prieš kiek metų – svarbu tai, kad jie buvo atžalyniečiai, buvo kartu bendrystėje ir scenoje.
„Šis apdovanojimas – tai apdovanojimas visam kolektyvui. Šis pasiekimas – įvertinimas už keliolikos metų darbą, tiems, kas šiandien lanko „Atžalyną“ ir tiems, kurie kūrė šio teatro istoriją“, – kalbėjo A. Antulienė, dirbti į „Atžalyno“ teatrą atėjusi 1996-aisiais, ir jau daugiau kaip 10 metų ji – vyriausioji teatro režisierė. Pašnekovė neslėpė, kad gauti apdovanojimą – didelis džiaugsmas, bet tuo pačiu – didelė atsakomybė ir įpareigojimas. „Vadinasi, teks daug dirbti, kad išsaugotume išreikštą pasitikėjimą mumis“, – pastebėjo kolektyvo vadovė.
Tęsdama mintį, ji teigė, kad „Aukso paukštė“ nėra atlygis vien už vaidinimą scenoje ir už pastatytus spektaklius: „Tai – ir kasdienio darbo, renginių, festivalių, kuriuos mes organizuojame, miesto renginių, kuriuose dalyvaujame, projektų ir visų kitų pasiekimų įvertinimas. Mus pastebėjo, ir tai išties džiugina.“
|
|
