Pajūrio naujienos
Help
2021 Gegužė
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną25°C debesuotumas 8 %
Naktį11°C debesuotumas 15 %
Apklausa

Ar Kretingos rajono meras, Savivaldybės taryba ir administracija įstengs dirbti sutartinai?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Pilalių turtas – reti augalai ir paukščiai

  • Diana JOMANTAITĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2013-03-15

Du Dauginčių piliakalniai dar slepia savo lobius po storu sniego sluoksniu. Aptirpusios ir vėl sušalusios, it ledas kietos pusnys dengia ne tik piliakalnių šlaitus, dar I tūkstantmetyje prieš Kristų nuvaikščiotus mūsų protėvių, bet ir pavasarinio sprogimo laukiančius retus augalus, paukščių bei gyvūnų slėptuves.

Paėjėjus nuo antrojo Dauginčių piliakalnio atsiveria vaizdingas Minijos vingis, dar vadinamas Lietuvos Šveicarija.

Dauginčių pirmasis ir antrasis piliakalniai, žmonių dar tradiciškai vadinami Pilalėmis, išsaugojo kuklų istorinį, kultūrinį palikimą. Tačiau prie Slinkupio ir Minijos vingių, Salantų regioniniame parke toli nuo žmonių kaimynystės stūksančios kalvos dovanoja kitokių paslapčių.

„Pirmasis Dauginčių piliakalnis stūkso Slinkupio ir Minijos santakoje. Iškyšulio šlaitai siekia 20 metrų aukštį, piliakalnio aikštelė yra beveik keturkampė – 45 metrų pločio ir tokio pat ilgio. Čia IX-XIII amžiuje stovėjo medinė pilis, priešais kurią buvo įrengta senovės gyvenvietė. Pilis mena senųjų pajūrio krašto gyventojų kuršių kovas su kryžiuočiais. Pilį saugojo 45 metrų ilgio, 13 metrų pločio ir 30 metrų aukščio gynybinis pylimas bei griovys. Tačiau dabar pylimas vos išsiskiria žemės paviršiuje, nes ariant per daugelį metų buvo nuskleistas, o gynybiniai įrenginiai beveik sunaikinti. Šis piliakalnis nėra tyrinėtas, tik žvalgytas, kaip ir antrasis Dauginčių piliakalnis, stovintis Šilpelkės miške. Jis dar vadinamas Mėnulio kalnu. Šios kalvos ilgis siekia 70 metrų, jos pietrytiniame gale yra gynybinį pylimą primenantis 15 metrų skersmens kauburys išgaubtu paviršiumi. Tačiau istorinių ir archeologinių duomenų apie objektą nėra, kultūrinio sluoksnio nepastebėta.

Vis dėlto pasivaikščioti po piliakalnių apylinkes tikrai verta – čia yra ko pamatyti ir istorijos, ir gamtos mylėtojams“, - įsitikinusi Salantų regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė Asta Bagočienė. Yra spėjimų, jog priešistoriniais laikais Mėnulio kalvoje galėjusi veikti pagonių šventvietė. Šiomis dienomis apie šventvietę nebėra kas primena, tačiau piliakalnio prieigose stovi pagonybę pakeitusios krikščionybės ženklai.

Dauginčių kaimas, įsikūręs XVI amžiuje, bendrose ganyklose Minijos upės pakrantėje smėlio kalvoje turėjo kapines. Šios veikė porą šimtmečių, vėliau buvo uždarytos.

„Pasakojama, kad uždarius kapines, iki pat šių dienų vadinamas Maro, buvo laidojami nuo maro, šiltinės, kitų užkrečiamųjų ligų mirę apylinkių gyventojai. Taip pat – savižudžiai, iš Minijos ištraukti neatpažinti skenduoliai, nekrikštyti mirę ir negyvi gimę kūdikiai, nesantuokiniai vaikai. Paskutinį kartą kapinėse laidotos 1917 metais Kartenos apylinkėje siautusios dizenterijos aukos“, - pasakojo A.Bagočienė.

Į kapines palydi kryžius su masyvia Nukryžiuotojo figūra, susikaupti kviečia dvi koplyčios su skulptūromis – kryžiai ir koplyčios kapinėse buvo statomi nuo seniausių laikų, o iki šių dienų čia rengiamos gegužinės pamaldos, kuriose meldžiamasi už mirusius protėvius, giedamos giesmės.

Nuo Maro kapinių kelis metrus pakilus į Dauginčių antrąjį piliakalnį prasideda takas, vedantis ne tiek į istorinį, kiek į gamtinį pažinimą.

Netrukus, kaitriau sušvitus saulei, palei taką, o ir visame piliakalnyje, iš po sniego dangos savo galvas ims kelti dešimtys augalų – ne tik puikiai pažįstamų, bet ir retai sutinkamų.

„Dauginčių piliakalniai stūkso Minijos kraštovaizdžio draustinyje, kuriame klesti didžiulė biologinė įvairovė. Plačialapių lapuočių medynais apaugusiuose šlaituose gausu daugiamečių blizgių, porinių ir meškinių česnakų, randama tuščiavidurių rūtenių, vaistinių kietagrūdžių. Natūraliose Minijos slėnio pievose auga retos saugomos augalų rūšys – šalmuotosios, vyriškosios ir mažosios gegužraibės, melsvieji melitai. Aptinkami ir reti vabzdžiai – juodieji apolonai, rudakiai satyriukai, machaonai, didieji auksinukai, pušyniniai melsviai“, - piliakalnių prieigose gyvuojančią florą ir fauną vardino A.Bagočienė.

Gamtininkai itin vertina prie piliakalnių esančias augalų buveinių apsaugai svarbias teritorijas.

„Ypač yra vertingi griovių ir šlaitų miškų plotai, taip pat skroblų buveinės. Skroblynai yra riboto paplitimo buveinė Lietuvoje. Per mūsų šalį eina paprastojo skroblo šiaurinė arealo riba. Skroblų nėra Rytų, Šiaurės Lietuvoje, tik pajūryje. Skroblai yra reta rūšis, saugoma ir Europos Sąjungos. Skroblų buveinėje nepamatysi mažesnių šalia augančių medžių. Skroblų lapija labai plati, tanki, todėl šalia kiti medžiai vargiai turi galimybę išstypti. Minijos vingiams būdingi ir griovių-šlaitų miškai. Jie taip pat yra reti, nes auga tik stačiuose upių šlaituose, kokių ir turime savo rajone“, - sakė A.Bagočienė.

Iš tiesų, paėjėjus aukštyn palei Mėnulio kalvą ir pasukus kairėn, gal už kilometro nuo Maro kapinių, neišsigandusieji pasiklysti ar įklimpti baloje yra apdovanojami įspūdingu reginiu. Už nugaros palikus piliakalnį, priešais akis atsiveria srauni Minijos kilpa, į savo glėbį priėmusi dvi kone stačias ir po kojomis staiga atsiveriančias atodangas – Dauginčių ir Prystovų. Pastaroji savo stačiais krantais vilioja iš tolumos, o Dauginčių atodanga neria tiesiai į Minijos srovę. Joje veisiasi upėtakiai, šlakiai, lašišos, žiobriai, gyvena ūdros.

„Beveik visa Minija yra paskelbta ichtiologiniu draustiniu. Palei upę gausu silikatinių uolienų atodangų. Jos formavosi slenkant ledynmečiams, todėl suteikia daug informacijos mokslininkams. Kintant upės vagai, atodangų ardymas yra sustojęs, jos apaugusios krūmais ir mišku. Vis dėlto dauguma atodangų, tarp jų ir Dauginčių bei Prystovų, yra išlaikiusios natūralią susiklostymo struktūrą, neapaugusios aukštesniais augalais. Tai yra gerai, nes Minijos upės skardžiuose ir jos pakrančių pievose peri į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos paukščių rūšys – griežlės, tulžiai. Atodangas ypač mėgsta tulžiai – jie smėlyje išsirausia perėjimo vietas, urvelius. Kas dvejus-trejus metus atliekame šių paukščių, taip pat ir griežlių, apskaitą – plaukiame baidarėmis ir skaičiuojame lizdus“, - pasakojo A.Bagočienė.

Minijos upės slėnyje taip pat aptinkamos žaliosios meletos, didžiosios kuolingos, vapsvaėdžiai, didieji dančiasnapiai.

Pasak A.Bagočienės, retos augalijos, gyvūnijos klestėjimui Minijos pakrantėse pasitarnavo retas teritorijos apgyvendinimas.

Nuo Dauginčių atodangos kiek akys užmato galima suskaičiuoti vos kelias sodybas, o ir didžioji dalis jų – negyvenamos.

„Prieš Pirmąjį pasaulinį karą sodybų šiose apylinkėse buvo gerokai daugiau. Dabar gi čia – tikras gamtos prieglobstis. Norėtųsi, kad čia aptinkami gamtos turtai būtų saugomi piliakalniuose, miške, atodangose besilankančių žmonių. Minijos slėnis ties Dyburiais turi parengtą tik dar nepatvirtintą gamtotvarkos planą, kuriame numatomos įvairios tvarkymo ir apsaugos priemonės, tvarkymo darbai. Pagal šį planą, patvirtinus teritorijos tvarkymo programą, 2011-2012 metais jau buvo vykdomi darbai: iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, nušienauta žolinė augalija bei atžalos, siekiant išsaugoti ir atkurti Minijos slėnyje esančių vertingų pievų plotus. Pagal tas pačias tvarkymo programas, siekiant apsaugoti smėlėtas Minijos atodangas ir stačius šlaitus – tulžių veisimosi buveines bei griežlių pamėgtas natūralias pievų buveines nuo pastaraisiais metais vis aktyvėjančio vandens turizmo Minijos upe neigiamo poveikio, šiuo metu projektuojama ir Minijos slėnio informacinė sistema, pėsčiųjų takas Šilpelkės miške, siekiant informuoti bei apsaugoti miškų buveines: skroblynus ir griovų-šlaitų miškus“, - planais dalijosi A.Bagočienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas