Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar reikėjo Kretingai BOLT paspirtukų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Išnykę Lukauskių kaimas ir dvaras

  • Žemė ir ūkis
  • 2023-08-25
Buvusiame Beržtvos miške rasta žiedinė segė, puošta dviejų pasisveikinti susikibusių rankų motyvu. XVI–XVII a.

Dabartinė Budrių kaimo Tvenkinio gatvė turi gilias istorines šaknis. Jos praeitis glaudžiai susijusi su čia buvusiu Lukauskių kaimu, o vėliau – dvaru, kurio sodyba stovėjo Tvenkinio g. 5, tarp gatvės ir Kartenalės I upelio.

Ką liudija žiedinė segė

Vietovė rašytiniuose šaltiniuose vadinama Lukauskiais, rečiau – Lukausku, Lukauskais. Vietiniai žemaičiai ją vadino Lokauskėške (Lukauskiške). Nėra abejonių, kad vietovei vardą davė pirmieji šios žemės naujakuriai Lukauskiai. Lukauskių kaimo ir dvaro žemės plytėjo tarp Budrių, Bumbulių, Žutautų, Baublių, Kalno Grikštų ir Kačaičių kaimų. Nuo Tvenkinio g. ir Kartenalės I upės jos buvo įsiterpusios tarp Kačaičių ir Žutautų kaimų iki pat Alksnos miško, kuriuo abipus Alksnupio ir Kartenalės II, įsiterpdamos iš vienos pusės tarp Kačaičių, o iš kitos pusės – tarp Baublių ir Kalno Grikštų, tęsėsi iki Kartenalės I ir Kartenalės II santakos. Vietovės šiaurinėje dalyje kryžiavosi du seni prekybos keliai: nuo Mišučių dvaro pareinantis Kretinga–Kuliai ir nuo Budrių kaimo pareinantis Kartena–Gargždai.

Kartenalės I pakrantėje rasta kuršiška pasaginė segė daugiakampiais galais, datuojama X–XII a.

Kartenalės I kairėje pakrantėje, netoli buvusio dvaro tvenkinio, rasta kuršiška žalvarinė pasaginė segė daugiakampiais galais liudija, kad žmonių čia gyventa jau IX–XIII a. Tai patvirtinta ir Kartenalės II bei Kartenalės I santakoje esantis kuršių piliakalnis su priešpiliu, kuris tarpukariu pateko į Kačaičių kaimo ribas, o šiuo metu yra Kalno Grikštų kaimui priklausančioje žemėje. Istorikas Tomas Baranauskas ant šio piliakalnio lokalizuoja 1253 m. balandžio 4 d. Kuršo vyskupo Henriko rašte minimą Ducinės (Duzene, Docene) pilį.

Po Melno taikos kuršių žemėse XV a. ėmus kurtis žemaičių žemdirbių kaimams, prie svarbiais prekybos traktais tapusių kelių Kretinga–Kuliai ir Kartena–Gargždai kryžkelės XVII a. atsirado Lukauskių kaimas. Tai, kad jo gyventojai aktyviai dalyvavo prekyboje ir mainuose, liudija šioje vietovėje rasta unikali XVI–XVII a. žiedinė segė, puošta dviejų susikibusių pasisveikinti rankų motyvu. Šio tipo segės atkeliavo Hanzos prekybos keliu iš vokiškųjų žemių. Iki šiol jų rasta tik pajūrio regione – Palangoje, Klaipėdoje. Rygos auksakalių cecho įstatuose šios segės laikomos sužadėtuvių simboliu. Taigi rastoji segė leidžia manyti, kad kažkuris iš Lukauskių gyventojų ją nešiojo norėdamas pabrėžti, kad yra susituokęs – kaip mes šiandien nešiojame vestuvinius žiedus.

Lukauskių dvaras (Gut Lukowskie) Prūsijos karališkosios kartografijos tarnybos parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje. 1916 m.

Tapo privačiu palivarku

Lukauskių kaimo sodybos stovėjo dešiniajame Kartenalės I krante, prie Kretingos–Kulių kelio. Tai buvo nedidelis kaimas, įsikūręs Kartenos dvarui priklausančioje žemėje, pasienyje su Plungės dvaro Žutautų kaimu. XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais jame tebuvo 5 baudžiauninkų sodybos. Žemdirbių šeimų dvasiniu gyvenimu rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapinės bažnyčios kunigai. Nuo XVIII a. vidurio pasimelsti ir krikštyti vaikų gyventojai galėjo vykti į netoliese, Budriuose, pastatytą koplyčią – parapinės bažnyčios filiją.

1845 m. sudarytame Kartenos parapijos tikinčiųjų sąraše nurodoma, kad Lukauskiuose buvo 8 sodybos, kuriose gyveno 60 katalikų – 26 vyrai ir 34 moterys. Gausiausia buvusi Ignoto ir Eleonoros Priskų šeima, kurioje su tėvais augo sūnūs Antanas, Ignotas ir Liudvikas, taip pat glaudėsi 10 įnamių: 6 suaugę ir 4 vaikai. Antroje pagal gausumą Domininko ir Kotrynos Martinkų šeimynoje gyveno 9 asmenys. Po 8 gyventojus turėjo Simono ir Onos Priskų bei Jono ir Magdalenos Vaidaugų šeimos. Antano ir Antaninos Puplesių šeimyną sudarė 6, o Juozapo ir Veronikos Šilų, Povilo ir Pranciškos Šiukštų bei Juozapo ir Marijos Talmontų – po 5 šeimyniškius.

Lukauskių dvaro (vėliau – Žutautų kaimo) vandens malūnas.

Juozo Mickevičiaus nuotr., 1970 m.

Grafams Pliateriams plečiant palivarkinį lažinį ūkininkavimą, apie XIX a. vidurį Lukauskių kaimas buvo panaikintas ir paverstas palivarku – Kartenos dvaro ūkiniu-gamybiniu padaliniu. Jo gyventojai iškeldinti į kitus dvarui priklausančius kaimus, o sodybos nugriautos. Naujojo ūkinio vieneto medinė sodyba iškilo kelio į Kretingą kairėje pusėje, Kartenalės I dešiniajame krante. Aplink sodybą abiejuose upės krantuose plytėjo dirbama palivarko žemė, o į pietvakarius nuo dvarvietės plytėjo palivarko miškai ir ganyklos, kurių link vedė tiesus kelias, Alksnos miške susisiekiantis su iš Kačaičių, Žutautų, Kalno Grikštų ir Baublių pareinančiais keliais. Šiame kelyje per Kartenalę II ties dvarviete buvo pastatytas medinis tiltas.

Kartenalė I nuo palivarko sodybos iki ryčiau esančios santakos su Kartenale buvo užtvenkta, įrengiant čia nemažą ilgą tvenkinį. Per jo užtvanką nuo kryžkelės su Kretingos–Kulių keliu lankstą darė kito svarbaus šio regiono kelio Kartena–Gargždai atkarpa, einanti nuo Lukauskių link Žutautų. Prie užtvankos, Kartenalės II kairiajame krante iškilo medinis vienaukštis su pusrūsiu ir palėpe vandens malūnas. Viename pastato gale per visus tris aukštus buvo išdėstyti malimo įrenginiai, o kitame gale įrengtas malūnininko būstas.

Lukauskių palivarką 1859 m. nupirko bajorė Teklė Višomirska. Taip jis virto nedideliu privačiu dvaru, turėjusiu 655,5 ha žemės, iš kurios 546,25 ha sudarė ariami laukai bei po 54,625 ha ganyklų ir miško. Tarp 1881–1884 m. dvarelis atiteko carinės Rusijos armijos atsargos generolui Edvardui Višomirskiui. Po baudžiavos panaikinimo reformos oficialiai dvarą imta vadinti Lukausko viensėdžiu, kuriame 1901 m. buvo registruoti 8 gyventojai. Jam tebepriklausė kitapus Kartenalės I stovėjęs vandens malūnas, šalia kurio, Pamelnyčia pradėtoje vadinti vietovėje, atsirado pora dvarui pavaldžių valstiečių sodybų.

Lukauskių dvarvietė. Vaizdas parvažiuojant nuo Raguviškių (Kretingos). 2010 m.

Išsilavinęs dvarininkas ir jo keistenybės

Generolas Edvardas Višomirskis 1903 m. prisidėjo prie dabartinės Budrių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios statybos. Po jo mirties, dvarelį paveldėjo sūnus Edvardas Višomirskis. Ilgą laiką dirbęs dvaruose privačiu muzikos, prancūzų ir lenkų kalbų mokytoju, šis neturėjo deramo supratimo apie ūkininkavimą, todėl greitai tapo aplinkinių kaimų gyventojų pajuokos objektu.

Jaunasis Edvardas Višomirskis buvo vienišius, šeimos neturėjo. Ūkyje jam talkino sena šeimininkė Ona, vadinta Vone, kuri rūpinosi namais, karvėmis, avimis, kiaulėmis bei paukščiais. Ūkio darbus vykdė ir arklius prižiūrėjo naujojo pono Antoša vadinamas ūsuotas bernas Antanas. Be žemaičiams įprastų naminių paukščių – vištų, žąsų ir ančių, jaunasis Višomirskis mėgo auginti kalakutus, namines patarškas (pentardas), netgi egzotiškuosius povus. Malūno tvenkinyje jis laikė vėžlius, kuriuos aplinkiniai laikė nelabaisiais ir vadino geležinėmis varlėmis.

Pasakojama, kad, kai šeimininkė ir bernas keldavosi dirbti, ponas eidavo gulti. Atsikėlęs trečią valandą popiet, pirmiausia papusryčiaudavo, o po to, apsivilkęs surdutą, susijuosęs plačiu odiniu diržu ir pasiėmęs 4–5 šunis, traukdavo pasivaikščioti po savo valdą, pakeliui išvaikydamas prie tvenkinio slampinėjančius ir akmenis į vėžlius svaidančius vaikigalius, slapčiom atslinkusius iš apylinkės kaimų. Per savo šunis, kuriuos laikė namuose, ponas turėjo ir nemalonumų. Sykį sėdint svetainėje už stalo su jį vardadienio proga pasveikinti atėjusiu kaimynu, po stalu sutūpę ir vaišių likučių lūkuriuojantys šunys susiriejo dėl kaulų ir gerokai apdraskė svečiui kelnes. Todėl kaimynui išeinant, ponas buvo priverstas jo atsiprašinėti, o šeimininkė Vonė įdavė keletą svarų vilnų sudraskytoms kelnėms sulopyti.

Bajoriškoje aplinkoje užaugęs ir didelę gyvenimo dalį praleidęs mokydamas aukštuomenės ponių vaikus, dvarininkas, kaip jis pats teigė, pasigesdavo padoriai apsirengusių moterų. Todėl jis nusižiūrėjo budriškę merginą, vietinių vadinamą Šiure Mare, kiekvieną pavasarį duodavo jai pinigų ir siųsdavo į Klaipėdą nusipirkti paskutinės mados rūbų. Poniškai apsirėdžiusi Marė šventadieniais privalėjo ateiti į Budrių bažnyčią, atsistoti dešinėje pusėje prie pirmojo pilioriaus ir taip stovėti, kad ponas ją galėtų nuolat matyti.

Notaras Jonas Kentra (sėdi priekyje) su artimaisiais prie klėties. Už jo sėdi duktė Sofija Kentraitė-Mongirdienė su seserėnu Jurgiu Končiumi ant kelių. Kairėje stovi žmona Felicija su dukra Marija Končiene ir žentu prof. Ignu Končiumi. Dešinėje stovi žento brolis Lietuvos ūkio banko Klaipėdos skyriaus direktorius Petras Končius, už kurio – jo brolėnai (iš dešinės) Algirdas, Vytautas ir Liudas.

Igno Končiaus nuotr., 1926 m.

Generolą išgirdo: piliakalnis išsaugotas

Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenviečių surašymą 1923 m. dvare buvo registruotas 1 kiemas su 3 gyventojais. Vykdant Lietuvos žemės reformą, 1925 m. Edvardui Višomirskiui buvo palikta tik apie 80 ha žemės. Tuo metu jo valdą sudarė dvaro sodyba su vaismedžių sodu, gyvenamuoju namu, klėtimi, tvartais, daržine, jauja (kluonu), žemaičių kraštui būdinga koplytėle ir kt. ūkiniais-pagalbiniais statiniais. Tarp sodo ir Kretingos kelio (dab. Tvenkinio g.) 10 ha plote plytėjo ariamas Ožsodnio laukas. Į rytus nuo jaujos buvo apie 2 ha dydžio taip pat ariamas Ožjaujis.

Šalia sodybos 10 ha plote abipus Kartenalės I driekėsi Lonkalės – smėlingos pievos. Į pietus nuo trobesių buvusi apie 5 ha dydžio krūmais apaugusi ganykla, vadinama Aplouku. Atokiau į pietus nuo sodybos ir Kartenalės I ošė apie 10 ha dydžio Beržtvos (Biržtvos) miškelis, o į rytus nuo jo plytėjo kitas, apie 40 ha dydžio, Ganyklalės miškas. Kita, apie 575 ha dydžio, Edvardo Višomirskio valdos žemių dalis valstybės 1925 m. buvo nusavinta ir 1927 m. išdalinta Kačaičių ir Budrių kaimams. Pati dvaro sodyba oficialiai buvo priskirta prie Budrių, o vandens malūnas, kaip ir visa Pamelnyčė, – prie Žutautų kaimo.

Nusavintoje žemėje atsidūrė ir piliakalnis, kuriuo susirūpino kaimynystėje Notiškės palivarke vasarodavęs generolas Petras Šniukšta. Jis pranešė iš Kretingos kilusiam archeologui Karo muziejaus įkūrėjui generolui leitenantui Vladui Nagevičiui, kad piliakalnį ruošiamasi išdalinti Kačaičių mažažemiams, o šie rengiasi jį paversti ariamu lauku. Generolas V. Nagevičius 1927 m. parašė laišką Žemės reformos valdytojui, kurio prašė piliakalnio neišdalinti mažažemiams, o paimti valstybės nuosavybėn ir pavesti jį globoti generolo P. Šniukštos šeimai arba netoliese įsikūrusiam išsilavinusiam ūkininkui Žilinskui. Žemės reformos valdyba atsižvelgė į generolo prašymą ir 1935 m. perdavė piliakalnį saugoti ir prižiūrėti Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos rinktinės Budrių būriui.

Pamelnyčėje stovėjusi žemaitiška troba.

Nuteisė ir velionį

Dvarininkas Edvardas Vyšomirskis 1934 m. mirė ir buvo palaidotas Budrių kapinėse. Jo dvarelį su 79,15 ha žemės nupirko Kretingos apskrities notaras Jonas Kentra (1869–1942). Šis čia ūkininkavo, su žmona bajoraite Felicija Binkevičiūte-Kentriene, dukromis, jų šeimomis ir svečiais leisdavo vasaras, atnaujino koplytėlę, į kurią perkėlė senąją Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Į savo dvarelį J. Kentra apie 1938 m. įsivedė vieną pirmųjų Budrių apylinkėje telefoną.

Atėjus sovietų valdžiai, Kretingos apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 31 d. nutarimu dėl Kartenos valsčiaus Žemės fondo sudarymo, valstybė iš J. Kentros nusavino 49,15 ha žemės, kurią ėmėsi dalinti apylinkės kaimų bežemiams ir mažažemiams. Tėvo dvarelyje prieglobstį 1940 m. pabaigoje rado duktė Sofija su vyru Vytautu Mongirdu, iš kurio bolševikų valdžia atėmė visą daugiau kaip 150 ha ūkį.

Prasidėjus trėmimams, ankstų 1941 m. birželio 14 d. rytą į dvarelį atvykę enkavedistai suėmė ir į Kretingą išvežė Joną Kentrą su dukterimi Sofija ir žentu Vytautu Mongirdu. Sofija Mongirdienė buvo išvežta į Komijos SSR Kortkeroso rajoną, o J. Kentra su žentu pateko į liūdnai pagarsėjusį Krasnojarsko krašto Nižnij Ingašo rajono Rešotų lagerį. Išsekintas nepaliaujamo fizinio darbo ir bado, J. Kentra 1942 m. gruodžio 27 d. mirė Nižniaja Poimos kalinių ligoninėje nuo širdies dekompensacijos. Jo žentas V. Mongirdas savo žmonai Sofijai laiške rašė: „Bočius mirė būdamas beveik be sąmonės, todėl mirties nejautė. Jo daiktus pasiėmė valdžia“. Tačiau ir po mirties enkavedistai nepaliko jo ramybėje: vidaus reikalų liaudies komisariato Ypatingasis pasitarimas 1943 m. sausio 2 d. nuteisė velionį Joną Kentrą 5 metams lagerio.

Po Antrojo pasaulinio karo dvarelio apylinkėje veikė Žemaičių apygardos Kadugio–Buganto kuopos partizanai. 1946 m. birželio 6 d. į rytus nuo dvaro sodybos, šalia tvenkinio į Budrių stribų surengtą pasalą pateko ir buvo sunkiai sužeistas 25-metis Kardo rinktinės štabo narys ir Kadugio kuopos vadas Jonas Žutautas–Ramūnas–Šatkus Rokas, kuris, vengdamas patekti į nelaisvę, nusišovė. Jo atminimą šiandien saugo prie kelio į Mikoliškius pastatytas metalinis kryžius su memorialine akmens plokšte.

Jono Kentros ūkyje stovėjusi koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra.

Juozo Mickevičiaus nuotr., 1966 m.

Dvarui priklausiusiame Alksnos miške prie Kartenalės II partizanai buvo įsirengę žeminę. Ją 1949 m. vasario 11 d. apsupus Valstybės saugumo ministerijos (MGB) vidaus kariuomenės 24-ojo šaulių pulko kareiviams ir Kartenos valsčiaus stribams, slėptuvėje buvę Buganto kuopos būrio vadas Vladas Lukauskas–Prutenis, partizanai Vytautas Lukauskas–Plienas ir Antanas Beinoras–Liūtas susisprogdino. Jiems atminti netoli žūties vietos Budrių (Kačaičių) kaime neseniai buvo pastatytas tipinis atminimo ženklas.

Susiliejo su Budrių kaimu

Pokariu Lukauskių dvarelis su 30 ha žemės buvo nacionalizuotas, pavertas valstybinio ūkio dalimi, o 1949 m. priskirtas prie Budrių kaime įkurto Julijos Žymantienės kolūkio. Į šį kolūkį 1950 m. buvo priverstas įstoti ir vienintelis tuometis Lukauskių viensėdžio gyventojas Juozas Eglinskas, valdęs 5 ha žemės, iš kurios 3,37 ha sudarė ariamos dirvos, 1 ha pievos ir ganyklos, o likusią dalį – nenaudojami plotai (upė, kelias ir pan.).

Vėliau dvarelyje veikė „Aušros“–„Jaunosios gvardijos“–„Žemaitijos“ kolūkio gamybinis padalinys. Sodyboje 1966 m. dar stovėjusi koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra netrukus buvo nugriauta, o, laikui bėgant, to paties likimo susilaukė ir kiti sodybos statiniai. Išliko tik keletas senų medžių, juosiančių dvarvietę. Lukauskių viensėdis sovietmečiu visiškai dingo iš oficialių dokumentų, o vietovė visiškai susiliejo su Budrių kaimu. Kitapus Kartenalės stovėjusiame senajame mediniame vandens malūne 1968 m. dar tebebuvo visi įrenginiai. Tačiau vėliau tvenkinys buvo nuleistas, o malūnas ir už jo stovėjusių pora sodybų nugriauta. Šiandien ši dvaro dalis priklauso Žutautų kaimo Malūno gatvei.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas