|
Jokūbavo ir Stončių dvarininkai Parčevskiai
Kretingos senosiose kapinėse akį traukia priešais žemaičių šventuoju laikomo pranciškono kunigo tėvo Ambraziejaus Pabrėžos kapą kitapus tako stūksantys antkapiniai paminklai. Jie liudija, kad šioje vietoje 1879–1922 m. palaidoti Jokūbavo dvarininkai Parčevskiai. Jokūbavo Parčevskiai buvo lenkų kilmės Lietuvos bajorų giminė, naudojanti Raiščio (Nalęcz) herbą. Giminės šaknys slypi Pomeranijoje, iš kurios dalis jos atstovų XV–XVI a. atsikėlė į Lietuvą, valdė Raudondvario dvarą šalia Nemenčinės ir Židomlės dvarą netoli Gardino. Garsesniais giminės atstovais Lietuvoje tapo Smolensko ir Žemaitijos vyskupas Petras Parčevskis, 1831 m. sukilimo dalyvis Konstantinas Parčevskis, dailininkė Rožė Parčevskytė, Vilniaus universiteto rektorius Alfonsas Juozapas Parčevskis. Iš Vilniaus apylinkių Parčevskiai atsikėlė į Vakarų Žemaitiją, kur valdė Mišučių, Jokūbavo ir Stončių dvarus. Mišučių dvaras Parčevskių giminės nuosavybe tapo apie 1810 m., buvusio Kartenos ir Mišučių dvarų savininko, Jokūbavo bažnyčios, dvaro ir miestelio įkūrėjo kunigaikščio Jokūbo Ignoto Nagurskio anūkei Kotrynai Žukauskaitei (1784–1815) ištekėjus už Ignoto Parčevskio (1770–1821). Salantų klebonas Stanislovas Čerskis 1830 m. išleistame „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ Parčevskius vadina Kartenos bažnyčios koliatoriais, o Mykolas Gadonas 1846 m. publikuotame „Telšių apskrities aprašyme“ Parčevskį vadina Mišučių žemvaldžiu, kuriam priklausė 855 baudžiauninkai. Savo kraitį Kotryna užrašė vieninteliam sūnui Antanui Anuprui Erazmui Parčevskiui (1815–1897), po kurio mirties valda perėjo vyriausiajam sūnui Konstantinui. Konstantinas Parčevskis gimė 1843 m. Raudondvaryje prie Nemenčinės, bajorų Antano Anupro Erazmo ir Teklės Šystauskytės Parčevskių šeimoje. Pakrikštytas buvo dėdės – tėvo brolio, 1831 m. sukilėlių Vilniaus apskrities kariuomenės vado Konstantino Parčevskio (1801–1855) garbei. Studijavo teisės mokslus. Sekdamas dėdės Konstantino pėdomis, 1863 m. prisidėjo prie sukilimo. Dėl to Rusijos imperijos valdžia jį buvo suėmusi ir įkalinusi, tačiau netrukus paleido. Jis vienas pirmųjų iš Raudondvario Parčevskių nutarė įsikurti Vakarų Žemaitijoje esančiose šeimos valdose. Trumpai rezidavo Mišučiuose, tačiau apie 1864 m. šeimos rezidenciją perkėlė į Jokūbavo dvarą, o Mišučius perleido bajorams Mongirdams. Jokūbavo dvaras su miesteliu ir bažnyčia atsirado apie 1777 m. panaikinto Babrūnių kaimo žemėje, prie svarbių to meto prekybos kelių Kretinga–Gargždai ir Klaipėda–Kartena kryžkelės. Dvarą įsigijus Parčevskiams, Jokūbavas jau buvo praradęs turėtą prekybinę reikšmę, o turgaus aikštė tapo dvaro sodybos sudėtine dalimi. Šalia dvaro stovėjo ir miestelyje gyvenusių judėjų sinagoga. Ėmęs šeimininkauti Jokūbave, Kretingos parapijos klebono ir bernardinų vienuolyno gvardijono tėvo Felikso Rimkevičiaus prašymu Konstantinas Parčevskis 1864 m. pastatė naują bažnyčią, kuri buvo konsekruota Švč. Mergelės Marijos titulu. Po 1861 m. sukilimo rusų valdžia draudė statyti naujas katalikų bažnyčias. Pasakojama, kad sužinojęs apie draudimo pažeidimą, Kauno gubernatorius į Kretingą pasiuntė rusų valdžios atstovą išsiaiškinti aplinkybes ir nubausti pažeidėjus. Tačiau tėvas Feliksas Rimkevičius ir Konstantinas Parčevskis tiek privaišino šį valdininką, kad jiems pavyko jį įtikinti, jog bažnyčia buvusi tik remontuota, o ne naujai pastatyta. Todėl griežtų baudų tiek klebonui, tiek dvarininkui išvengti pavyko.
Konstantinas Parčevskis garsėjo kaip teisingas, visų gerbiamas žmogus, darbštus ir racionalus ūkininkas, diegiantis savo valdose intensyvų ūkininkavimą, pažangias naujoves, didelį dėmesį skiriantis pagalbinėms ūkio šakoms. Kauno gubernijos statistikos komiteto sekretorius Konstantinas Gukovskis knygoje apie Telšių apskritį 1890 m. pristatė Jokūbavą kaip vieną pažangiausių ir pavyzdingiausių ūkių. Jis rašė: „Jokūbavo dvaro savininkas – racionalaus ūkininkavimo pavyzdys. Tai retas atvejis, kai protingai suderinama žemės ūkio teorija su praktika. Esant pačioms nedėkingiausioms dirvos ir klimato sąlygoms, p. Parčevskis sugebėjo sutvarkyti ūkį taip, kad iš jo gauna užtikrintas ir pastovias, nors ir ne didžiules, pajamas. Jis išsinuomojo gretimo Gargždų dvaro žemes, kurių savininkai turėjo daug nuostolių, ir vėliau nesigailėjo, kadangi netrukus gavo nemažai pelno. Kai Prūsija pakėlė muito mokestį įvežamiems kviečiams ir rugiams, kaimynystėje gyvenantys dvarininkai nežinojo ką daryti, tačiau ir toliau augino juos, tikėdamiesi, kad kaip nors paklausa atsiras. Pas p. Parčevskį tiksliai apskaičiuota, kiek pieno duoda kiekviena karvė, sudaryta detali karvių ir arklių genealogija, paskaičiuotas pagalbinių žemės ūkio šakų, kurioms jis teikė didelės reikšmės, pajamingumas. Jo gyvuliai ir paukščiai (nepaprasto didumo vištos, kalakutės, antys) žinomi jau visoje Lietuvoje ir naudojami veislei pagerinti net už apskrities ir gubernijos ribų.“ Jokūbavo dvare dominavo grūdininkystė, o pagalbinės žemės ūkio šakos buvo pieninė gyvulininkystė, arklininkystė ir kiaulininkystė. Sėjomaina buvo daugialaukė. Galvijai – daugiausia olandų veislės. Dvare veikė žirgynas, kuriame buvo auginami daugiausia trakėnų veislės žirgai. Konstantinas Parčevskis labai domėjosi nauja žirgų veisle, išvesta sukryžminus ištverminguosius žemaitukus su eikliaisiais trakėnais. Skirtingai nuo daugelio kitų dvarininkų, kreditų iš bankų Konstantinui Parčevskiui nereikėjo. Maža to, jis turėjo įsigijęs keliasdešimt Vilniaus žemės banko akcijų. 1892 m. Jokūbavo dvaro naudmenos apėmė 1 tūkst. 289 dešimtines (1 tūkst. 408,23 ha) žemės, kuri buvo suskaidyta į 3 dalis. Pirmajai daliai priklausė Jokūbavo palivarkas (510 dešimtinių žemės), Kajetoniškių palivarkas su pasienio užkarda, vadinama Skruzdėlyne, Stončių palivarkas, Jokūbavo miestelis (59 dešimtinės); antrajai daliai – Žalgirio miškas su ganyklomis ir krūmais (224 dešimtinės), Laumalių pasienio užkarda, dalis ganyklų prie Būdviečių kaimo, dalis miško pievų, vadinamų Kūlupe, prie Mišučių kaimo; trečiajai daliai – žemės sklypai Raguviškių, Laumalių, Būdviečių kaimuose, Raguviškių pasienio užkarda ir Petrikaičių pasienio užkarda su Lentinės vienkiemiu. 1900 m. buvo sudarytas naujas Jokūbavo dvaro naudmenų planas. Pagal jį dvaro žemės šiaurėje ribojosi su Laumalių ir Mišučių kaimais, vakaruose – su Petrikaičių ir Būdviečių kaimais bei grafo Aleksandro Tiškevičiaus Kretingos dvaro žemėmis, rytuose – su Raguviškių kaimu ir grafo Aleksandro Tiškevičiaus Kumponų ir Šašaičių palivarkų žemėmis, pietuose – su barono Renė Gargždų dvaro žemėmis bei Vokietija.
Jokūbavo dvaro rūmai. Pagrindinio fasado vaizdas iš vakarų pusės. Než. fotografas. XX a. pr. Kretingos muziejusskis). Konstantinas Parčevskis vedė du kartus. Pirmąkart Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje 1866 m. rugsėjo 25 d. susituokė su vilniete bajoraite Kazimiera Dzvonkauskaite (1845–1879). Su ja 1871 m. gegužės 17 d. susilaukė sūnaus Vincento, 1875 m. liepos 6 d. – Karolio, o 1879 m. balandžio 9 d. – Kazimierą. Pagimdžiusi trečiąjį sūnų ji mirė ir buvo palaidota garbingoje Kretingos senųjų parapinių kapinių vietoje – prie pagrindinio tako. Praėjus kiek laiko, antrą sykį našlys vedė bajoraitę Stefaniją Teklę Misevičiūtę (1842–1904), pakeitusią berniukams motiną. Dvarininkas Konstantinas Parčevskis mirė 1902 m. kovo 26 d. Jokūbave ir buvo palaidotas greta pirmosios žmonos Kazimieros Kretingos senosiose parapinėse kapinėse. Šalia jų po poros metų atgulė ir antroji žmona Stefanija Teklė. Jo valdas paveldėjo vyresnieji sūnūs Vincentas ir Karolis, o jauniausias sūnus Kazimieras savo dalį sutiko atsiimti pinigais. Dvaro sodybą paveldėtojai 1903 m. apdraudė Kauno savitarpio draudimo bendrovėje. Pastatai joje buvę tvarkingi, nemažai mūrinių, o mediniai pakelti ant aukštų mūrinių pamatų. Sodyboje buvo nemažas vaismedžių sodas, kuriame augo apie 600 obelų. 1905 m. paveldėtas valdas abu broliai pasidalino: didesnioji dvaro dalis (per 863 dešimtines, t. y. apie 943 ha) su Jokūbavo miesteliu liko Vincentui, o mažesnioji dalis (425 dešimtinės, t. y. apie 464 ha), kurią sudarė Stončių palivarkas, Žalgirio miškas, Laumalių pasienio užkarda, naujasis Laumalių palivarkas, smulkūs žemės sklypai Laumalių ir Būdviečių kaimuose, atiteko dr. Karoliui Parčevskiui. Jauniausias Konstantino ir Kazimieros Parčevskių sūnus, jį gimdant mirusios motino vardu pakrikštytas Kazimieras Parčevskis gimė 1879 m. balandžio 9 d. Jokūbavo dvare. Baigęs mokslus Sankt Peteburge, tapo Rusijos imperijos kariuomenės karininku. Pasirinkęs karininko karjerą, po tėvo mirties žemės valdų atsisakė, o savo dalį atsiėmė pinigais (50 tūkst. rublių). Vedė bajoraitę Vandą Geištoriūtę. Po Pirmojo pasaulinio karo gyveno Lenkijoje, kurioje 1938 m. mirė. Antrasis Konstantino ir Kazimiero sūnus Karolis Parčevskis gimė 1875 m. liepos 6 d. Jokūbavo dvare. Mokėsi Šiaulių ir Sankt Peterburgo gimnazijose, 1895–1901 m. studijavo Sankt Peterburgo Karo medicinos akademijoje. Baigęs studijas, liko dirbti akademijoje vidaus ligų klinikos ordinaru, apsigynė medicinos mokslų daktaro laipsnį. 1904 m. buvo mobilizuotas gydytoju į Rusijos imperijos kariuomenę ir dalyvavo kare su Japonija. Gyvendamas Sankt Peterburge, susipažino su Elena Jasevičiūte, gimusią 1877 m. Samaroje, tremtinių, 1863 m. sukilimo dalyvių inžinieriaus Karolio Jasevičiaus ir Kotrynos Misevičiūtės šeimoje. Nuo 1880 m. ji su tėvais gyveno Sankt Peterburge, kuriame baigė gimnaziją ir prancūzų kalbos studijas mokytojų seminarijoje. Jos sesuo Marija Albina Jasevičiūtė ištekėjo už Karolio Parčevskio brolio Vincento Parčevskio. Sukūrę šeimą ir susilaukę pirmagimės dukters, sutuoktiniai parvyko į Lietuvą, paveldėtame Stončių palivarke 1902 m. įkūrė dvaro sodybą, kurioje pastatė gyvenamuosius ir ūkinius-gamybinius pastatus, o 1906 m. pasodino parką. Dvaro rūmai buvo mediniai, dviejų aukštų, suręsti iš 1 tūkstančio ąžuolinių rąstų, naudojant tik ąžuolines vinis. Tėviškėje vertėsi privačia gydytojo praktika, 1908 m. buvo išrinktas į Kretingos parapijos katalikų bažnyčios rekonstrukcijos komitetą. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, dvaro savininkas vėl buvo mobilizuotas, tarnavo karo gydytoju Izmailovo leibgvardijos pulke, o vėliau buvo karo belaisvių keitimosi komisijos narys. Šeima karo pradžioje taip pat išvyko iš Stončių – evakavosi į Rusijos gilumą. 1918 m. su šeima grįžo į Lietuvą, į atgautą Stončių dvarą. Jame įrengė lazaretą, kuriame priimdavo ir gydė Jokūbavo apylinkių ir iš kitur atvykusius ligonius. 1920, 1927–1930 m. dirbo konsultantu karo ligoninėje Kaune, o 1933–1939 m. buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės Klaipėdoje gydytoju terapeutu ir vidaus ligų skyriaus vedėjas. Be to, dirbo pedagoginį darbą: dėstė Aukštuosiuose medicinos kursuose Kaune, buvo kviečiamas dirbti Vytauto Didžiojo universitete, žurnale „Medicina“ paskelbė mokslinių straipsnių.
1941 m. birželio 16 d. su žmona Elena buvo suimtas. Išvežtas į Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte, o žmona ištremta į Kortkeroso miškų ūkį Komijos ASSR. Ypatingojo pasitarimo prie Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų liaudies komisariato 1943 m. sausio 30 d. nuteistas 5 metams tremties, kurią atlikti 1944 m. spalio 5 d. perkeltas į Bijską Altajaus krašte. 1944 m. pabaigoje repatrijavo į Lenkiją, kurioje 1957 m. gruodžio 8 d. mirė ir buvo palaidotas Povonzkų kapinėse Varšuvoje. O jo žmona Elena mirė 1941 m. rugsėjo 6 d. Kortkerose. Ji su savimi buvo išvežusi šeimos albumą, kurį kiti lietuvių tremtiniai parvežė į Lietuvą ir Atgimimo laikais perdavė Kretingos muziejui. Stončiuose 1902 m. kovo 11 d. gimusi Karolio ir Elenos Parčevskių vienturtė dukra Irena (1902–1981) ištekėjo už karininko, Lietuvos diplomato, karo atašė Karaliaučiuje ir Berlyne Leopoldo Dymšos (1893–1959). Ji su vyru ir taip pat vienturte dukra Marijona, gimusia 1929 m., gyveno Kaune, dažnai lankėsi Stončiuose. Elena Dimšienė taip pat buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašą, tačiau tremties išvengė. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mirė 1981 m. balandžio 4 d., palaidota Stamforde Konektikuto valstijoje. Vyriausiasis Konstantino ir Kazimieros sūnus Vincentas Parčevskis gimė 1871 m. gegužės 17 d. Jokūbavo dvare. Kaip ir daugelis didikų vaikų, specialybės žinių siekė Sankt Peterburge. Ten susipažino su būsimąja žmona Marija Albina Jasevičiūte (1868–1944), gimusia Varšuvoje. Su ja susituokė apie 1890 m. Grįžę į Jokūbavą, sutuoktiniai 1896 m. gruodžio 6 d. susilaukė vienturtės dukters Felicijos, gimusios iš Gargždų dvaro valdų savininkų išsinuomotame Lapių dvare. Paveldėjęs Jokūbavo dvarą, tęsė tėvo įdiegtas ūkininkavimo tradicijas, už pažangų ūkininkavimą ne kartą buvo giriamas lietuviškoje spaudoje. „Vienybėje“ 1912 m. apie Jokūbavą buvo rašoma (rašyba netaisyta): „Čia gyvena dvarponis Parčewskis, kuris nuomoja aplinkinius dvarus Gargžduose ir Lapuose. Jau jo tėvas buvęs plačiai pagarsėjęs pažangiu ūkininkavimu, o ypač gerų gyvulių auginimu. Sunus seka tėvą. Javai jo visuomet iš dirvų virsta; gyvuliai gražųs. Artimieji čia gauna pirkti gerų veršių veislei.“ Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Parčevskių šeima pasitraukė į Rusijos imperijos gilumą. Dvarą 1915–1918 m. administravo okupacinė vokiečių valdžia. Po karo grįžę Parčevskiai rado savo dvarą okupantų nuniokotą: dirvos nualintos, pastatai neremontuoti, vaismedžių sodas išretintas. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, iš Vincento Parčevskio Jokūbavo dvaro valstybė nusavino visą Jokūbavo mišką (apie 460 ha) ir paliko tik 150 ha dirbamos žemės (iki reformos jam priklausė 1 tūkst. 54 ha dirbamos žemės, miškų ir pievų: iš jų Jokūbavo dvaras – 254 ha, Kajetoniškių palivarkas – 220 ha, Šašaičių ganyklos – 120 ha, Jokūbavo miškas – 460 ha). Dalis nusavintos žemės buvo priskirta kaimynystėje esančiam Petrikaičių kaimui, o kita išdalinta Nepriklausomybės karų dalyviams, Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams, kumečiams ir bežemiams.
1922 m. birželio 3 d. Vincentas Parčevskis mirė. Artimieji jį palaidojo Kretingos senosiose parapijos kapinėse, greta motinos, tėvo ir pamotės. Jokūbavo dvarą valdė žmona Marija Albina ir duktė Felicija su vyru Bronislovu Grambčevskiu. Jiedu, be Varšuvoje 1920 m. gimusio sūnaus Mečislovo, Jokūbave susilaukė sūnų Vincento ir Stanislovo, o 1924 m. Varšuvoje – dukters Onos Ievos. 1925 m. dvare stovėjo mediniai rūmai, 6 pagalbiniai gyvenamieji namai (kumetynai), 6 tvartai, daržinė, kalvė, arklidės, 2 stoginės, sandėlis, lentpjūvė, 2 paukštininkai, ledaunė, 2 akmenų mūro tvartai, veikė pradinė mokykla. 1926 m. dvarą už 120 tūkst. litų šeima pardavė buvusiam Lietuvos Respublikos prezidentui, Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikėjui, agronomui Aleksandrui Stulginskiui, o pati išvyko gyventi į Lenkiją, į Grambčevskių valdas. Tas šimtmetis, kurį Parčevskiai pragyveno Kretingos krašte, neprabėgo be pėdsakų. Jie rūpinosi Mišučių ir Jokūbavo dvarais, Jokūbavo miestelio raida, perstatė bažnyčią, išgarsino Jokūbavą kaip vieną pažangiausių Vakarų Žemaitijos žemdirbystės centrų, netoli Minijos įkūrė Stončių palivarką, gydė Jokūbavo apylinkių žmones. Deja, karai, okupacijos ir netektys privertė bajorus Parčevskius palikti Jokūbavo dvarą. Šiandien juos dar mena apleista Parčevskių šeimos kapavietė Kretingos senosiose kapinėse, Jokūbavo ir Mišučių dvarvietės. Jų statyta Jokūbavo bažnyčia sudegė karo metais, o Stončių dvaro sodyba sunaikinta sovietmečiu. Ją primena pakelėje Marijonos Dymšaitės-Ogden rūpesčiu apie 2000 m. pastatytas monumentalus kryžius (autorius – tautodailininkas Raimundas Puškorius).
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|