|
Į tėvo gimtinę – iš tolimosios Australijos
Didžiąją dalį savo atostogų Teo Kacevas (Katzefft) iš tolimosios Australijos su savo šeima – žmona Sju, dukra Šana ir sūnumi Džeriu – paskyrė pažinčiai su protėvių žeme Lietuva. Tėviškės šauksmas bei giminės šaknų paieškos praėjusį savaitgalį juos atvedė ir į T. Kacevo tėvo bei senelio gimtinę – Salantus. Salantus paliko prieš 90 metų „Į Žemaitiją atvykome tam, kad aplankytume vietas, kuriomis vaikščiojo mano tėvas, Salantų žydas Šmuelis Kacevas bei senelis Chaimas Leiba Kacevas. Kuo vertėsi senelis, nežinau. Man tik žinoma, kad jis po I pasaulinio karo kartu su senele Toiba Chana, kuri buvo kilusi iš Rietavo, bei seserimi Rachele išvyko gyventi į Pietų Afrikos Respubliką. Vėliau pas savo namiškius išvyko ir tėvas, kuris 1910 metais buvo gimęs Salantuose, čia mokėsi ješivoje. Į Pietų Afriką jis išvyko apie 1928-uosius metus. Ten praleido visą gyvenimą, ten tėvai ir palaidoti“, – pasakojo 67-erių Teo Kacevas, pagal specialybę gydytojas ginekologas. Svečias trumpai papasakojo ir apie save: jis gimęs ir augęs Pietų Afrikoje, medicinos mokslus baigė Keiptauno universitete. Jis didžiuojasi, kad studijuojant jam dėstė ir profesorius Kristianas Bernardas – gydytojas chirurgas, pirmasis pasaulyje persodinęs žmogaus širdį. Teo žmona Sju yra pradinių klasių pedagogė. Kacevų šeima jau daugel metų gyvena Australijoje, į Lietuvą sakė atvykę pirmąkart, tikėdamiesi aplankyti kuo daugiau vietų, susijusių su jų šeimos bei tautiečių gyvenimu. Apsistoję Kaune, aplankė didžiąją choralinę sinagogą, Vilniuje klausėsi rabino Šalomo Ber Krinskio maldų, Rietave pabuvojo žydų ritualiniame centre, o Šateikiuose aplankė vietą, kur II pasaulinio karo metu buvo sušaudyta per 100 žydų tautybės moterų iš Salantų. Pažintis – nuo istorinės sinagogos Salantuose, lydimi seniūnijos darbuotojos Daivos Mickienės, Salantų miesto kultūros centro direktorės Stasės Preibienės bei renginių organizatoriaus Irmanto Norkaus, Australijos žydų šeima pirmiausiai aplankė buvusią mikvos – žydų ritualinės pirties – vietą už kultūros centro, po to aprodė ir dabartinius kultūros namus – buvusią Salantų žydų sinagogą. I. Norkus svečiams papasakojo, kad sinagoga Salantuose buvusi jau XVI amžiuje ir veikė iki XX a., nesyk gaisrų buvo nuniokota ir vėl atstatyta. Dabartinį pastatą itin sunaikino 1926 m. kilęs gaisras, tačiau žydai rinkę aukas ir po kelių mėnesių imtasi sinagogą atstatyti. Sovietai sinagogą iš pradžių buvo pavertę arklidėmis, vėliau pastatą perprojektavo – iš senųjų laikų išlikę tik puošybiniai sienų elementai dabartinėje žiūrovų salėje, šioje patalpoje melsdavosi vyrai. Aplink salę buvę balkonai neišliko, – moterys rinkdavosi melstis antrame aukšte. Toros ritiniai buvo laikomi apačioje, rytinėje salės sienoje, kur dabar – šoninės durys. Prie šios sienos, kur salantiškių iniciatyva 2015 metais buvo pritvirtinta atminimo lenta, iškalta iš juodo Karelijos akmens, svečiai įsiamžino atminčiai, ir, apdovanoti suvenyrais su Salantų miesto simboliu – gaidžiu, pasuko į senąsias Salantų žydų kapines bei masinių žudynių vietą Žvainiuose. Protėvių žemė – labai graži Kelionėje po Salantų kraštą T. Kacevo šeimą lydėjo Lietuvos žydas gidas ir kraštotyrininkas Chaimas Bargmanas, išvien su Aleksandru Vitkumi 2016 m. sudaręs ir išleidęs enciklopedinį žinyną „Holokaustas Žemaitijoje“. Šiame žinyne, pasiremiant dar gyvais įvykių liudytojais, smulkiai aprašytos žydų žudynės Žemaitijoje, apžvelgti paminklai, pastatyti aukoms atminti. Autoriai taip pat kruopščiai rinko medžiagą ir iš Izraelyje gyvenančių žydų, kurie tiesiogiai patyrė holokausto siaubą. Teo Kacevas bei jo šeima sakė, kad jų kelionės Lietuvoje, kurioje lankėsi pirmąkart, tikslas – pažintinis, jie nesiekia politikuoti. Lietuva, mūsų protėvių žemė – labai graži, miela šalis, žmonės čia – labai svetingi ir mandagūs“, – savo pastebėjimais pasidalijo T. Kacevas. S. Preibienė pastebėjo, jog protėvių gimtinės šauksmas Salantų krašto ainiams žydams yra labai stiprus: „Kas vasarą atvyksta po kelias šeimas iš įvairių pasaulio vietų. Jie domisi, kur gyveno jų tėvai ir seneliai, kokie pastatai stovėjo, aplanko senuosius kapus Žvainiuose.“
|