|
Prie Kartenos piliakalnio atgijo žila praeitis
Salantų regioninio parko direkcija kartu su jaunimo nevyriausybine organizacija „Ceklio kuršiai“ prie Kartenos piliakalnio šeštadienį surengė atkuriamosios istorijos, senųjų amatų ir muzikos šventę „Kuršių genties vartus pravėrus“. Į ją suplūdo minios žmonių ne tik iš Kretingos rajono, bet ir iš Vilniaus, Kauno, Kelmės, Šiaulių bei kitų Lietuvos kampelių. Į renginį įsiliejo šimtinis būrys žygeivių, aplankiusių 7 rajone esančius piliakalnius ir iki pavakarės sukorusių apie 25 kilometrus. Žygeivius pasitiko istorikas „Žygį pradėjome nuo Imbarės piliakalnio, o ieškodami Sauserių, ir pasiklydome. Jau buvome išsigandę, kad šio piliakalnio galim nerasti“, – juokėsi salantiškis „Ceklio kuršių“ vadovas Aurimas Rapalis. Anot jo, žygeivystė tuo ir įdomi, kad vis kas nors nutinka, ko iš anksto negali prognozuoti. Šiuokart nuogąstauta buvo be reikalo: aplankyti visi 7 planuoti Kretingos rajono piliakalniai, o prie Gintarų piliakalnio, arba taip vadinamame Vyšnių kalne, žygeivius pasitiko ir daug apie kuršių genties laikus bei apie Kretingos krašto pilkapius papasakojo Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas. Bet dar daugiau įdomybių vakarop laukė pačioje Kartenos piliakalnio papėdėje. Klaipėdos kuršių rekonstruktorių klubas „Pilsots“ čia demonstravo senovinius kuršių drabužius, papuošalus bei ginklus, vyko parodomosios kuršių ir vikingų kovos.
Ne žemaičiai, o kuršiai Apie 10 metų besidomintis, prieš 4 metus oficialų kuršių genties istorijos, rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubą „Pilsots“ įkūręs klaipėdietis kariškis Benas Šimkus apgailestavo, kad kuršių vardas ir pati kuršių gentis Lietuvoje pamiršta, tose vietovėse gyvenantys žmonės be reikalo vadinasi žemaičiais. Esą taip yra dėl to, kad nebevartojamas buvęs Kuršžemės pavadinimas, tik Latvijoje yra išlikusi Kurzemė. O Lietuvos suskirstymas į etnografinius regionus – Žemaitiją, Aukštaitiją, Suvalkiją bei Dzūkiją kartais priveda ir prie kazusų. „Gyvena žmogus kur nors Šiauliuose, ir pats turi aiškintis, kas jis – ar žemaitis, ar kas kitas, o iš tikrųjų juk turėtų būti žiemgalis. Arba nuo Kaltinėnų kilęs pilietis taip pat vadinamas žemaičiu, nors jo šneka – kitokia“, – kalbėjo klubo įkūrėjas. Jo įsitikinimu, dounininkų tarmė idealiai sutampa su kuršių gyventomis teritorijomis. Sprendžiant pagal archeologinius radinius, kuršiai buvę bene turtingiausia gentis to meto Lietuvoje ir visuose Baltijos kraštuose. B. Šimkaus žodžiais, gali susidaryti įspūdis, kad čia kadaise gyveno vien oligarchų bendruomenė. Apie VI a. susiformavusi kuršių gentis įsikūrė labai dėkingoje vietoje – pajūryje. „Tuomet tai buvo tas pats, kaip, pavyzdžiui, kontroliuoti privačią autostradą. Prekybos keliai per jūrą ėjo į Nemuną, Dauguvą – visiems reikėjo pasiekti Rusiją, Konstantinopolį“, – pasakojo pagal kadaise apie Klaipėdą, Palangą, Mėguvą buvusią kuršių teritoriją „Pilsots“ pavadinto rekonstruktorių klubo įkūrėjas. Anot jo, kontroliuojant prekybos kelius, buvo galima imti įvairius mokesčius, tą kuršiai sėkmingai ir darė. Be to, kuršiai vikingai veržėsi ypač į Daniją bei Švediją norėdami ir plėšti, ir prekiauti.
Iškalbingi kostiumai ir papuošalai B. Šimkus pristatė rekonstruotus kuršių vyro ir moters kostiumus. Atkurti buvę labai sunku, nes kapinynuose aptinkami tik išlikę menki tekstilės gabalėliai. Prireikė daug skaityti, gilintis į vikingų sagas, kronikas bei pastebėjimus metraščiuose, daug bendrauta su archeologais ir istorikais. Kostiumai atkurti naudojantis Norvegijos pavyzdžiu, nes norvegiškų radinių aptikta daugiausia. Į akis krenta graži mėlyna drabužių spalva. Anot B. Šimkaus, apie 90 proc. tekstilės radinių naudota blukimui mažai pasiduodanti skirtingo intensyvumo indigo dažomoji medžiaga. O dažant taninais buvo išgaunama ruda spalva. Iš tokių audinių dažnai būdavo siuvamos kelnės. Rekonstruoti kostiumai – iš natūralios lietuviškų šiurkščiavilnių avių vilnos. Vyrišką sermėgą puošia segės, juosia odinis diržas su kutais ir prisegtas kirvelis. Anot B. Šimkaus, kutai ir kirvukas taip pat – iškalbingi, greičiausiai tai – turtingumo ženklas. Įdomūs ir gausūs moteriški papuošalai – segės, apyrankės, vėriniai.
„Į anapusinį pasaulį mylimos moterys išleistos ištaigingai – ant vienos jų – du, ant kitos – pusantro kilogramo metalo“, – sakė B. Šimkus. Tai parodė radiniai iš Laivių kapinyno, esančio prie Salantų, bei Palangoje aptiktų kapų. Atkurtus papuošalus pristatė muziko profesiją turintis, tačiau senovine kuršių juvelyrika besidomintis, šiuo metu Vilniuje gyvenantis palangiškis Paulius Rukas. Kalviai kalė, audėjai audė Piliakalnio papėdėje senuosius kuršių amatus demonstravo puodžiai, audėjai, kalviai. „Pučiu dumples. Mano darbas bus tik nukalti geležtes, o peilius padarys Vykintas“, – paaiškino vilnietis kalvis Kazimieras Sadauskas. Tautos paveldo produkto gamintojo sertifikatą turinčio meistro Vykinto Motuzos iš Anykščių žodžiais, peilis nuo seno buvo nacionalinio identiteto simbolis. „Noriu parodyti, kokie peiliai buvo naudojami nuo seniausių geležies amžiaus laikų. Beje, tokie sodybose praverčia ir šiandien“, – sakė jis. O salantiškė klubo „Pilsots“ narė Ingrida Šilgalytė audė medžiagą, iš kurios bus galima pasisiūti, ką tik nori. „Va, mano pačios sijonas iš tokios pasiūtas“, – smalsuoliams pademonstravo ji. Vakarėjant populiarioji grupė „Skylė“ ir dainininkė Aistė Smilgevičiūtė pristatė muzikinę-mitologinę dramą „Dūšelės“, paslapties inscenizacijai suteikė tamsoje uždegti įspūdingi laužai bei žvakės. Linksmino žemaičių folkloro grupė „Ontrep“ , „Kuršių ainiai“ bei Klaipėdos tradicinių šokių klubas.
|