|
|
|
Vienišos senolės verčiasi natūriniu ūkiu
„Ką tik bulves nusikasėme – galėjote gi pranešti, kad atvažiuosite: būtume nusiprausę, pasipuošę. Užkandos būtume pagaminę ir vynelio atsigėrę“, - pasitikdama atokioje, senais medžiais nuo kelio Erlėnai-Juodupėnai atskirtoje, sodyboje žvaliai kalbėjo 95-erių Veronika Anužienė. Senolė gyvena dviese su 70-mete dukra Aniceta Anužyte. Laikas tarsi nukėlė moteris į prieškarį: jos plėtoja natūrinį ūkį – pačios užsiaugina visko, ko reikia maistui.
Lauko virtuvėje basa į šlepetes įsispyrusi senolė laužė žabus, kišo juos į krosnį ir maišė puode kunkuliuojančius grybus. „Duktė prigrybavo, - prasitarė. – Aš bulviakasio talkininkams tik pietus išviriau, šiemet pati į laukus nebeišėjau“. Oriai po jų kiemą vaikštinėdamas burbuliavo kalakutas su šeimyna, žemę kapstė būrys vištų, skalambijo šuo. Senolės duktė Aniceta skubiai apėjo avilius – sodyboje gyvena keturios šeimos. „Dar karvę, telyčią ir veršiuką laikome. Jau norėjau atsisakyti gyvulių, bet mamalė su lazda trinkt į žemę – laikysime gyvulius, šienausime ir šersime, - juokėsi Aniceta, o nustebusius žvilgsnius atrėmė. – Kaip neklausysi, argi jūs savo mamos neklausote?“ „Jei kaime gyveni, kaip galima išsiversti be gyvulio?“ - stebėjosi šimtmetį bebaigianti, bet labai guvi ir linksma Veronika. Ji sakė valganti viską: medų, grybus, sviestą, sūrį, tik mėsos apmažino. Labai mėgstanti gerti šiltą pieną. Laukuose jos pačios užsiaugina daržovių, kaip sakė, be jokio chemikalo. O kas lieka, Aniceta dar ir į turgų nuveža.
Moterys prieš dvejus metus savo sodyboje išsikasė 5 metrų gylio tvenkinį ir įveisė jame žuvų – karosų ir lynų. „Kainavo 2 tūkstančius litų. Kiti laiko pinigus kojinėj, o mums gražu – bus žuvies, ir vandens išsimaudyti, išsiskalbti užtenka“, - džiūgavo senolė. Motina ir duktė vienkiemyje gyvena vienos, jų sodyba – tvarkinga, namas šviežiai nudažytas. „Žemę paveldėjau iš savo senelių, namą pasistatėme su vyru Povilu. Jau 25 metus esu našlė. Dabar su Aniceta belikome dviese. Turėjau sūnų, irgi Povilą: baigė aukštąjį mokslą, buvo sportininkas, o mirė nuo širdies smūgio. Visokių skausmų per gyvenimą esu patyrusi: skaudžiausia, kai sūnų laidojau. Dar bitės buvo sukapojusios, ligoninėj mane vos beatgaivino“, - kalbėjo Veronika. Po sodybą senolė vaikšto pasiramsčiuodama dviem lazdomis - taip tvirčiau jaučiasi. „Į širdį turiu įdėtą „variklį“ – daktarai labai pataikė. Kasmet turiu pasitikrinti, ar jis gerai veikia, - Veronika vaizdžiai pasakojo apie širdies stimuliatorių. - Ir taip jau antrą amžių gyvenu: pažiūrėkit, kiek žmonių krinta vos 60-70 tesulaukę. Jei dievulis davė tokį ilgą gyvenimą, reikia džiaugtis. Malonumas to gyvenimo: tik obelys pradeda žydėti, žiūri akys ir širdis – atsižiūrėti negali“. Ji sakė skaitanti ir rašanti be akinių, gavusi pensiją mėgstanti nusipirkti įvairių laikraščių ir žurnalų. „Įdomu sužinoti, kaip gyvena kiti žmonės“, - tikino Veronika. „Mama daugiau sveikatos turi ir už mane“, - tikino siuvėja Salantuose ligi pensijos dirbusi Aniceta. Ji keliasi 4 val. ryto, kitaip nesuspėtų ūkio darbų nudirbti. Moteris aplanko giminaičiai, atvažiuoja jų net iš Vilniaus. Bet pagalbos – jokios. „Nagai lakuoti, nežino, nė nuo ko pradėti“, - atviravo Aniceta. Gyventi vienkiemyje, jos sakė, nesibaiminančios - taip įpratusios nuo seno. Prireikus pagalbos, kviečiasi kaimynų Karazinų šeimą arba bendruomenės pirmininką Vytautą Vaičiulį. „Dabar turime „mobiliaką“, - jei bėda, tuoj skambinu Vytautui“, - energingai kalbėjo senolė.
|
|
