Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

„Laisvės” fabrikas – nutrūkusi siūlo gija

  • Diana JOMANTAITĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2010-10-22

Jau daugelį metų vilnonių audinių fabrike “Laisvė” neberūksta kaminai. Pro išdužusius langus negirdėti staklių gaudesio, o kieme nelaukia sunkvežimiai, į kuriuos krovėjai tuoj, tuoj sukraus ritinius puikiausios medžiagos. Tačiau ne vienas kretingiškis šį fabriką prisimena lyg nuolat dūzgiantį bičių avilį, kuriame darbas sukosi kaip vejama siūlo gija – tik spėk sekti iš paskos.

„Fabrikas buvo tarsi miestas mieste“, - prisiminė Frida Šperling.

Sekti iš paskos verta - buvę “Laisvės” gamybos mastai, teritorijos dydis, veiklos spektras puikiausiai atrodytų net ir šalia šiuolaikinių įmonių. Fabriko istorijos užkaborių ir kampelių - tiek daug, kad po juos galima vaikščioti tarsi po labirintą. Tad geriau nusitverti siūlų kamuolio galą – kad nepasiklystume.

O siūlas po labirintą pradeda vyniotis 1925 metais – ši data ženklina fabriko įkūrimą. Pamenančių, kaip tada smetoniniais laikais įmonėje buvo verpiama vilna, – turbūt nebedaug, tačiau prisiminimuose tebegirdinčių sovietmečiu dūzgusias “Laisvės” stakles – šimtai.

“Laisvės” fabrike įsidarbinau 1960-aisiais. Tam prireikė ministerijų lygio protekcijų – įsidarbinti buvusiai tremtinei nebuvo taip paprasta. Prasidėjo veiklos pilni darbo metai. Sovietiniais laikais “Laisvėje” virė ne tik darbas, bet ir kultūrinis, visuomeninis gyvenimas”, - savo darbo pradžią prisiminė buvusi “Laisvės” fabriko bendrabučių vedėja Frida Šperling.

Ji pasakojo, kad sunkius darbus gamykloje dirbę žmonės rasdavo laiko vaidinti “Laisvės” fabriko dramos būrelyje, dainuoti, važiuoti į ekskursijas.

“Fabrikas buvo tarsi miestas mieste – turėjome savo šokius, medicinos punktą, laikraštį, valgyklą, bendrabučius, vaikų darželį. “Laisvės” teritorijoje netgi veikė vakarinė mokykla tiems, kurie nebuvo baigę vidurinės”, - vardino F.Šperling.

Nors didžiąją dalį - ketvirtį amžiaus - “Laisvėje” trukusio darbo moteris ėjo bendrabučių vedėjos pareigas, ji prisimena, kaip tiksliai buvo sustyguotas gamybinis procesas.

Iš visos Sovietų Sąjungos ir net Australijos atkeliavusi vilna būdavo suverpiama, po to iš vilnonių siūlų išaustas audinys patekdavo į štapavimo skyrių, kuriame moterys pašalindavo broką. Taurinimo skyriuje vadinamoji žalia medžiaga būdavo dažoma, plaunama, karšiama. Sutvarkyti audiniai iškeliaudavo į sausąjį skyrių, kur būdavo sutvarkomi iki galo ir supakuojami.

Taip Kretingoje prasidėjęs vilnos kelias išsišakodavo po visą Sovietų Sąjungą – po ją ekspeditoriai išvežiodavo medžiagas, skirtas užuolaidoms, suknioms, paltams.

“Kad būtų pagamintas kokybiškas produktas, dirbo didžiulė komanda: 1 tūkstantis 300 darbuotojų – pradedant šaltkalviais ir baigiant dizaineriais. Visų indėlis buvo vienodai svarbus: dizaineriai kūrė medžiagų raštus, audėjos ir kiti darbuotojai įgyvendindavo idėjas, mechanikai gelbėjo, kai kas nors sulūždavo ar sugesdavo. Ir visas šitas procesas vyko nepertraukiamai – fabrikas dirbdavo nesustodamas, net naktį”,- kalbėjo F.Šperling.

Keturis dešimtmečius vienoje darbovietėje išdirbusi Adelė Mažeikytė buvo viena iš paskutiniųjų šios įmonės žmonių, palikusių „Laisvę“ 2004-aisiais.

Ji prisiminė, kad lygiai toks pat gyvas buvo ir bendrabučių gyvenimas: du bendrabučiai – šeimyninis ir jaunimo – buvo neatsiejama “Laisvės” fabriko dalis. Šie du pastatai buvo pastatyti specialiai fabriko darbuotojams. Pasak F.Šperling, tuometiniam fabriko direktoriui Albertui Gužauskui rūpėjo ne tik geri gamyklos gamybos rezultatai, bet ir žmonės. Bendrabučių gyventojai būdavo aprūpinami patalyne, užuolaidomis, indais, lygintuvais. O tvarkingiausio kambario savininkams ketvirčiui atitekdavo televizorius.

“Bendrabutyje, kaip ir fabrike, turėjome geras sąlygas – po darbo grįžę žmonės galėdavo atsipalaiduoti poilsio kambariuose, kuriuose veikė televizoriai, kiekvieno aukšto fojė stovėjo stalo teniso stalai, rengdavome šachmatų turnyrus ir bendras talkas. Turėjome ir sienlaikraštį – vadinosi “Pajūrietis”,- prisiminė F.Šperling.

Dar vienas laikraštis ėjo pačiame “Laisvės” fabrike – kartą per mėnesį leistą “Laisvietį” rengė redaktorius ir dar penki darbuotojai, fabrikas turėjo savo fotografą.

“Kaip ir normaliame laikraštyje, “Laisvietyje” buvo galima paskaityti apie kultūrą, sportą, be abejonės - ir apie įvykdytus planus bei kitą fabriko veiklą”, - pasakojo komjaunimo ir fabriko partijos sekretore dirbusi kretingiškė Adelė Mažeikytė.

Pasak keturis dešimtmečius vienoje darbovietėje išdirbusios moters, veiklos aktyviems “Laisvės” daruotojams netrūko. Prijaučiantieji politikai galėjo save realizuoti partijoje, linkę į menus taip pat turėjo ką veikti. Kiekviename ceche – verpimo, audimo, apdailos, mechanikos ir statybos – vykdavo peržiūros, darbuotojai dainuodavo solo, duetais, o geriausieji pasirodydavo bendrose šventėse, fabrike netrūkdavo spartakiadų, saviveiklininkų koncertų.

“Laisvė” buvo daugiau negu vien tik fabrikas – čia virė atskiras gyvenimas. Juk susirgus net nereikėdavo eiti į bendrą polikliniką – fabriko medpunkte dirbo dvi gydytojos ir stomatologė”, - kalbėjo A.Mažeikytė.

Ji prisiminė ir dar platesnius fabriko vadovų užmojus – šalia “Laisvės” turėjo atsirasti dar keturi daugiabučiai ir milžiniška parduotuvė. Tačiau žlugusi Sovietų Sąjunga ir Lietuvos laisvės aušra planus sugriovė. Kol galų gale lėtai nepriklausomos valstybės permainose besisukanti siūlo gija nutrūko – A.Mažeikytė buvo viena iš paskutiniųjų, kuri 2004 m. paliko “Laisvę” - merdinčią savo šlovingųjų laikų atgarsiuose.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas