- Ypač dažnai malda lydi po uošvienės mirties. Šešerius metus teko slaugyti, jos mirtis sukrėtė. O malda suteikia stiprybės, ji padeda ištverti ir sunkiausius dalykus. Namuose mėgstu paskaityti maldaknygę – ten randu ne tik ramybės, bet ir daug išminties.
Viktoras
- Ne. Tikiu Dievu, tikiu ir maldos galia, tačiau meldžiuosi retai. Manau, kad savotiškas Dievo pagerbimas, pakeičiantis maldą, yra sąžiningas gyvenimas. Tačiau jei ištinka nelaimė, žinoma, pirmiausia mintimis kreipiuosi į Dievą – maldoje beregint galima rasti nusiraminimą.
Ona Zemdliauskienė:
- Labai dažnai. Meldžiuosi kasdien. Pirmiausia maldomis Dievui padėkoju už suteiktas malones, po to į jį kreipiuosi su savo prašymais. Vaikystėje tėvai išmokė melstis jiems įprastomis maldomis. Dabar gi visuomet meldžiuosi savo žodžiais. Tai – tarsi pokalbis su Dievu.
Janina Galdikienė:
- Taip, kaip tik dabar einu į bažnyčią. Man patinka ramybė, melsdamasi galiu susikaupti, pabūti su savimi. Malda yra lyg poilsis, meditacija. Meldžiuosi, nes turiu už daug ką padėkoti Dievui. Dėkoju jam už gyvenimą, sveikatą, vaikus, draugus.
Kalbino Diana JOMANTAITĖ,
fotografavo Darius ŠYPALIS
