Nijolė Vedegytė-Palubinskienė: „Įkvėpimas? Tikiu disciplina“

Palangos miesto svečiai šiuo metu turi galimybę apžiūrėti apie penkiasdešimt grafikės Nijolės Vedegytės-Palubinskienės, gyvenančios JAV Klivlendo mieste, darbų. Jie yra apkeliavę dešimtis pasaulio parodų, tačiau gimę iš prisiminimų apie Nemuno krantus ir glaudžiai susiję su Kretinga.

Nijolė Vedegytė-Palubinskienė, paklausta, ar dar kartą grįš į Lietuvą, ar aplankys Kretingą, sakė: „Amerikiečiai turi gerą posakį – niekada nesakyk niekada. Ir praėjusį rudenį, kuomet į Lietuvą po 60 metų pertraukos atvykau pirmą kartą, nesitikėjau, kad į tėvynę grįšiu taip greit ir dar su personaline paroda“.

Tai, kad Suvalkijoje gimusios ir daugiau negu šešiasdešimt metų svetur gyvenančios menininkės darbai yra eksponuojami Antano Mončio namuose-muziejuje, gali atrodyti nepaaiškinama. Vis dėlto N.Vedegytė-Palubinskienė, pasakodama savo gyvenimo istoriją, viską sudėliojo į vietas.

Menininkė Lietuvoje, pajūryje viešėjo antrą kartą savo gyvenime – lygiai prieš metus, kuomet apie personalinę parodą Palangoje dar net negalvojo, per Antrąjį pasaulinį karą iš Lietuvos pabėgusi moteris tėvynėje lankėsi po 60 metų pertraukos. Tada Kretingos ji aplankyti nesuspėjo.

„Nors esu gimusi Šakių rajone, Kretinga man – labai svarbi. Mano vyras Vladas Palubinskas buvo kretingiškis. Kaip ir kiti du jo broliai mokėsi Pranciškonų berniukų gimnazijoje, kaip ir didelė dalis lietuvių karo metais buvo priverstas bėgti iš Lietuvos. Per vyrą susipažinau su iš Kretingos rajono kilusiu menininku Antanu Mončiu. Dabar jo namuose atidarau pirmąją savo personalinę parodą Lietuvoje. Jei vyras būtų gyvas, juokaudamas jis tikrai pasakytų: „Be manęs tu dabar čia nebūtum“. Mat A.Mončys susirašinėjo su mano vyru. Susiradusi A.Mončio gimines, perdaviau jiems laiškus. Taip ir užsimezgė ryšiai su muziejumi“, - pasakojo N.Vedegytė-Palubinskienė.

Vos spėjusi atvykti, menininkė iškart aplankė Kretingą: jos senamiestį, bažnyčią, Tiškevičių rūmus – viską, apie ką buvo pasakojęs vyras. Menininkė nustebo radusi sutuoktinio nupasakotą miestą daug didesnį, negu įsivaizdavo.

„Vladas gyveno Kretinga. Tiek daug apie ją kalbėdavo, kad apie vyro gimtąjį miestą žinojau beveik viską. Aplinkiniai manęs net klausdavo, ar aš esanti kretingiškė“, - kalbėjo N.Vedegytė-Palubinskienė.

Žvelgdama į pusšimtį per Atlanto vandenyną atkeliavusių darbų, N.Vedegytė-Palubinskienė prisiminė, kad visą gyvenimą norėjo piešti – apie nieką kitą daugiau negalvojusi.

„Kiek tik save galiu prisiminti, aš piešiau. Pamenu, kuomet buvau šešerių, motina mane pasiėmė į Kauną. 45 kilometrus plaukėme garlaiviu, o kai išlipome, nuėjome į Karo muziejų. Ten pamačiau didžiulį paveikslą su mūšio scena. Jau žinojau, kaip jį nupiešiu, grįžusi namo. Renkantis specialybę, man nereikėjo apsispręsti. Aš žinojau. Man nebuvo svarbu, ar turėsiu darbą. Svarbu, kad būčiau dailininkė“, - kalbėjo N.Vedegytė-Palubinskienė.

Ji prisiminė, kad Amerikoje gyvenimo sąlygos buvo sunkios – juk su šeima atvažiavo taip, kaip stovi. Baigusi aukštesniąją mokyklą, būsimoji menininkė metus dirbo, po to įstojo į Klivlendo Dailės institutą.

„Tada gavau paramą, nors meno sričiai valstybė pinigų skirdavo labai retai. Komercinėje srityje dirbau tik penkerius metus. Po to visą laiką, iki pat šiol esu kūrėja. Vis dėlto mano gyvenime buvo, kaip aš sakau, devyneri lėti kūrybos metai – auginau vaikus. Dabar dukra Lina – juvelyrė, sūnus Tomas – verslininkas. Kai vaikai ūgtelėjo, susikoncentravau ir pasinėriau į kūrybą“, - sakė N.Vedegytė-Palubinskienė.

Grafikės mėgstamiausios kūrybos formos – ofortas, monotipijos, medžio raižiniai. Grafikos darbuose dažniausi gamtos vaizdai, peizažai. Pasak kritikų, grafikos technika riboja išsakyti subtilų peizažo vaizdą, tačiau menininkė mėgsta kruopštų darbą: ofortuose vaizdo išraiškingumą nulemia adatos brėžių ir rūgšties proporcijos, monotipijos tapomos ant plokščių, vėliau presuojamos ant popieriaus.

„Mėgstu vaizduoti gamtą. Vaikystėje mėgdavau gulėti pievoje ir stebėti aplinką. Kurdama vis prisimenu Lietuvos vaizdus. Jie užfiksuoti ir mano paveiksluose. Kartais vaizduoju ir žmones – jie yra gamtos dalis. Muziejuje eksponuojamas ciklas „Parkas“. Ten dviejų žmonių figūros keliauja per visus paveikslus. Klivlendas – parkų miestas. Mano paveiksluose užfiksuoti Mičigano ežero, kitų Amerikos vietovių vaizdai. Tačiau mano pasąmonėje išlikę daugybė vaizdų iš Lietuvos, gamtos trupinėlių, kurie nuolat mane maitina“, - kalbėjo menininkė.

Paklausta, kiek į šį pasaulį paleido darbų, N.Vedegytė-Palubinskienė susimąstė. „Žinot, dažnai menininkai būna baisiai neorganizuoti. Vieni mano darbai kažkur keliauja, nes yra nupirkti, kiti po lova guli, pusšimtis kabo čia. Skrupulingai nefiksuoju paveikslų skaičiaus – padarau ir einu toliau, laukia kiti darbai“, - pasakojo N.Vedegytė-Palubinskienė.

Menininkė prisipažino esanti labai savikritiška. „Iš tiesų – prie savo darbų labai kabinėjuosi. Matyt, turiu menkumo kompleksą – nenustoju savęs kritikavusi. Todėl kiekvieną kartą man labai sunku užbaigti darbą. Kiti man sako – viskas gerai, o aš netikiu. Po kiek metų vėl žvilgteliu į savo darbą ir pagalvoju sau tyliai: „Gal visai ir nieko“, - pasakojo N.Vedegytė-Palubinskienė.

Jos darbu „Panorama“ yra apipavidalintas mecosoprano Aldonos Stempužis, taip pat gyvenančios JAV, kompaktinis diskas „Pasakų sakalas“ – abi moterys užaugo skirtinguose Nemuno krantuose.

„Prie vieno kūrinio praleidžiu porą mėnesių, pusę metų, nes grafika – ilgas procesas. Kartais kuriu kelis paveikslus iš karto. Ar tikiu įkvėpimu, ar jo laukiu? Tikiu disciplina – nusiteiki ir dirbi, kasdien, kaip įprastą darbą. Žinoma, pasitaiko dienų, kai negali kurti. Tačiau pasitikiu darbu, nes įkvėpimo galima laukti ir nesulaukti“, - įsitikinusi N.Vedegytė-Palubinskienė.

Jos darbų paroda veiks iki spalio mėnesio pradžios. Tačiau muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė pasidalijo džiugia žinia: „Autorė savo darbus palieka čia, norėdama paremti muziejų. Dalis kūrinių pateks į muziejaus rinkinius. Tai pirmas atvejis, kuomet menininkas dovanoja tokios didelės vertės dovaną. Kūrinius stengsimės populiarinti, nes jie iš tiesų to verti“.

Nijolė Vedegytė-Palubinskienė yra surengusi dešimtis personalinių ir grupinių parodų garsiausiuose Amerikos muziejuose. 1982 metais menininkė buvo apdovanota Ohajo lietuvių gydytojų kultūros premija, 1990 metais jai paskirta Ohajo valstijos Meno tarybos premija – už svarų įnašą Ohajo menui.

• Rašyti komentarą (1)