Gintaras kaip ir žmogus: turtingas arba tuščias.

„Gintaras – įstabi gamtinė medžiaga: jis visada šiltas. Net iš šaltos jūros ištrauktas. Gintaras yra dvilypis kaip ir žmogus: pažiūri į vieną gabalą – iš išorės niekuo ypatingas. Bet atverk jį: pamatai, kiek grožio į jį sudėjo laikmečiai: sustingę priešistorinių augalų, vabzdžių liekanos, oro burbuliukai, - visa tai sukūrė nepakartojamą vidinį gintaro pasaulį. Žvelgi į kitą gabalą – įspūdinga forma ir paviršius, o atveri – viduje pilkas, iškorėjęs“, - teigė Kartenoje gyvenantis 45-erių gintaro meistras ir juvelyras Žydrūnas Einars.

Gintaro meistras Žydrūnas Einars įsitikinęs, jog gintaro papuošalo grožis priklauso ir nuo žmogaus – kaip jis jaučiasi prisiderinęs papuošalą prie rūbo ir savo nuotaikos.

Ž.Einars - savamokslis gintaro meistras, šiandien yra vienas garsiausių savo srities kūrėjų Lietuvoje. Subtiliai jaučiąs gintaro ir metalo dermę, jis sukuria originalius papuošalus, karūnas gražuolių konkursams, prezentacinius suvenyrus aukščiausiems šalies politikams. Lietuvos tūkstantmečio proga į Taikomosios dailės muziejuje surengtą parodą, atspindinčią brandžiausią lietuvių tautos kūrybą, atrinkti ir du Ž.Einars darbai – vėrinys ir žiedas.

Tautodailininkas Ž.Einars, iš gintaro kuriantis jau 21-erius metus, vengia serijinių darbų, jo darbai tik – vienetiniai. Įsigijęs Žydrūno žiedą, vėrinį, sagę, pakabuką, žinai, kad tokio paties daugiau niekas neturi. Klientų pageidavimu, meistras kuria ir juvelyrinius dirbinius vien iš metalo.

Paklaustas, kuo, paties manymu, jo darbai išsiskiria iš kitų gintaro meistrų, Ž.Einars atsakė: „Galbūt tuo, kad derinu klasiką su modernu. Vyresniam žmogui labiau „prie širdies“ klasika, jaunesnis nori šiuolaikinio papuošalo“.

Nuo gražuolių iki bitininkų

Lietuvos bitininkų sąjunga liepos 30 dieną Mažeikiuose vyksiančiame sąskrydyje karūnuos geriausią šalies bitininką. Originalią karūną, vaizduojančią tarp gintaro žiedų skraidančią gintarinę bitę, bitininkų užsakymu sukūrė Žydrūnas. Prieš dešimtmetį jam teko sugalvoti karūną, kuri papuošė ir gražuolių konkurso „Mis Palanga - 96“ nugalėtoją.

Prezidentūros užsakymu Ž. Einars sukūrė prezentacinių suvenyrų komplektus vizitui į Izraelį. Iš kilogramą sveriančio gintaro gabalo meistras sukūrė pakabinamą suvenyrą – dekoraciją, kuri buvo skirta Prezidentui Valdui Adamkui ir jo žmonai Almai jų auksinių vestuvių proga.

Pašnekovas atviravo, jog nebėra tokio žemyno, į kurį nebūtų išvežti jo kūriniai: „Išskyrus Antarktidą, - juokėsi. – Dažniausiai veža kaip lauktuves iš Lietuvos. Taip ir paplinta mano darbai po pasaulį“.

Danijoje, Rionės mieste, veikia lietuviškų meno dirbinių parduotuvė, kurioje greta lino, vilnos drabužių puikuojasi ir Ž.Einars papuošalai. „Didžiausios mano kūrybos vertintojos yra moterys, kurios visais laikais linkusios puoštis“, - įsitikinęs tautodailininkas.

Jo ryšiai su klientais užsimezga įvairiai: tarkim, pernai Berlyne buvo surengta kalėdinė mugė, į kurią Lietuvos ambasados darbuotojai pristatyti savo kūrybą pakvietė ir karteniškį.

Meistrystės pamokos – iš Rusijos

Iš gintaro, atviravo kūrėjas, šiandien jis valgąs duoną. „Nors buvo smukimo ir kritimo į gilią duobę, bet nuo gintaro nesitraukiau. Netgi garsūs gintaro meistrai sunkmečiais keitė darbus. O aš, kaip žemaitis, nemėgstu šokinėti iš vieno vežimo į kitą. Yra geresnių ir blogesnių dienų, bet svarbu, kad yra ką pavalgyti ir stogas virš galvos“, - tvirtą savo gyvenimišką poziciją išguldė pašnekovas.

Jis prisiminė, jog pirmąsias akmenkalystės pamokas gavęs dar kariuomenėje. „Mano mokytoju buvo nagingas, nuo Uralo kilęs, draugas Nikolajus Romanovas. Jo vardas ir pavardė – kaip Rusijos caro, ir tėvavardis – Aleksandrovičius – tas pats. Pamatytumėt, kokius darbus iš Uralo akmenų jis kuria. Šiandien yra vienas garsiausių savo srities meistrų Rusijoje“, - kalbėjo Žydrūnas ir patikino, jog turįs svajonę savo draugo parodą surengti ir Lietuvoje.

Žydrūnas, savo meistrystės pradžioje dirbęs Druskininkų liaudies meno susivienijime „Ūla“, o vėliau – savarankiškai, nuo 1988 m. pradėjo dalyvauti bendrose parodose. Vėliau pradėjo rengti personalines parodas: pirmąją – „Stiklių“ galerijoje Vilniuje, kitas – Vokietijoje ir Lietuvoje.

„Nesu ragavęs jokio menotyros mokslo, pats rankiojau žinias ir mokiausi intuityviai. Senieji gintaro meistrai nebuvo linkę pasidalinti kūrybos subtilybėmis. Šiandien jau bepigu: įlindai į internetą, ten informacijos – begalės. Pats praėjęs ugnį ir vandenį, pagrindais galėčiau apsidalinti su pradedančiais, bet norinčių dirbti iš gintaro šiandien maža“,- kalbėjo karteniškis.

Supa senovinė aplinka

Tautodailininką kūrybai įkvėpia ir kasdienė gyvenamoji aplinka: Ž.Einars gyvena viename seniausių statinių Kartenoje - 160 metų senumo troboje, kurią buvo pasistatęs pirmasis Kartenos viršaitis Gagilas. Greta – jiems priklausanti sena kolūkio daržinė, kurioje meistras įsirengė savo dirbtuves. Kiemas apsodintas gėlėmis, kurių klombas įrėmina paties Žydrūno iš laukų surinkti akmenys.

„Vos su žmona pamatėme šią sodybą, susižvalgę pajutome – čia bus mūsų namai“, - apie naujakurystės Kartenoje pradžią kalbėjo pašnekovas.

Jis sakė esąs kilęs nuo Kretingos, iš Bajorų. Dauguma jį pažinojo kaip Žydrūną Surblį. Jo senelis turėjo prūsišką pavardę Einars. Tačiau močiutė, bijodama tremties, susigrąžino mergautinę pavardę Surblytė, kuria buvo užrašyti jos vaikai ir anūkai. „Po Nepriklausomybės atgavimo senelis įsirodė buvęs Einars, jo pavardę atsistačiau ir aš“,- neslėpė pašnekovas.

Žydrūno ir jo žmonos Dalios šeimoje – trys atžalos. Tėvo pėdomis pasekė tik vidurinėlis Julius, studijuojantis vizualinį dizainą. Vyresnėlis Dalius – būsimas informacijų inžinierius, o jaunėlė Ieva – abiturientė.

• Rašyti komentarą (2)