|
|
|
Po Kretingą skraido egzotiškųjų kanarėlių giminaičiai
Lyg garbės sargybą einanti gulbių pora, greitakojės nendrinės vištelės ir kaip vaikų darželis klegantis ančių būrys yra turbūt patys populiariausi Kretingos Pastaunyko tvenkinio gyventojai. Retas praeivis praeina nepalesinęs ar bent nepasigrožėjęs žmonių nebijančiais plunksnuočiais.
Tačiau palangiškė biologė Lidija Umbrasienė sako, kad tereikia gerai įsiklausyti ir atidžiau pažvelgti į medžių šakas ir paaiškės, kad parke lizdus suka ne tik antys, bet dešimtys įvairiausių paukščių. „Štai sušneko juodasis strazdas. O antai nuskrido juodoji kielė. Dabar kikilis užgiedojo – giesmė lyg nuo kalnelio nuriedėjo: aukštai pragydęs, po to visai natas nužemino. Kikiliai šiuo metu jau peri antrąją vadą. Jie gieda, nes nenori, kad kas nors kitas įsiveržtų į jų teritoriją“, - pasakojo L.Umbrasienė. Anot jos, vaikščioti po parką devintą valandą ryto – vėloka. Pats geriausias metas stebėti paukščius – penkta-šešta valanda ryto, kuomet plunksnuotieji sušnenka visais balsais ir pradeda savo ankstyvą dieną. O pats tinkamiausias metų laikas eiti į „pasimatymą“ su paukščiais yra balandžio ir gegužės mėnesiai – tada paukščiai būna „apsivilkę“ savo vestuvinius rūbus, pasirengę poravimosi ritualams. Biologė atkreipia dėmesį į prie tvenkinio palinkusius medžius: ten namus įsikūrę keršuliai – laukiniai karveliai. Šie paukščiai miestuose – naujakuriai, apsigyvenę vos prieš dešimt metų. Pilki burkavimo meistrai išsiskiria savo menkais lizdais. „Yra tokia pasaka, kaip keršulis, pamatęs tvarkingą strazdo lizdą, užsimanė ir pats išmokti tokį sukti. Paprašė strazdą, kad šis parodytų. Pamatęs, kaip paukštis krauna šakas, sušuko: „Moku, moku“ ir nuskrido sukti lizdo. Tačiau keršulis spėjo pamatyti tik pačią darbo pradžią. Tad toks jo ir lizdas - vos kelios šakelės. Keršulio lizdas toks menkas, kad pro jį persišviečia kiaušiniai. Jų keršuliai peri tik po du. Seniau jie perėdavo miškuose. Keršuliai – pilki, turi baltas roželes kakle“, - atskirti paukščius pamokė L.Umbrasienė. Keršuliai jaukūs lyg naminės vištos – visai nesibaido žmonių. Įdomus jų gėrimo būdas: daugelis paukščių pasisėmę vandens į snapą jį užverčia, o balandžiai vandenį siurbia. Kretingos tvenkinių vėsą renkasi svilikėliai – mažyčiai čirenantys paukščiai, kurie yra kanarėlių giminaičiai. Jie labai mėgsta tupėti ant laidų. Šalia vietos randa ir ne ką didesnės tošinukės. Jos savo lizdą papuošia beržo tošimi. „Tošinukės giesmė – labai optimistiška. Ji taip patenkinta savo daina, kad nuolat ją kartoja. Bet koks gi parkas be volungės ir jos giesmių. Volungę vadinu saulės paukšte. Prie tvenkinio taip pat galima aptikti bukutį – paukštį, kuris moka laipioti medžių kamienais ir žemyn, ir aukštyn. Jo giminaitis liputis sugeba užlipti tik į viršų. Bukutis gavo žaismingą vardą, nes yra toks striukas-bukas plunksnuotis“, - pasakojo L.Umbrasienė. Lengviau išgirsti negu pamatyti smilginį strazdą: pasislėpęs šakose jis šaukia: „Čia čia čia, kur mano vaikai su pačia...“ Šį plunksnuotį galima atpažinti iš strazdanotos krūtinės. Po šakas prie tvenkinio nardo ir žaliūkės – žaliai pilkšvi paukščiai, musių tyko musinukės. Tikras miesto gyventojas yra pietinis purplelis – pilkas paukštis, savo burkavimu primenantis gegutę. Tik kukuodamos gegutės kirčiuoja pirmą kukū skiemenį, purpleliai – antrą. Pirmiausia pietiniai purpleliai apsigyveno kurortuose, o iš ten patraukė ir į artimiausius miestus. „Bene geriausiai matomi tvenkinio paukščiai yra antys. Dabar pilkos patelės jau plauko su jaunikliais. Jų gali turėti dešimt ir daugiau. O vestuvių ir poravimosi ritualus atlikę gaigalai šeimyniniu gyvenimu nebesidomi – renkasi į „vyriškus“ klubus. Ančių patinai vasarą pradeda šertis – numeta puikiąsias savo plunksnas. Rudenį jie bus patys žaviausi – blizgančiu ir ryškiu rūbu. Dabar jie – su poilsio kostiumais“, - kalbėjo L.Umbrasienė. Pasak jos, Kretingos tvenkiniuose gyvena plaukiojančiosios antys: jų kūno korpusas iškilęs, uodega iškelta lyg valties priekis. Tarp ančių sukinėjasi ir nendrinės vištelės. Jos plaukia kaklą judindamos į priekį, o kai išlipa iš vandens, nustebina didelėmis kojomis, vargiai derančiomis prie smulkaus kūno. „Jų kojų pirštai tokie dideli, kad vištelės gali bėgioti vandens augalais. Šie raudonsnapiai paukščiai mėgsta sukti lizdus krūmuose, nendrėse prie kranto. Tvenkinio pakrantėse mėgsta straksėti ir karklažvirbliai – nuo naminių žvirblių jie skiriasi tuo, kad skruostuose turi taškiukus. Naminis žvirblis būna pasipuošęs juodu kaklaraiščiu“, - kalbėjo L.Umbrasienė. Nušienautoje pievoje tarp sliekus renkančių strazdų biologė pastebi ir dvi kregždžių rūšis: langinė kregždė su baltu antuodegiu ir juoda lyg žemė blezdinga . Tvenkinio meldynuose sunku nepastebėti gulbės lizdo – pasak L.Umbrasienės, šiems paukščiams būdinga susikrauti milžiniškus namus. „Po Kretingos tvenkinį plauko gulbės nebylės. Jos giedoti nemoka – tik prunkšti. Patelė kiaušinius peri labai ilgai – apie 40 dienų. Per tą laiką gulbė retai palieka savo būsimus mažylius be priežiūros. Perėdama gulbė labai menkai maitinasi, o kai kiaušiniai pradeda cypsėti, ji visai nuo jų nebenulipa. Išperėjusi paukštė būna lengva lengva. Patinai ištikimai saugo teritoriją ir yra pasiryžę apginti nuo bet ko. Jei gulbių porą ištinka netektis, ilgai vieniši paukščiai nebūna. Pavyzdžiui, Palangoje yra pačios netekęs gulbinas. Jis susirado gerokai už save jaunesnę gulbę ir yra labai aistringas meilužis“, - sakė L.Umbrasienė. Nors gulbės paprastai vadinamos parkų karalienėmis, pats gražiausias paukštis L.Umbrasienei – dagiliai. Jų rūbas labai margas – geltonos plunksnos dera su raudonomis ir juodomis. „Dar nespėjome pamatyti pečilindų, liepsnaičių, čiurlių. Pastarieji yra labai paslaptingi paukščiai – niekuomet nenutupia ant žemės. O jei taip nutinka, kad skristų, juos kažkas turi išmesti į orą. Visi paukščiai sutelpa, atrodo, tokiame nedideliame parko ir tvenkinio plote. Tačiau skirtingos rūšys niekuomet nesipeša, jos sugyvena. Dėl geresnės vietos lizdui ar patelės dėmesio pešasi tik tos pačios rūšies paukščiai“, - pasakojo L.Umbrasienė.
|
|
