Vis dar sapnuoja gaisrus

„Ir žmona juokiasi iš manęs, kad nieko daugiau nesapnuoju – tik darbą gaisrinėje ir kaip gesinu gaisrus“, - šypsodamasis prisipažino 84 metų kretingiškis Kazys Žalgiris. Daugiau negu 30 metų atidavęs ugniagesio darbui, K.Žalgiris ir dabar sukaukus gaisrinės sirenoms negali išlikti ramus.

Ilgamečio ugniagesio Kazio Žalgirio atmintyje neišdyla didžiausių mūsų rajono gaisrų vaizdai. Pasakojimų apie juos yra girdėję ir jo artimieji: žmona Vita, su kuria kitais metais pasitiks 60 metų sutuoktuvių jubiliejų, bei du sūnūs, padovanoję 4 anūkus ir 2 proanūkius.

Išgirdęs sirenų kauksmą iš smalsumo K.Žalgiris skambina į gaisrinę ar nueina ten – juk gyvena visai šalia, gaisrinės pastatas matosi pro jo buto langus. Kiek anksčiau K.Žalgiris dar ir nuvažiuodavo į gaisrus: stebėdavo ugniagesių darbą, o numalšinus liepsnas pasišnekėdavo su jais.

„Tik nesinori kištis į jų darbą ar įkyrėti. Juk paskambinus gali atsakyti, kad ne mano reikalas, kas kur dega. Todėl kartą viršininko Gintaro Bruzdeilino atsiklausiau, ar galiu klausinėti – šis atsakė, kad skambinčiau bet kada“, - pasakojo K.Žalgiris, pasidžiaugęs bičiulyste su dabartiniais gaisrinės darbuotojais. Jie, esant bėdai, ugniagesiui veteranui ištiesia pagalbos ranką.

Vadovavo gaisrinei

Apie gaisrininko darbą niekada nesvajojęs K.Žalgiris dabar neįsivaizduoja, kad gyvenimas galėjo susiklostyti kitaip. Iš Sauserių kilęs K.Žalgiris į Kretingą atsikėlė, kai sukūrė šeimą. Čia neturėjo jokio darbo, todėl paklausė pažįstamo žmogaus patarimo eiti į gaisrinę.

1953 metais įsidarbinęs eiliniu ugniagesiu, po metų vyras tapo pamainos viršininku, o 1956-aisiais jam buvo patikėtos gaisrinės viršininko pareigos. Jas K.Žalgiris ėjo iki 1985-ųjų, kol, gaisrinėje iš viso dirbęs 32 metus, išėjo į pensiją. Pirmaisiais pensijos metais K.Žalgiris įsidarbino ugniagesiu buvusiame Jokūbavo kolūkyje – čia dirbo iki kolūkių suirutės.

K.Žalgiris pamena: vadovauti gaisrinei nebuvę lengva. „Kai atėjau dirbti, tuometinis viršininkas buvo mėgėjas išgerti – už tai jį pašalino iš pareigų. Jį pakeitęs kitas viršininkas irgi nevengė stikliuko. Todėl kai man pasiūlė būti viršininku – nenorėjau. Atvažiavo iš Vilniaus kalbinti toks buvęs plungiškis, žemaitis: sakė, pabūk mėnesį, jei nepatiks – išeisi. Bet kai pradėjau dirbti, atrodė, kitaip ir nebegali būti. Sakoma, jei vyras nerūko, negeria, pas svetimas moteris nelaksto – tai jis niekam tikęs. Toks „niekam tikęs“ ir buvau visą laiką“, - pasakojo K.Žalgiris.

Jis pamena, kaip sunku buvo kovoti su alkoholiu piktnaudžiaujančiais darbuotojais – būdavo, jų patikrinti į gaisrinę ateidavo keletą kartų per naktį. Pašnekovo manymu, dabartiniams ugniagesiams nepelnytai tenka iš žmonių išgirsti nemalonių apibūdinimų, kurie tarsi šleifas atsekė iš praeities.

Darbas be telefono ir vandentiekio

„Dar buvo išlikęs ir arkliais kinkomas vežimas, kuriame įtaisytas rankinis siurblys ir žarna. Kad būtų galima pasinaudoti tuo siurbliu, reikėjo 4 vyrų jėgos. Man su tokiu vežimu dirbti nebeteko. Mes į gaisrus mieste važiuodavome su ZIL-5, o į kaimus – su tokia vokiečių gestapo trofėjine mašina. Joje buvo kopėčios ir siurblys, o sėdynės – šonuose. Žiemą sėdėti tokioje atviroje mašinoje būdavo šalta, ypač nemalonu ja grįžti sušlapus namo. Ir rūbų specialių nebuvo, tik tokie brezentiniai“, - pasakojo K.Žalgiris.

Sunkiau buvo pasiekiamas ir vanduo: nebuvo vandentiekio ir hidrantų, kaip dabar yra. Ugniagesiai vandenį siurbė iš miesto aikštėje buvusio 30 kubų baseino ar žvyrduobės, o kaime dairydavosi tvenkinių.

Kretingos gaisrinei vadovavusiam Kaziui Žalgiriui nuolat tekdavo lankytis Vilniuje, Priešgaisrinės apsaugos valdyboje. Nuotraukoje jis (antroje eilėje, trečias iš dešinės) su gaisrinių viršininkais iš kitų Lietuvos miestų.

K.Žalgiris pasakojo: jo darbo metais nebuvo ryšio priemonių, o telefoną turėjo retas. Todėl ugniagesiai pamainomis po 2 val. budėjo bokšte – jei kur nors pastebėdavo dūmus, apie gaisrą pranešdavo kolegoms. „Žiemą būdavo šalta budėti, todėl druskos tirpalu trynėme langus, kad šie neužšaltų. Dar kiti ugniagesiai pamainomis kūreno krosnį, budėjo prie telefono. Viską darėme patys, – dispečerių nebuvo“, - kalbėjo K.Žalgiris.

Pamiršti gaisrų neįmanoma

„Kaip vienas lauke – ne karys, taip ir gaisre be komandos nieko nepadarysi. Be nuostolių neįmanoma užgesinti“, - teigė K.Žalgiris, kurio atmintyje išlikę didžiausi mūsų rajono gaisrai.

Vienas jų – prieš pusšimtį metų įvykęs gegužės 1-osios gaisras, kai netoli Rotušės aikštės degė trys gyvenamieji namai.

Kitas gaisras ištiko apie 1986-uosius prie Tenžės upės, netoli dabartinės sodininkų bendrijos „Draugystė“. „Buvo sekmadienio rytas, kai užsidegė naftos gręžinys: ugnies fontanas šovė apie 20 metrų į viršų. Gręžinyje buvo balionų su pavojingomis medžiagomis, tokių kaip dujos, todėl grėsė sprogimas. Suvažiavo ugniagesiai iš visos šalies, Latvijos, o gesinimo operacijai vadovavo Priešgaisrinės apsaugos valdyba. Buvome bejėgiai prieš ugnį, į mus lėkė skeveldros. Teko aukštinti pylimus, kad naftos produktai neišsilietų į upes ir jų neužterštų. Per vargus pavyko į Kretingos geležinkelio stotį atsiųsti cisterną su 50 tonų specialių putų. Jomis užpylė visą degantį slėnį, o kitą dieną gręžinį užbetonavo. Ar tik ne 4 paras turėjome budėti“, - prisiminimais pasidalijo K.Žalgiris.

K.Žalgiris pamena, kad apie didesnius gaisrus tekdavo pranešti tuometinei rajono valdžiai, milicijai, o kartais - ir saugumo tarnybai.

„Jei visoje šalyje gaisruose žūdavo 25 žmonės per metus, visus viršininkus sukviesdavo į Priešgaisrinės apsaugos valdybą „ant kilimo“ – pasiaiškinti, kodėl taip atsitiko“, - sakė K.Žalgiris.

Jis apgailestauja, kad dabar ugnis nusineša šimtus žmonių gyvybių, o gaisras neretai įsiplieskia dėl neatsargaus rūkymo.

Ypač pavojinga, pasakojo K.Žalgiris, gesinti dėl elektros įsiplieskusį gaisrą arba tokią patalpą, kurioje yra pavojingų cheminių medžiagų.

K.Žalgiris teigė: norint gerai užgesinti, reikia ir daug išmanyti. Todėl jam tekdavo kas dvejus metus važiuoti į mėnesį trunkančius kursus.

Anot K.Žalgirio, žmonės dažnai nesuvokia, koks pavojingas ugniagesių darbas, atrodo, kad šie vos atvažiavę turi akimirksniu užgesinti gaisrą. Būna, prie gaisro vietos susirinkę žiūrovai dirbantiems vyrams žeria priekaištus, juos mokina.

Pats K.Žalgiris į gaisrus važiuodavo visada. Nesvarbu, kokia savaitės diena ar koks paros metas – sėsdavo į tarnybinį motociklą ir lėkdavo paskui gaisrinės ekipažą.

„Išvažiuoju į kolektyvinį sodą, o į motociklą „emką“ įsimetu radijo stotį. Vos pradedu darbuotis – pranešimas apie gaisrą. Žmona sakydavo, kad be reikalo į sodą ir bevažiuoju. O kartą šventėm mano jubiliejinį gimtadienį. Susirinko svečių, daugiausia – gaisrininkų. Jau susėdome prie stalo, bet pranešė apie gaisrą netoliese. Šokome visi ir nubėgome gesinti. Aplinkiniai žmonės stebėjosi: kodėl ugniagesiai su kaklaraiščiais, pasipuošę. O vienas iš mūsų ir pajuokavo – esą dabar visiems gaisrininkams privaloma „strainiai“ atrodyti. Į šventę grįžome nušlapę“, - pasakojo K.Žalgiris.

• Rašyti komentarą (0)