- Buvo metas po karo: man buvo septyneri, kai į tremtį išvežė tėvą. Likome aš, motina ir dvi seserys. Mes, vaikai, rinkdavomės pas vieną draugą ir vaidindavome: kurdavome pasakas, prisigalvodavome įvairiausių scenarijų. Prisimenu, kad mūsų mažytis teatras turėjo tikrai didelį pasisekimą.
Vytautas Ragainis:
- Buvo sunki vaikystė, nes neturėjau tėvų. Tačiau tą metą prisimenu kaip žaidimų, išdaigų laiką. Su draugais sliūkindavome į svetimus sodus braškių, obuolių, prisigalvodavome įvairiausių žaidimų. Nors vaikystė - sunki, mielai grįžčiau į tuos laikus: juk vaiko gyvenimas daug paprastesnis ir lengvesnis.
Gaivilė Tamašauskienė:
- Iš vaikystės prisimenu tą nepaprastą jausmą, kad visi yra kartu: mama, tėtis, brolis, sesuo, seneliai. Tai šviesiausias metas, kuomet iš nieko galėdavai susikurti visą pasaulį: iš smėlio – visą karalystę, iš žolyno ir keleto rakandų – nuostabią virtuvę. Vaikystėje visas pasaulis yra tavo ir aplink tave.
Rasa Jomantienė:
- Prisimenu, kad vaikystė buvo graži. Augau kaime: nors reikėdavo atlikti ruošos darbus, likdavo laiko ir žaidimams. Žaisdavome kvadratą, lėlėmis, šeimas. Anų laikų vaikystė skiriasi nuo šiuolaikinio vaiko – tada vaikystė buvo įdomesnė ir natūralesnė.
Kalbino Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
