– Centre gražu, švaru. Bet Pastauninko parke nuolat užlieta ties vasaros estrada, ten reikėtų drenažo ar pakelti gruntą. Gyvename J. Pabrėžos gatvėje ir matome, kaip jaunimas nuo rampos ties daugiabučiais Pastauninko parke leidžiasi žemyn į eglyną atlikti gamtinius reikalus, ir mes tai matome kitapus upelio. Valdžia turėtų pasirūpinti biotualetu prie rampos.
Svaja JONKUTĖ:
– Bado akis? Turėtume nesidžiaugti? Nieko panašaus. Pavasaris, atsigauna širdis, o dar žinau, kad netrukus visu grožiu sužydės nuostabieji Kretingos gėlynai. Man čia labai gražu, aš didžiuojuosi savo miestu. Kretingoje labai švaru, darbštūs žmonės šluoja, valo, man čia niekas neužkliūva, o į smulkmenas nekreipiu dėmesio.
Antanas Kęstutis KORSAKAS:
– Niekas nebado akių. Labai gražu Kretingoje. Esu gyvenęs kitur ir turiu su kuo palyginti, tačiau etikos sumetimais neįvardinsiu, kad neįžeisčiau jų gyventojų. Visuomet yra tokių žmonių, kurie linkę tik kritikuoti, jiems visur ir viskas blogai. Sakyčiau, kritikuoti yra lengviausia, o aš jų norėčiau paklausti, o ką pats padarei dėl savo miesto gerovės?
Virginija PRUCKIENĖ:
– Jau penkerius metus nebegyvenu Kretingoje – atvykau, nes Palangoje turiu reabilitaciją. Po 40-ties Kretingoje praleistų metų grįžau gyventi į savo gimtinę Marijampolę. Bet atvykus čia, užplūdo nostalgija – taip gražu, miestas itin išgražėjęs, tiesiog švyti, ypač – centrinė Vilniaus gatvė.
Kalbino Irena ŠEŠKEVIČIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
