|
|
|
Protėvių miške apgyvendino mitines būtybes
„Jei vaikai, paaugliai nežinos praeities, jos nepajus, nesupras, tai ir įleis šaknis anoje kultūroje“,- sakė palangiškis Artūras Reinikis, kuris kartu su broliu Voldemaru, gyvenančiu Kaune, savo protėvių miške, Sausdravų kaime įkūrė Baltų mitologijos parką. Miškas tapo gyvuoju muziejumi, kurio takai, sudarydami verpstės formą, veda į pažintį su baltų dievybėmis, o kartu – ir į tautos tapatumo slėpinius.
„Tai – ne šventovė“,- perspėjo broliai Artūras ir Voldemaras Reinikiai, kurių tikslas buvo vaizdžiai ir tiksliai pateikti sudėtingą, apie šimto dievybių apimančią baltų mitologijos struktūrą. Suprasdami, kad istorijos pamokos gamtos skraistėje yra įtaigesnės negu mokyklos suole, broliai Reinikiai, edukaciniais tikslais kurdami Baltų mitologijos parką, visų pirma kruopščiai ištyrinėjo istorinius šaltinius ir tarėsi su mokslininkais, sprendimo ieškojo diskutuodami šeimos rate. Ieškodami parkui pavidalo, kuris leistų tomis pačiomis formomis pavaizduoti skirtingas mitologemas, išdėstant baltų dievybių panteoną, idėjos autoriai pasirinko verpstės įvaizdį – juolab tam tiko ir piramidę primenanti miško forma. Tačiau net ir turėdami aiškią schemą, kaip atrodys parkas, Artūras ir Voldemaras Reinikiai patyrė, jog čia savo žodį turi ir miško dvasia. „Kai darbininkai, formuodami Dievų kalną iškasė daubą ir ji prisipildė smaragdo spalvos vandens, supratome – juk tai bus puikus Dangaus arba Dausų ežeras, kuris harmoningai užbaigia mitologemų seką. O kitoje vietoje dėl durpingo grunto susidarė tamsaus vandens tvenkinys, labai tikęs įkurti Požemio ratą, kuriame karaliauja dievas Pikulis,- pasakojo A.Reinikis, kuris rūpinasi techniniais projekto įgyvendinimo darbais. – Medžio skulptūroms ieškome tokių vietų, kur jos harmoningai susilietų su aplinka – juk miškas yra gyvas, jis nuolat keičiasi.“ Perteikia baltų mitologiją „Kai 2009 metais brolis paskambino ir paklausė, ką darysime su mišku, pats nežinau, kodėl pasakiau: „Ramovę“. Tiesiog šovė į galvą tokia mintis. Galbūt tai nėra atsitiktinumas, nes jokia mintis neatsiranda iš niekur, be istorinės patirties – užaugome sovietmečiu, bet mes, ta „prarastoji karta“, be propagandinių kalbų dar buvome apsupti ir lietuvių etnografinės informacijos, sugebėjome slapta gauti Vydūną, Gedgaudą, Karnegį ar panašią literatūrą. Su visu tuo turėjau gyvą ryšį,- pasakojo Kaune gyvenantis Voldemaras Reinikis, kuris yra parko idėjos autorius. – Kartu su šeima, miško bendrasavininke Loreta Žilinskiene ir kitais giminaičiais, Ramovės idėją išplėtojome iki projekto, kuriuo pristatoma baltų mitologijos sistema, poetizuotais mitologiniais įvaizdžiais apimanti visas žmogaus gyvenimo sritis – nuo gimimo iki mirties, o taip pat ir pomirtinį gyvenimą. Kitas baltų mitologijos sluoksnis pasakoja apie Visatos sandarą, kosminių kūnų vietą ir reikšmę mūsų gyvenimui.“
V. Reinikis nusprendė pasirinkti baltų mitologiją, taip apimant jotvingių, latvių, lietuvių, prūsų, žemaičių ir kitų tautų istorinės kultūros palikimą ir išryškinant jų bendrumus. „Jei būtume įkūrę pagonių šventovę – subanalintume idėją baltų mitologiją pateikti kaip mokslo objektą. Dabar liko erdvės ir santykiui su krikščionybe, svarstymams, kaip ir kokį filosofinį kelią nuėjo mūsų protėviai. Būtų pernelyg trumparegiška teigti, kad krikščionimis tapome tik dėl to, kad tokį tikėjimą atnešė kryžiuočiai. Tiesiog tuomet taip vystėsi tautos pasaulėžiūra, kaip kad dabar yra besidominčių Rytų filosofija.“ Pagrindinis takas – į Ramovę Prieš metus parke, kurio plotas – 4,3 ha, įsikūrė pirmosios medžio skulptūros, kurias sukūrė skulptoriaus Algimanto Sakalausko, gyvenančio Prienuose, rankos. Šiuo metu yra dešimt įvairias dievybes vaizduojančių skulptūrų, kurių gretas ateityje papildys dar 24. Įėjimo vartus saugantys dievai – Bentis ir Kelukis – lankytojus, linkėdami sėkmės kelionėje, pasitinka jau ant Baltų mitologijos parko slenksčio. Štai nuo čia pagrindinis kelias lankytojus veda į centrinę parko dalį – Ramovę, kuri tarsi amfiteatro aikštė apsupta medinių suolų žiūrovams. Ramovės viduryje – Ugnies Aukuras ir Perkūno skulptūra, atgyjanti vėjui pučiant – tuomet ima skambėti skulptūrą puošiantys judantys mediniai svambalai. Perkūnui iš dešinės stovi dievybės Lados skulptūra, laikanti likimo ratą, o iš kairės – dievas Kalvis, kuris nukalęs dangaus šviesuolius juos užmetė ant dangaus skliauto. Dar tolėliau – Dievo kalnas, ant savo kupros laikantis dievą Praamžių, o šiam abipus stovi jo pagalbininkai Saulė ir Mėnulis. Lankytojai jau gali pamatyti ir Bangpūčio skulptūrą, o vaikai – išmėginti du atrakcionus. Įkurs labirintus Kad baltų mitologiją pažinti galėtų ir jaunoji karta, A. Reinikis puoselėja planus prie pat miško esančioje 12 ha teritorijoje įkurti ir bazę vaikų stovykloms. „Suprantu, kad vaikų vien istoriniais pasakojimais nesudominsi, todėl ketiname parūpinti ir pramogų – iškasime nemažą kūdrą, kuri atrodytų tarsi įminta arklio žemaituko pėda, sukursime žaidimų aikštelių. Kai nevyks vaikų stovyklos, baze galės naudotis suaugusieji, todėl bus įrengta konferencijų salių, pirčių“,- planus vardijo A.Reinikis. Jis pasiryžęs įgyvendinti ir dar vieną idėją, kurią pasiūlė pusseserės dukters vyras Vadimas Gazarian – padaryti labirintus. „Vadimas jau buvo sukūręs labirinto planą, tačiau nespėjo jo įgyvendinti, nes prieš pusantrų metų žuvo. Todėl labirintą pavadinsime jo garbei,- sakė A.Reinikis, kuris taip pat domėjosi labirintų istorija. – Nėra tikslių duomenų, kokiu tikslu labirintai būdavo įrengiami – jie žinomi jau 3 tūkst. metų pr. mūsų erą. Man patinka hipotezė, kad labirintuose savo meistriškumą turėdavo parodyti į karius įšventinami vaikinai – jie turėdavo atlikti tam tikrus sudėtingus žingsnius.“ A.Reinikis teigė, kad šalia Vadimo labirinto, kuris būtų klasikinio labirinto variantas, jis įrengs ir painųjį labirintą. „Painieji labirintai įdomūs tuo, kad juose niekada negrįši tuo pačiu keliu“,- sakė A.Reinikis, kuris pašmaikštaudamas šiame labirinte įkurs ir savo išgalvotą dievą Painį.
|
|
