Pajūrio naujienos
Help
2018 Gegužė
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną26°C debesuotumas 18 %
Naktį13°C debesuotumas 1 %
Apklausa

Ar Kretingoje yra kur važinėti dviračiais?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2018-05-11

KURIU LIETUVAI

  • Smiltys
  • 2018-05-11

Nuotraukose – šiandienos ir istorijos jungtis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-05-11
Fotomenininkas Virgilijus Jankauskas savo naująją parodą paskyrė rašytojui filosofui Vydūnui.

Vakar Kretingos rajono kultūros centre buvo atidaryta klaipėdiečio fotomenininko Virgilijaus Jankausko fotografijos paroda „Vydūnas. Gyvenimas, mirtis ir kas toliau...“ Nuotraukose autorius savaip perteikė požiūrį į iškilųjį kūrėją – sovietmečiu draustą, o savo laikmečiu daugelio nesuprastą.

Mažosios Lietuvos istorija ir ryškiausiomis šio krašto asmenybėmis besidomintis menininkas V. Jankauskas bičiulystės su Kretingos rajono kultūros centro dailininke Jūrate Jonauskiene dėka su naujausiomis parodomis kaskart užsuka į mūsų miestą. Todėl ir šiemet Lietuvai minint garsaus literatūros klasiko filosofo Vilhelmo Storostos-Vydūno 150-ąjį gimimo jubiliejų, jis parengė nuotraukų ciklą, kuris mus pasiekė taip pat vienus pirmųjų šalyje.

Parodos sumanytojas įsitikinęs, jog Vydūno – vieno ryškiausių mūsų tautos asmenybių – svarba yra akivaizdi, nes jis visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, jos žadinimo darbams. Su šia paroda pabuvojęs Klaipėdos Mažosios Lietuvos muziejuje, Kauno Maironio muziejuje bei Tilžėje, atvyko pas mus.

Autorius neslėpė, jog Vydūnas jam tapęs brangus dar jaunystės laikais, kada godžiai skaitė draudžiamus, bet slapta platinamus jo kūrinius. „O dabar trejus metus įdėmiau skaičiau jo raštus, rinkau medžiagą, kol ši išsikristalizavo į parodą. Savo nuotraukose per Vydūną bei jo gyvenimą istoriją stengiausi sujungti su dabartimi. Tas nuotraukas reikia skaityti: jos turi pradžią ir pabaigą“, – apie parodą, kuria siekė priminti apie Vydūną bei jo filosofiją šių dienų Lietuvos žmonėms, kalbėjo jos autorius.

Fotografijose, V. Jankauskas sakė, užfiksavęs autentiškas vietas, kurios tiesiogiai susijusios su Vydūno gyvenimu: tai – Jonaičiai, Naujakiemis, Pilkalnio preparandija – parengiamoji mokytojų seminarija, Ragainės mokytojų seminarija, Kintų pradinė mokykla, Kintų bažnyčia, Tilžės berniukų gimnazija, Vydūno gyvenamieji namai Tilžėje, Tilžės kalėjimas. Deja, ne visur išlikę namai, nebelikę kaimų, todėl autentiškumui atkurti panaudojęs istorines nuotraukas iš muziejų archyvų.


Lino suknelėje pražysta šilko gėlės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-05-11
Marytės Ruginienės lėlės iš modulino atspindi realų žmonių pasaulį ir grožiu nepretenduoja į barbes.

Turtingą savo rankdarbių skrynią 60-metė kretingiškė Marytė Ruginienė viešai atvėrė tik po to, kai savo darbovietėje – darželyje-mokykloje „Žibutė“ – surengtoje parodoje pristatė lėles iš modulino. Tuomet ir paaiškėjo, kad moteris dar kuria lino sukneles, puoštas piešinių ant šilko detalėmis. Jos namai taip pat pilni rankdarbių – lino pagalvėlių su šilko aplikacijomis, ant šilko pieštų paveikslų. Moteris dar siuva rankines, žaislus, lipdo visokius mielus mažmožius.

Kūrybingoji M. Ruginienė neslėpė, jog ilgus dešimtmečius buvusi bedarbė – rūpinosi neįgalia dukterimi Donata, tad širdį ir mintis pailsindavo panirusi į kūrybą. Nuo jaunumės mezgė, siuvo sau ir namiškiams, o tapyti ant šilto išmoko ir įdomesne technika – batika ir aplikacija – susidomėjo prieš kelerius metus, pradėjusi lankyti Šilko klubą Palangoje.

Per tą laiką M. Ruginienė sukūrė daugybę puošmenų, kurios skirtos įvairaus amžiaus moterims ir mergaitėms, kelias jų kolekcijas pristatė neįgaliųjų „Vilties“ bendrijos parodose, taip pat – Kretingos rajono ir Salantų kultūros centruose, Jokūbavo ir Kūlupėnų skyriuose. Tačiau tautodailininkės vardo ji neturi, sakė, tiesiog niekad jo nesiekusi. „Kažkaip nedrįsau“, – prasitarė, tačiau patikino, jog nuo šiol apie tai pagalvosianti.


Temos kūrėją susiranda pačios

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-05-11
Laineda Vainauskaitė patyrė, kad jai patogiausia rašyti kalbant pirmuoju asmeniu – tuomet lengviausiai pavyksta įsijausti į lyrinio subjekto jausmus ir mintis, juos autentiškai pateikti.

Kūrybinis procesas visai neprimena senovinių burtų seanso ir kitiems jis atrodytų netgi nuobodus, temų kūrybai specialiai neieško, nes dažniausiai jos pačios ateina, kai tenka laukti vėluojančio autobuso, o pirmoji novelė buvo parašyta apie tai, kad visai neaišku, kaip tas noveles reikia rašyti. Štai tokiu sveikos ironijos prieskoniu pasakojimą apie savo kūrybinį kelią pasūdo Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos II klasės mokinė Laineda Vainauskaitė, kurios tekstai pelno ne tokius kuklius įvertinimus, kaip pati jų autorė – mergina buvo pakviesta į 50-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso finalinį renginį, o pernai šiame konkurse ji laimėjo III vietą.

– Kada savyje atradote talentą kurti? Kokia buvo pradžia? Kas „užkabino“?

– Talento kurti neatradau, jį atrado pradinių klasių auklėtoja Aistė Lukauskienė. Viskas prasidėjo nuo poezijos. Kai buvau devynerių, mokytoja pasiūlė man sudalyvauti eilėraščių konkurse. Pirmasis eilėraštis buvo apie pavasarį. Tuo metu labai savimi didžiavausi. Daugybę kartų skaičiau jį tėvams, dėdėms, tetoms, močiutėms, seneliui... Vaje, iš artimųjų tikriausiai sulaukiau daugiau dėmesio nei pati J. K. Rowling. Vis dėlto jau nė nepamenu, kas mane tame rašyme užkabino.

– Kiek ir kokių literatūrinių ieškojimų teko patirti, kol atradote sau patogiausią kalbėjimo formą? Kuo novelės forma Jums miela?

– Nieko neieškojau, bet patogiausia kalbėjimo forma – pirmu asmeniu. Kai rašau taip, lyg pati būčiau ten buvusi, labiau įsijaučiu į tekstą ir tada man maloniau rašyti. Aišku, išbandžiau įvairių žanrų rašymą – kai mokaisi mokykloje, kitaip ir negali būti. Novelės irgi atėjo iš mokyklos. Pamenu, devintoje klasėje mokytoja pasiūlė, jog galėčiau parašyti novelę, paaiškino, kas tai. Grįžau namo, pasiėmiau popieriaus lapą (tuo metu rašydavau tik ranka, kompiuteris man buvo svetimas), sėdžiu ir svarstau, kaip čia pradėjus tą novelę... O tada suvokiau, jog visai nesuprantu, kaip tos novelės rašomos, todėl ėmiau rašyti apie tai, kaip sunku rašyti novelę. Paskui savo „kūrinį“ perskaičiau, pagaliau pasiekiau aukščiausiąjį novelių suvokimo laipsnį ir tada parašiau savo tikrąją „pirmąją“ novelę, kurią kitą dieną ir pateikiau mokytojai.

– Kokias temas renkatės kūrybai?

– Kūrybai temų nesirenku, temos pačios pasirenka mane. Dažniausiai stoviu ir laukiu autobuso... Laukiu, o jis vėluoja. Ir kartais gerai, kad vėluoja, nes galiu pagaliau pamatyti tai, ko paprastai nepastebiu. Dažniausiai taip ir ateina tema. Tai yra vienintelis važiavimo autobusu pliusas.

– Gal galite apibūdinti savo kūrybinį procesą? Kaip gimsta idėja, ar ilgai ieškote tinkamų žodžių, ar pasiduodate tos akimirkos impulsui?

– Mano kūrybinis procesas niekuo neypatingas ir keista, kai kartais žmonės įsivaizduoja rašymą lyg senovinį burtų seansą. Nieko panašaus. Jei stengčiausi nupasakoti savo rašymo procesą, skambėtų nuobodžiai, maždaug taip: „Iš pradžių laukiu, kol visi sumigs ir paliks ramybėje kompiuterį, tada pavalgau naktipiečius, įlendu į „Word‘ą“, pusvalandį prasėdžiu svarstydama, kaip geriausiai pradėti, o tada jau parašau pirmąjį sakinį“. Dažniausiai rašau naktį, tamsiu paros metu turbūt atsiveria kokia kūrybinė čakra, ir ima plūsti mintys. Vis dėlto nerašau dažnai. Kažkada nerašiau maždaug pusmetį, jaučiausi užstrigusi, baiminausi, kad viskas, baigėsi mano aukso amžius, tačiau viskas išsisprendė savaime ir noras rašyti grįžo.


Nutūpė keliaujantys kraštiečio angelai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-05-11
Pieštuko virtuozu vadinamas Andrius Seselskas, surengęs ne vieną grafikos darbų parodą ir Kretingoje, šįkart nustebino sužmogintų angelų kolekcija.

Kretingoje praėjusią savaitę įvykus tarptautiniam jaunimo teatrų festivaliui „Atžalyno scena“, kurį surengė vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyriausioji režisierė Auksė Antulienė, į mūsų miestą buvo atvežta po Lietuvą keliaujanti įspūdinga režisierės brolio kraštiečio dailininko Andriaus Seselsko angelų kolekcija „34 angelai pradeda kelionę“.

A. Seselsko angelai – labai žmogiški: jie supasi, lipa, trumpam prisėda, nenustygsta vietoje ar sėdi susimąstę, kažką įdėmiai stebintys. Jie ekspresyvūs ir šmaikštūs. Atrodytų, jog ir sustingę tik trumpoms akimirkoms, kol juos stebi žiūrovas. Angelų žaismingumo įspūdį kuria ir juos juosiančių įvairiaspalvių šviesų instaliacijos.

„Kolekcijoje iš viso yra 34 angelai. Žinau, kad jie neįprasti, nematyti, tiesiog – labai žemiški. Jeigu sakoma, kad kiekvienas žmogus turi jį lydintį angelą sargą, manau, kad maniškiai ir atspindi jo gyvenimo palydovą. Kaip žmonės yra skirtingi, taip ir angelai skiriasi, – kiekvienas žvelgdamas į mano kūrinius, gali susirasti jam labiausiai patinkantį savąjį angelą“, – kalbėjo Kelmėje su šeima įsikūręs A. Seselskas.

Angelų figūras menininkas sukūrė iš aliuminio, todėl šios nebijančios oro permainų ir gali būti eksponuojamos ne tik uždarose, bet ir atvirose erdvėse, kaip ir buvo sumanyta. Per festivalį papuošę Kultūros centro erdves, angelai čia pasiliks ligi birželį įvyksiančios Kretingos miesto šventės, o po to iškeliaus kitur – A. Seselskas ir jo kolekcija kviečiami į kaimyninę Latviją.

Kai po kelionių angelai sugrįš namo, jų autorius tikisi juos nuolat apgyvendinti Kelmės miesto viešosiose erdvėse, galbūt prie santuokos rūmų, kad džiugintų kelmiškių širdis, kurtų praeiviams gerą nuotaiką.

Iš noro dalintis kūrybos džiaugsmu tris kolekcinius angelus A. Seselskas jau padovanojo privačiam kolekcininkui, Šiauliuose įkūrusiam Angelų muziejų.


Tekstai – iš minčių upės

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-04-13
Guoda Skripkauskaitė prisipažįsta esanti jautruolė ir ilgai mintimis vis sugrįžtanti prie išgyventų įvykių. Tačiau tokia emocijų gelmė jai yra tarsi dovana, suteikianti įkvėpimo kurti.

„Rašydama išlieju emocijas ir nemėgstu grįžti prie teksto – jį skaityti iš naujo, taisyti. Suprantu, kad taip galiu palikti klaidų, bet perteikti tos akimirkos įspūdį man atrodo svarbiau“, – sakė Vydmantų gimnazijos abiturientė Guoda Skripkauskaitė, kurios kūryba sulaukė pripažinimo prestižiniame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse – autorė pelnė LR Švietimo ir mokslo ministerijos III laipsnio diplomą ir bronzos medalį.

G. Skripkauskaitė Jaunųjų filologų konkurse dalyvavo trečią kartą, tačiau pirmąkart ji buvo pakviesta į baigiamąjį konkurso etapą, kur su jaunaisiais kūrėjais susitinka vertinimo komisijos nariai.

„Kai ten paskelbė mano pavardę ir pakvietė atsiimti diplomą, maniau, kad visi mes, čia pakviestieji, ir esame III vietos laimėtojai, tad tos akimirkos net nesureikšminau. Ir tik vėliau supratau, kaip buvau įvertinta – buvau be galo laiminga“, – pasakojo G. Skripkauskaitė, prisipažinusi, kad laimėjimas suteikė jai pasitikėjimo rinktis filologijos studijas.

Apie „lengvus būdus“ – ironišku žvilgsniu

G. Skripkauskaitė pasakojo, kad iš Prozos sekcijos vertinimo narių – rašytojų Lauros Sintijos Černiauskaitės, Andriaus Jakučiūno ir Kristinos Gudonytės – išgirdusi, kad jos konkursui pateikta apysaka „Bijūnų gatvės paslaptis“ parašyta minčių srauto („mind stream“) stilistika.

Ir išties, prisipažino autorė, 14 puslapių apimties tekstas buvo parašytas vienu įkvėpimu – kone per 2 valandas, o dėstymo stiliui įtakos turėjo neseniai perskaitytas Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“.

„Apysakoje yra grotesko ir satyros, kas tapo priemone perteikti požiūrį į tokias saviauklos knygas, kaip „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ar „Lengvas būdas sulieknėti“. Mano apysakoje mergina, kalbėdama pirmuoju asmeniu, pateikia savą „lengvą būdą susirgti“ ir nurodo 5 žingsnius“, – kūrinio idėją nusakė G. Skripkauskaitė.

Savo apysaka autorė teigė norėjusi atskleisti valgymo sutrikimų žalą, o kartu išlaikyti lengvą rašymo stilių, kuris būtų priimtinas jaunai auditorijai. „Galima sakyti, kad ši apysaka yra didaktiška“, – pripažino G. Skripkauskaitė.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2018-04-13

KURIU LIETUVAI

  • Smiltys
  • 2018-04-13

Redakcija, šiemet paskelbusi kūrybinį eilėraščių, esė, fotografijos, piešinių konkursą „Kuriu Lietuvai“, jau sulaukė pirmųjų žodinės kūrybos darbų. Juos spausdiname ir laukiame naujų darbų atsiunčiant el. paštu: foto.pajurionaujienos@gmail.com .


Jubiliejui – eilėraščių rinktinė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-04-13
Tik menką dalį per gyvenimą sukurtų savo eilėraščių tautodailininkė Laimutė Kasparavičienė išleido pirmojoje rinktinėje „Aš gyvenu“.

Raguviškiuose gyvenanti tautodailininkė Laimutė Kasparavičienė savo 70-ojo jubiliejaus proga išleido pirmąją poezijos rinktinę „Aš gyvenu“, į kurią pasirinktinai sudėjo per visą gyvenimą sukurtas eiles. „Sulaukiau tokio amžiaus, kai gyvenu dėl savęs ir džiaugsiuosi gyvenimu“, – rinktinės, kurią iliustravo savo paveikslais bei anūkų piešiniais, pavadinimą paaiškino kūrėja.

Eilėmis L. Kasparavičienė dažniausiai apdainuoja tėvynę, jos grožį, laisvę, pamėgtus Minijos slėnius, kuriuose ji, kilusi iš Raseinių, įsikūrė prieš daugel dešimtmečių. „Eilėraščių yra išlikę keliskart daugiau, negu sudėta į knygą. Rašau nuo vaikystės. Bet nerinkau jų ir nevertinau. Kiek jų išnešiojo vaikai, – yra ir sukūrenę, namuose norėdami krosnį užkurti“, – atviravo moteris.

Eiliuodavo dirbdama ūkio darbus, sykiu su vaikais eidama melžti karves, kūrė jiems daineles. Moteris neslėpė, jog gyvenimas jos nelepinęs: žuvus motinai, jai teko rūpintis jaunesniais broliais ir seserimis, mažiausiam tebuvę vos treji. Pati ką tik buvo sukūrusi šeimą ir augino ligotą pirmagimę. Kad būtų lengviau pragyventi, išsikėlė į kaimą.

Tapo daugiavaike motina: užaugino 6 savo vaikus ir palaidojo nuo sunkios ligos mirusią vyriausiąją 35-erių dukterį Liliją. Dukart tapusi našle, viena rūpinosi pametinukais mažaisiais vaikais. „Vargo matėme, bet nė vienas vaikas neišklydo iš kelio. Visi jau dirba, turi savo šeimas, ir aš pagaliau galiu gyventi dėl savęs. Dirbi dirbi, ir tik išėjus į pensiją, atsigauni“, – kalbėjo energinga ir optimistė L. Kasparavičienė.

Todėl dabar, lyg grąžindami laiko skolą, artimieji susitelkė ir pagelbėjo motinai išleisti knygą. Rengiant rinktinę, L. Kasparavičienei talkino Raguviškių filialo bibliotekininkė Reda Čepienė bei Kretingos rajono kultūros centro Raguviškių skyriaus vedėja Laura Povilaitienė ir meno vadovas Martynas Ratas, kurie sukūrė muziką pagal kai kurias jos eiles.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas