Pajūrio naujienos
Help
2019 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną27°C debesuotumas 3 %
Naktį16°C debesuotumas 4 %
Komentarų topas

Kuprinė

Kuprinietė Sigita Razmutė pasiryžo įgarsinti reklamą, ją vertino „Lalunos“ radijo laidų vedėjas Vilius Regalas.

Dar neišblėso kupriniečių patirti įspūdžiai Klaipėdos radijoje stotyje „Laluna“. „Daugumai žmonių radijas siejasi su žiniomis, informacijos perdavimu, muzika ar kelione automobiliu, tačiau tai pirmiausia – verslas ir komercija“, – tvirtino radijo laidų vedėjas Vilius Regalas.

Ieško įdomių temų

Jaunieji žurnalistai ekskursijos metu galėjo išbandyti ir radijo laidų vedėjo darbą – įgarsinti reklamą bei improvizuoti pasirinkta tema. Taip pat kupriniečiams buvo suteikta išskirtinė galimybė – eteryje stebėti, kaip skaitomos žinios, kaip radijo laidų vedėjai komunikuoja ir bendradarbiauja tarpusavyje.

„Lalunos“ kolektyvas atskleidė, kaip atrenkamos dainos eteriui, kaip parenkamos temos laidoms ir apie ką laidos vedėjas turi kalbėti eteryje. V. Regalas akcentavo, kad visų pirma tema pačiam laidos vedėjui turėtų būti įdomi, tik tada ji patiks ir klausytojams: „Temas dažnai atsirenku žiūrėdamas žinias ir informacines laidas. Klausydamas spaudos apžvalgos ir ja remdamasis mąstau, kokiomis temomis galėčiau kalbėti radijo eteryje.“

Anot radijo laidų vedėjo, šiuolaikiniame žiniasklaidos pasaulyje publikuojama nemažai apgaulingos informacijos, vadinamos „fake news“, todėl svarbu pateikiamas naujienas vertinti kritiškai ir patikrinti kelis šaltinius prieš kalbant apie jas radijo eteryje.

Radijo eteryje stengiamasi vengti, temų susijusių su politika, nes ji žiniasklaidoje yra plačiai aptarinėjama. „Daugiausia kalbu apie pozityvius ir smagius dalykus, – tvirtino žurnalistas, pridūręs, kad svarbu suvokti savo tikslinę auditoriją, kuri yra paprastas žmogus. – Daug tarptautinių žodžių ar sudėtingų sakinių konstrukcijų radijo eteryje patariama vengti.“

Eteryje dažniausiai kalbama apie 4–5 minutes, vėliau klausytojui pabosta radijo vedėjo kalbos ir jis perjungia stotį. Vis dėlto tiesioginiame eteryje pasitaiko klaidų ir „liapsusų“, kurie atmintyje lieka ilgam – pamirštama išjungti mikrofoną pabaigus kalbas eteryje ir užleidus muziką, tad kartais klausytojai netikėtai išgirsta ir laidų vedėjų pokalbius užkulisiuose.

Pasak V. Regalo, radijo laidų vedėjas negali kalbėti visko ir bet kaip, nes Valstybinė lietuvių kalbos komisija fiksuoja kalbos klaidas.


Dešimtokė Justina Šiaulytė svajoja kurti asmeninį tinklarašti, tačiau tam nesiryžta bijodama, kad turinys gali nejaudinti auditorijos.

Pranciškonų gimnazijos dešimtokė Justina Šiaulytė, jau ne pirmus metus tapusi Jaunųjų filologų konkurso laureate, lietuvių kalbos olimpiados prizininke, šiais metais triumfavo ir kaip Lietuvių kalbos konkurso „Kengūra“ nugalėtoja.

Įkvepia gamta

„Šis konkursas vyksta dviem etapais, kurie reikalauja gramatinių, literatūrinių ir kūrybinių gebėjimų“, – tikino jaunoji rašytoja. Pirmame etape mokiniai, atlikę įvairias kalbos ir literatūros užduotis ir surinkę tam tikrą taškų skaičių, yra kviečiami dalyvauti lyderių ture ir parašyti rašinį pasirinkta tema. J. Šiaulytė tris kartus tapo lyderių turo nugalėtoja, kuomet jai atitekdavo kelių dienų kelionės.

Gimnazistė aplankė įvairių šalių: Vokietiją, Estiją, o šiemet laimėjo kelionę į Lenkijos miestą Vroclavą ir Čekijos sostinę Prahą. „Tokie prizai labai įkvepia, motyvuoja stengtis dar labiau, nes kelionių metu gali susitikti su taip pat kūrybingais ir savo dalyką išmanančiais mokiniais, užsimezga naujos pažintys“, – sakė J. Šiaulytė.

Kūrėja taip pat dalyvauja ir kituose rašinių konkursuose. Dalyvavimas konkursuose jaunajai rašytojai yra nauja patirtis, nes kiekvienas konkursas suteikia įspūdžių, lavina kūrybą ir vaizduotę, suteikia naujos patirties.

Šiuo metu mergina tekstus rašo tik konkursams, nes tada gauna konkrečią temą ir gali ties ja susikoncentruoti. „Žinoma, daug idėjų lieka tik mintyse“, – kalbėjo J. Šiaulytė.

J. Šiaulytę dar penktoje klasėje pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja, nuo tada ir prasidėjo jos kūrybos kelias.

Mergina dažniausiai rašo esė, kuriose atsispindi gamtos vaizdai, gamtos ryšys su žmogumi. Savo kuriamuose tekstuose ji bando perteikti jausmus apie pasaulį, tokį, koks jis iš tiesų yra. Tai jos stilius, kuris ją reprezentuoja.

Jaunoji rašytoja labai mėgsta gamtą, ji save laiko gamtos vaiku, būtent dėl to ši tema jai artima. „Gamtoje viskas nuolat keičiasi. Keičiamės ir mes, mūsų požiūris, pasaulio suvokimas, todėl pastebime ir atrandame vis naujus ir nematytus dalykus“, – paaiškino kūrėja. Rašydama Justina pasitiki savimi: „Svarbiausia tikėti tuo, ką darai.“


„Audi“ susitikimo Kretingoje iniciatorius Renatas Bumblys tikisi suorganizuoti dar ne vieną šių automobilių gerbėjų susitikimą.

Pirmą kartą įvykęs automobilio „Audi“ savininkų susitikimas Kretingoje neapsiėjo be BMW fanų susidomėjimo. Riaumojantys BMW modelio automobilių varikliai neišvaikė gerai nusiteikusių „Audi“ mėgėjų.

Jautė konkurenciją

„Audi mėgėjai susirenka pažiūrėti, kaip galėtų patobulinti savo mašinos modelį, kaip išlaikyti senesnių metų automobiliai ir kaip atrodo naujieji“, – susitikimo esmę įvardijo jo organizatorius Renatas Bumblys.

Dėl šio tikslo automobilių mėgėjai net iš Kauno atvažiavo į Kretingą. Nors šis „Audi“ gerbėjų susitikimas Kretingoje buvo pirmas ir neoficialus, tačiau į jį suvažiavo 45 vairuotojai. „Skaičius pranoko lūkesčius“, – teigė R. Bumblys.

Seniausia jame pasirodžiusi transporto priemonė – 1984 metų laidos, o naujausia – 2017 metų. Būtent dėl tokio automobilių amžiaus skirtumo „Audi“ gerbėjų susitikimas sulaukė gana daug ir įvairių nuomonių socialiniame tinkle „Facebook“. Žmonės su pašaipa reagavo į senesnių ir naujesnių metų automobilių kontrastą.

Vis dėlto organizatoriai labai džiaugėsi tokiu dėmesiu, nes neigiami komentarai pritraukė daugiau sekėjų „Facebook“ paskyroje. „Automobiliai „Audi“ susilaukia BMW savininkų dėmesio. Jų gerbėjai žinojo, kad mes susirinksime Rotušės aikštėje, todėl suvažiavo priešais mus. Jie gazavo, pašaipiai juokėsi“, – pirmame susitikime jaučiamą konkurenciją prisiminė R. Bumblys. „Audi“ gerbėjai išliko ramūs ir savo temperamentą apibūdina, kaip modeliui gėdos nedarantį.

Visa susirinkusių automobilių kolona Kretingoje apvažiavo pagrindines miesto gatves ir tada pajudėjo į Palangą, kurią apvažiavus buvo sutarta sustoti numatytoje aikštelėje.

„Atvažiavę į Palangą susidūrėme su nesklandumais – automobilių stovėjimo aikštelė, į kurią norėjome važiuoti, buvo uždaryta, – kalbėjo renginio organizatorius. – Kad nekiltų tokių nesklandumų, reikia įsitikinti, kad pravažiuojami keliai būtų pagrindiniai ir kolona liktų ištisinė. Aišku, mūsų „Audi“ „brigadai“ teko išsiskirti, bet palaukėme ir visi kartu nuvažiavome į kitą aikštelę.“


Paskelbus Lietuvos gimnazijų reitingus, visi suskubo juos vertinti. Vis dėlto, gimnazistų nuomone, jie neatspindi realių mokymosi sąlygų, kurios ne tik skatina mokinius siekti aukštų akademinių rezultatų, bet ir būti gerais žmonėmis bei įgyti socialinių įgūdžių.

Džiaugėsi įvertinimu

Žurnalas „Reitingai“ paskelbė geriausias gimnazijas, lyderių pozicijos ir šiemet neužleido Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto gimnazija ir Vilniaus jėzuitų gimnazija.

Neprastais rezultatais ir aukštais šuoliais gali pasidžiaugti kai kurios mūsų rajono gimnazijos. Pranciškonų gimnazija iš 35 vietos pakilo į 22. „Tai mokytojų, komandos darbo rezultatai. Mūsų gimnazijai tai didelis pasiekimas, džiuginantis mus“, – kalbėjo gimnazijos direktorius Alvydas Virbalis.

Dar stipriau pašoko Salantų gimnazija, kuri iš 180 vietos pakilo į 56. Salantų gimnazijos direktoriaus pareigas laikinai einanti Lina Vaitkuvienė taip pat džiaugėsi pasiektais rezultatais: „Dirbome nuosekliai ir sistemingai, analizuojame, kur yra problemų, mokiniams taikome konsultacijas akademiniais klausimais ir ne tik, mūsų pedagogai yra kompetentingi.“

Abi gimnazijos daugiausiai dėmesio skiria matematikai, lietuvių kalbai. „Prieš dvejus metus matematikos brandos egzaminas tapo privalomu, norint gauti nemokamą vietą aukštojoje mokykloje. Skirsime dar daugiau dėmesio šiai sričiai. Kilo mintis, kodėl per modulius neduodame papildomų pamokų, to tikslas, – kad mokiniams reikėtų kuo mažiau dirbti namuose ir nesuprantamus dalykus galėtų išsiaiškinti klasėje“, – paaiškino A. Virbalis, pridurdamas, kad lietuvių kalbai daug dėmesio skiriama buvo ir anksčiau.


Simas MARTINKUS

Dar ir šiandien pamenu tą akimirką, kai prieš pusę metų rimtai pradėjau svarstyti apie galimybę mokytis Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos konservatorijoje. Ši mintis mane aplankydavo ir anksčiau, bet visada pasakydavau sau, kad tai – tolima ateitis.

Daug apie tai niekada ir negalvodavau, tačiau tąkart aplankiusi idėja neleido gyventi iki pat mokslo metų pabaigos.

Pasiryžau nedelsti. Tėvai ir kiti artimieji šiam sumanymui pritarė ir įsitikino, kad su muzika noriu sieti savo gyvenimą. Vis dėlto galutinį sprendimą priimti teko man.

Nuvykęs į konservatorijoje įvykusią atvirų durų dieną, supratau, kad ta mokykla suteikia puikias galimybes tobulėti kiekvienam jaunajam muzikantui. Buvo atkreiptas dėmesys, kad mokiniai turi to norėti. Apsilankymas ten pastūmėjo galutinio apsisprendimo link. Po kelių dienų užpildžiau paraišką. Jaučiu, kad padariau teisingą sprendimą.

Noras mokytis tokio tipo mokykloje tikrai buvo ir yra, bet baimė neapleidžia. Juk aštuntokui nėra lengva priimti ateitį nulemsiantį sprendimą. Kai, atrodo, apie galbūt naująją būsimą mokyklą jau nebegalvoju, užtenka pradėti pokalbį su draugais, mokytojais ar kitais žmonėmis šia tema, kad vėl iš naujo apie tai suktųsi mintys.

Atstumas tarp Klaipėdos ir Kretingos nėra didelis. Kai kuriems gal ir sunku suprasti, kaip galima bijoti ir nenorėti gyventi bendrabutyje. Manau, kad gyvenimas bendrabutyje duos ir pliusų, ir minusų. Norėjimas vis labiau suprasti muzikos kalbą vis dėlto užgožia nerimą.

Apie tokį žingsnį tenka girdėti įvairių nuomonių. Daugiausia jos būna geros. Labiausiai įsiminė žmonių pasakyti žodžiai: „Jeigu kažkas nepavyktų mokantis muzikos konservatorijoje, visada gali grįžti“, „Daug dvyliktokų sunkiai apsisprendžia, kur nori stoti, o čia aštuntokas priėmė tokį sprendimą“. Tokie žodžiai tarsi įkvepia, priverčia vėl iš naujo viską apmąstyti. Pusmetį trukęs apsisprendimo procesas vis dėlto išėjo į naudą ir šiandien tvirtai žinau, ko noriu. O kaip bus, tik laikas parodys.

Manau, kad naujoji mokykla duos kažką kitokio, ypač muzikos prasme. Dažnai tenka pagalvoti, kad ,,paaukojęs” Pranciškonų gimnaziją, kurioje dabar mokausi, galiu niekada nebegauti to, ką ji man davė.

Kretingos meno mokykloje ketverius metus dainavau chore, mokiausi muzikos teorijos, grojau fortepijonu, taip pat turėjau balso lavinimo pamokas ir susipažinau su muzikos istorija. Tik dainavimas Kretingos meno mokyklos chore ,,Saulainė” leido pažinti chorinę muziką, apie kurią seniau buvau kiek kitokios nuomonės, ir privertė ją pamilti.

Renkantis specialybę Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje tikrai neabejojau, jog toliau noriu mokytis darbo su choru ir dar labiau gilintis į chorinę muziką. Tam, kad galėčiau tai daryti toliau, dar turiu išlaikyti stojamuosius egzaminus ir patekti į konservatoriją.


Žygio vadovas Vilius Adomaitis (iš kairės), jo dalyviai Adelė Danutė Osterberg, Simonas Baltūsis, Edgaras Zaboras, Kipras Melnikovas, Justas Vilčinskas, Erikas Ruzgaila, Emilija Razmaitė įveikė 33 km maršrutą.

Paskutinį gegužės savaitgalį grupė Pranciškonų gimnazijos mokinių išbandė savo jėgas 33 km žygyje. Tai buvo viena iš keturių DofE tarptautinių apdovanojimų programos veiklų, kurias sėkmingai užbaigę mokiniai galės dalyvauti birželį arba vasaros pabaigoje vykstančiuose DofE apdovanojimuose ir gauti sertifikatą bei ženklelį už savo pastangas.

Ugdo visapusiškas asmenybes

DofE tarptautinė apdovanojimų programa yra pasaulinė saviugdos programa, įkurta Didžiosios Britanijos princo Filipo ir skirta jauniems žmonėms nuo 14 iki 25 metų. Visos Lietuvos mastu šioje programoje dalyvauja per 100 mokyklų.

Kretingos Pranciškonų gimnazijoje ši programa vyksta pirmus metus, joje dalyvauja 10 jaunuolių.

„Vienas pagrindinių DofE tikslų – ugdyti visapusišką asmenybę“, – sakė DofE vadovė Kretingoje Pranciškonų gimnazijos matematikos mokytoja Violeta Baltūsienė.

Programoje jaunuoliams siūloma tobulėti keturiose skirtingose veiklose. Pirmoji – įgūdžių lavinimo veikla, kurią vykdydamas žmogus tobulėja įgydamas naujų įgūdžių pasirinktoje srityje. Antroji – aktyvi veikla, kurios metu žmogus tobulina savo kūną, pasirinkęs jam priimtiną aktyvaus judėjimo sritį. Trečioji sritis – savanorystė, ketvirtoji veikla – žygis.

Pastaroji apima socialinių, bendravimo kompetencijų ugdymą. „Žygis leidžia patikrinti save netikėtose, neįprastose situacijose, nes žygio aplinka šiuolaikiniam žmogui nėra įprasta“, – paaiškino DofE vadovė. Be to, yra lavinami ir įvairūs planavimo įgūdžiai, nes žygį mokiniai turi atlikti visiškai savarankiškai. Tos keturios sritys yra visapusiškas asmenybės ugdymas, akcentuojant į tai, kad žmogus turi ir padėti, ir bendrauti su kitais.

Pirmus metus Pranciškonų gimnazijoje vykstančios DofE programos vadovė V. Baltūsienė pastebėjo, kad ši programa lavina ir laiko planavimo įgūdžius, ugdo atsakomybės jausmą, nes be to, kad vykdo veiklą, žmogus pirmiausia turi ją pats sugalvoti, pasirinkti, suplanuoti.


Choreografijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete studijuojančiai trečiakursei Indrei Petrulytei jau teko šokti ne viename spektaklyje, vienas jų – spektaklis „Graikas Zorba“ (dešinėje).

„Baletas – tai trapumas. Jis reikalauja labai didelio fizinio pasiruošimo, didelės ištvermės. Tai vienas sunkiausių šokių“, – tvirtino choreografijos studijas šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete studijuojanti trečiakursė Indrė Petrulytė.

Žavi nuo vaikystės

Raguviškiuose gyvenanti mergina jau būdama penkerių pradėjo lankyti Kretingos meno mokyklos šokių parengiamąją grupę. Kadangi buvo dar maža, po kurio laiko jai pabodo rutina ir nusprendė nebešokti.

Po metų, pasidžiaugusi vaikyste, ji vėl sugrįžo šokti. Mergina šoko klasikinius šokius „Vėjūnėse“ ir tautinių šokių būrelyje „Ratilėlis“. „Nelengvą darbą atpirkdavo konkursai ir kelionės su „Ratilėliu“, – prisiminė ji.

Taip pat I. Petrulytė norėjo mokytis Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. „Kai man, vaikui, reikėjo pasirinkti likti su tėvais ar išvykti mokytis į kitą miestą, aš pasirinkau tėvus. Viena mano svajonių taip ir neišsipildė, gailiuosi dėl to“, – atviravo ji.

Vaikystė šokant neapsiėjo ir be linksmų nutikimų, kurie tuo metu galbūt nebuvo tokie linksmi. Mergina nepasitikrino savo sijono ir viduryje šokio pajautė, kaip jis slenka, nes nesilaikė viena saga. „Šokiui reikėjo ir rankų, todėl tekdavo sijoną paleisti, kol galiausiai jis visiškai nukrito per pasirodymą“, – šypseną keliančią istoriją prisiminė šokėja.

Visa tai I. Petrulytę išmokė savarankiškumo, tvarkingumo. „Vaikų būdavo daug, o mokytojos tik kelios, todėl kiekvienas turėjo atsakingai ruoštis. Šokiai – tai patys geriausi vaikystės prisiminimai“, – šypsojosi studentė.

Pasirinkimo nesigaili

I. Petrulytė stengsis šokti, kol galės.

„Studijose gaunu daug ir visko“, – teigė Indrė.

Tarp sunkių repeticijų, didžiausias atokvėpis jai – klasikos, baleto pamokos. Dar mergina mokosi ir pedagogikos – jai labai patinka psichologija, o labiausiai domisi vaikų raida.

Šiuolaikinis šokis Indrei taip pat ne svetimas, nors tai yra priešingybė baletui, vis dėlto pagrindą įgijo mokydamasi klasikinio šokio. Studentė pas baleto artistę Beatą Molytę baleto mokykloje atlieka praktiką – dirba su vaikais. „Jei neturėčiau galimybės, ateityje planuočiau dirbti su vaikais, ypač su pačiais mažiausiais. Jie nuoširdūs, visada sako tiesą, todėl galima iš jų pasimokyti“, – atviravo pašnekovė.

I. Petrulytė taip pat dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Šiuo teatru mergina žavėjosi jau nuo vaikystės, norėjo ten patekti. Vasarą, po pirmo kurso, buvo skelbiama atranka, kad reikalingi darbuotojai baleto trupėje Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Mergina dalyvavo joje, daug nesitikėjo, tačiau į trupę pateko. „Nebuvo lengva, nes esu jauna ir neturėjau patirties. Šokti neužtenka, kartais turi vaidinti, bet mūsų trupė yra lanksti, prisitaikanti. Retkarčiais tenka „perlipti“ per save, o jaunam žmogui kartais sunku tai padaryti. Tenka vaidinti visai kitokį vaidmenį negu esi už teatro ribų. Teatras suteikia daug patirties“, – kalbėjo I. Petrulytė.

Nepaisant gabumų, kad įvaldytum baleto meną, reikia labai daug dirbti, o jo rezultatą įvertina, anot merginos, žiūrovai: „Scenoje matoma kiekviena smulkmena. Kiekvieną tavo baimę scenoje pastebi žiūrovai. Tu turi stengtis to neparodyti. Svarbiausia mėgautis išėjimu į sceną. Aišku, pirmus kartus mano „didelės“ akys matėsi ir paskutinėje eilėje.“

Be abejo, studentė turi ir kitų mėgstamų veiklų. Gyvūnai – tai lyg I. Petrulytės atsipalaidavimo priemonė. Mergina mėgsta pasiimti savo ir tėvų šunis bei keliauti su jais prie jūros.

Vita MICKUTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Vienuoliktoką Liną Ragainį (pirmas apačioje) į LRT įvykusią žinių viktoriną lydėjo jo klasės draugai ir auklėtoja lietuvių kalbos mokytoja Rita Dočkuvienė.

Kretingos Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Linas Ragainis savo žiniomis išplėšė žinių viktorinos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ nugalėtojo titulą. Jis nugalėjo ne tik savo draugą kretingiškį Simoną Baltūsį, bet ir kitus konkurse dalyvavusius bendraamžius.

Išsipildžiusi svajonė

L. Ragainis „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ laida susižavėjo dar pradinėse klasėse. Ten dalyvauti tapo viena jo svajonių, tačiau vis pritrūkdavo ryžto.

Penktoje klasėje, atėjęs į Pranciškonų gimnaziją, šią svajonę padėjo į šalį, džiaugėsi nauja mokykla, draugais, mokytojais ir pamiršo tai, ko troško.

Pirmieji bandymai patekti į protingiausių Lietuvos vaikų žinių viktoriną prasidėjo septintoje ar aštuntoje klasėje. Tada vaikinas buvo jau susipažinęs su nauja mokykla ir galėjo pradėti siekti savo svajonės.

Bandymai nebuvo tokie sėkmingi, tačiau šiais metais tikslą pasiekti pavyko – Linas tapo protingiausias ir gabiausias vienuoliktokas Lietuvoje ir užsitarnavo Lietuvos tūkstantmečio vaiko vardą.

L. Ragainį į laidos filmavimą Vilniuje lydėjo 20 klasės draugų komanda ir jo auklėtoja lietuvių kalbos mokytoja Rita Dočkuvienė.

Auklėtoja turėjo pristatyti ir apibūdinti Liną, taip pat laidos dalyvis galėjo pasinaudoti mokytojo pagalba vienam klausimui. Vaikinas papasakojo smagią situaciją, kuomet, uždavęs klausimą auklėtojai ir vos į ją pažiūrėjęs, iškart prisiminė atsakymą.

Konkurso nugalėtojas prisipažino, kad buvo labai didelė įtampa, teko stipriai kovoti, kol nugalėjo visus varžovus. „Konkurse reikėjo ne tik mokėti atsakyti į visus klausimus, bet ir sudaryti taktiką, kuri padėtų laimėti. Ši laida reikalauja loginio mąstymo, taktikos ir kuo greitesnės reakcijos“, – kalbėjo vienuoliktokas.


Vienuoliktokės Gabrielė Žiobakaitė (kairėje) ir Ema Miliūtė nesigaili nusprendusios pradėti kurti gimnazijos laikraštį.

Dvi Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos vienuoliktokės į savo gyvenimą įliejo naują veiklą – gimnazijos laikraščio kūrimą. Ši idėja gimnazistėms pasirodė savotiškai įdomi, suteikianti naujos patirties.

Idėja neatsitiktinė

Trečiokės gimnazistės Ema Miliūtė ir Gabrielė Žiobakaitė nuo mokslo metų pradžios pradėjo leisti mokyklos laikraštį „Tai – apie mus“. Merginoms reikėjo atlikti projektinį darbą, o laikraštis joms pasirodė įdomi mintis. Todėl nedelsdamos kibo į darbą.

Laikraštis leidžiamas kiekvieną mėnesį, jame merginos rašo tam tikromis temomis, tokiomis, kaip „Nauji iššūkiai“, „Tradicijos“, „Idėjos“, „Tėvynė“, „Nuotykiai“. Temos siejamos su mėnesio šventėmis, asmeninėmis patirtimis.

Laikraštyje pateikiamos mokytojų, esamų ir buvusių gimnazijos mokinių nuomonės. Kūrėjoms tenka daryti interviu su įvairiais žmonėmis, jos neužmiršta ir mokyklos aktualijų, joje vykstančių renginių.

Ema ir Gabrielė atskleidė kiek neįprastą laikraščio pavadinimo atsiradimo istoriją: „Galvoje sukosi įvairios pavadinimo idėjos. Sugalvojome pasiklausyti dainų ir tikėtis, kad galbūt taip atsiras pavadinimas. Taip ir nutiko. Idėja kilo pasiklausius Marijono Mikutavičiaus dainos „Apie mus“. Supratome, kad būtent šios dainos žodžiai yra tinkamiausias pavadinimas.“

Kad „Tai – apie mus“ laikraštis būtų įdomus, nepakanka vien straipsnių ar įdomios informacijos, reikia parinkti temas atitinkančias nuotraukas. Jomis taip pat pasirūpina pačios kūrėjos.

„Kartais stengiamės suplanuoti, kur eisim, kaip rengsimės, o kartais viskas nutinka spontaniškai. Svarbiausia, kad nuotrauka perteiktų emociją“, – patirtimi dalijosi gimnazistės.

Vis dėlto, kad laikraščio turinys būtų dar įdomesnis, merginos nebijo pagalbos paprašyti ir kitų savo bendraamžių, kurie pasidalija savo darbais, fotografijomis.

Laikraštis spausdinamas A3 formatu gimnazijos bibliotekoje.


Julija Naraškevičiūtė fotografiją pamėgo būdama vos vienuolikos.

Pranciškonų gimnazijos devintokė Julija Naraškevičiūtė fotografiją pamėgo būdama vienuolikos. Jos darbai jau eksponuojami parodose. Merginą labiausiai žavi gamta, nes ją fotografuodama ji vis labiau atkreipia dėmesį į retai pastebimus dalykus gamtoje ir juos užfiksuoja.

Mokosi pati

Nors Julija fotografija pradėjo užsiimti anksti, tačiau didesnis supratimas apie šį meną atsirado prieš ketverius metus, po pirmojo laimėto konkurso. Paskui mergina vis dažniau dalyvaudavo konkursuose, kur taip pat pasirodydavo gerai. „Kai fotografuoju, visada atsipalaiduoju“, – tikino ji.

2017 m. tapo Kultūros paveldo departamento organizuoto moksleivių fotografijų konkurso „Kultūrinis kraštovaizdis: nuo piliakalnių iki miesto bokštų“ laureate. 2018 metais Kretingos rajono švietimo centro organizuoto fotografijų konkurse „Gyvoji istorija“ laimėjo I vietą.

Fotografų užsiėmimuose merginai dalyvauti teko tik vieną kartą. Jie vyko kartu su fotografų bendruomene Klaipėdoje, kur ji užmezgė naujų pažinčių ir galėjo bendrauti su šios srities atstovais.

Julija pasakojo, kad viską, ką dabar moka, išmoko pati. „Dažniausiai fotografuoju gamtą“, – labiausiai mėgstamą sritį įvardijo pašnekovė.

Dabar devintokės tikslas yra pradėti fotografuoti ir žmones. Devintokei žmones fotografuoti nepatinka vien dėl to, kad jie tuo metu nebūna natūralūs, laisvi, ne visai save išreiškia, kitaip negu gamta.

Kai kūrėjai tenka fotografuoti žmones renginiuose, tai ji daro paslapčiomis, nes, anot jos, tada jie būna atsipalaidavę ir natūralūs. „Pamatę fotografą žmonės save suvaržo, žiūri, kaip atrodo. Šie dalykai ir gadina visą nuotrauką, nes tada ji „spindi“ kitaip“, – paaiškino Julija.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas