|
|
|
Mūsų žmonėsKlo Liusė – genijaus pažinimo oazė
Pasaulio pažinimo siekiantys žmonės keliaudami atranda daug puikių vietų. Viena jų – Prancūzijoje, Luaros slėnyje, Ambuazo (Amboise) miestelyje esanti Klo Liusė (Klos Lucē) pilis, kur paskutinius trejus savo gyvenimo metus praleido bene didžiausias visų laikų genijus Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452–1519 m.). Iš rusvų plytų ir baltojo smiltainio 1471 m. pastatyta pilis tik 400 metrų nutolusi nuo karališkosios Ambuazo pilies, daugiau nei 200 metų buvo naudojama kaip Prancūzijos karališkosios šeimos gyvenamoji vieta ir vasaros rezidencija. Čia 1516 m. rudenį, pakviestas Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I (Francois I, 1494–1547 m.), būdamas 64 metų atvyko didysis genijus. Leonardas, suvokdamas, kad daugiau į savo gimtąją Italiją jau niekada nebegrįš, lydimas savo artimiausių mokinių ir padėjėjų, įveikė Alpių kalnus, su savimi pasiimdamas odiniuose dėkluose saugomus tris paveikslus – „Džokonda“, „Šv. Jonas Krikštytojas“, „Švč. Mergelė Marija su kūdikiu Jėzumi ir šv. Ona“ – bei gausius savo pasaulio tyrinėjimų užrašus, piešinius. Jaunasis karalius Pranciškus I, pradėjęs valdyti šalį nuo 1515 m., susižavėjęs Leonardu, jį priėmė su didžiule pagarba ir paskyrė „pirmuoju karaliaus dailininku, architektu bei inžinieriumi“. Jis buvo apgyvendintas Klo Liusė pilyje, jam buvo paskirtas solidus metinis 700 auksinių ekiu atlygis, pats karalius finansavo jo kūrybą bei idėjas. Daug laiko jie kartu praleisdavo kalbėdamiesi ir filosofuodami. Vėliau Pranciškus I tvirtino „niekada pasaulyje nesutikęs kito žmogaus, išmaniusio tiek, kiek išmanė Leonardas: ir ne tik skulptūros, tapybos it architektūros srityse. Jis dar buvo ir didis filosofas.“ Šiuose namuose, globojamas karaliaus, Leonardas praleido paskutinius savo gyvenimo metus tapydamas bei užsiimdamas savo mėgstama veikla. Jis čia buvo ne tik inžinierius, architektas, bet ir įspūdingų švenčių bei spektaklių karaliui ir jo aplinkai kūrėjas ir režisierius.
Kviečia į išskirtinį simfoninės muzikos koncertą
Rugpjūčio 18 dieną, sekmadienį, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios vidiniame kiemelyje po 18 valandos šv. Mišių skambės klasikininė muzika. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Jaunimo simfoninis orkestras „Simfukai“ susirinkusiems žiūrovams dovanos kūrybinės stovyklos pajūryje metu parengtą naują koncertinę programą. „Simfukų“ vadovas Artūras Alenskas tvirtino, kad groti šiame orkestre – ne vieno „dvarioniuko“ svajonė. Kolektyvą sudaro daugiau nei 70 jaunųjų artistų, jauniausiam atlikėjui vos 9-eri, vyriausiam – 18 metų. „Nepaisant to, padedant vadovams, kurie yra didžiųjų Lietuvos simfoninių orkestrų muzikantai bei Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos pedagogai, šiems vaikams paklūsta kone bet kuri klasikos šedevrų partitūra“, – tikino A. Alenskas. Pašnekovo teigimu, Balio Dvariono muzikos mokyklos Jaunimo simfoninis orkestras didžiuojasi galėjęs paklusti dirigentų prof. Sauliaus Sondeckio, prof. Vytauto Viržonio, prof. Juozo Domarko, Modesto Pitrėno, Martyno Staškaus, Vytauto Lukočiaus, Christian Malescov (Vokietija), Stefan Malzew (Vokietija), G. Kennaway (D. Britanija), Arman Simonyan (Belgija) batutai. Šiuo metu orkestro meno vadovas ir dirigentas – ilgametis Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas, tarptautinio G.Fittelberg‘o konkurso laureatas, Modestas Barkauskas. „Simfukai“ yra surengę daugiau nei 200 koncertų, pasirodę visose pagrindinėse Lietuvos koncertų salėse, Lietuvos Nacionalinės filharmonijos, Nacionalinio Operos ir baleto teatro scenose, dalyvavę ne viename tarptautiniame projekte ir koncertavę su žymiausiais Lietuvos solistais bei instrumentalistais. Koncertuose skamba ir klasikos kūriniai, ir šiuolaikinė lietuvių bei užsienio kompozitorių kūryba. „Greta tradicinių koncertinių programų „Simfukai” bando savo jėgas imdamiesi ir kitų žanrų kūrinių. Kolektyvas yra atlikęs I. Stakvilės miuziklą vaikams „Batuotas katinas“, kartu su E. Špokaitės baleto mokyklos auklėtiniais – baletą „Snieguolė ir 7 nykštukai“, – įvardijo A. Alenskas. Sekmadienį vyksiančiame koncerte „Simfukai“ atliks G. Verdi, G. Bizet, Ch. Gounod, P. Mascagni, E. Balsio ir kitų autorių simfoninės muzikos kūrinius. „Kviečiu nepraleisti progos apsilankyti išties išskirtiniame renginyje ir praleisti sekmadienio vakarą ypatingoje kupinoje muzikos aplinkoje. Vis dėlto, negalėsiantys atvykti paklausyti „Simfukų“, turės galimybę jų atliekamą muziką išgirsti pirmadienį, rugpjūčio 19 d. vakare, Palangos bažnyčioje“, – tikino „Simfukų“ vadovas A. Alenskas.
Sigita RAZMUTĖ
30 maldos kilometrų – už vaikus
Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos maldos grupė Motinos maldoje surengė piligriminį žygį Kretinga–Pakutuvėnai. Kitąmet bus rengiamas jubiliejinis visos Lietuvos tokių maldos grupių piligriminis žygis iš Kretingos į Kryžių kalną, todėl moterys nusprendė išbandyti savo jėgas trumpesnėje distancijoje. „Šio žygio idėją pasiūlė Aušra, viena mamų, priklausančių Motinos maldoje grupei, kita narė – Alma – patikrino žygio maršrutą“, – teigė maldos grupės narė ir žygyje ėjusi Vilija Varkojienė. Toks Motinų maldoje grupės žygis surengtas pirmą kartą, tačiau viena jo dalyvių Vita Saudargienė tikisi, kad ilgainiui jis taps tradicija. Svarbiausia žygio intencija – vaikai. Motinos maldoje grupės narės eidamos kaimų keliais dėkojo Dievui už motinystės dovaną, savo, artimųjų atžalas ir jų draugus bei viso pasaulio vaikus. Žygyje dalyvavo 11 skirtingo amžiaus motinų iš Kretingos, Vydmantų, Vilkaviškio ir Gargždų. „Su didžiule meile, šlovinimu ir malda ėjome šį kelią. Tai buvo mums dideli atlaidai už savo vaikus, niekada nebūčiau patikėjusi, kad įveiksiu tokį atstumą pėsčiomis“, – tvirtino V. Varkojienė. Pasak jos, šiandien daug jaunimo pasirenka netinkamą gyvenimo kelią, įgyja priklausomybių, todėl jų motinos besimelsdamos gali prašyti Dievo pagalbos, kad jų vaikai sugrįžtų į doros kelią. Žygio rytą susirinkusias motinas Kretingoje, suteikęs palaiminimą, išlydėjo br. Gediminas Numgaudis, moterys sustojo Kartenos bažnyčioje, o dienos pabaigoje žygeives pasitiko Pakutuvėnų klebonas Antanas Blužas. Viso ėjimo metu motinos nešė vienos vyro padarytą kryžių kaip liudijimą, kodėl jos žygiavo. Pakutuvėnuose buvo aukojamos mišios už vaikus, žygio dalyvių Antano Paduviečio bažnyčioje laukė ir dėl sveikatos ar kitų priežasčių eiti negalėjusios maldos grupės motinos.
Matematika – visur. Tik to nepastebime
Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius, Ekonometrinės analizės katedros vedėjas ir habilituotas mokslų daktaras 66-erių Alfredas Račkauskas teigė, kad skaičių pasaulis žmones supa nuolatos. Iš Salantų kilęs mokslininkas tvirtino, kad šiandien Lietuvos visuomenėje matematika praranda prestižą, o likusiame pasaulyje ši mokslo šaka intensyviai vystoma. Ketino studijuoti agronomiją Alfredas Račkauskas mokėsi Salantų vidurinėje mokykloje. Pašnekovas teigė, kad matematika nebuvo ta sritis, kurioje matė savo ateitį: „Aštuntoje klasėje buvau sugalvojęs, kad būsiu agronomas.“ Vis dėlto, atėjus į IX klasę, matematikos mokytojas A. Ivanauskas padalino visus devintokus į dvi grupes – silpnesnius ir gabesnius matematikai. Pats pedagogas mokė silpnesniuosius, o A. Račkauskas buvo stipresnėje kito mokytojo grupėje. „Šio mokytojo dėka įsimylėjau matematiką“, – pradžią prisiminė A. Račkauskas. Anot profesoriaus, mokytojas turi labai didelę įtaką moksleivio norui mokytis: „Jei ne mokytojo atsidavimas ir jo energija, nežinau, kur viskas būtų pakrypę.“ Paskutiniais metais mokykloje A. Račkauskas dalyvavo daugelyje matematikos olimpiadų. Vyras prisiminė, kad net ir per žiemos atostogas mokiniai rinkdavosi spręsti matematikos olimpiadinių uždavinių, o mokytojas buvo labai didelis entuziastas. „Jeigu kurią dieną susigundydavau nueiti ant Salantų upelio pačiuožinėti, mokytojas ateidavo pas mamą ir paskųsdavo, kad nebuvau mokykloje“, – su šypsena kalbėjo A. Račkauskas. Pasak pašnekovo, norint būti matematiku, reikia ją įsimylėti. „Aš ir studentams dažnai sakau, jeigu įsimylėsite – turėsite daug bemiegių naktų, daug galvosite apie tai – vaikščiodami, sėdėdami, tai jus kankins – nežinia ir noras išsiaiškinti“, – tikino mokslininkas.
Operos solistas Mindaugas Rojus: „Neįsivaizduoju savęs nedainuojančio“
„Jaučiuosi esąs savo vietoje, sėdįs savo rogėse. Tiesiog neįsivaizduoju savęs nedainuojančio, neįsivaizduoju, kokį kitą darbą galėčiau dirbti. Ir jeigu tektų grįžti dvidešimt metų atgal, nieko nekeisčiau“, – sakė Klaipėdos muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus, kurio per trylika karjeros scenoje metų sukurti vaidmenys skaičiuojami jau dešimtimis. Dainuoti pradėjo mokykloje Mindaugas Rojus – operos solistas, apdovanotas ir ypatingo tembro balsu, ir ryškiu aktoriniu talentu, – sulaukia komplimentų ne tik iš ištikimiausių talento gerbėjų. Garsioji operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė, režisavusi Džakomo Pučinio Puccini operoą „Bohema“, kurioje solistas atliko vieną pagrindinių Marčelo vaidmenį, M. Rojaus atlikimą įvardino „bomba“. Už šiemet sukurtą Herkaus Manto vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ jis buvo nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“. Ir tai buvo ne pirmoji jo pelnyta nominacija -–prieš 10 metų tokiam pat apdovanojimui Mindaugas Roju Klausydamiesi jo balso, kuris kartais lyginamas su neseniai Lietuvoje viešėjusio Placido Domingo balsu, juolab kad abu solistai yra tenorai-baritonai, kas būna labai retai, girdėdami preciziškai audžiamą muzikinį audinį, retas kuris klausytojas gali patikėti, kad dainininko kelias į sceną nebuvo lengvas. Apie šį kelią su M. Rojumi kalbėjomės jo gimtuosiuose Darbėnuose, į kuriuos jis kartu su žmona Kamile ir dukteria Lėja buvo atvažiavęs dalyvauti vidurinės mokyklos baigimo jubiliejuje. „Dvidešimt metų, kai baigėm mokyklą. Trylika metų scenoje. Kaip bėga laikas“, – atsidūsėjo dainininkas, eidamas į Darbėnų gimnazijos salę, kurioje ir prasidėjo jo scenos gyvenimas. „Dainuoti mane paskatino muzikos mokytoja Irena Gaškaitė. Matyt, kažkuo išsiskyriau iš kitų choristų, ir nuo devintos klasės jau pradėjau dainuoti solo. Pirmos dainos? Dabar kažkodėl galvoje sukas, berods, Alekso Lemano daina: „Tenai už miško leidos saulė, dainavo broliai ardami“, – uždainavo M. Rojus.
Klasikinio dainavimo užkulisiuose
Kretingiškė Smiltė Murencevaitė šiuo metu studijuoja Lietuvos muzikos teatro akademijoje (LMTA) klasikinio dainavimo specialybę. Mergina tvirtina, kad šios studijos – ilgas ir kruopštus darbas, reikalaujantis daug jėgų ir pastangų.
Bretanė – vieta, kur saugoma istorija ir gerbiamos tradicijos
Gerai išvystytas Prancūzijos greitųjų traukinių (TGV) transporto tinklas suteikia unikalią galimybę per 1,5 valandos ir vos už 10 eurų atsidurti Bretanėje (Bretagne), Prancūzijos vakarų regione, nutolusiame per 300 km nuo sostinės Paryžiaus. Regionas užima į Atlanto vandenyną išsikišusį Bretanės pusiasalį, skiriantį Lamanšo sąsiaurį šiaurėje nuo Biskajos įlankos pietuose. Jo rytinėje dalyje įsikūręs ir vartais į Bretanę vadinamas Bretanės Geršo (La Guerche-de-Bretagne) miestelis, kuriame gyvena geras Lietuvos draugas Žakas Giuifo (Jacques Guiffault). Tai – nedidelis per 4 tūkst. gyventojų turintis miestelis, kuriam garbingos istorijos ir senųjų tradicijų gali pavydėti ir didesnieji ne tik Prancūzijos miestai. Viena jų – tai antradieniais nuo 1121 m. vykstantis miestelio turgus, vienas didžiausių ir spalvingiausių Bretanės regiono turgų, nusileidžiantis tik jo sostinės Reno (Rennes) turgui. Iki pat 1980 m. kiekvieną antradienį čia suvažiuodavo ūkininkai parduoti savo išaugintų gyvulių: galvijų, karvių, kiaulių, avių, naminių paukščių ir kt. Vėliau turgus kiek pasikeitė. Šiandien čia prekiauja nuo 150 žiemą iki 300 vasarą prekeivių, siūlančių įvairių naminių ekologiškų maisto produktų: vyno, sūrių, duonos ir mėsos gaminių, šviežių žuvų bei kitų jūros gėrybių, amatininkų dirbinių, pramoninių prekių ir kt.
Ilgaamžiškumo paslaptis – džiaugsmas gyvenimu
Kretingos rajone, Rūdaičių kaime, gyvenanti devyniasdešimtmetė Agnė Šulinskienė per savo gyvenimą patyrė daug permainų. Moteris išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, rezistencinį laikotarpį ir sovietmetį, o šiandien kas rytą pabudusi dainuoja ir trykšta gera nuotaika. Paklausus pašnekovės, kokia ilgo gyvenimo paslaptis, ji įvardijo: „Kol judėsi, tol gyvensi.“ A. Šulinskienė teigė, kad gyvenimas toks ilgas, jog kartais jau sudėtinga skirtingus gyvenimo tarpsnius išdėstyti chronologiškai – daug įvykių per devyniasdešimt metų nutiko, vieni gyvenimo fragmentai labiau išlikę atminty, kiti – jau užmarštyje. Šeima lemia vaikų ateitį Moteris kilusi iš Žudgalio kaimo, esančio netoli Salantų miestelio. Agnės ir Mateušo Narvilų šeimoje gimė 4 vaikai – 3 dukros Agnė, Stasė, Rita ir sūnus Vytas, šiandien brolis ir seserys jau išėję anapilin. Anot moters, Agnės vardas giminėje turėjo gilias tradicijas – šį vardą turėjo ir jos senelė, ir motina. A. Šulinskienė buvo vyriausia dukra, todėl turėjo daugiausiai atsakomybės šeimoje – padėdavo mamai prižiūrėti brolį ir seses, dirbti vasaromis ji pradėjo dar būdama 8 metų – ganė gyvulius: „Piemens dalią labai gerai žinau.“ Du Narvilų šeimos vaikai gimė tarpukario Lietuvoje, kiti du – jau praėjus Antram pasauliniam karui. Tarp A. Šulinskienės ir brolio – beveik dvidešimties metų skirtumas. Anot moters, labai skyrėsi tarpukario Lietuvoje ir sovietmečiu gimusių vaikų charakteriai ir gyvenimo būdas: „Kartais buvo sudėtinga pasakyti, kad mes visi iš tos pačios šeimos.“ Šeimą ir savo vaikystę moteris prisimena pačiais šilčiausiais žodžiais. Nors pirmieji gyvenimo metai ir buvo sudėtingi, tačiau A. Šulinskienei labai brangūs. „Buvo sunkūs laikai, buvome nepasiturinti šeima, tačiau esu labai dėkinga tėvams, jie buvo didžiulis pavyzdys. Mama rašyti nemokėjo, tačiau labai įtaigiai skaitydavo eilėraščius. Tėvai, nors ir buvo neraštingi žmonės, darbininkai, tačiau mums, vaikams, įskiepijo svarbiausias vertybes: meilę gamtai, pagarbą kitam žmogui ir gyvūnams. Pastarieji mums buvo šventi, labai juos mylėjome“, – tikino moteris. Pasak jos, vaikui labai svarbi gyvenimo pradžia pas tėvus. „Mes niekada nematėm neblaivaus tėvo, neturėjom visiškai jokio suvokimo apie alkoholiu piktnaudžiaujančius žmones. Tai man labai geras prisiminimas, – teigė ji ir pridūrė: – Kokią vaikystę turėsi, tokiu žmogumi tapsi.“ Siekti svajonės sutrukdė karas Agnė Šulinskienė Salantuose baigė pradžios mokyklą, vėliau 8 metus ten pat mokėsi gimnazijoje. Mokykloje jai labiausiai patiko geografija ir istorija, tikslieji mokslai sekėsi sudėtingiau. Tarpukario Lietuvos gimnazija, pasak moters, buvo aukšto lygio: „Gimnazistai tuo metu buvo solidūs ir gerbiami, aukštas lygis buvo baigti gimnaziją“. „Mano kartos žmonės gerai užgrūdinti, todėl taip ilgai ir gyvenam. Matėm ir bado, ir karo, ir baimės. Karas nulėmė visą tolimesnį to meto jaunų žmonių gyvenimą“, – tvirtino moteris. Ji visą gyvenimą nuo pat vaikystės troško būti gydytoja, tačiau dėl istorinių aplinkybių – karo, universitetų uždarymo nepavyko šio tikslo įgyvendinti. Ilgaamžė ir šiandien prenumeruoja su medicina susijusius leidinius, domisi žmogaus kūno sandara. „Ši sritis – mano silpnoji vieta“, – pripažino A. Šulinskienė. Baigusi mokyklą, ji pradėjo dirbti, kad galėtų padėti tėvams išlaikyti šeimą, medicinos studijos buvo pamirštos: „Vienai išsilaikyti dideliame mieste būtų buvę per daug sudėtinga. O ir tik ką pasibaigus karui universitetų nebuvo“, – paaiškino rūdaitiškė. Moteris labai gerai prisimena karo pradžią: „Buvo gražus birželis, sekmadienio rytas, ir netikėtai išvydome tolumoje kylančius dūmus. Susirinkę vyrai ėmė spėlioti, kas dega – Kretinga ar koks nors kaimas, vėliau sužinojome, kad jau viskas buvo sunaikinta. Nors aš buvau vaikas, bet prisimenu, kad suaugę žmonės sekė padėtį, mano tėvas turėjo radijo imtuvą, jį įsijungęs ir išgirdo, kad prasidėjo karas.“ Antrojo pasaulinio karo metu visa šeima liko gyva, pavyko išvengti ir didesnių nuostolių, tačiau pažįstamų žmonių aukų buvo labai daug: „Lavonas karo metu buvo kaip akmuo – peržengti jį buvo visiškai nebaisu, atbunka kai kurie jausmai, nugali instinktas išgyventi pačiam“, – patirtimi dalijosi moteris. Artėjant fronto linijai nuolatos buvo girdimi šūviai: „Tėvas vaikščiodavo rankas laužydamas ir melsdamasis, kad tik ne padegamosios kulkos būtų – jų skleidžiama ugnis naikindavo viską aplinkui. Vykdavo dideli bombardavimai, naktimis vaikams neleisdavo nusirengti arba rūbai visada šalia lovos sudėti, kad sulaukus signalo greitai galėtume bėgti iš namų į slėptuvę“, – prisiminė moteris. Moteris nuogąstavo, kad šiandien dažnai niekinami žmonės, švenčiantys karo pabaigos – gegužės 9 dieną. Daugumai ji atrodo propagandinė, vis dėlto, anot pašnekovės, ši diena 1945 metais buvo įsimintina: „Žmonėms, nepatyrusiems karo baisumų, sudėtinga įsivaizduoti, koks džiaugsmas ir viltis apėmė sužinojus, kad baigėsi karas. Žmonės kaip išprotėję bėgo vieni pas kitus, susitikę, nesvarbu, ar pažįsta žmogų, ar – ne, glėbesčiavosi ir džiaugėsi, kad baigėsi karas. Aš šiandien šios datos negaliu minėti be ašarų. Kokia tai buvo džiaugsminga diena!“ – tikino A. Šulinskienė.
Įsupa į atminimų skraistę
Poetės kraštietės Marijos Meilės Kudarauskaitės atsiminimų knyga „Istorijos iš pastalės“, kovą pristatyta Kretingos skaitytojams Motiejaus Valančiaus bibliotekoje per susitikimą su autore, jaukiai tarsi į šiltą motinos skraistę įsupa skaitytoją, vesdama jį savo vaikystės, neatsiejamos nuo Klausgalvų, Kalnalio, Salantų, Mosėdžio – numylėtos Žemaitijos – keliais. Žvelgdama į praeitį iš dabarties perspektyvos, daug ką vertindama patyrusio gyvenimo skonį žmogaus išmintimi, autorė jautriai kalba apie tą laikotarpį, kuris jauniems žmonėms jau tapęs istorija, o „nueinančiai kartai“ – priminimas apie tarpukarį, sudėtingą karo, pokario, sovietinės okupacijos laikotarpį. Vienas svarbiausių žmogaus būties kertinių polių – gimtoji erdvė, jos aura, apsauganti nuo išorinio pasaulio grėsmių, baimių. Vaikystės namai, saugumo jausmas, aplinka, kurioje Motina ir Tėvas – visas pasaulis, šalia esantys šurmuliuojantys žmonės – artimi tolimi, tik leitmotyvas pagrindinei tavo gyvenimo temai. Ji išlieka iki virpulio brangi: kaimynai, jų vienkiemiai, tyro vandens šuliniai, iš kurių ir dabar semi – ne tik troškuliui numalšinti, bet ir praeičiai sudrėkinti, kad nevystų, kad nenueitų į užmarštį. „Kai iš laiko tolių žvelgiu į anąjį metą, įvykius, žmones, mano gimtasis kaimas žiburiuoja ypatinga šviesa. Nėra ir nebuvo jame giminių, bet man jisai dvasiškai svarbus.“ Svarbus, anot autorės, buvo ir tada, kai iškilo grėsmė pranykti gimtojo kaimo – Klausgalvų – vardui, nors jis pirmąkart buvo paminėtas 1685 m. valakų reformos dokumentuose. „Kai tarybmečiu – nežinau kodėl – buvo panaikintas jo vardas, gal kad buvo Kalnalio tarybiniame ūkyje, nors kaimas stovėjo kaip stovėjęs, kiek praretintas, ryžausi sugrąžinti jo vardą. Su profesoriumi Pranu Kniūkšta (kraštietis, kalbininkas, kilęs iš Barzdžių kaimo, pradžios mokyklą baigęs Klausgalvuose) surašydinome kaimo istoriją, aš perėjau per žmones, surinkau 77 parašus, dokumentus nusiuntėme į apskritį, ministeriją, seniūniją (vėliau – į Seimą) su tikslu atstatyti vardą. Vėl žemėlapy ir dokumentuose gyvas mano gimtojo kaimo vardas.“
Lietuvį ir prancūzą bičiulystėn suvedė domėjimasis krašto istorija
Mūsų kraštietis „Pajūrio naujienų“ bendraautorius Romualdas Beniušis, Geršo (La Guerche) mieste Bretanėje Prancūzijoje buvojęs bičiulio Žako Giuifo kvietimu, sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio: vietos žurnalistę, dirbančią regiono laikraštyje „Ouest France“ („Vakarų Prancūzija“), domino jo viešnagė, bendrystė su Žaku ir jos ištakos. „Tai buvo mano atsakomasis vizitas po to, kai Žakas 2017-aisiais viešėjo Lietuvoje“, – teigė R. Beniušis, kuris su Žaku Giuifo (Jacques Guiffault), prancūzų karo belaisvio Polio Giuifo sūnumi, susipažino po to, kai Žakas, surinkęs medžiagą apie savo tėvą, ją paskelbė internete, o R. Beniušis kaip tik domėjosi prancūzų ir belgų karo belaisvių, kalintų Šv. Antano namelyje Kretingoje ir dirbusių Klaipėdos krašto pramonės įmonėse, taip pat žemės ūkyje pas vietos stambius žemvaldžius ir ūkininkus, amatininkus, Kuršių nerijos žvejus ir viešbučių savininkus, likimu. „Žakas ne tik surinko medžiagą apie savo tėvą – jis apie Antrojo pasaulinio karo įvykius pasakodavo mokiniams, vesdavo edukacijas, apie ką taip pat rašė vietos žiniasklaida. Apskritai, Žakas Giuifo savo miestelyje yra žinomas žmogus, jis dalyvauja kelių visuomeninių organizacijų veikloje, intensyviai domisi krašto istorija – štai ne per seniausiai tas pats laikraštis išspausdino jo surinktą medžiagą apie konclageriui pasmerktą vietos žydų šeimą, kas Geršo miestelio žmonėms irgi turėtų būti įdomu – Prancūzijoje tokių žydų žudynių, kaip mūsų krašte, nebuvo, tačiau žydai nacių buvo vežami į koncentracijos stovyklas ir taip pat patyrė skaudų likimą“, – bičiulio iš Prancūzijos kraštotyrinę veiklą apibūdino R. Beniušis. Žurnalistė, parašiusi straipsnį apie lietuvio ir prancūzo pažintį, užsimezgusią bičiulystę, apskritai stebėjosi, kodėl prancūzo kario belaisvio istorija galėjo būti įdomi lietuviams, netgi – Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, kurio parengtai Antrojo Pasaulinio karo ekspozicijai Žakas Giuifo padovanojo savo tėvo daiktus, – juos per Raudonojo Kryžiaus organizaciją šeimai Polis Giuifo išsiuntė prieš ateinant rusų armijai. Dėžutę su daiktais – kario knygele, fotografijomis, to meto pinigais, gautų pinigų deklaracija – Ž. Giuifo ir du jo broliai surado 1981-aisiais, tėvui mirus. „Aš atsakiau paprastai – kad visa tai yra ir Lietuvos istorijos dalis“, – kalbėjo R. Beniušis. Jo pastebėjimu, Prancūzijos spauda nemažai dėmesio skiria istoriniams praeities įvykiams: „Tik apie tai kalbama ne globaliai, o labiau per žmonių likimus.“
|
|
