Pajūrio naujienos
Help
2020 Vasaris
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se291623
Orų prognozė
Dieną6°C debesuotumas 27 %
Naktį4°C debesuotumas 8 %
Apklausa

Ar domitės planais renovuoti Rotušės aikštę?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Vyskupas  Teofilius Matulionis (viduryje) ir kunigai prie vaišių stalo Šeduvoje  apie 1962 metus. Sėdi: (kairėje) Šeduvos bažnyčios klebonas kanauninkas Antanas Misevičius, dešinėje – Augustinas Pronckietis, stovi Šeduvos bažnyčios vikaras Jonas Juodelis.

Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Kapelionas – tai dvasininkas, kuriam paskirta uždaros bendruomenės ar tam tikros tikinčiųjų grupės, neturinčios klebono, nuolatinė ganytojiška globa. Kapelionas būna pavaldus vyskupui ir skiriamas kariniams daliniams, policijai, kalėjimams, ligoninėms ir pan. Nuo 1933 m. gruodžio iki 1937 m. rugsėjo mėnesio Bajorų kalėjimo kapelionas buvo Augustinas Pronckietis (1886–1986), kunigas-misionierius, bolševikinės Rusijos kankinys, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) bičiulis ir bendražygis.

Kauno arkivyskupijos kurijos archyve saugomoje kun. A. Pronckiečio asmens byloje rašoma, kad jis gimė 1886 m. rugpjūčio 30 d. Šeduvos parapijos Žilionių kaime, kur gyveno jo tėvai. 1896–1905 m. mokėsi Peterburge (Petrapilyje), Šv. Kotrynos gimnazijoje. Tuo metu šiame mieste gyveno per 20 tūkst. lietuvių, kurie dirbo fabrikuose, valdžios įstaigose, kontorose ar tarnavo pas vietos turtinguosius. Prie 1783 m. pastatytos Šv. Kotrynos katalikų bažnyčios, kurioje 1850 m. žemaičių vyskupu buvo įšventintas Motiejus Valančius (1801–1875), įkurtose mokyklose mokėsi apie 100 auklėtinių: mergaičių ir berniukų. Jie buvo išlaikomi 1892 m. čia gyvenusių inteligentų įkurtos Labdarių lietuvių draugijos. Mokykla buvo gerai žinoma Lietuvoje, į ją savo vaikus mokytis siuntė ne tik bajorai, dvarininkai, bet ir pasiturintys valstiečiai. Nors auklėjimas mokykloje buvo gana griežtas, jos auklėtiniai įgydavo gerą išsilavinimą, čia buvo dėstomos prancūzų ir vokiečių kalbos, nemažas dėmesys skiriamas ir bendros lenkų ir lietuvių valstybės Abiejų Tautų Respublikos (1569–1795), kurios paskutinis valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo palaidotas Šv. Kotrynos bažnyčioje, istorijai. Šioje bažnyčioje nuo 1892 m. buvo aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba, pamokslus yra sakę kun. Maironis, kun. Jurgis Matulaitis ir kt., 1896–1916 m. čia vargonininku ir choro vadovu dirbo kompozitorius Česlovas Sasnauskas (1867–1916), dėstęs muziką ir Šv. Kotrynos gimnazijoje.


Tiškevičių giminės pradininkas bajoras Tiška (Timotiejus) Kalenikovičius (~1452–1501). Nežinomas dailininkas, XVIII a. II p. Varšuvos nacionalinis muziejus

Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė grafas Juozapas Tiškevičius, prieš 145 metus oficialiai pradėjęs valdyti Kretingos dvarą, kuriame įkūrė šeimos rezidenciją su nuostabiu Vasaros sodu, didžiausiu Europoje privačiu Žiemos sodu, pirmuoju Kretingoje telegrafu, pirmąja Lietuvoje telefono ryšio linija ir elektrine.

Grafų Tiškevičių giminė kilo iš Ukrainos. Iš ten per Baltarusiją atsikėlė į Lietuvą. Apžvelgdami šios giminės istorinį kelią, susipažinsime su jos ištakomis, simboliais, ryškesnį pėdsaką istorijoje palikusiomis asmenybėmis.

Giminės pradininkai

Grafų Tiškevičių šaknys glūdi Berdyčive (Ukraina). Giminės pirmtakas buvo Kijevo kunigaikščio Švitrigailos Algirdaičio patarėjas bajoras Kalenikas Miškovičius, už ištikimą tarnybą 1437 m. gavęs nemažas valdas Voluinėje, Žytomyro ir Ovručo pavietuose.

Tiškevičių pradininku laikomas Kaleniko Miškovičiaus sūnus Tiška (~1452–1501). Jo sūnūs rašytiniuose šaltiniuose vadinami Tiškovičiais, o vėliau, lenkų kalbos įtakoje – Tiškevičiais. Iš pradžių jie buvo stačiatikiai. Nuo XVII a. dauguma Tiškevičių priėmė katalikybę ir sulenkėjo.

Giminės herbas ir devizas

Grafai Tiškevičiai naudoja modifikuotą herbą „Leliwa“, kurio ištakos siekia XI amžių. Manoma, kad šis ženklas atsirado Artimuosiuose Rytuose, iš kurių į Europą per Kryžiaus karus atsivežė riteriai.

Herbo pavadinimo etimologija ir simbolių reikšmė iki šiol neturi argumentuoto paaiškinimo, todėl jo išversti į kitas kalbas ir paaiškinti neįmanoma.

Iš Lenkijos šlėktų herbą Horodlės unijos aktu 1413 m. pirmasis Lietuvoje priėmė Vilniaus vaivada Albertas Vaitiekus Manvydas. Vėliau šį herbą naudojo daugiau kaip 830 Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos bajorų giminių.


Atsekė giminės šaknis iki Antano Vienuolio

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-02-21
Pagal bažnyčių archyvus kretingiškis Artūras Patamsis atkapstė Patamsių genealogiją ligi XVII a.

Atsekė 11 protėvių kartų

Neseniai, dideliam savo džiaugsmui, kretingiškis atsekė tolimą giminystę su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku: jo proprosenelio Antano Patamsio motina Gertrūda Žukauskaitė buvo rašytojo senelio sesuo. Šį faktą raštu patvirtino Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininkas Remigijus Bimba.

G. Žukauskaitės sūnaus Antano ir jo žmonos Anėlės šeimoje gimė 8 vaikai, tačiau išgyveno tik vienintelis – pasaulį išvydęs septintasis – Antanas, nuo jo ir išsišakojo genealoginis Patamsių medis. „Įdomu, kad bažnyčių knygose surašytos ir vaikų mirties priežastys – džiova, išsekimas, išgąstis, kosulys, auglys“, – stebėjosi kretingiškis.

Per pastaruosius kelerius metus pagal metrikas A. Patamsis atsekė 11 giminės kartų pagal motinos tėvo liniją, pradedant nuo seniausiojo 1695-aisiais gimusio Jokūbo Patumsio – šis buvo 6-kart Artūro prosenelis – ligi savo anūkės 4-metės Patricijos. Anksčiau, ligi lietuvių kalbos reformos 1920-aisiais, įsitikino Artūras, visa jų giminė ir buvę Patumsiai. Jis pats sakė taip pat esąs įregistruotas motinos pavarde.

Iš viso jo giminės medyje, ranka paties išbraižytame 4 m ilgio popieriaus lakšte, A. Patamsis tiksliai neskaičiavo, tačiau mano identifikavęs kelis šimtus asmenų. Vien Antakalnių kaime per 200 metų suskaičiavo gyvenus 197 Patamsius.

Išblaškyti, lydimi netekčių

Giliau domėtis protėviais A. Patamsis sakė pradėjęs neseniai: „Vis važiuodavome į giminės kapus Troškūnuose, 17 km nuo Anykščių, – ten palaidoti mano proproseneliai, proseneliai ir mano senelis – visi trys buvo Antanai Patamsiai. Gyvo senelio nesu nė matęs: po karo jis gyveno JAV, Floridos valstijos Fort Myas mieste. Po mirties – jis žuvo autokatastrofoje1996-aisiais – mano mama jo urną su palaikais parvežė į tėvynę. Nuvykusi į JAV, gavo pilietybę. Pasiliko ten, bet ilgėjosi Lietuvos ir 2007 m. sugrįžo.“

Jaunystėje motinos pasakojimai apie giminę jam, kaip ir daugumai jaunų žmonių, būdavę neįdomūs ir nuobodūs. „O kai sugrįžo iš JAV, sakiau – sėsk, rašyk, ką ir kiek prisimeni. Kompiuteriu ji parašė 100 psl. atsiminimų knygą, kuri pragulėjo kurį laiką, kol sulaukė dienos, kai ją atsiverčiau“, – atviravo pašnekovas.

Pirmiausiai kretingiškį ir sudomino jo senelio gyvenimo istorija, – iš jos, tarsi iš kamuolio ir išsivyniojo ilga Patamsių giminės, išblaškytos po pasaulį, lydimos gausybės mirčių ir netekčių, linija. Ją Artūras ir pavaizdavo paties sukurtame giminės herbe: aukštyn apversta pasaga – sėkmės ženklas – simbolizuoja Patamsius buvus žemės žmones – ūkininkus, stilizuotas pranciškoniškas kryžius – giminės prieraišumą šiam ordinui. O Patamsį, kaip žodžio reikšmę, simbolizuoja šviesos spindulys po stogine.


Stasio Ušinsko vitražas Kretingos rajono kultūros centre

Ne vienas Kretingos kultūros rūmuose nuo pat jų atidarymo 1972 m. balandžio 21 d. lankęsis kretingiškis ar svečias prisimena lipant laiptais matomą spalvingą vitražą, tapusį jo puošmena ir svarbia istorijos dalimi.

Šis 2,74 m aukščio ir 2,20 m pločio vitražas vienos žymiausių ir unikaliausių lietuvių liaudies pasakų „Eglė žalčių karalienė“ tema priskiriamas garsiam Lietuvos menininkui dailininkui, vitražo mokyklos Lietuvoje pradininkui, scenografui, lėlininkui ir pedagogui Stasiui Ušinskui (1905–1974), bet informacijos apie jį publikacijose ir knygose apie šį kūrėją ir jo kūrybinį palikimą nerasite. Kas jis – S. Ušinskas, vienas brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos menininkų, stebinęs savo talento platumu, bet šiandien nepelnytai primirštas.

S. Ušinskas gimė 1905 m. liepos 20 d. Pakruojyje, akmenskaldžio šeimoje, 1909–1918 m. kartu su šeima gyveno emigracijoje JAV. Grįžęs į Lietuvą baigė Šiaulių gimnaziją, 1925–1929 m. studijavo Kauno meno mokykloje tapybą. 1929 m. po mokinių streiko iš jos pašalintas savo iniciatyva ir be valstybės paramos išvyko studijuoti į Paryžių, kur įstojo į aukštąją taikomojo ir dekoratyvinio meno mokyklą, ten mokėsi vitražo ir dekoratyvinio meno, vėliau mokslus tęsė Moderno akademijoje, kur studijavo tapybą ir scenografiją.

Negaunant valstybės stipendijos, S. Ušinskui teko dirbti įvairius darbus: pozuotoju, samdytu klakeriu teatre. (Klakeris – šiuo metu išnykusi profesija. Tai – renginio organizatorių ar spektaklių kūrėjų samdytas žiūrovas, plojantis ir giriantis spektaklį, koncertą ar aktorių.) Teatro aplinka, pažintis su žymia dailininke-moderniste ir scenografe Aleksandra Exter (1882–1949) turėjo didelę įtaką jo tolesnei kūrybai scenografijos ir marionečių teatro srityse. Grįžęs į Lietuvą 1931 m. rudenį jis Kaune surengė personalinę parodą, kuri turėjo didžiulį pasisekimą. Iki tol mažai žinomo dailininko parodoje buvo nupirkta net 15 iš 27 čia eksponuotų tapybos darbų.


Miestiečiams įrodė, ką gali biblioteka

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-01-17
Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos darbuotojų pastangomis, ši didžiulė kultūros erdvė yra užpildyta ir tarnauja bendruomenei. Iš kairės: bibliotekos direktorė Birutė Karčauskienė, jos pavaduotoja Erika Kazlauskienė ir Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė.

Šį sausį suėjo vieneri metai, kai Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka veikia naujose patalpose J.K. Chodkevičiaus g.1A, ko gero, pačiame moderniausiame Kretingos miesto pastate. Per tą laiką garsas apie plačią ir įdomią bibliotekos veiklą pasklido ne tik po mūsų rajoną, bet ir – visą šalį.

Apie tai, kaip pavyko sėkmingai įveiklinti biblioteką ir prisijaukinti įvairaus amžiaus lankytojus – nuo vaikų iki senjorų, su „Pajūrio naujienomis“ pasidalijo direktorė Birutė Karčauskienė, jos pavaduotoja Erika Kazlauskienė ir Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė.

Pasekė Skandinavijos pavyzdžiu

Pašnekovės neslėpė, kad biblioteka joms tapo savotišku gyvenimo būdu ir savo darbo valandų joje jos neskaičiuojančios. Ir pajuokavo, kad joms jau ir pasimiršo, kaip dirbo senojoje vietoje Vilniaus gatvėje: „Kai dabar taip aktyviai gyvename, atrodo, kad visa tai buvo prieš 10 metų.“

Bibliotekininkės tikino, kad joms labai norėjosi ir sau, ir skeptikams, kurie šaipėsi, kad 3,1 tūkst. kv. m ploto pastatas – per didelis, stovės tuščias, įrodyti, kad biblioteka yra gyva ir tarnauja bendruomenei.

Šiuolaikinė biblioteka, jų žodžiais, nebėra vien knygų saugykla, jos kultūrinė veikla turi būti plati ir įvairi, žmonės turi ją matyti, joje dalyvauti. Dar tebestatant pastatą, darbuotojos lankydavosi naujausiose šalies bei užsienio bibliotekose, kur susipažindavo su erdvių išdėstymu ir, svarbiausia, – jų veiklomis.

„Sekėme Skandinavijos šalių pavyzdžiu, kur šiuolaikinė biblioteka yra įveiklinta, o tai reiškia glaudų bendruomenės ir bibliotekos ryšį. Jų bibliotekos dažniausiai statomos miesto centre, greta prekybos centrų, stočių, kad kuo daugiau žmonių apsilankytų. Kai kuriose jų veikia netgi gydytojo kabinetas, kur suskaudus dantį, lankytojas gauna skubią pagalbą, ten pat galima pasimatuoti kraujo spaudimą. Įrengtos dirbtuvėlės, kur stovi siuvimo mašina: prireikus lankytojas gali ateiti susisiūti rūbą. Tokia paslauga sumanyta tam, kad žmogus namie neapsikrautų nereikalingais daiktais. Tad mes irgi dar turime daug pamąstymų“, – kalbėjo B. Karčauskienė ir E. Kazlauskienė, pastebėjusios, kad Lietuvos bibliotekos gerokai lenkia Pietų Europos šalis – Graikiją, Portugaliją, Ispaniją, kur bibliotekos tebetarnauja vien kaip knygų ir kitų spaudinių talpyklos.


Keturiose atnaujintose Darbėnų metrikos informacinėse lentose miestelio, bažnyčios ir parapijos istorija bei buvusių ir esamų kaimų pavadinimai surašyti žemaitiškai.

„Valstībėnis Darbienu dvars ėr kaims pėrma karta pamėnavuotė 1591 m.“, – į pravažiuojančius pro miestelį ir sustojančius jo centre pasidomėti, kas įrašyta iš metalo iškaldintu Darbėnų herbu vainikuotose akmeninėje piramidėje įmūrytose keturiose informacinėse lentose, žemaičių tarme prabyla Darbėnų metrika vadinamas atnaujintas paminklas.

Apsisprendė atnaujinti

Darbėnų metrika – iš lauko akmenų sumūrytas paminklas su keturiomis informacinėmis lentomis, kuriose išdėstyta miestelio ir bažnyčios parapijos istorija bei išvardinti anuometinio Darbėnų valsčiaus išnykę ir dabar Darbėnų seniūnijoje esantys kaimai,– buvo pastatyta apie 1992 metus.

Buvęs Darbėnų seniūnas Edvardas Stalmokas prisimena, kad šio paminklo bei miestelio centre stovinčios taip pat herbu papuoštos iš medžio išdrožtos į keturias puses vedančius kelius bei artimiausius jais pasiekiamus kaimus žyminčios rodyklės atsiradimo iniciatorius – šviesaus atminimo Šventosios girininkas, tuo metu buvęs Darbėnų apylinkės pirmininkas Rimantas Kviklys. Jis, pritarus tuometiniam Darbėnų viršaičiui Petrui Kašėtai, kartu su Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto Vizualinių komunikacijų katedros docentu architektu Alfredu Gyčiu Tiškumi ir jo vadovaujamais studentais sukūrė ir pastatė šiuos du miestelio centrą papuošusius akcentus.

„Jau kuris laikas mes galvojome, kaip derėtų atnaujinti Darbėnų metriką, nes paminklas buvo pavargęs, informacinių lentų užrašai nuo laiko nusitrynę ir sunkiai įskaitomi, – sakė Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys. – Svarstėm įvairias galimybes: gal dažais užrašus atnaujinti, gal metale lazeriu išpjauti, gal tekstą priklijuoti.“

Pasak seniūno, tartasi ir su specialistais: šie aiškinę, kad senose metalo plokštėse lazeriu išpjovus raides nebus gražu, nes senojo užrašo nepavyks visiškai panaikinti, o užklijavus tekstą jis gali greitai nusilaupyti.

„Priimtiniausias pasirodė pasiūlymas pagaminti naujas plokštes su naujais užrašais – taip, pasitarę su bendruomene, ir apsisprendėme“,– pavasarį priimtą sprendimą paaiškino A. Poškys.


Lėlių karalystėje žaidžia vaikystė

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-01-17
Lėlių kolekcininkė Vida Saudargienė prisipažino, kad didžiausią malonumą jai suteikia kolekcinės porceliano ir suvenyrinės lėlės.

Kretingiškės Vidos Saudargienės namuose apie 10 metų renkama lėlių kolekcija jau užpildė visą kambarį. Jį drąsiai būtų galima pavadinti lėlių karalyste, kurioje žaidžia vaikystė. O kolekcijos eksponatų gausa, ko gero, būtų rožinė ne vienos mergaitės svajonė...

Lėlių kolekcijos pradžia – dvi lėlytės-graikės, kurios patraukė V. Saudargienės dėmesį sendaikčių turguje. „Jos pasirodė tokios gražios, naujos, negalėjau praeiti pro šalį“, – prisiminė moteris.

Ji prisipažino – kiek kolekcijoje eksponatų, neskaičiavusi, tačiau laikas kolekcijos „revizijai“ jau atėjęs. „Manau, kad dviese su dukra Laura tą ir padarysime – pačioms bus įdomu patirti, kiek per kelerius metus tų eksponatų pavyko sukaupti“, – sakė V. Saudargienė.

Savo lėlių kolekciją ji pildo pačiais įvairiausiais būdais: lėlę dovanų jai dovanoja šeimos nariai – vyras, sūnūs, duktė, draugai ir pažįstami parveža iš įvairių kelionių po kitas šalis, o ji pati eksponatų ieško sendaikčių parduotuvėse ir turguose. „Kartais randu tokias murzinas ir apiplyšusias, kad, atrodo, į rankas baisu paimti. Bet aš jas išprausiu, išplaunu ir išlyginu rūbus, jei reikia – juos pataisau, atnaujinu lėlių šukuosenas, ir jos – kaip naujos. Tiesa, darbo reikia įdėti nemažai, bet tai man – relaksacija, nusiraminimas ir savotiška kūryba“, – kalbėjo lėlių kolekcininkė.

Kolekcijos lėlės – nuo miniatiūrinių, suimamų dviem pirštais, iki gero pusmetrio ir daugiau, pagamintos jos iš pačių įvairiausių medžiagų – medžio, siūlų, molio, plastiko, porceliano. Mieliausios ir įdomiausios V. Saudargienei – kolekcinės rankų darbo porcelianinės lėlės ir iš įvairių šalių į kolekciją atkeliavusios nacionalinį įvairių tautų savitumą atspindinčios lėlės. „Jos daug pasako, paskatina pasidomėti šalimis, įdomu panagrinėti jų nacionalinius kostiumus, – pripažino moteris. – O kolekcinės porceliano lėlės yra tiesiog labai gražios, puošnios, kokybiškai padarytos, jas malonu liesti ir tiesiog paprasčiausiai pasidžiaugti.“


Užsieniečiai Kūčių tradicijas atranda Kretingoje

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-12-20
Aleksas Eugenijus Kulvietis teigė, kad Kolumbijoje pagrindinis Kalėdų akcentas – prakartėlės, prie kurių kas vakarą meldžiamasi. Savo namuose Kretingoje tokių jis pasidarė tris.

Kūčių vakarienė Kalėdų išvakarėse – subtili giminių, artimiausių draugų šventė. Mums, lietuviams, įprasta tą vakarą ragauti žuvies, grybų, riešutų, miltinių patiekalų, kūčiukų, aguonų pieno, kisieliaus – skaičiuojame, kad ant stalo būtinai būtų 12-a patiekalų, mat šis skaičius simbolizuoja 12 apaštalų, o pagal senovinį pagonišką aiškinimą – 12 mėnesių. Tačiau tik keliose pasaulio šalyse tradicijos yra panašios į mūsiškes. Pasidomėjome, kaip didžiąsias metų šventes švenčia Kretingoje gyvenančios tarptautinės šeimos.

Prasmė – plotkelėje ir prakartėlėje

Pusiau lietuviu, pusiau kolumbiečiu save laikantis 16 m. Kretingoje gyvenantis 41-erių Pranciškonų gimnazijoje bei Klaipėdos universitete ispanų kalbą dėstantis Aleksas Eugenijus Kulvietis teigė abiejų šalių tradicijas gerbiantis ir prie jų prisitaikantis, tačiau šmaikštavo per lietuviškas Kūčias beveik neturįs, ko valgyti. „Didžiuma patiekalų – iš žuvies, o aš jos nemėgstu, grybai, nors ir vertingiausiais laikomi baravykai būtų, taip pat kelia pasidygėjimą, tad man belieka kūčiukus užgerti aguonų pienu, kurį, gyvendamas Lietuvoje, pats išmokau gaminti, eiti miegoti ir laukti Kalėdų ryto, kai žmona ant stalo padės ypač gardžiai iškeptą antį“, – juokėsi jis.

Kolumbijoje gruodžio 24-osios vakarą pagrindinis patiekalas yra mėsa, dažniausiai kiauliena. Anot Alekso, dar iš Alančių dvaro Vadoklių kaimo Panevėžio rajone kilęs jo lietuvis senelis iš mamos pusės, kurį mena tik iš nuotraukų, į Bogotą emigravęs per Antrąjį pasaulinį karą, kasmet specialiai šiai dienai nupenėdavęs po maždaug 140 kg sveriančią kiaulę.

Paprašytas išvardinti daugiau skirtingų tradicijų, Aleksas teigė, jog Lietuvoje prakartėlę – Jėzaus gimimo gyvulių tvarte vaizdelį su Švč. Mergelės Marijos, šventojo Juozapo, ir paties kūdikėlio Jėzus Kristaus, taip pat Trijų Karalių figūrėlėmis galima pamatyti daugiausia bažnyčiose, o štai Lotynų Amerikoje, Kolumbijoje, – kone kiekvienoje šeimoje. Sūnus Gervydą ir Algirdą auginančioje Kristinos ir Alekso Kulviečių namuose Kretingoje puikuojasi jos trys. Pasak pašnekovo, pasidaryti prakartėlę – labai svarbu, mat 9-ias dienas iki Kalėdų, simbolizuojančias 9 mėnesius Jėzaus Kristaus gimimo laukimo, kas vakarą prie jų yra meldžiamasi, giedamos skirtingos giesmės, pasakojančios religinę Jėzaus Kristaus atėjimo istoriją. Šis laikotarpis iki Kalėdų vadinamas novena.

„Kadangi Kretingoje daugiau kolumbiečių nėra, apsiribojame giesmėmis savo namuose, o Kolumbijoje per noveną, linksmai pritariant būgnams, fleitai ar gitarai, einama į svečius, giedama vis kito šeimos nario ar giminaičio namuose“, – sakė A. Kulvietis.

Pašnekovo žodžiais, taip, kaip jo gimtojoje Kolumbijoje šeimas vienija prakartėlės, Lietuvoje – bažnyčioje pašventintų plotkelių laužymas ir dalijimasis tarpusavyje. Šis Kūčių vakaro momentas A. Kulviečiui – pats prasmingiausias.


Kaip mes eidavome į kiną

  • Mūsų žmonės
  • 2019-12-20
Kino salė Šv. Antano namelyje.  XX a. 4-as deš.

„Einame į kiną“, – šie ištarti žodžiai nuo pat kino gimimo pradžios, kai 1895 m. gruodžio 28 d. Paryžiuje buvo parodytas brolių Ogiusto ir Lui Liumjerų sukurtų trumpametražinių filmų pirmasis mokamas kino seansas, beveik šimtą metų priversdavo dažniau plakti ne vieno vaiko ar suaugusiojo širdį, nes kinas buvo tapęs svarbia jų gyvenimo dalimi.

Pirmasis viešas kino seansas Lietuvoje įvyko 1897 m. O pirmieji kino teatrai atsirado 1905 m. Pirmasis kino teatras Kretingoje duris atvėrė 1934 m. lapkričio 18 d. statybos inžinieriaus ir rangovo Rapolo Žigo (1891–1943 m.) suprojektuotuose ir pastatytuose Šv. Antano rūmuose, Vilniaus g. Nr. 20, kur tuo metu moderniausios Lietuvoje senelių prieglaudos pastato I aukšte buvo įrengta salė, naudojama Pranciškonų gimnazijos moksleivių reikmėms, taip pat teatro spektakliams, dainininkų pasirodymams bei kino filmams demonstruoti. 1936 m. Kretingos telefonų knygoje jau minimas kino salės telefonas, turėjęs 76-ą numerį, kai 1939 m. ir 1940 m. telefonų knygose prie šio telefono numerio įrašyta statybos rangovo ir kino savininko Rapolo Žigo pavardė. Matyt, kad tais metais jis buvo atsakingas už kino filmų rodymą, šią salę išsinuomojęs iš šio pastato savininkų pranciškonų. Tarpukario metais kino teatruose vyravo atvežtinė kino produkcija iš Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kai nemenką repertuaro dalį sudarė Sovietų Sąjungoje pagaminta propagandinė kino produkcija, nepastebimai ruošusi Lietuvos žmones 1940 m. sovietinės kariuomenės invazijai. Kino filmų seansai sutraukdavo nemažai žiūrovų, tai buvo populiarus renginys ne tik tarp miesto inteligentijos, bet ir kitų visuomenės sluoksnių, taip pat vaikų ir jaunimo, nes bilietų kainos buvo palyginti neaukštos, ir prasidėdavo nuo vieno lito, priklausomai nuo vietos salėje. Kita vertus, kas galėjo nenorėti pamatyti garsių užsienio istorinių ir nuotykių kino filmų, pasijuokti iš žinomų komikų, išvysti meilės istorijas bei muzikinių filmų ir operų pastatymus su garsiais dainininkais, šokėjais ir aktoriais.

Kino filmai tuo metu daugumai žmonių buvo bene vienintelis langas į pasaulį, o juose vaidinę aktoriai, jų elgesys, manieros ir apranga sulaukdavo žmonių dėmesio ir pamėgdžiojimo. Tarp kino žiūrovų buvo paplitęs kino aktorių fotografijų kolekcionavimas, kuriuo užsiimdavo ne tik vaikai ir jaunimas, bet ir solidžios damos bei ponai.


„Mosto“ vadovas Juozas Griušys ir „Mosto“ galerijos šeimininkė Nijolė Griušienė pasidžiaugė, kad Palangos dailininkai gaivina atviruko žanrą.

Gražiausių metų švenčių laukimas didžiausiame Lietuvos kurorte jau nebeįsivaizduojamas ne tik be žibančios Kalėdų eglės, bet ir be tradicine tapusios parodos: šiemet Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ dailininkai su bičiuliais jau aštuonioliktą kartą pakvietė į Palangos viešojoje bibliotekoje įkurtoje galerijoje „Mostas“ eksponuojamą kalėdinių atvirukų parodą.

Sveikindamas parodos autorius ir svečius „Mosto“ vadovas Juozas Griušys pasidžiaugė, kad tiek „Mosto“ kūrėjai, tiek kiti palangiškiai dailininkai neleidžia išnykti tikro, gyvo kalėdinio atviruko žanrui, gaivina jį ir puoselėja. Taip, kaip šią tradiciją puoselėja ir dailės salono „Mostas“ šeimininkė Nijolė Griušienė – būtent jai pasitinkant 2003-uosius ir kilo mintis surengti pirmąją kalėdinių atvirukų parodą, būtent ji iki pat šiol kasmet primena dailininkams apie artėjančias šventes ir paragina juos dalyvauti tradicinėje parodoje.

Sukūrė per 140 atvirukų

Per parodos atidarymą svečiai turėjo galimybę ne tik grožėtis atvirukais, bet ir dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. O prieš bandydami kurti patys galėjo įkvėpimo pasisemti iš atvirukų, sukurtų pačia įvairiausia technika: čia ir ranka pieštukais piešti, ir akvarele lieti, ir šilkografijos, ir aplikacijos bei koliažo technikomis sukurti darbai – nuo miniatiūrų iki tokių, kuriuos, pasak parodos lankytojų, galima įsirėminti kaip paveikslus.

Šiemet kalėdinių atvirukų žanrą gaivino kartu su „Mosto“ dailininkais Gražina Oškinyte-Eimanavičiene, Rasa Užpelkyte, Egle Lipinskaite, Ieva Litvaityte, Gražina Eimanavičiūte ne pirmus metus tradicinėje parodoje dalyvaujantys Vytautas Kusas, Miglė Jonaitienė, Daiva Šimkevičienė, Roma Tumosaitė, Angelė Skurdauskienė, Lina Ulbienė bei pirmąkart savo sukurtus atvirukus į Palangą atvežę Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto studentai Aistija Sokolova ir Eimantas Budrys.

Dailininkai aštuonioliktajai parodai sukūrė per 140 atvirukų. Pasak parodos lankytojų, jie – pačiam įvairiausiam skoniui: prabangūs ir kuklūs, turtingi ir subtilūs.

Atviruko niekas nepakeis

Marguose ir mažiau spalvinguose, pieštuose, tapytuose, iškarpytuose ar nėriniais padabintuose atvirukuose – angelai ir eglutės, snaigės ir seniai besmegeniai, žvakutės ir žaidžiantys rytietiško horoskopo motyvai. Ar nesunku kasmet ieškoti su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais susijusių temų, ar nesunku nuo didesnio formato kūrinių pereiti prie mažo atviruko ir, galų gale, ar šiais naujausių technologijų laikais ranka pieštas atvirukas nėra atgyvena?

Nuo pat pirmosios parodos jose dalyvaujanti grafikė, Palangos herbo kūrėja ir miesto garbės pilietė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė sakė, kad jai kaip tik patinka, net įdomu kurti atvirukus Kalėdų tema. Ir, nors kasmet pagalvoja, ką čia dabar reikės ant nedidelio popieriaus lapelio perkelti, kasmet randanti temų ir motyvų, nes juk kažkas keičiasi aplinkoj, kažkas – pačiame žmoguje. Tuo ir dalijasi.

„Būna, kad atvirukus bekurdama išrandu ką nors naujo, ką paskui panaudoju kituose darbuose. Būna, kad grįžtu prie senų dalykų – atvirukus piešiu ranka, pieštuku, tobulinu tekstilės ir lino medžiagos techniką, su kuria man patinka improvizuoti. O pats atvirukas – jokios technologijos nepakeis to, ką palietė du žmonės: dailininkas, jį kurdamas, ir savo ranką rašydamas sveikinimą siuntėjas“, – sakė dailininkė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas