|
|
| Mūsų žmonėsKretingoje užgimusi meilė šachmatams
Po visą pasaulį išsibarstę kretingiškiai, dalindamiesi atsiminimais, išsaugotomis fotonuotraukomis ir dokumentais, padeda atskleisti mažai žinomus ir naujus Kretingos istorijos puslapius. Vienas jų – šiuo metu Vilniuje gyvenantis šachmatų žaidimo propaguotojas, knygų apie šachmatus sudarytojas ir autorius, Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) tarptautinės kategorijos teisėjas Henrikas Puskunigis. Jis gimė 1935 m. Šakių apskrities Lekėčių miestelyje žemaitės Valerijos Rupšytės ir zanavyko Česlovo Puskunigio šeimoje. Jo tėvas gimė 1910 m. vietinio ūkininko šeimoje, kurioje, be jo, augo dar 5 vaikai. Baigęs vietos pradinę mokyklą, toliau mokslus tęsė Vilkijos progimnazijoje, kurią baigęs grįžo į Lekėčius ir dirbo tėvų ūkyje, kur likimas jį suvedė su nuo Kelmės kilusia Valerija Rupšyte. Ji gimė 1904 m. Rygoje, kur gyveno čia XIX a. pabaigoje iš Lietuvos, ieškodami geresnio gyvenimo, atvykę jos tėvai. Darbšti šeima ilgainiui prasigyveno, visos 4 dukros baigė vienokius ar kitokius mokslus. Valerija buvo baigusi progimnaziją, mokėjo keletą užsienio kalbų. Mirus abiem tėvams, ji apie 1922 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kelmėje, netrukus pradėjo tarnauti pas dvarininkus, ruošdavo jų vaikus mokyklai. Po kelerių metų ištekėjo už malūno savininko Vytauto Matuliausko, jiems gimė du vaikai – Vytautas (1926 m.) ir Regina (1929 m.). Deja, per nelaimingą atsitikimą malūne žuvus vyrui, ji ketvirto dešimtmečio pradžioje su vaikais atsidūrė Lekėčiuose, kur likimas ją suvedė su Č. Puskunigiu. Gimus sūnui Henrikui, po poros metų jis nusprendė toliau mokytis ir įstojo į Kauno aukštesniąją komercijos mokyklą, kurioje 1919–1941 m. buhalterijos ir kooperacijos kursus vedė žinomas Lietuvos pedagogas, buhalterijos vadovėlių leidėjas, Sankt-Peterburgo komercijos instituto 1912 m. absolventas Jonas Ilgūnas (1881–1956 m.). 1938 m. po kursų baigimo jis su šeima išvyko į Žemaitijos Ylakių miestelį, kur pradėjo dirbti buhalteriu. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo ir jo vyresnis brolis Vincas Puskunigis (1901–1977 m.). Jis 1930 m. baigęs Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Statybos skyrių, 1937 m. apsigyveno Kretingoje, čia dirbo statybos inžinieriumi, projektavo ir statė gyvenamuosius namus, administracinius pastatus, tarp jų ir 1940 m. Vilniaus gatvėje pastatytą naują pradinę mokyklą, buvo Kretingos šaulių sąjungos vadas. Po kurio laiko Č. Puskunigis Skuode pradėjo dirbti revizoriumi, kartu su šeima apsigyveno name netoli generolui Povilui Plechavičiui (1890–1973 m.) priklausiusio malūno. Č. Puskunigis, kaip ir jo brolis, priklausė Šaulių sąjungai, buvo aktyvus jos narys. Sovietinei kariuomenei 1940 m. okupavus Lietuvą išvengė represijų, o 1941 m. birželio 22-ąją, prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, jam buvo sužeista galva nuo nacių lėktuvo ant Skuodo numestos bombos sprogimo smūgio bangos sugriuvus nameliui, kur keli vyrai slapčia klausėsi užsienio radijo stočių naujienų apie prasidėjusį karą.
Iš giminystės – į draugystę su kompozitoriumi Eduardu Balsiu
Kretingos rajono Garbės pilietė 84-erių Laima Grigaitienė, ilgus metus vadovavusi Žemaitijos tautodailininkams, šiemet švenčiant jos giminaičio garsaus Lietuvos kompozitoriaus Eduardo Balsio, beje –taip pat Kretingos rajono Garbės piliečio, 100-ąsias gimimo metines, prisiminė kartu praleistas svarbesnes gyvenimo akimirkas. Mokytojas vedė mokinę E. Balsys buvo vedęs Adelę Jašinskaitę – L. Grigaitienės pusseserę iš tėvo pusės: „Įdomu tai, kad jos mama, mano tėvo sesuo, Vincenta Jasinskaitė ištekėjo už Petro Jašinsko, – jų pavardę teskyrė tik viena raidė, tiksliau – „paukštukas“. Susigiminiavome dar ir per pavardę. Adelės tėvų šeima gyveno Palangos gatvėje – sukant į stotį, dešinėje tebėra išlikęs medinis dviaukštis namas. Be Adelės, šeimoje dar augo Vanda.“ Adelė už L. Grigaitienę buvo vyresnė 9-eriais metais. Su Eduardu ji, būdama gimnazistė, susipažino Pranciškonų gimnazijoje, – jis dirbo mokytoju, dėstė ne muziką, o matematiką ir geografiją. „Eduardas buvo 7-eriais metais vyresnis už Adelę. Žinau, gimnazijoje buvo kilęs pasipiktinimas, kad mokytojas susideda su mokine, – pasakojo L. Grigaitienė. – Aš pirmąkart Eduardą pamačiau, kai su Adele atėjo pas mus į svečius. Tada gyvenome Klaipėdos gatvėje, atsimenu, namai tądien labai skaniai kvepėjo – mama buvo prikepusi pyragų, sakė ateis Adelė su kavalieriumi. Ir atėjo – toks aukštas, gražus, tamsiomis akimis ir garbanotais plaukais. Valgomajame buvo padengtas stalas, o svetainėje stovėjo pianinas – jis pakilo, atsisėdo ir gražiai grojo. Ir vėliau ateidavo pas mus pagroti, nes savo pianino neturėjo, Ada dainuodavo.“ Tuomet E. Balsys jau buvo pradėjęs rašyti dainas – labiau partizanines. Su šeima jis gyveno Palangoje, – gimnazijos patalpose direktorius jam buvo skyręs kambarėlį.
Įžymiajam keliautojui Palangos Juzei – 150 metų
Įžymusis Žemaičių vyskupo, teologo, religinių raštų autoriaus, istoriko, švietėjo, rašytojo Motiejaus Valančiaus sukurtas literatūrinis personažas keliauninkas Juzė iš Palangos literatūros istorija sėkmingai žingsniuoja jau 150 metų. Knyga su kontrafakcija Atsirado jis labai nepalankiu laikotarpiu – tuomet, kai vyko gilus konfliktas dėl raidės, carinės Rusijos drausta bet kokia lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. 1864–1904 m. buvo uždrausta viskas be išimties: ir leidyba, ir skaityti, tačiau šis laikotarpis istorijoje tapo išskirtinai svarbus tuo, kad lietuviai, atmetę spaudinius rusišku raidynu, pradėjo slapta užsiimti ir sėkmingai tęsė leidybą dažniausiai Mažojoje Lietuvoje, aktyviai rūpinosi jos platinimu Lietuvos teritorijoje ir politiškai nepalankiomis sąlygomis sukūrė tautinės spaudos pamatus lietuvių kalba. Knygnešystę 2004 m. UNESCO įvertino kaip unikalų ir analogų pasaulyje neturintį reiškinį. Tikrais vardais tuomet savo darbų spaudoje beveik niekas nepasirašinėjo. Pavyzdžiui, M. Valančiaus „Vaikų knygelė“, spausdinta Tilžėje 1868 m.; „Paaugusių žmonių knygelė“ – 1868 m. Berlyne, pasirašytos Joteikos slapyvardžiu. „Palangos Juzė“, 1869 m. spausdinta Klaipėdoje, buvo išleista su 1863 m. kontrafakcija, t. y. netikru leidinio spausdinimo laiko nurodymu, norint tyčia suklaidinti, tad ir pasirašyta tikruoju vardu ir pavarde. „Palangos Juzė“ nebuvo vienintelė knyga, kurios leidimo duomenys neatitiko faktinės realybės. Kaip rašo spaudos istorikas M. Biržiška, tokiu būdu 1867–1869 m. M. Valančiaus iniciatyva buvo finansuota beveik 19 tūkst. egzempliorių lietuviškų knygų leidyba, iš kurių apie 8 tūkst. caro administracija vadino „kurstančiomis“. Be M. Valančiaus raštų, buvo leidžiami elementoriai, giesmynai ir maldaknygės.
Šv. Jokūbo kelias: visas pasaulis – vienoje vietoje
Taip tvirtina kretingiškis 19-metis Danielius Mizgiris, praėjusią vasarą nuėjęs Šv. Jokūbo kelią (ispaniškai – Camino de Santiago). Maršrutas, nusidriekęs per visą Ispaniją – per 25 dienas buvo įveikta apie 800 km pėsčiomis – paskatino pašnekovą ieškoti atsakymų į jam svarbius gyvenimo klausimus ir suprasti, ką jis norėtų veikti ateityje. Nusprendė eiti vienas D. Mizgiris tikino, kad apie Šv. Jokūbo kelią žinojo seniai, tačiau viena priežasčių, paskatinusių jį praėjusią vasarą nueiti, – mokykla. Jaunuolis, būdamas abiturientas, nusprendė nutraukti savo mokymąsi Pranciškonų gimnazijoje ir XII klasę baigė nuotoliniu būdu. „Norėjau atsitraukti nuo mane supusios aplinkos. Buvau pavargęs nuo sistemos, griežtos tvarkos ir pernelyg didelės disciplinos“, – apibūdino pašnekovas. Anot jo, mokykla moko gyventi pagal formules. „Mokykloje daug dalykų reikia atlikti inertiškai, nekvestionuojant. Pasaulis sukūręs laimingo gyvenimo formulę, paremtą stereotipais – žmogus gali būti laimingas tik turėdamas didelį namą ar prabangų automobilį, tačiau man kyla klausimas – argi to užtenka, jei dvasinis pasaulis skursta?“ – pasvarstė D. Mizgiris. Apie šv. Jokūbo kelią vaikinas žinojo seniai. Būdamas 13–14 m. jis dalyvavo Tiberiados bendruomenės surengtoje stovykloje, kurios metu susipažino su vadovu, neseniai ėjusiu Šv. Jokūbo keliu. „Klausydamas jo pasakojimų labai susižavėjau ir pats sau prižadėjau, kad kada nors eisiu Camino de Santiago“, – tikino jaunuolis. Vaikinas per beveik visą Ispaniją nusidriekusį maršrutą nusprendė eiti vienas. „Reikia išmokti būti su savimi. Tai – labai sudėtinga, tačiau verta“, – atskleidė D. Mizgiris. Anot jo, keliaudamas vienas, jis turėjo galimybę patirti daugiau nei būtų ėjęs su draugų grupe: „Kasdien bendravau su žmonėmis iš skirtingų pasaulio šalių – Japonijos, Pietų Korėjos, JAV, įvairių Europos šalių, suradau daug bendraminčių, skyriau laiko apmąstymams ir vidinei analizei. O keliaujantieji grupėse dažnai kalbėdavosi tik tarpusavyje.“ Kasdien jaunuolis vidutiniškai nueidavo apie 25 kilometrus. „Vėliau pajaučiau, kad galiu nueiti daugiau, tad besibaigiant šv. Jokūbo keliui kasdien įveikdavau 35–40 kilometrų atstumą“, – patirtimi dalijosi pašnekovas. Jis su savimi nešėsi palapinę, todėl alberguose – žygeiviams pritaikytose nakvynės vietose – apsistodavo retai.
Kristijono Donelaičio „Metams“ suteikė prancūzišką skambesį
Tai, kad Kristijono Donelaičio „Metai“ suskambo prancūzų kalba, prisidėjo ir mūsų kraštietė humanitarinių mokslų daktarė buvusi Lietuvos edukologijos universiteto profesorė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Šių metų pradžioje prestižinė Prancūzijos leidykla „Classiques Garnier“ savo skiltyje „Littératures du Monde“ („Pasaulio literatūros“), vadovaujant Alainui Montandonui ir Francois Lavocat‘ui, pristatė leidinį „James Thomson et Kristijonas Donelaitis „Les Saisons“ („Metų laikai“). Vertimo ir kritinės apžvalgos autoriai – Laurent Folliot, Caroline Paliulis ir Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Savita leidinio priešistorė Anot profesorės, leidinio priešistorė siekia 2009 m., o istorija prasidėjo nuo 2014 m., kai buvo pasirašyta vertimo sutartis su leidykla „Garnier“. „Minint šį istorinį faktą, dera akcentuoti didžiausius prancūzų komparatyvistikos – lyginamosios istorinės kalbotyros – profesoriaus Alaino Montandono nuopelnus, suteikiant lietuvių rašytojui galimybę prabilti prancūzų kalba“, – neabejojo N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Kai prieš 10 metų profesorius atvyko į bendrą Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos ir Europos lyginamųjų literatūros studijų tinklo kongresą Vilniuje, jiems besikalbant apie lietuvių literatūrą, A. Montandonas paklausė: „Ką prancūzams būtinai reikėtų išversti?“ „Atsakiau, kad labai reikia Kristijono Donelaičio, nes būtent jis griauna mitą, kad lietuvių literatūra atsirado XIX a. pabaigoje. Ir užtikrinau, kad vertėją surastume“, – prisiminė N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, prisipažinusi, kad iškart prieš akis jai iškilo Karolina, tiksliau – Caroline Masiulis-Paliulis. Tas momentas buvo lemtingas, tačiau praėjo nemažai laiko, kol pasėta sėkla profesoriaus dvasioje išvešėjo, ir A. Montandonas užsiminė dėl „projekto Donelaitis“. „Tada ėmiau vėl kalbinti Karoliną. Ši, nors abejojo dėl savo galimybių, entuziazmu užsidegė pavydėtinu. Mūsų tolesnis susirašinėjimas per elektroninį paštą baigdavosi „Valio Donelaitis!“ – neslėpė kraštietė. Prasidėję vertimo rūpesčiai buvo apsivainikuoti gražiu rezultatu: A. Montandono galvoje gimė idėja surengti tarptautinę konferenciją metų laikų tema, ir 2016 m. vasarą ji vyko tris dienas Charoux vietovėje, profesoriaus kaimo sodyboje, dalyvaujant dvidešimčiai pranešėjų iš skirtingų pasaulio šalių. „Ten pristačiau mūsų Donelaitį – perskaičiau „Metų“ ištrauką lietuviškai, o Karolina pirmą kartą – prancūziškai, ir tai buvo rimtas išbandymas, kuris baigėsi dideliu susidomėjimu bei susižavėjimu, manau, – visiška sėkme“, – pripažino N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė.
Kretinga – miestas, sujungęs dvi Lietuvas
Šiemet Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia švenčia 120 metų sukaktį. Miestas ilgą laiką buvo tarsi tiltas tarp dviejų Lietuvų – katalikiškos ir liuteroniškos, reformacijos idėjos Kretingą pasiekė XVI a. nevėluodamos, liuteronybė išliko carinėje Rusijoje, pasaulinių karų metu ir sovietmečiu, o šiandien parapiją vienija apie 400 tikinčiųjų. Bažnyčios neturėjo beveik 200 metų Pasak šiandien Kretingos, Priekulės ir Palangos parapijas aptarnaujančio kunigo Dariaus Petkūno, liuteronai Žemaitijoje apie 1567 m. turėjo 10 bažnyčių. Manoma, kad Jonas Karolis Chodkevičius buvo reformacijos šalininkas, nes Skuodo liuteronams jis pastatė bažnyčią. 1570 m. kardinolo Hosiaus jis buvo perkalbėtas vėl sugrįžti į katalikų bažnyčią. J. K. Chodkevičius kaip atgailą už ankstesnę veiklą pažadėjo visomis išgalėmis stabdyti tolimesnį Reformacijos judėjimą, Kretingoje pastatė pranciškonų vienuolyną. Nors Kretingos liuteronai apie 200 m. neturėjo nuosavos bažnyčios, jų tikėjimas neblėso. Liuteronybė atgijo iš Vokietijos ir Latvijos atsikėlus vokiečių tautybės gydytojams, vaistininkams ir malūnininkams. Prie jų prisidėjo į Kretingos apylinkes iš Rytprūsių atsikeliantys naujakuriai. Šie žmonės įsteigė parapiją, tačiau dar neturėjo bažnyčios. D. Petkūno teigimu, 1802 m. evangelikų liuteronų parapijos nariai pasiuntė pas carą Aleksandrą I keturis ūkininkus: Miką Kasputį, Antaną Penelį, Jurgį Tarvydą ir Miką Bruzdeiliną, siekta gauti caro leidimą pasistatyti nuosavą bažnyčią. Aleksandras I 1802 m. liepos 7 d. raštu atleido Kretingos liuteronus nuo visų mokesčių katalikų vienuolynui, įpareigojo juos pasirūpinti nuosavo kunigo išlaikymu. Taip pat duotas sutikimas evangelikams liuteronams pasistatyti bažnyčią ir kleboniją, dovanota apie 1 tūkst. 700 rastų iš Rucavos girių.
Žemaičių tautinis kostiumas – rūbas, menantis šimtametes tradicijas
Minint 800-ąsias Žemaitijos vardo paminėjimo metines, 2019-ieji Seimo paskelbti Žemaitijos metais. Pasak kretingiškės tautodailininkės Ievos Garjonienės, žemaičių tautinis kostiumas siekia kelis šimtmečius, šiandien jis – iš esmės nepakitęs, o spalvų įvairove nukonkuruoja bet kurį kitą regioną. Žemaičiai – konkretūs žmonės Ievos Garjonienės teigimu, Žemaitijos etnografinio regiono tautinis rūbas nėra įmantrus – praktiško kirpimo marškiniai, konkrečios tautinio kostiumo spalvos – raudona, žalia, tamsiai mėlyna. Ištekėjusios žemaitės rišdavosi skareles, merginos ant galvos dėvėdavo ranges. Jei skarelė siuvinėta, ją rišo po smakru, jeigu ne – mazgą darydavo virš kaktos. Liemenė turi būti šiek tiek pasikabinusi, daugumai moterų tai nepatinka, nes anot jų, toks kirpimas storina. Liemenės klostės siuvamos rankomis. Moterų liemenės siuvamos taip, kad suveržtų ir pakeltų krūtinę, liemenė – tarsi korsetas. Juostų moterys neryšėjo, tačiau mėgdavo dideles dryžuotas skaras užsimesti ant pečių. Sakyta, kad kuo daugiau skarų ir sijonų turi žemaitė, tuo ji turtingesnė. Kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose buvo paplitę languoti sijonai, Žemaitijoje – vertikaliai dryžuoti. Žemaitės, norėdamos parodyti savo turtingumą, kartais dėvėdavo 3 ar 4 sijonus, kelių sijonų dėvėjimas išryškindavo liemenį, juose vyravo raudona spalva. Anot I. Garjonienės, tai – šventiška spalva, tinkanti bet kokio amžiaus žmogui. Žemaitiški sijonai turėtų būti ne mažiau 5 spalvų, įprastai naudojamos 7 spalvos. Sijonus retai kada puošdavo juoda, balta ir geltona spalvas – pastarosios Žemaitijoje žmonės vengdavo. Žemaičių prijuostės yra itin plačios, gali būti 2,4 m pločio, sijonai buvo maždaug 3 m pločio. Prijuostės skersadryžio audimo. Nuo prijuostės iki sijono apačios turėtų būti apie 15–18 cm, tuomet atrodys idealiai. Žemaitiškos prijuostės gerokai platesnės negu kitų etnografinių regionų. Anot I. Garjonienės, marškinių kirpimas yra labai svarbus: „Internete yra daugybė pavyzdžių, tačiau dažnai marškinius tenka pritaikyti pagal žmogaus kūną. Tam įtakos turi ir laikysena, pečių plotis.“ Žemaičių tautinis kostiumas turi panašumų su Latvijos tautiniu kostiumu – yra tokių pat ryškių spalvų, taip pat marškiniai pasiūti su „varlytėmis“, dėl kurių baltinių apykaklė tampa stati, o apykaklės siuvinėtos augaliniais motyvais.
Klo Liusė – genijaus pažinimo oazė
Pasaulio pažinimo siekiantys žmonės keliaudami atranda daug puikių vietų. Viena jų – Prancūzijoje, Luaros slėnyje, Ambuazo (Amboise) miestelyje esanti Klo Liusė (Klos Lucē) pilis, kur paskutinius trejus savo gyvenimo metus praleido bene didžiausias visų laikų genijus Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452–1519 m.). Iš rusvų plytų ir baltojo smiltainio 1471 m. pastatyta pilis tik 400 metrų nutolusi nuo karališkosios Ambuazo pilies, daugiau nei 200 metų buvo naudojama kaip Prancūzijos karališkosios šeimos gyvenamoji vieta ir vasaros rezidencija. Čia 1516 m. rudenį, pakviestas Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I (Francois I, 1494–1547 m.), būdamas 64 metų atvyko didysis genijus. Leonardas, suvokdamas, kad daugiau į savo gimtąją Italiją jau niekada nebegrįš, lydimas savo artimiausių mokinių ir padėjėjų, įveikė Alpių kalnus, su savimi pasiimdamas odiniuose dėkluose saugomus tris paveikslus – „Džokonda“, „Šv. Jonas Krikštytojas“, „Švč. Mergelė Marija su kūdikiu Jėzumi ir šv. Ona“ – bei gausius savo pasaulio tyrinėjimų užrašus, piešinius. Jaunasis karalius Pranciškus I, pradėjęs valdyti šalį nuo 1515 m., susižavėjęs Leonardu, jį priėmė su didžiule pagarba ir paskyrė „pirmuoju karaliaus dailininku, architektu bei inžinieriumi“. Jis buvo apgyvendintas Klo Liusė pilyje, jam buvo paskirtas solidus metinis 700 auksinių ekiu atlygis, pats karalius finansavo jo kūrybą bei idėjas. Daug laiko jie kartu praleisdavo kalbėdamiesi ir filosofuodami. Vėliau Pranciškus I tvirtino „niekada pasaulyje nesutikęs kito žmogaus, išmaniusio tiek, kiek išmanė Leonardas: ir ne tik skulptūros, tapybos it architektūros srityse. Jis dar buvo ir didis filosofas.“ Šiuose namuose, globojamas karaliaus, Leonardas praleido paskutinius savo gyvenimo metus tapydamas bei užsiimdamas savo mėgstama veikla. Jis čia buvo ne tik inžinierius, architektas, bet ir įspūdingų švenčių bei spektaklių karaliui ir jo aplinkai kūrėjas ir režisierius.
Kviečia į išskirtinį simfoninės muzikos koncertą
Rugpjūčio 18 dieną, sekmadienį, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios vidiniame kiemelyje po 18 valandos šv. Mišių skambės klasikininė muzika. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Jaunimo simfoninis orkestras „Simfukai“ susirinkusiems žiūrovams dovanos kūrybinės stovyklos pajūryje metu parengtą naują koncertinę programą. „Simfukų“ vadovas Artūras Alenskas tvirtino, kad groti šiame orkestre – ne vieno „dvarioniuko“ svajonė. Kolektyvą sudaro daugiau nei 70 jaunųjų artistų, jauniausiam atlikėjui vos 9-eri, vyriausiam – 18 metų. „Nepaisant to, padedant vadovams, kurie yra didžiųjų Lietuvos simfoninių orkestrų muzikantai bei Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos pedagogai, šiems vaikams paklūsta kone bet kuri klasikos šedevrų partitūra“, – tikino A. Alenskas. Pašnekovo teigimu, Balio Dvariono muzikos mokyklos Jaunimo simfoninis orkestras didžiuojasi galėjęs paklusti dirigentų prof. Sauliaus Sondeckio, prof. Vytauto Viržonio, prof. Juozo Domarko, Modesto Pitrėno, Martyno Staškaus, Vytauto Lukočiaus, Christian Malescov (Vokietija), Stefan Malzew (Vokietija), G. Kennaway (D. Britanija), Arman Simonyan (Belgija) batutai. Šiuo metu orkestro meno vadovas ir dirigentas – ilgametis Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas, tarptautinio G.Fittelberg‘o konkurso laureatas, Modestas Barkauskas. „Simfukai“ yra surengę daugiau nei 200 koncertų, pasirodę visose pagrindinėse Lietuvos koncertų salėse, Lietuvos Nacionalinės filharmonijos, Nacionalinio Operos ir baleto teatro scenose, dalyvavę ne viename tarptautiniame projekte ir koncertavę su žymiausiais Lietuvos solistais bei instrumentalistais. Koncertuose skamba ir klasikos kūriniai, ir šiuolaikinė lietuvių bei užsienio kompozitorių kūryba. „Greta tradicinių koncertinių programų „Simfukai” bando savo jėgas imdamiesi ir kitų žanrų kūrinių. Kolektyvas yra atlikęs I. Stakvilės miuziklą vaikams „Batuotas katinas“, kartu su E. Špokaitės baleto mokyklos auklėtiniais – baletą „Snieguolė ir 7 nykštukai“, – įvardijo A. Alenskas. Sekmadienį vyksiančiame koncerte „Simfukai“ atliks G. Verdi, G. Bizet, Ch. Gounod, P. Mascagni, E. Balsio ir kitų autorių simfoninės muzikos kūrinius. „Kviečiu nepraleisti progos apsilankyti išties išskirtiniame renginyje ir praleisti sekmadienio vakarą ypatingoje kupinoje muzikos aplinkoje. Vis dėlto, negalėsiantys atvykti paklausyti „Simfukų“, turės galimybę jų atliekamą muziką išgirsti pirmadienį, rugpjūčio 19 d. vakare, Palangos bažnyčioje“, – tikino „Simfukų“ vadovas A. Alenskas.
Sigita RAZMUTĖ
30 maldos kilometrų – už vaikus
Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos maldos grupė Motinos maldoje surengė piligriminį žygį Kretinga–Pakutuvėnai. Kitąmet bus rengiamas jubiliejinis visos Lietuvos tokių maldos grupių piligriminis žygis iš Kretingos į Kryžių kalną, todėl moterys nusprendė išbandyti savo jėgas trumpesnėje distancijoje. „Šio žygio idėją pasiūlė Aušra, viena mamų, priklausančių Motinos maldoje grupei, kita narė – Alma – patikrino žygio maršrutą“, – teigė maldos grupės narė ir žygyje ėjusi Vilija Varkojienė. Toks Motinų maldoje grupės žygis surengtas pirmą kartą, tačiau viena jo dalyvių Vita Saudargienė tikisi, kad ilgainiui jis taps tradicija. Svarbiausia žygio intencija – vaikai. Motinos maldoje grupės narės eidamos kaimų keliais dėkojo Dievui už motinystės dovaną, savo, artimųjų atžalas ir jų draugus bei viso pasaulio vaikus. Žygyje dalyvavo 11 skirtingo amžiaus motinų iš Kretingos, Vydmantų, Vilkaviškio ir Gargždų. „Su didžiule meile, šlovinimu ir malda ėjome šį kelią. Tai buvo mums dideli atlaidai už savo vaikus, niekada nebūčiau patikėjusi, kad įveiksiu tokį atstumą pėsčiomis“, – tvirtino V. Varkojienė. Pasak jos, šiandien daug jaunimo pasirenka netinkamą gyvenimo kelią, įgyja priklausomybių, todėl jų motinos besimelsdamos gali prašyti Dievo pagalbos, kad jų vaikai sugrįžtų į doros kelią. Žygio rytą susirinkusias motinas Kretingoje, suteikęs palaiminimą, išlydėjo br. Gediminas Numgaudis, moterys sustojo Kartenos bažnyčioje, o dienos pabaigoje žygeives pasitiko Pakutuvėnų klebonas Antanas Blužas. Viso ėjimo metu motinos nešė vienos vyro padarytą kryžių kaip liudijimą, kodėl jos žygiavo. Pakutuvėnuose buvo aukojamos mišios už vaikus, žygio dalyvių Antano Paduviečio bažnyčioje laukė ir dėl sveikatos ar kitų priežasčių eiti negalėjusios maldos grupės motinos.
|
|
