|
|
|
Mūsų žmonėsKretingos dvaro ir miesto puoselėtojas Juozapas Tiškevičius
Ryškiausius pėdsakus Kretingos istorijoje paliko du didikai – karvedys Jonas Karolis Chodkevičius ir grafas Juozapas Tiškevičius. Pirmasis XVII a. pr. įkūrė pranciškonų vienuolyną, bažnyčią ir miestą. Antrasis XIX a. antroje pusėje išgarsino Kretingą vienu didžiausių Europoje privačiu Žiemos sodu, mišriu parku, pirmąja Lietuvoje elektrine ir telefono linija. 1863 m. sukilimo pradžioje atsistatydinęs iš Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto pareigų ir porą metų Paryžiuje praleidęs savanoriškoje emigracijoje, į Lentvarį sugrįžęs grafas Juozapas Tiškevičius toliau tęsė karinę tarnybą Vilniaus 1-ajame Sumų pulke. Po sukilimo krašte tvyrojo rusų valdžios nepasitikėjimas lenkų ir lietuvių aristokratais, prasidėjo valdinių, savivaldos ir švietimo įstaigų rusifikacija, lenkų ir lietuvių kalbų suvaržymas. Gyvenimas Lentvaryje taip pat ėmė erzinti Tiškevičių šeimos narius, nes jiems nuolat tekdavo priimti, užimti ir vaišinti netikėtai užgriuvusius svečius, sumaniusius aplankyti grafus, kol sulauks į stotį atvykstant laukiamo traukinio. Visa tai paskatino grafą ieškotis ramesnės vietos, į kurią galėtų perkelti šeimos rezidenciją. Jam į akis krito šalia paveldėtosios Palangos esantis Kretingos dvaras, kurį grafas nuomojosi iš dvarininkų Zubovų. Daugiau kaip per 10 metų į išsinuomotos valdos infrastruktūros palaikymą jis investavo didžiulius pinigus, o, sutarčiai pasibaigus, savininkas Gavrilas Zubovas neturėjo lėšų nuomininko išlaidoms padengti. Už savininko skolas valstybė dvarą nusavino ir 1874 m. pardavė Peterburgo varžytinėse. Jį įsigijo Juozapas Tiškevičius, tačiau G. Zubovui buvo palikta galimybė per metus skolą grąžinti ir susigrąžinti valdą. Jam to nepadarius, 1875 m. J. Tiškevičius tapo pilnateisiu dvaro savininku. Tiesa, tuo metu atsirado legenda, kad Kretingą pulkininkas Gavrilas Zubovas pralošė kortomis. Gali būti, kad jis bandė nevykusiai atsilošti praskolintus pinigus. Tačiau greičiausiai ši legenda gimė todėl, kad aristokratui tuo metu garbingiau buvo savo turtus pralošti kortomis negu prarasti varžytinėse. Į naująją valdą Juozapas Tiškevičius netrukus perkėlė šeimos rezidenciją, kurią galutinai įsirengė 1878–1880 metais. Pirmiausia buvo pertvarkytas parkas ir vaismedžių sodas, pavadintas Vasaros sodu. Jame atsirado rožynas, gėlynai, daug naujų medžių ir krūmų, puikavosi antikinės statulos ir stirnų skulptūros. Sodininko žirklėmis karpomų alėjų sankirtoje iškilo rotonda, kurioje vasaromis grodavo orkestras. Senojoje parko dalyje buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai, o priešais rūmus – krioklys. Prie antrojo tvenkinio iškilo vila svečiams apsistoti.
Seserų Chaimaičių gelbėjimo istorijos užmaršties dulkes nupūtus
Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija – neeilinis paprastų Žemaitijos žmonių didvyriškumo ir pasiaukojimo kitam pavyzdys. 1965 m. gruodžio 21 d. Vilniuje leistame laikraštyje „Vakarinės naujienos“ ir 1966 m. birželio 4 d. Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ aprašyta istorija ilgainiui buvo užmiršta, amžinybėn iškeliavo ir šios neeilinės istorijos herojai, kurių rezistencinė veikla žiauriais nacių okupacijos metais iki šiol deramai neįvertinta. Iki karo Darbėnuose, Palangos gatvės 15 name, gyvenusi Chaimų šeima, kaip ir visos kitos, svajojo apie savo ir vaikų geresnį gyvenimą, kuriant ir savo gimtosios šalies – Lietuvos – šviesesnę ateitį. Ši šeima, kaip ir daugelis apie 600 Darbėnuose iki karo gyvenusių žydų, vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę. Šios šeimos palikuonių išsaugotoje 1932 m. darytoje nuotraukoje įsiamžinę tėvai – Yehoshua ir Cipora bei jų vaikai: vyresnieji Rocha ir Reubenas bei jaunesniosios panašaus amžiaus seserys – kiek vyresnė Chaja ir jaunesnė Estera. 1936 m. nuo plaučių uždegimo mirė šeimos galva, kai 1941 m. jų laukė nauji žiaurūs likimo išbandymai. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, Kretingos apskrityje prie pat sienos su nacistine Vokietija gyvenę žydai turėjo nedaug galimybių pakeisti jiems skirtą tragišką lemtį, nes visa apskritis buvo nacių užimta jau pirmą karo dieną. Netrukus prasidėjo ir teroras prieš žydus. Naciai, įsakę žydams prie rūbų prisisiūti geltonus lopus, juos vertė viešai dirbti įvairius darbus – šluoti gatves, valyti viešus tualetus, dirbančius stengėsi pažeminti, juos mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. Birželio 27 d. naciams padegus vieno žydų Raizmano namą ir gaisrui išplitus, jie buvo apkaltinti miestelio padegimu ir suvaryti į turgaus aikštę. Čia nacių karininkai išvedę iš minios Mordechajų Blochą jį sušaudė, o rabinas Iseras Vaisbordas buvo užmuštas lazdomis ir šautuvų buožėmis. Leokadija Kaukėnienė: „Esu pilna džiaugsmo“
Šiandien kretingiškė tautodailininkė, tremtinė, tautinio atminimo ir katalikiškų tradicijų puoselėtoja Leokadija Kaukėnienė švenčia savo 90-mečio jubiliejų. Neįtikėtinai gyvybinga moteris tikino šiandieną esanti kupina džiaugsmo: „Dabar pats geriausias metas iš viso mano nugyvento gyvenimo. Veiklų – per akis, žiūrėk, ir dienos maža.“ Pandemija – ne „koronė“ Moteris skaito knygas, laikraščius, žurnalus, sprendžia kryžiažodžius. „Žmonės aplink bėdoja – „koronė“. Ot tai koronė: seniau žmonės vargų ištikti, atskirti nuo artimų taip sakydavo. O dabar technologijos leidžia bendrauti su visu pasauliu. Per Velykas virtualiai iš Nidos, kur gyvena vienturtė duktė Janina, susisiekėme su visa jos šeima, likusia Anglijoj, Briusely, Vilniuj“, – kalbėjo planšete išmokusi naudotis L. Kaukėnienė. Per populiariuosius internetinius kanalus ji sakė kasdien skaitanti naujienas, dalyvaujanti virtualiose mišių transliacijose. „Daug meldžiuosi už visus, ir už kunigus – už juos taip pat reikia daug melstis. Kasdien padėkoju Dievui už dieną, o Mergelės Marijos prašau, kad palydėtų saulėlydžio kelyje į amžinybę. Ir tai nėra liūdna gaida, o gyvenimo tikrovė – juk visi turėsime išeiti. Pagalvoju, kad toks ilgas ir turiningas gyvenimas man buvo duotas lyg atsvara ištvertoms kančioms“, – aiškiai mintis dėliojo garbaus amžiaus ir gilios patirties moteris, dukart išgyvenusi tremtį, našlaitės dalią, įveikusi onkologinę ligą.
Lentvario grafas ir Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantas Juozapas Tiškevičius
Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė vienas turtingiausių XIX a. Lietuvos žemvaldžių Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Pradėjęs karinę tarnybą ir sukūręs šeimą, ilgesnį laiką jis gyveno Vilniuje ir Lentvaryje, o likusią gyvenimo dalį praleido Kretingoje. Šįkart susipažinsime su grafo veikla ir gyvenimu Vilnijos krašte. Juozapas Tiškevičius gimė 1835 m. Valažino dvarininkų Juozapo Mykolo ir Onos Tiškevičių šeimoje. Augo su dviem vyresniaisiais broliais – būsimuoju garsiu egiptologu, europinio masto kolekcininku, Biržų ordinatu Mykolu (1826–1897) ir Trakų Vokės rūmų statytoju Jonu Vytautu Emanueliu (1831–1892). Trečiasis brolis Vladislovas (1832 m.) mirė dar būdamas kūdikis. Vaikystę leido Tiškevičių rūmuose Vilniuje, šeimos rezidencijoje Valažine ir tėvo įsigytame Trakų Vokės dvare. Jo auklėjimu rūpinosi Vilniaus dvasinės akademijos bibliotekininkas, filologas Adomas Benediktas Jocheris, muzikos pagrindų mokė Šv. Jonų bažnyčios, kurios parapijiečiai buvo Tiškevičių šeima, vargonininkas, Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentas, kompozitorius Stanislovas Moniuška, estetikos – dailininkas Vincentas Dmachavičius. Tėvui 1844 m. mirus, nepilnamečiams našlaičiams daug padėjo viengungis dėdė, Biržų ordinatas Jonas Konstantinas Tiškevičius (1801–1862), rėmęs jaunuolių mokslus Sankt Peterburge, testamentu visiems trims užrašęs pasakiškas tuo metu sumas – po milijoną rublių. Juozapas mokėsi pažų korpuse (vidurinėje privilegijuoto luomo berniukų karo mokykloje), kurį baigęs studijavo kavalerijos mokykloje. Mokslo metais užmezgė naudingų pažinčių su įtakingais Rusijos veikėjais ir jų atžalomis, čia susiformavo jo dorovinės vertybės ir pasaulėžiūra. Po tėvo mirties Juozapas paveldėjo su Valažino valda besiribojantį Izabelino dvarą bei Palangos valdą su Palangos, Darbėnų ir Pesčių dvarais. Be to, motinai mirus 1861 m. paveldėjo Grūžių ir Punkrelio dvarus Pasvalio krašte, o 1862 m. pagal dalybų sutartį įsigijo Šukėnų dvarą. Tapęs kavalerijos kariuomenės karininku, buvo paskirtas į Vilniaus 1-ąjį Sumų husarų pulką. Įtakingų asmenų rekomenduotas jaunuolis netrukus tapo Vilniaus generalgubernatoriaus Iljos Bibikovo, o nuo 1855 m. – Vladimiro Nazimovo adjutantu.
Įmintoji šimtametės istorinės nuotraukos paslaptis
Kretingos muziejuje saugoma 1995 m. gauta Kretingos progimnazijos pirmojo direktoriaus (1920–1923) Broniaus Valiušaičio (1898–1981), stovinčio mokyklos tarpduryje iš priekio visu ūgiu, nežinomo fotografo daryta portretinė nuotrauka. Nei nuotraukos pateikėjui, nei muziejininkams nuotraukos atsiradimo aplinkybės ir data nebuvo žinoma. Neseniai į rankas patekusi žurnalisto, publicisto ir visuomenininko Vidmanto Valiušaičio 2015 m. išleista knyga „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“ padėjo išsiaiškinti šios nuotraukos atsiradimo laiką ir aplinkybes. Pedagogas B. Valiušaitis vedė savo asmeninį, iki šių dienų išlikusį 1923 m. rugsėjo 1 d. pradėtą rašyti dienoraštį. 1923 m. spalio 3 d., jau išvykęs iš Kretingos ir studijuodamas Lietuvos universitete Kaune fizikos ir matematikos mokslus, savo dienoraštyje jis rašė: „Vakar sukako dveji metai nuo mano sugrįžimo Kretingon po dešimties dienų „mobilizacijos“. Tai buvo antra spalio 1921 metais. Turbūt taip smarkiai neplakė iš džiaugsmo širdis izraelitams, kuomet jie, grįždami iš Babilonijos vergijos, pamatė savo gimtinę, kaip man važiuojančiam traukiniu iš Panemunės Kaunan. Pernakvojęs..., kitą dieną linksmu ūpu apleidau Kauną. Baisogaloje sustojau. Iš čia daviau telegramą Kretingon, kad grįšiu spalio 2 d. (o buvo rugsėjo 30 d.). Iš namų išvažiavau šeštadienį, 1 spalio, o kitos dienos rytą jau dūmiau Žemaitijos laukais. Darbėnuose traukinin įsėdo vienas Kretingos vienuolyno kandidatas ir jis man pasakė, kad mokiniai manęs laukia sugrįžtant. Greit pasirodė ir Kretinga. Pro vagono langą pamačiau, kad stoties peronas knibždėte knibžda žmonėmis. Privažiavęs arčiau, pažinau savuosius mokinius. Vos spėjau išlipti iš vagono, buvau apdovanotas puokštėmis gėlių, ir visi, iškilminga procesija traukėm progimnazijon. Iš mokytojų buvo atvykę stotin p. Tutlaitė ir kun. Martusevičius. Pasirodo, kad mokiniai visi kaip vienas septintą valandą ryto susirinko pamaldoms ir po šv. Mišių ėjo manęs sutikti. Progimnazijos išorines duris radau puikiai išvainikuotas. Viršuje buvo prisegtas plakatas: „Sveikiname sugrįžus.“ Po trumpų prakalbėlių persiskyrėm tą dieną su mokiniais, pažadėjau jiems spalio 4 d. (Švento Pranciškaus dieną) surengti bendrą pasilinksminimą. Kas aprašys tos dienos mano jausmus. Et aš pats nesugebu: sunku išreikšti žodžiais tą džiaugsmą, kurį pergyveno tuomet mano širdis. Kažin ar teks dar kada šio pasaulio trumpoj kelionėj pamatyti tokį mokinių arba bendrai savo pavaldinių prisirišimą...“
Virtualioje parodoje – apie šviesuolę iš Grūšlaukės
Grūšlaukės kraštas turėjo gilios kūrybinės dvasios asmenybę ir sakralinių paveikslų tapytoją Barborą Jankauskaitę, vietinių žmonių ypač mylimą ir vadintą tiesiog Barele. Šiemet kovą jai būtų sukakę 105-eri metai, – Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengta virtuali paroda apie šią įvairiaspalvę liaudies menininkę. Gyveno vienybėje su kūrinija „Mūsų kraštas turtingas liaudies kūrėjų, tačiau dar yra tokių, apie kuriuos mažai težinome. Jie gyveno tyliai ir ramiai, niekuo neišsiskirdami iš aplinkos, bet jų kūryba ir darbai stipriai nušvietė ne vien jų pačių, bet ir kitų žmonių gyvenimus. Viena tokių ir buvo Barbora Jankauskaitė, kilusi iš Grūšlaukės krašto, išauginusio ir pasaulinę šlovę pelniusį skulptorių Antaną Mončį“, – kalbėjo šios parodos iniciatorė bibliotekos Kraštotyros-informacijos sektoriaus vedėja Laima Jonauskaitė. Parodoje pristatoma archyvinė medžiaga, sukaupta Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos fonduose ir Grūšlaukės filiale – pateikiama B. Jankauskaitės biografija, dokumentai, reprodukcijos. Gausiai archyvinės medžiagos perdavė Grūšlaukės filialo bibliotekininkė Birutė Markaitienė, ir pati gerai pažinojusi jų kaimo tapytoją Barelę. L. Jonauskaitė sakė, kad besigilinat į dokumentus, ją itin sužavėjo šios paprastos kaimo moters gyvybingumas, grožio pajautimas ir siekis tą grožį perteikti savaip – per savo matymą ir mąstymą, gyvenat vienybėje su Dievu ir jo kūrinija. Kūrėjos paveiksluose sutilpo visas pasaulis: gimtoji Mončių dvarvietė su jos pastatais, gėlės, medžiai, gyvūnai, kol širdis pakilo viršum jų, o ranka išdrįso drobėje aliejiniais dažais atvaizduoti šventuosius. Jėzus ir Marija tapo labiausiai mėgstamais tapytojos paveikslų herojais, kaip, tikėtina, buvo ir realiame jos gyvenime.
Kretingos statytojas Rapolas Žigas
Retas kretingiškis šiandien yra girdėjęs, kad iki šiol jiems tarnaujančių XX a. 4-e dešimtmetyje statytų pastatų – Pranciškonų gimnazijos, Šv. Antano rūmų, lurdo grotos, buvusių parapijos namų- „špitolės“ – projektuotojas ir statytojas yra statybos inžinierius Rapolas Žigas (1891–1942), tapęs sovietinio okupacinio režimo nusikaltimų auka. Jis gimė 1891 m. Kauno gubernijai priklausiusiuose Šiauliuose, čia baigė pradinę mokyklą ir gimnaziją, kur mokslai vykdavo rusų kalba. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1915 m. Vokietijos kariuomenei įžengus į Lietuvą, R. Žigas kartu su šimtais tūkstančių lietuvių buvo priverstas trauktis nuo fronto ir taip atsidūrė Sankt-Peterburge. Jame įsikūręs Petrogrado lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti komitetas rūpinosi čia apsistojusiais tūkstančiais lietuvių karo pabėgėlių. Jie buvo registruojami, apgyvendinami laisvuose butuose ar tremtinių barakuose, gaudavo pinigines valdžios pašalpas. Kaip karo pabėgėlė į Peterburgą atvyko iš Kurtuvėnų kilusi 1893 m. gimusi Sofija Kazlauskaitė, 1915 m. rudenį tapusi R. Žigo žmona. Šiauliuose šiuo metu gyvenanti R. Žigo sūnaus Henriko (1916–1992) dukra Vida Žigaitė-Aleinikovienė (gim. 1945 m.) savo archyve saugo Petrogrado lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti 1915 m. rugsėjo 9 d. išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad 24 metų R. Žigas yra Romos katalikų tikėjimo ir nėra buvęs vedęs. Šis pažymėjimas buvo skirtas Šv. Kotrynos katalikų bažnyčios dvasininkams, kurie netrukus ir palaimino šių jaunų žmonių santuoką. Šioje bažnyčioje, buvusioje lietuvių inteligentijos ir šviesuomenės Peterburge centru, kur 1850 m. Žemaičių vyskupu buvo įšventintas Motiejus Valančius (1801–1875), kur šv. Mišias yra aukoję palaimintieji arkivyskupai Jurgis Matulaitis (1871–1927), Teofilius Matulionis (1873–1962) ir kiti lietuviai kunigai-misionieriai, buvo pakrikštytas ir 1916 m. liepos 15 d. gimęs jų pirmagimis Henrikas Žigas. Nors ir gyvendami toli nuo tėvynės lietuviai karo pabėgėliai rūpinosi švietimu, stengėsi tęsti karo nutrauktus mokslus, įsigyti profesiją, reikalingą būsimam darbui savame krašte. R. Žigas studijavo 1899 m. įkurtame Sankt-Peterburgo valstybiniame politechnikos universitete, kur baigė statybos inžinerinius mokslus. To meto statybos inžinierius buvo ir architektas, ir projektuotojas, ir statybų rangovas. Petrograde R. Žigo šeimą užklupo ir 1917 metų bolševikinis perversmas, čia 1918 m. gimė ir duktė Elena. Lietuvai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, 1919 m. pradžioje į ją sugrįžo ir R. Žigo šeima, įsikūrusi Šiauliuose, dabartinės S. Nėries gatvės mediniame name. Kadangi atsikūrusiai jaunai valstybei reikėjo darbščių, gerų savo srities specialistų, visuomeninius ir gyvenamus mūrinius pastatus projektavusiam ir stačiusiam R. Žigui darbo netrūko. Gerai apmokamas darbas leido sukurti šeimos gerovę, išmokslinti vaikus. Jo žmona Sofija rūpinosi šeimos buitimi, garsėjo kaip gera šeimininkė. Grafai Tiškevičiai. Nuo Berdyčivo iki Kretingos
Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė grafas Juozas Tiškevičius, prieš 145 metų oficialiai pradėjęs valdyti Kretingos dvarą. Šiuo straipsniu tęsiame pažintį su grafų Tiškevičių gimine, kilusia iš Ukrainos ir iš ten per Baltarusiją atsikėlusia į Lietuvą. Biržų linijos Tiškevičiai Tiškevičiams kuriantis etninėse Lietuvos žemėse, pagrindine jų valda virto Biržų (Astravo) dvaras, tapęs lietuviškos grafų Tiškevičių giminės II (Biržų) linijos branduoliu. Pirmasis į Biržų valdą įžengė Lahoisko linijos įkūrėjo Vasilio Tiškovičiaus (Bazilio Tiškevičiaus) VII kartos palikuonis, Kosino, Dubingių ir Valažino valdytojas, pulkininkas Juozapas Ignotas Tiškevičius (1724–1815). Jis nepilnamečio Biržų savininko kunigaikščio Domininko Jeronimo Radvilos globėjams paskolino nemažą pinigų sumą ir už tai kaip skolos garantą užstatu 1804 m. gavo valdyti Biržų dvarą, kurį galėjo išsipirkti paveldėjimo teise. Biržų dvarą išsipirkti Juozapas Ignotas 1811 m. leido sūnui Mykolui Juozapui Tiškevičiui (1761–1839), po tėvo mirties paveldėjusiam ir kitas valdas. Iš pradžių šis rezidavo Valažine, o vėliau savo šeimos rezidenciją perkėlė į Biržų valdos administracinį centrą – Astravo dvarą. Plėsdamas savo žemės valdas, Mykolas Juozapas pirmasis iš grafų Tiškevičių susidomėjo Lietuvos pajūriu: 1824 m. už 177 tūkst. 171,88 sidabro rublio iš lenkų generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio nupirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais, o 1828 m. iš rusų generolo Dmitrijaus Zubovo už 250 tūkst. sidabro rublių išsinuomojo 9 metams Kretingos valdą. Nuo to laiko grafai Tiškevičiai tapo pajūrio žemaičių žemėse plytėjusių dvarų savininkais. Atvykę į naująsias savo valdas dažniausiai apsistodavo Darbėnų dvare, kuris tuo metu buvo Palangos valdos administracinis centras. Po Mykolo Juozapo mirties Biržų dvaras atiteko vyriausiajam sūnui Jonui Konstantinui Tiškevičiui (1801–1862). Jis įsteigė dvare valstiečių vaikams lietuvišką mokyklą, 1857–1861 m. pastatė mūrinę Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Prie Biržų esantį Astravo dvarą pasirinko nuolatine savo rezidencija, ėmėsi statyti jame naują sodybą, 1862 m. įsteigė Biržų majoratą su 50 tūkst. ha žemės, tapo pirmuoju ordinatu ir grafų Tiškevičių II (Biržų) linijos įkūrėju.
Batsiuvys įkūrė pirmąją viešąją Kretingos biblioteką
Dupulčiuose gyvenanti buvusi ilgametė bibliotekininkė-bibliografė 78-erių Kleta Gindvilienė dabar užrašo prisiminimus apie savo tėvą Vladą Mačernį (1908–1978), šviesuolį batsiuvį, kuris siuvo avalynę ir prieškariu puošė Kretingos ponias, kaupė knygas ir pačiame miesto centre atidarė pirmąją viešąją biblioteką. Supleškėjo namas ir knygos K. Gindvilienė pasakojo, kad jos tėvų Jadvygos ir Vlado Mačernių namas su dirbtuvėmis ir biblioteka prieš karą stovėjo pačiame miesto centre – Katkaus g. Nr. 6, ten, kur dabartinėje J. K. Chodkevičiaus gatvėje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, ir, simboliška, – priešais naująją Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešąją biblioteką. „Tėvas namuose pats modeliuodavo ir siūdavo batus pagal ponių užsakymus ir pageidavimą. Ištaigingus vasarinius ir žieminius – dar atmenu man, seserims ir mamai buvo pasiuvęs šiltus, burkomis vadintus aulinukus. Tame pačiame name veikė ir turtinga nuosava biblioteka – tėvas buvo sukaupęs per 2 tūkst. įvairių knygų ir už simbolinį mokestį jas skolindavo kretingiškiams. Knygų jam paliko į Vokietiją emigravęs vienas kretingiškis, jų parsisiųsdavo iš „Spindulio“ spaustuvės Kaune“, – pasakojo kretingiškė. Jos tėvų bibliotekoje ypač mėgę lankytis gimnazistai, – tarp skaitytojų buvusi ir kretingiškė Janina Krisiūnienė, kuri pasakojusi, kad už 10 centų parsinešdavo namo skaityti tuomet populiarių rašytojų – Onorė Balzako, Ivano Turgenevo, Levo Tolstojaus knygų, lietuvių rašytojo Justo Pilyponio kūrinių. O šviesaus atminimo Kretingos muziejaus muziejininkas Donatas Butkus jos tėvo biblioteką pavadino pirmąja viešąja Kretingos miesto biblioteka. Deja, J. ir V. Mačernių namas 1941-ųjų birželį, mieste kilus gaisrui, sudegė ligi pamatų. Ugnis pasiglemžė ir biblioteką – išliko tik tos knygos, kurias buvo pasiėmę skaitytojai.
Bajorų kalėjimo kapeliono didžioji paslaptis
Kapelionas – tai dvasininkas, kuriam paskirta uždaros bendruomenės ar tam tikros tikinčiųjų grupės, neturinčios klebono, nuolatinė ganytojiška globa. Kapelionas būna pavaldus vyskupui ir skiriamas kariniams daliniams, policijai, kalėjimams, ligoninėms ir pan. Nuo 1933 m. gruodžio iki 1937 m. rugsėjo mėnesio Bajorų kalėjimo kapelionas buvo Augustinas Pronckietis (1886–1986), kunigas-misionierius, bolševikinės Rusijos kankinys, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) bičiulis ir bendražygis. Kauno arkivyskupijos kurijos archyve saugomoje kun. A. Pronckiečio asmens byloje rašoma, kad jis gimė 1886 m. rugpjūčio 30 d. Šeduvos parapijos Žilionių kaime, kur gyveno jo tėvai. 1896–1905 m. mokėsi Peterburge (Petrapilyje), Šv. Kotrynos gimnazijoje. Tuo metu šiame mieste gyveno per 20 tūkst. lietuvių, kurie dirbo fabrikuose, valdžios įstaigose, kontorose ar tarnavo pas vietos turtinguosius. Prie 1783 m. pastatytos Šv. Kotrynos katalikų bažnyčios, kurioje 1850 m. žemaičių vyskupu buvo įšventintas Motiejus Valančius (1801–1875), įkurtose mokyklose mokėsi apie 100 auklėtinių: mergaičių ir berniukų. Jie buvo išlaikomi 1892 m. čia gyvenusių inteligentų įkurtos Labdarių lietuvių draugijos. Mokykla buvo gerai žinoma Lietuvoje, į ją savo vaikus mokytis siuntė ne tik bajorai, dvarininkai, bet ir pasiturintys valstiečiai. Nors auklėjimas mokykloje buvo gana griežtas, jos auklėtiniai įgydavo gerą išsilavinimą, čia buvo dėstomos prancūzų ir vokiečių kalbos, nemažas dėmesys skiriamas ir bendros lenkų ir lietuvių valstybės Abiejų Tautų Respublikos (1569–1795), kurios paskutinis valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo palaidotas Šv. Kotrynos bažnyčioje, istorijai. Šioje bažnyčioje nuo 1892 m. buvo aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba, pamokslus yra sakę kun. Maironis, kun. Jurgis Matulaitis ir kt., 1896–1916 m. čia vargonininku ir choro vadovu dirbo kompozitorius Česlovas Sasnauskas (1867–1916), dėstęs muziką ir Šv. Kotrynos gimnazijoje.
|
|
