|
|
|
Mūsų žmonėsKartenos partizanų pėdomis – į istorijos pažinimą
„Partizanai dažnai filmuose, knygose pateikiami romantizuotai, tarsi sudievinami. Iš tikrųjų į miškus išėjo ne dievai, o paprasti žmonės, kuriems teko visko patirti: vieną dieną esi vadas, bendražygių vertinamas už atsidavimą, kitą dieną, neatlaikęs okupantų kankinančio tardymo, gali tapti išdaviku. Kokią vidinę dramą turėjo išgyventi tie žmonės, žinodami, kad bet kokia jų padaryta klaida turės skaudžias ir neatitaisomas pasekmes“, – kalbėjo salantiškis Aurimas Rapalis, kuris domisi laisvės kovomis ir renka kraštotyrinę medžiagą apie tai.
Klausgalvuose nutūpė ir metaliniai paukščiai
Klausgalvų kaimo gyventojų Ainos ir Arvydo Zaleckių sodyba palei kelią Kūlupėnai–Salantai pakeleivio akį traukia originalumu – savitomis konstrukcijomis, medžio ir metalo kompozicijomis. Paukščius mylintis šeimininkas čia užklystantiems sparnuočiams įrengė įdomių formų peryklų, inkilų ir, negana to, – sodyboje įkurdino iš įvairiausių atliekų savo rankomis sukurtų metalinių paukščių.
Muzikuojančių odontologų grupėje – ir palangiškė
Centrine okliuzija odontologai vadina natūralią komfortabilią žmogaus šypseną nerodant dantų. Būtent tokį pavadinimą – „Centrinė okliuzija“ – savo įkurtai roko grupei sugalvojo keletas Vilniuje muzikuojančių bendraminčių medikų, tarp kurių – ir klavišiniu instrumentu grojanti iš Palangos kilusi Ingrida Eglė Žičkienė.
Klojimo teatrų šventė
Rytoj, rugpjūčio 18-ąją, 12 val. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrenuose, daržinėje, prasidės tradicinė Klojimo teatrų šventė.
Meilė užsieniečiui išsklaidė stereotipus
Jis atvažiavo pusmečiui pasimokyti į Norvegiją iš Ispanijos. Ji atvažiavo pusmečiui pasimokyti į Norvegiją iš Lietuvos. Šiandien jie – abu Lietuvoje, iš Norvegijos parsivežę ne tik naujų žinių, bet ir užgimusią meilę.
ISTORIJOS POTĖPIAI
Kretingos pranciškonų vienuolyno sodo paslaptys
Šiandien be pėdsakų išnykęs Kretingos pranciškonų vienuolyno sodas – legendinė miesto istorinė vieta, tarpukariu regėjusi daugybę to meto garsių asmenybių – dvasininkų ir pasauliečių bei jaunimo, vėliau Lietuvos ir užsienio lietuvių išeivijos veikloje palikusio didesnį ar mažesnį savo gyvenimo pėdsaką. Vienuolyno sodas buvo įkurtas pietinėje vienuolyno pusėje, jį nuo miesto centro skyrė aukšta akmenų mūro tvora. Jame vienuoliai vykdė ūkinę veiklą: augino daržoves, vaisius savo reikmėms, o garsus bitininkas tėvas Jeronimas Pečkaitis (1885–1925 m.) 1917 m. įkūrė ir bityną, kuris sėkmingai gyvavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Nuo miesto triukšmo tvora atskirtas sodas buvo ir vienuolių bei klierikų susitikimų vieta, čia būdavo priimami ir garsūs svečiai, vykdavo įvairūs renginiai, bažnytinių ir katalikiškų organizacijų sambūriai. Sode buvo įrengtas Saulės laikrodis, veikė nesudėtingas fontanas, o ketvirto dešimtmečio pradžioje ant kalvelės pastatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Ant neaukšto postamento įkurdinta baltos spalvos žiūrinti į miestą skulptūra vaizdavo Mariją visu ūgiu, vienplaukę, stovinčią ant pusrutulio, rankas sulenkusią per alkūnes ir delnais priglaudusią vieną šalia kitos prie krūtinės. Pilna dvasingumo skulptūra, žydintys ir kvepiantys vaismedžiai, rami aplinka sodo lankytojams teikdavo sielos ramybę, padėdavo palikti nuošalyje žemiškas problemas ir pailsėti po sunkių darbų. 1932 m. prie vienuolyno pastačius Šv. Antano kolegijos–pranciškonų gimnazijos pastatą, šį sodą pamėgo ir jos auklėtiniai – būsimieji klierikai – kunigai ir misionieriai bei pasauliečiai, čia mėgę fotografuotis su gimnazijos mokytojais ir savo dvasiniais globėjais.
Gilioje prisiminimų brydėje atgimsta praeitis
Bronislava gimė ir augo atokiame Peldžių kaime. Čia 1938 m. baigė pradinę mokyklą. Dirbo vedėja pieno supirkimo punkte, kuris dar tarpukario metais buvo įkurtas jos tėvų ūkyje. Tėvai – Ona ir Juozas Kniežos. Buvo dori, tvarkingi ir darbštūs ūkininkai. Valdė beveik 30 ha ariamos žemės. Be to, turėjo dar nemažai pievų, ganyklų, jų sodyboje stovėjo aštuoni pastatai. Ypač didelis buvo gyvenamasis namas. Neatsitiktinai jame 1927 m. buvo įsteigta pradinė mokykla, kurioje iš pradžių buvo tik trys skyriai. Vėliau, pagausėjus mokinių skaičiui, buvo atidarytas ir ketvirtas skyrius. Bronislava kilusi iš gausios šeimos – gimė dvylika vaikų. Užaugo dešimt: septynios seserys ir trys broliai. Bronislava – devintoji. Dvidešimt ketverių metų buvo areštuota kartu su mama Ona, broliu Feliksu ir jauniausia seserimi Birute. Tai buvo 1948 m. gegužės 22-oji diena. Ankstyvas šeštadienio rytas. Nubudusios pro aušrą, lakštingalos nedrąsiai virpino savo giesmes galingų, ką tik sulapojusių klevų viršūnėse. Prie senos kūdros, apsitraukusios maurais, žieduotas šakas svarino ievos. Į pavasarinį džiaugsmą skubinosi melsvažiedės alyvos. Deja, tą pasakišką grožį netikėtai užgožė baisūs trenksmai į duris ir langus. Pašokę iš miego, pro langus pamatė kieme šmėžuojančius ginkluotus stribus. Motinai atšovus durų skląstį, uniformuoti vyrai bemat suvirto į vidų.
Dzūkuojantys „Šalcinio “ kapelos saviveiklininkai aplankė pajūrį
Senojoje Įpiltyje įvykusioje vasaros šventėje pakviestų dalyvauti Punsko kaimo kapelos „Šalcinis“ saviveiklininkų savo jaukių namų terasoje Kretingoje pirmiausia sulaukė Gražina Banienė. Užplikė jiems arbatos, paruošė sumuštinių – priėmė kaip gimines, kiekvieną apkabino. „O kaip kitaip? Visus juos puikiai pažįstu, bet kada susiskambinam, aš tiesiog myliu šiuos žmones!“ – atviravo ji. Prašė nevadinti lenkais Tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją baigusi, už žemaičio, taip pat miškininko, Tomo ištekėjusi, Kretingos miškų urėdijoje miško želdinimo ir apsaugos inžiniere dirbanti Gražina pati yra kilusi iš Punsko krašto, Seinų miesto. Ten ir dabar dar tebegyvena ausiai maloniai dzūkuojantys jos tėvai, brolis, daug klasės draugų bei buvusių kaimynų, ten gyvuoja ir ši daug gerų emocijų teikianti liaudiška kapela. Anot Gražinos, tik tie, kurie nežino istorijos, visus Punsko krašto žmones vadina lenkais. „Na, paklausykit, pakalbėkit su jais – kokie ten lenkai?! O nuvažiuokit – pamatysit ir Seinų kunigų seminariją, tą katedrą, kur palaidotas vyskupas, garsiąją poemą „Anykščių šilelis“ parašęs lietuvių poetas Antanas Baranauskas, ir to poeto vardu pavadinto fondo „Lietuvių namus“, propaguojančius lietuvišką dvasią“, – vardijo G. Banienė. Į Kretingą kartu su „Šalcinio“ kapela atvykusi kultūros specialistė Dalia Astrauskienė kaip tik ir vadovauja „Lietuvių namams“. Be šios kapelos, juose yra susibūrusi vokalinė moterų grupė bei 3 liaudiškų šokių kolektyvai, kurių vienas šiemet dalyvavo Lietuvos 100-mečio garbei skirtoje Dainų šventėje Vilniuje. Visi kolektyvų vadovai dirba sutarčių pagrindu, o jų pareigybes finansuoja Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerija, kuriai kasmet teikiami projektai. „Lietuvių namai“ užsiima ne tik kultūrine, bet ir ūkine veikla – turi nedidelį viešbutį, iš kurio taip pat pinigų užsidirba.
Meilę Tėvynei įkvepia jos istorija
Vakar iš Vilniaus geležinkelių stoties buvo išlydėtos dvi „Misija Sibiras“ komandos, kurios išvyko į Kazachstaną – Karagandos, Džezkazgano bei Balchašo apylinkes, kuriose dalis lietuvių patyrė tremtį ir kalinimus. Būti šios ekspedicijos dalyve šįmet pretendavo ir 19 metų kretingiškė Irma Vilutytė. Merginai meilė Tėvynei nėra tik skambūs žodžiai – ji prieš 5 metus tapo Lietuvos šaulių sąjungos narė, dabar tarnauja ir Krašto apsaugos savanorių pajėgose, imasi savanoriškų darbų nevyriausybinėse organizacijose ir net nesvarsto varianto emigruoti iš gimtinės, kurios istorija ji negali atsigrožėti. I. Vilutytė pasakojo, kad atrankoje į ekspediciją „Misija Sibiras“ pirmą kartą dalyvavo dar besimokydama mokykloje – nors tąkart jai sėkmės pritrūko, mergina pabandė savo laimę ir šiemet. Šįkart iš beveik 970 žmonių, užpildžiusių anketas, I. Vilutytė pateko tarp maždaug 80 kandidatų, kurie buvo pakviesti į bandomąjį žygį. „Tai buvo didelis išbandymas – per 2 dienas įveikėme daugiau kaip 50 km, teko eiti ir per miškus, brūzgynus. Tuo metu kaip tik vyravo karščiai. Nors buvo žmonių, kurie patys „atkrito“, neatlaikę sunkumų, tačiau dalyviai labai vieni kitus motyvavo, buvo draugiški ir dalinosi savo mintimis, patirtimi, žiniomis apie Lietuvos istoriją. Grupė buvo labai įvairi, joje – ir jaunimo, ir vyresnių žmonių“, – pasakojo I. Vilutytė, kuri kartu su kitais dalyviais per bandomąjį žygį taip pat sutvarkė partizanų brolių Bagdonavičių gimtosios sodybos vietas. Po šio bandomojo žygio organizatoriai atrinko 20 dalyvių, kuriuos pakvietė dalyvauti ekspedicijoje. „Labai nenusivyliau, kad nepatekau tarp ekspedicijos dalyvių. Atvirai pasakius, žygyje nesijaučiau labai stipri, kartais žygiuojant kildavo minčių, kodėl aš save šitaip kankinu,“ – linksmai pasakojo nutrintas kojas ir nuovargį prisiminusi I. Vilutytė. Be to, svarstė pašnekovė, gal ji pasirodė truputį pasyvesnė už kitus – Klaipėdos universitete radiologiją studijuojančios merginos kitą dieną laukė egzaminas, tad jai buvo sunku atsiduoti vien tik žygio nuotaikai.
|
|
