|
|
|
Mūsų žmonėsĮ Pasaulio lietuvių žaidynes kraštietis atvežė ir savo treniruojamą „Lituanicą“
Buvęs Kretingos sporto mokyklos krepšinio treneris Stepas Žilys, jau 25-erius metus gyvenantis ir dirbantis JAV, Ilinojaus valstijoje, Lemonto mieste, treniruoja krepšinio klubo „Lituanica“ vaikus. Būrį jaunųjų krepšininkų vyriausiuoju klubo treneriu dirbantis S. Žilys buvo atsivežęs į Palangoje įvykusias Pasaulio lietuvių žaidynes. Šioms pasibaigus, liepos 21–26 dienomis S. Žilys dar yra pakviestas padirbėti garsių šalies krepšininkų Ronaldo Seibučio ir Rimanto Kaukėno organizuotoje stovykloje „Krepšinio laboratorija“. Į Lietuvą – su džiaugsmu Kone kasmet atostogų į Lietuvą sugrįžtantis 59-erių S. Žilys pasakojo, kad į Pasaulio lietuvių žaidynes, kurios labiau orientuotos į suaugusiųjų sportą, jis atsivežęs dešimt savo treniruojamų dvylikamečių, – komanda pasivadino „Lituanica U-12“. Kadangi žaidynėse nebuvo numatyta panašaus amžiaus komandų, jis sutarė su senų laikų bičiuliais – Palangos sporto centro treneriu Regimantu Juška ir krepšininku R. Seibučiu, kad bus suburtos panašaus amžiaus komandos. Turnyre „Lituanica“ varžėsi su komandomis iš Klaipėdos, Plungės ir dviem iš Palangos, užėmė III vietą.
Palangos grafų Tiškevičių paveikslų klajonės ir jų istorijos
Šiuo metu Kretingos muziejuje vykstančios parodos / sugrįžimo „Neatpažinta grafų Tiškevičių meno kolekcija“ lankytojai gali susipažinti su Antaninos ir Felikso Tiškevičių rūmuose Palangoje buvusių beveik 40 meno kūrinių, 1940 m. sovietinės valdžios nusavintų ir patekusių į Kretingos ir Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų.
Sugrįžusi didikų meno kolekcija dar paliko neįmintų paslapčių
Kretingos muziejuje iki kitų metų rugpjūčio pabaigos bus eksponuojama paroda „Neatpažinta grafų Tiškevičių meno kolekcija“, simboliškai įvardinta dar kaip ir sugrįžimas – į Kretingos muziejų atkeliavo ir pirmą kartą apskritai eksponuojami kažkuriuo laikotarpiu Tiškevičių dvarą Palangoje puošę meno kūriniai, dalis kurių 1940 m. buvo perduoti Kretingos muziejui. „Tai – didelis ir svarbus įvykis, kokio mūsų muziejus nėra regėjęs. Vienoje vietoje išvysti net ir XVII a. dailininkų kūrinius yra didelė vertybė – ji kilstelėjo tiek, kad galime pasijausti kaip tikrame dvare“, – įsitikinusi parodos kuratorė ilgametė muziejininkė Danutė Šorienė.
Kaip mes poilsiaudavome Palangoje
Nors Palangos pajūrį bene pirmasis „atrado“ 1824 m. vasarą čia poilsiavęs didysis poetas romantikas Adomas Mickevičius ir jį aprašė savo poemoje „Konradas Valenrodas“, lietuviai jį dažniau pradėjo lankyti tik beveik po 100 metų, 1921 m. kovo 31 d. Lietuvai atgavus Palangos kraštą iš Latvijos. Po nepriklausomybės kovų atkūrus šalies ūkį ir pramonę, susiformavus didesnes pajamas gaunančių žmonių – politikų, verslininkų, inžinierių, dvasininkų, kultūrinės inteligentijos – sluoksniui, poilsis prie jūros tapo svarbia jų vasaros atostogų dalimi. „Kelios savaitės ar mėnuo Palangoje gali sustiprinti sveikatą ir sukurti geros nuotaikos kapitalą žiemai“, – tokią žinią skleidė Lietuvos laikraščiai. Poilsiautojai įprastai traukiniu atvykdavo į Kretingos geležinkelio stotį, iš kur automobiliais ar autobusais pasiekdavo Palangą. Taip iš Lenkijos okupuoto Vilniaus 1924 m. atvykęs dr. Jonas Basanavičius (1851–1927) liepos–rugpjūčio mėnesiais čia praleido nemažai laiko ne tik ilsėdamasis, bet ir keliaudamas po pajūrį, kartu su kunigu ir poetu Jonu Mačiuliu-Maironiu aplankęs ir garsiuosius Kretingos Porciunkulės atlaidus. Po jo viešnagės prie jūros vedantis grafų Tiškevičių prospektas buvo pervadintas J. Basanavičiaus vardu, o Kretingoje vietoje dar I pasaulinio karo metais okupacinės Vokietijos valdžios statyto vargano geležinkelio stoties pastato pagal architekto Edmundo Alfonso Fryko (1876–1944) projektą 1925 m. buvo pastatyta nauja, Palangos medinių vasarnamių architektūrą primenanti geležinkelio stotis, į kurią atvykti ne tik eiliniams poilsiautojams, bet ir garbingiems svečiams nebuvo gėda. Palangos kurortas ypač suklestėjo XX a. 4-ame deš., kai jame buvo pastatyta daugiau kaip 150 naujų namų, vilų ir pensionatų, o 1933 m. buvo suteiktos miesto ir kurorto teisės. Vasarą Palanga tapdavo vasaros sostine, nes ten poilsiauti iš Kauno atvykdavo ne tik šalies prezidentas Antanas Smetona su šeima ir palyda, bet ir daugybė kitų garsių žmonių: politikai, verslininkai, kūrybinės inteligentijos atstovai, teatrų aktoriai ir operos dainininkai, dvasininkai, apie kurių poilsį Palangoje, norint populiarinti kurortą ir pritraukti daugiau poilsiautojų, pranešdavo šalies laikraščiai.
Apie tremtį – jaunimui ir Pasauliui
Kraštietė, buvusi tremtinė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio skyriui jau daugiau kaip 10 metų vadovaujanti 72-ejų metų Dalia Dyrienė ne per seniausiai viešėjo Briuselyje, kur Europos Parlamentas suorganizavo renginį, skirtą Vilties ir gedulo dienai paminėti. „Briuselyje viešėjau ir apie sovietmečio režimo lietuvių tautai padarytą žalą Europos Parlamente kalbėjau europarlamentarų Rasos Juknevičienės ir Pauliaus Saudargo kvietimu“, – kalbėjo D. Dyrienė, neslėpdama, kad jos išsakytos mintys sugraudino ne vieną renginio dalyvį – ašaras braukė ir vyrai. „Papasakojau, kaip mano tėvai buvo ištremti į Sibirą, kaip mūsų šeima ten gyveno ir išgyveno. Po to perskaičiau kelias dešimtis ištremtųjų pavardžių“, – D. Dyrienės pastebėjimu, europiečiams yra sunkiai suvokiama, ką teko išgyventi tremtį patyrusiai lietuvių tautai, dar sunkiau tai suvokti dabartiniam jaunimui. „Turiu nuostatą, kad apie patirtus sovietinio režimo baisumus reikia kalbėti ir jaunimui, ir Pasauliui. Todėl skiriu laiko lankytis mokyklose, bendrauju su jaunimu, pasakoju jiems apie represijas. O jie man ir sako: „O kur tada buvo vaiko teisės?“ – kaip mąsto dabartiniai jaunuoliai ir kaip jiems sunku susigaudyti skaudžiausiose lietuvių tautos istorijos peripetijose, perteikė D. Dyrienė, dažna viešnia ir Kretingoje išlikusioje tėviškėje, kurią prižiūri kartu su broliu Romualdu Beniušiu. Dalios ir Romualdo tėvai – iš Salantų Alkos kilęs Kazys Beniušis ir iš Skuodo rajono Daukšių kaimo kilusi Jadvyga Malūkaitė – susipažino tremtyje: tėvui tada buvo 29-eri, motinai – 22-eji. „Tėvas ir jo brolis Juozas į Sibirą buvo ištremti kaip jauni ūkininkai, mama – kaip partizanų judėjimo dalyvė, ryšininkė“, – D. Dyrienė prisiminė, kad už ryšius su partizanais ir pagalbą jiems senelis Antanas Malūkas gavo 7 metų lagerio ir 5 metus tremties, o tėvai buvo išvežti į Krasnojarsko krašto Ačinsko rajoną, Malyj Uluj kaimą.
Muziejininkės gyvenimą į tautinę juostą supynė istorija ir etnografija
Palangoje prieš kelerius metus įsikūrusios ilgametės muziejininkės, kone tris dešimtmečius vadovavusios Lietuvos nacionaliniam muziejui, kultūros istorikės 75-erių Birutės Kulnytės namai – tarsi didžiulė biblioteka, o svečius pasitikusi šeimininkė – neįkainojamas lobynas žinių apie lietuvybę, istoriją, tautos ir Lietuvos kultūros vertybes.
Už nuopelnus – svarūs apdovanojimaiB. Kulnytės biografija, veikla ir jos darbų įvertinimas – iškalbingi: Vilniaus universitete baigusi istoriją, atėjo dirbti į Lietuvos nacionalinį, anuomet – Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų. Muziejininkė juokavo, kad, dirbdama liaudies meno sektoriuje, stengėsi suvokti, kas yra muziejus ir koks jis turėtų būti. Parengė pirmą išsamų leidinį „Lietuvos istorijos paminklai Istorijos ir etnografijos muziejuje.“ Nuo 1989 metų tapo šio muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja, o 1992–2019 metais dirbo šio svarbiausio šalies muziejaus direktore: B. Kulnytės rūpesčiu 1992–1995 metais buvo suformuotas Lietuvos Nacionalinis muziejus ir jo padaliniai, o muziejus tapo tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nariu. B. Kulnytė kartu su bendraminčiais organizavo įvairias parodas ir ekspozicijas. Parengė muziejaus leidybinę programą: metraščiai „Numizmatika“ ir „Etnografija“ buvo tęstiniai leidiniai, skirti specialistams, o leidinyje „Lietuvos Nacionalinio muziejaus biblioteka“ buvo publikuojama parodų ir ekspozicijų medžiaga. Leidiniuose publikavo muziejaus rinkinius – „Lietuvos fotografijos šaltiniai“, „Vilniaus atvirukai 1897–1915 m.“, „Lietuva žemėlapiuose“, „1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje“, „Lietuviškos spaudos draudimas 1863–1904 m.“, „Pinigai Lietuvoje“, „Senieji Vilniaus planai“ ir kt., kurie tapo svariomis publikacijomis apie Lietuvos paveldą. Už ilgametį nuoseklų darbą B. Kulnytė buvo apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi, ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžiumi, Latvijos Pripažinimo kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, Jono Basanavičiaus premija.
Vincas Zajančkauskas: „Jei nebūčiau kunigas, būčiau razbaininkas“
Kretingoje 1932 m. įsteigtoje Pranciškonų ordino gimnazijoje dirbo nemažai žinomų mokslus užsienio universitetuose baigusių pedagogų. Vienas jų Vincas Zajančkauskas-Bonaventūra (1884–1956) – pedagogas, kunigas, vienuolis, literatūros istorikas, visuomenininkas, kovotojas už lietuvybės Vilniaus krašte išsaugojimą. Gimęs 1884 m. Molėtų valsčiaus Pumpuriškės kaime ūkininko šeimoje nuo pat mažens buvo leidžiamas į mokslus negailint pinigų, tėvams tikintis, kad juos baigęs pasirinks kunigo kelią. 1901 m. baigęs gimnaziją Peterburge, jis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, iš kur 1905 m. buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją, kur 1907 m. po jos baigimo buvo įšventintas į kunigus. Po metų išvyko studijuoti filosofijos į Šveicarijos Fribūro universitetą, kur po 4-erių metų studijų įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą savo mokslinę patirtį skyrė lietuviškai mokyklai, kuriai tuo metu ypač trūko išsilavinusių pedagogų. Jis 1912–1915 m. buvo Vilniaus mergaičių gimnazijos kapelionas, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui tapo Švenčionių apskrities Gerenainių parapijos valdytoju, iš čia buvo išrinktas Vilniaus konferencijos, įvykusios 1917 m. rugsėjo 18–22 d., dalyviu. Ši konferencija numatė atkurti Lietuvos nepriklausomą valstybę, sušaukti Steigiamąjį Seimą ir įkūrė Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą. Nuo 1919 m. iki 1930 m. V. Zajančkauskas mokytojavo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, čia dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat lotynų kalbą. Apie jį buvęs mokinys, rašytojas, žurnalistas, Vilniaus krašto patriotas, nacistinio ir sovietinio konclagerio kalinys Rapolas Mackonis (1900–1982) 1994 m. išleistoje knygelėje „Dvylika Vilniaus kunigų“ prisimena, kad V. Zajančkauskas buvo didelis intelektualas, gerai mokėjo kelias kalbas, turėjo gražų balsą. Jam laikant giedotines mišias būdavo kuo pasigėrėti.
Birutiete įšventinta kretingiškė: „Man tai – didžiulė garbė“
Kretingiškė 27-erių Liucija Baltrūnaitė, gyvenanti Kaune, šių metų kovą buvo įšventinta į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Birutės karininkų šeimų moterų organizacijos nares. „Tai man – didžiulė garbė“, – tikino ji, pasakojusi, kad tautines vertybes jai įskiepijo šeimoje, o tautinio meno mokėsi dar vaikystėje šokdama Kretingos meno mokyklos vaikių šokių studijoje „Ratilėlis“. Augo karininko šeimoje „Moteris, tekėdama už kariškio, pasirenka tapti jo žmona, o aš jau gimiau karininko dukra. Todėl puoselėti tautines vertybes laikau savo prigimtine teise. Gimdama karininko šeimoje, aš įgijau didelę dovaną, kurią labai branginu“, – kodėl buvo svarbu tapti birutiete, puoselėti tautiškumą, patriotiškumą, paaiškino Liucija. Šios visuomeninės, labdaros ir paramos organizacijos veikloje kretingiškė dalyvauja jau kelerius metus kartu su savo mama Boneta Baltrūniene, kuri taip pat priklauso birutietėms. „Dalyvaudavau renginiuose, susitikimuose, todėl, praėjus keleriems metams, pagalvojau, kiek ilgai galima dalyvauti organizacijos veikloje, bet jai nepriklausyti“, – kalbėjo L. Baltrūnaitė. Šiais metais organizacija švenčia 100 metų sukaktį. „Mano įšventinimo ceremonija buvo labai simboliška – būtent per šimtmetį tapau oficialia organizacijos nare. Man tai – didžiulė garbė“, – patirtimi pasidalino kretingiškė. Birutiečių tikslas – padėti, palaikyti karininkų šeimas. „Palaikome šeimas, kurių nariams kažkas nutinka, suteikiame psichologinę, iš dalies finansinę pagalbą. Turėdamos tikslą, organizuojame paramos akcijas, per kurias renkame pinigus šeimoms, kurioms to reikia“, – sakė Liucija.
Knygoje – legendinės kraštietės rezistentės gyvenimas
Kretinga turėtų didžiuotis tokia stipria moterimi, kokia buvo iš Rūdaičių kilusi kovotoja už Lietuvos laisvę Jadvyga Bieliauskienė, mergautine pavarde – Šilauskaitė. Manau, kad jos asmenybė iki galo nėra įvertinta, ir tikiuosi, kad ši mano knyga padės kretingiškiams pirmiesiems įamžinti garsios disidentės atminimą – juolab kad 1929-ųjų sausio 15-ąją sukaks jos gimimo 100-metis“, – per knygos „Įžadas: kovoti, mylėti, gailėti. Jadvygos Bieliauskienės gyvenimas“ pristatymą Kretingos rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje kalbėjo jos autorė Ramunė Sakalauskaitė, į susitikimą atvykusi išvien su Palangoje gyvenančiu, kretingiškių išrinktu Kovo 11-osios akto signataru Virginijumi Pikturna. Turėjo tvirtą stuburą Vakaro metu knygos autorė nušvietė J. Bieliauskienės – dukart sovietų kalintos ryškios pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjos, partizanų ryšininkės, pogrindinės spaudos platintojos – asmenybę ir pagrindinius jos gyvenimo aspektus. „Apie tokius žmones, kaip Jadvyga, sakoma – turėjo tvirtą stuburą. Ji priklauso idealistų kartai, kurią sudarė Nijolė Sadūnaitė, Kazimieras Vasiliauskas, Alfonsas Svarinskas, tėvas Stanislovas. Šiandienos visuomenė – tarsi nupenėti katinai: užmirštame, kas aplink mus vyko, gyveno. Šios neeilinės moters gyvenimas ir skatina matyti, domėtis, vertinti. Jadvyga – politinė kalinė: pirmąkart jaunystėje kalinta Intos lageryje, Komijoje, antrąkart – itin griežto režimo moterų kalėjime Mordovijoje. Iš jo išvien su kitomis disidentėmis sugebėjo parašyti ir perduoti laišką JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, tuo padarydama didžiulę gėdą tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui“, – kalbėjo R. Sakalauskaitė. Knygos autorė atviravo, kad rinkti medžiagą knygai nebuvę lengva jau vien todėl, kad pačios Jadvygos Bieliauskienės jau nebebuvę gyvos – teko remtis jos 2-jus metus Mordovijos lageryje rašytu dienoraščiu, jos sūnaus Žilvino Beliausko perduotu asmeniniu archyvu, kitais dokumentais ir liudytojų prisiminimais.
Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska, Korčevo dvarą Lenkijoje valdžiusi kretingiškė grafaitė
Iš Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus dukterų visoje Lietuvoje išgarsėjo knygnešių rėmėja ir pirmojo lietuviško vaikų darželio įkūrėja Marija Tiškevičiūtė. Nemažiau svarbus vaidmuo Kretingos istorijoje tenka ir jauniausiai grafo dukrai Elenai Klotildai Marijai Tiškevičiūtei-Ostrovskai, palikusiai memuarus apie Kretingoje ir Palangoje 1875–1893-aisiais praleistus metus. Jauniausia grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių duktė gimė 1875 m. liepos 29 d. Kretingos dvare. Prabėgus dviem su puse mėnesio, kūdikį parapinėje bernardinų bažnyčioje klebonas tėvas Jonas Mykolas Dargevičius pakrikštijo Elena Klotilda Marija. Klotildos vardą mergaitė gavo senelės Klotildos Horvatienės garbei, Marijos vardą grafai Tiškevičiai tradiciškai suteikdavo visoms savo dukroms, o kodėl buvo parinktas vardas Elena – atsakymo neturime. Kūdikio krikštatėviais tapo tėvų bičiulis, Vilniaus apskrities bajorų maršalka, Švėkšnos grafas Adomas Pliateris ir mergaitės teta grafienė Felicija Grabovska, krikštatėvių asistentais – Eustafijus Ževudskis su krikštatėvio žmona grafiene Genovefa Pliateriene. Eleną Klotildą nuo gimimo augino ir auklėjo guvernantė Scholastika Michalovska, o nuo penkerių metų – paryžietė Marija Fajard. Dėl ligos tėvas negalėjo vaikščioti, todėl šeima vengė tolimesnių kelionių. Tad didžiausią įspūdį Elenai Klotildai vaikystėje ir paauglystėje palikdavo išvykos į Klaipėdą ir Palangos dvare praleisti vasaros sezonai. Tolimiausias taškas, kurį teko jai pasiekti, buvo Vilnius ir jame Trakų gatvėje stovintys motinos rūmai.
|
|
