|
|
|
Kalėdaitis – išskirtinis lietuvių Kūčių simbolis
„Po Europą išsivažinėję lietuviai prieš Kalėdas prašo artimųjų, kad jiems atsiųstų kalėdaičių, nes jų kažkodėl negauna svetimose parapijose. Negauna, nes tose šalyse jų paprasčiausiai nėra. Kalėdaičiai būdingi tik lietuviams, lenkams ir baltarusių katalikams“, - akcentavo Kretingos katalikų parapijos klebonas Evaldas Darulis. Patys kalėdaičių nebekepa Kalėdaičių – kone permatomų baltų paplotėlių, laužomų per Kūčių vakarienę - jokiame prekybos centre nenusipirksime. Prieš kiekvienas Kalėdas jų įsigyjama tik bažnyčiose. Dažniausiai jie kepami ir atvežami iš kaimyninės Lenkijos, kur yra tiek pat populiarūs, kiek ir Lietuvoje. Šiemet Kretingos parapijai broliai pranciškonai parūpino 2 tūkst. 400 vienetų kalėdaičių. „Kažkada vienuolyne patys kepdavome kalėdaičius. Tuo užsiimdavo čia gyvenęs brolis Romas Buivydas: turėjo specialią formą, panašią į vaflinę keptuvę. Ištepdavo formelę vašku ir pildavo tyrę – vandeniu atskiestus miltus. Suspausdavo ją greit ir - jau iškeptas kalėdaitis. Jam tekdavo prikepti krūvų krūvas kalėdaičių“, - prisiminė brolis pranciškonas Evaldas. Deja, nė mūsų rajono kaimų ar miestelių parapijose neišliko tradicija patiems kepti kalėdaičius, be kurių ir nepraktikuojantys katalikai jau kone nebeįsivaizduoja savo Kūčių vakarienės. Mikoliškių klebono Jono Paulausko žiniomis, amžinybėn neseniai iškeliavo ir paskutinis šios srities mohikanas - Vincentas Butkus, aprūpindavęs viso kaimo tikinčiuosius paties keptais kalėdaičiais. Monstrancijų arba Komunijos plotkelių Kretingos katalikams pačios dar kepa uždaru gyvenimu pasižyminčios šv. Klaros seserys. Pasaulyje nėra kalėdaičių tradicijos „Tik Žemaitijoje Kalėdų paplotėliai ir tėra vadinami kalėdaičiais, o Aukštaitijoje juos vadina plotkelėmis. Tradiciją per Kūčių vakarienę laužyti kalėdaitį turi tik buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tautos, kurios priėmė katalikų tikėjimą – lietuviai, lenkai, dalis baltarusių, - kalbėjo E.Darulis. - Niekur kitur pasaulyje tokios tradicijos nėra. Tarkim, gilias katalikiškas šaknis turinčioje Italijoje Kūčios nėra tokios liesos, kaip pas mus – netgi be pieno produktų“. Kalėdos Italijoje vadinamos „natale“, šis žodis reiškia „gimimas“, tai – Jėzaus gimimo šventė. O vakarienė arba gimtadienio išvakarės švenčiamos gana linksmai ir sočiai: šeimininkės ta proga gamina tradicinį italų patiekalą – lęšiais kimštą kiaulės koją. „Kai mokiausi Italijoje, mes, lietuviai, prašydavome, kad namiškiai atsiųstų plotkelių. Per Kūčias pagal lietuvių tradiciją pirmiausiai laužydavome plotkelę, o po to švęsdavome itališkai - pasigardžiuodami šveisdavome kiaulės koją“. „Iš kitų šalių pas mus atvykę broliai labai stebisi, kad lietuviai nenubraukė savo praeities: mes mokame su ja susigyventi ir vertinti labai gilias, iš senojo lietuvių tikėjimo atkeliavusias, tradicijas. Kitur jau to nebėra, - brolis Evaldas pabrėžė, kad ypač per Kūčias ir Kalėdas akivaizdu, jog baltiškos ir krikščioniškos tradicijos yra persipynusios. - Ir tai yra gražu, kad lietuviškas tikėjimas natūraliai peraugo į krikščionišką“. Paplotėlis – neraugintos duonos Anot E.Darulio, netgi pats žodis „Kalėdos“ nieko bendro neturi su krikščionybe. Šventės pavadinimas gali būti siejamas su baltiškais žodžiais „kolo - rota“ ir „Lada“, reiškiančiais deivės Lados ratą, kuris simbolizuoja saulės sugrįžimą. Arba žodžiu „kolada“ – išmalda, paplotėlis, o gal net lotynišku žodžiu „calendae“ – reiškiančiu pirmąsias mėnesio dienas. „Kai girdime dainuojant senovines lietuvių liaudies dainas, kokie skambūs jų priedainiai „leliumai“, „kalėda“. Tai – pagoniškų dainų priedainiai. Įsigalėjus krikščionybei, kunigai uždraudė tuos leliavimus, nes Adventas esąs laukimo metas ir nepridera būti triukšmingiems“, - tvirtino brolis Evaldas. Kažkada duonos paplotėlis simbolizavo neraugintą duoną, kurią valgė išrinktoji tauta. Pagal seną tradiciją vyriausias šeimos narys ją pirmas duoda atsilaužti kitiems šeimynykščiams, o po to laužia vienas nuo kito ir pasidalija tarpusavyje lyg gerumu, gausos bei laimės palinkėjimu. Baltiško ir krikščioniško tikėjimo sąsajos Nors lietuviai pagal krikščionišką tradiciją laužo duoną, tačiau Kūčių šventėje – dar apstu senovės burtų, žaidimų, spėjimų. „Aš pats iš vaikystės prisimenu, kaip mama dėdavo po staltiese šiaudų ir traukdavome – kieno ilgesnis šiaudas, to ir gyvenimas bei laimė ilgesnė. Bet mama po staltiese paklodavo storą šiaudų sluoksnį, kad naktį apsilankysiančiam Kūdikėliui Jėzui būtų minkšta miegoti. Arba per Kūčių vakarienę padedama laisva lėkštė mirusiam šeimos nariui, jo ateisiančiai vėlei, bet kalbama už jį krikščioniška malda. Per Kūčias kalbantys gyvulėliai – tarsi spėlionė, apie ką šnekasi, o kartu - ir priminimas, kad gyvuliai supo ir šildė užgimusį Kūdikėlį Jėzų“, - apie baltiškų bei krikščioniškų apeigų sąsajas kalbėjo brolis Evaldas. Anot jo, senovėje iki Kalėdų lietuviai namus puošė eglių šakomis, nes žaliaskarė žaliuoja ir vasarą, ir žiemą. Gėlių tuomet paprasčiausiai nebuvo. O dabar ir žiemą Lietuvoje - pilna gėlių, tačiau tradicija puošti eglutę išliko nuo seno. * „Kai laužysite kalėdaitį, laužykite ne tik simbolinę duoną. Tegul tai būna meilės ir atleidimo ženklas - laužykite meilę ir atleidimą viens kitam, kaip tai darė Jėzus Kristus. Ir mylėkite savo tautą bei gražias, unikalias jos tradicijas“, - artėjančių Kūčių susibūrime kretingiškiams palinkėjo Kretingos parapijos klebonas Evaldas Darulis.
|
|
