Į žaidimų pasaulį – kartu su tėvais ir mokytojais

Išbraižyti automobilio šonai, po kiemą lakstančios pagaliais daužomų gėlių galvos, akmenų karas – toks vis dažniau yra šiuolaikinių vaikų žaidimų scenarijus. Yra ir kitoks – prie kompiuterio kiurksantis žaidimų asas, kuriam neįdomus nei kiemas, nei draugai. Pradinių klasių mokytoja Nijolė Meškauskienė pripažįsta: tendencija, kad vaikai nebežaidžia įprastų žaidimų, tikrai yra, mažuosius žaisti reikia mokyti lygiai taip pat, kaip ir skaičiuoti ar skaityti. O štai psichologė Vita Šulskytė sako, kad vaikai kieme eibes, o ne žaidimus pasirenka dėl daugelio priežasčių.

Stalo ir judrūs žaidimai lavina vaikų motoriką, bendravimo įgūdžius, logiką, kūrybiškumą.

„Štai keletas pavyzdžių iš mano darbo su vaikais praktikos: 8 metų berniukas bijo kamuolio, nes dar nė karto su juo nėra žaidęs, šešiametis kelis kartus bėga, stipriai atsitrenkia į sieną ir vis tiek bando ją pramušti, o galų gale atsisuka ir nustebęs klausia, kodėl ji neprasiveria kaip kompiuteriniame žaidime. Pirmokas, nusitaikęs į suaugusįjį įsivaizduojamu šaunamuoju ginklu pasiteirauja, kiek gyvybių šis turi. Po mokyklos pailgintoje dienos grupėje paruošęs namų darbus, antros klasės mokinys lanko dailės, šokių, kitus būrelius ir namuose būna tik apie 8 valandą vakaro. Pavalgęs jis eina miegoti, nes žaidimams nebepakanka nei jėgų, nei laiko“, - pasakojo V.Šulskytė.

Pasak jos, šie pavyzdžiai rodo, kokia yra mūsų kasdienybė: kompiuteris, televizija yra tapę pagrindine laisvalaikio leidimo galimybe ne tik vaikams, bet ir tėvams, laiko žaisti paprasčiausiai nebelieka.

„Vaikai mieliau renkasi laiką praleisti su kompiuteriniais žaidėjais, negu su savo bendraamžiais. Kartais tėvai ir mokytojai skundžiasi, kad vaikai tampa individualistais, jų žaidimai tampa agresyvesni, daugelis konkuruoja ir giriasi turimais kompiuteriniais žaidimais. Kadaise įprastas vaizdas, kada mergaitės žaidžia su lėlėmis, o berniukai mašinomis, jau vis retesnis. Manoma, kad fizinių ir vaidmeninių žaidimų stoka gali turėti ne tik fizinių, bet ir protinių, socialinių bei emocinių pasekmių. Tyrimų šia tema rezultatai yra gana prieštaringi. Tačiau gali būti, kad mažiau žaidžiant fizinių, vaidmeninių žaidimų gali sumažėti vaizduotė, kūrybingumas, socialiniai įgūdžiai. Pastarieji yra itin svarbūs, nes žaisdami tarpusavyje vaikai įgauna įgūdžių dirbti grupėse, dalintis, spręsti konfliktus, apsiginti“, - kalbėjo V.Šulskytė.

Psichologė pastebėjo, kad mažai su bendraamžiais žaidžiantys vaikai sunkiau pritampa kolektyve, išauga galimybė įvykdyti nusikaltimą.

Tyrimais įrodyta, kad ugdymo įstaigose, kuriose pertraukos tarp pamokų yra ganėtinai trumpos ir vaikai turi mažiau laiko pažaisti, yra daugiau mažamečių, turinčių elgesio sutrikimų, daugiau smurtinių atvejų ir emocinių proveržių.

Anot V.Šulskytės, žaidimų veiklos stoka gali turėti ir rimtų ilgalaikių pasekmių. Gydytojas-psichiatras Stiuartas Braunas studijavo daugiau negu 6 tūkst. žiaurių nusikalstamų veikų įvykdžiusių asmenų biografijas ir pastebėjo, kad 90 proc. jų vaikystėje žaidė gana retai arba visai nežaidė.

Psichologė pripažįsta, kad technologijų plitimas keičia mūsų kasdienybę ir tai yra viena iš priežasčių, dėl ko vaikai žaidžia mažiau.

„Beveik galima dėti lygybę: vaikai mažiau žaidžia fizinių žaidimų, bet daugiau kompiuterinių. Bet ar gali kompiuteriniai žaidimai būti tas pats kaip ir žaidybinė veikla, nors jie taip ir vadinami? Vargu. Užsienio tyrimais nustatyta, kad vaikai maždaug 45 valandas per savaitę skiria televizijai, internetui ir kitoms medijoms. Berniukai, žaisdami vaizdo žaidimus, praleidžia 16-18 valandų per savaitę. Kita vertus, žaisdami tinkamus kompiuterinius žaidimus, skirdami tam rekomenduojamą laiką ir kontroliuojami tėvų, vaikai turi galimybę lavinti protinius įgūdžius, taikyti naują informaciją. Manoma, kad bendravimo spragas mažamečiai užpildo kalbėdamiesi su bendraamžiais socialiniuose tinklapiuose. Tačiau nežiūrint nesiliaujančių debatų apie teigiamą ir neigiamą kompiuterinių žaidimų bei interneto įtaką vaikams, nėra pakankamai nustatytų patikimų faktų apie ilgalaikes moderniųjų technologijų pasekmes“, - įsitikinusi V.Šulskytė.

Jos pastebėjimu, dar vienas svarbus aspektas, kodėl vaikai nebežaidžia, yra tai, kad dauguma užsiėmusių ir visur skubančių tėvų gali skirti labai mažai laiko savo atžaloms.

„Šeimoje, kur nėra auklių, o tėvai, dirbantys iki išnaktų, neretai patys neleidžia vaikams išeiti į kiemą, nes ten, jų manymu, vaikai gali išmokti rūkyti, keiktis ir panašiai. Be to, tėvai, išleisdami mažesniuosius į kiemą, jaučiasi nesaugūs dėl to, kad gali nutikti kažkas blogo. Taigi patys tėvai kartais, kompensuodami savo nebuvimą šalia, vaikui pasiūlo namuose žaisti kompiuteriu arba sugalvoja kokios nors kitos, su žaidimais nesusijusios veiklos“, - sakė V.Šulskytė.

Psichologė iš savo praktikos pastebėjo, kad vaikai nebežaidžia ir dėl didelio užimtumo. Tyrimais nustatyta, kad 2000-aisiais vaikai turėjo 12 valandų mažiau laiko, nei kad turėjo vaikai 1980-iaisiais. Būtent tada ir išpopuliarėjo kompiuteriniai žaidimai.

„Į tas 12 valandų įeina ir 8 valandos laisviems žaidimams ir buvimui lauke. Praėjo dar dešimtmetis, tad drįsčiau teigti, jog vaikai laiko turi dar mažiau. Be to, svarbu paminėti, kad būreliuose, sportiniuose užsiėmimuose akcentuojamas ne procesas, o rezultatas. Jei sportuoji, tai tik dėl pergalės varžybose, jei pieši, tai tik todėl, kad paveikslas kabotų meno galerijoje. O koks žaidimų rezultatas? Tuščiai praleistas laikas – taip man kartą pasakė tėvas, apsilankęs psichologo konsultacijoje.

Žaidimai ugdo motoriką, bendravimo įgūdžius, kūrybiškumą. Vaikai mokosi kantrybės (kiek jos reikia statant bokštą iš kaladėlių), savistabos, empatijos ir kitų svarbių savybių. Ironiška, bet atsitiko taip, kad vaikai paprastus žaidimus žaidžia tik darželiuose, mokyklose, nes namuose video žaidimai, televizija, būreliai, kita tėvų sugalvota veikla užima per daug laisvo mažamečių laiko“, - pastebėjo V.Šulskytė.

Šiai nuomonei pritaria ir mokyklos-darželio „Pasaka“ pradinių klasių mokytoja N.Meškauskienė.

Pastebėjusi, kad vaikai mažai žaidžia, nebemoka klasikinių kiemo žaidimų, mokytoja mokykloje pradėjo vykdyti projektą „Žaidžiu aš – žaisk ir tu“. Šiuo projektu stengiamasi skatinti mokinius aktyviai sportuoti, ieškoti patrauklių, turiningų laisvalaikio praleidimo formų.

„Šiemet vaikai susitiko su bėgiku Piotru Silkinu, dalyvavome masinėje mankštoje, surengėme tradicinę sporto šventę, o Giruliuose susitikome su Plungės Senamiesčio vidurinės mokyklos pradinukais, kurie vykdo panašų projektą. Vaikai sportavo su kaspinais, virvėmis, išbandė estafetes. Per pertraukas vaikai žaidžia populiarius stalo žaidimus. Būna, kad nemėgę tokių žaidimų, mažamečiai, paskatinti bendraamžių, susidomi ir patys užsimano tokių turėti“, - pasakojo N.Meškauskienė.

Mokytoja mokykloje atgaivino ir senovinius žaidimus: tik iš tėvų pasakojimų girdėję, vaikai išmoko šokinėti klasę, šokdynę, gumelę, pamėgo kvadratą, slėpynes, gaudynes.

„Viską nulemia mokytojų ir tėvų požiūris. Tendencija tokia, kad vaikus žaisti reikia išmokyti, nes jie kiemo žaidimų nebežino. Svarbios ir tėvų pastangos, kad jie mažiau laiko leistų savo vaikams sėdėti prie kompiuterio, o daugiau laisvalaikio skirtų bendrai veiklai su savo atžala“, - mano N.Meškauskienė.

Psichologė V.Šulskytė taip pat įsitikinusi, kad vaiko žaidimo kokybę nulemia tėvai.

„Laikas, praleistas bendraujant su tėvais, draugais, kitais svarbiais vaikui asmenimis, žaidžiant su lėlėmis, mašinėlėmis ar smėliu, bus daug vertingesnis, negu laikas prieš kompiuterio ekraną. Tik svarbu, kad žaidimo malonumą pajustų abi pusės – ir vaikas, ir jo žaidimo partneris. Kaip ir žaidžiant kompiuterinius žaidimus, taip ir žaidžiant įprastus, paprastus žaidimus galima ir žala, ir nauda, priklausomai nuo aplinkybių, žaidimo būdo, laiko, žaidėjų savybių ir kitų svarbių faktorių. Labai svarbu žaidimo metu akcentuoti ne konkuravimą, varžymąsi (kas greičiau, geriau), o malonumą, juoką, smagias akimirkas kartu. Svarbu savo pavyzdžiu rodyti tinkamą reakciją nepavykus laimėti, o tada galima padejuoti kartu ar pabandyti dar kartą“, - patarė V.Šulskytė.

Kaip mėgstate žaisti?

• Rašyti komentarą (0)