|
|
|
Per kūno negalią – į širdies kalbą
„Į neįgalų žmogų turėtume žvelgti ne kaip į nelaimės objektą, o kaip į asmenybę. Jei išgirstume, kiek neįgalus žmogus per fizinius praradimus savyje atrado vertybių, paaiškėtų, kad sveikieji savo mąstymu yra labiau neįgalūs, negu jis“, - akcentavo Kretingos dienos veiklos centro vadovė Birutė Viskontienė.
Neįgalusis keičia aplinką B.Viskontienė mano, kad reikia viešai kalbėti apie neįgalumo etiką, kuri įstatymiškai Lietuvoje dar nėra įtvirtinta, bet jos turėtų mokytis kiekvienas žmogus. „Mūsų visuomenėje neįgalumas suprantamas labai tiesmukai - ten, kur neįgalus žmogus, tuoj pat atsiranda gailestis, graudulys. Per gailesčio prizmę šiuo metu Lietuvoje yra rengiama daugybė televizijos akcijų. Dar baisiau, kai neįgalumas tampa socialiniu eksperimentu: TV šou dėl reitingų šaipomasi iš neįgalaus žmogaus, pasinaudojama jo negalia - tie eksperimentai neretai peržengia padorumo ribas“, - teigė B.Viskontienė. Anot jos, vyrauja dvilypė situacija: iš vienos pusės - vykdoma neįgaliųjų integracija į visuomenę, jų socializacija, o iš kitos – pabrėžiama neįgalaus asmens individualizacija. Visuomenė norėtų pateikti normas, pagal kurias turėtų gyventi neįgalus žmogus – jis turėtų būti kaip ir visi. Kita vertus, neįgalusis yra individualybė su kitonišku pasauliu bei mąstymu, negu dauguma. „Mes vienaip šnekame, o bendraudami su neįgaliu žmogumi nejaučiame, kas įvyksta su mumis pačiais: neįgalus žmogus keičia mūsų mąstymą, požiūrį. Būdamas visuomenėje, neįgalusis keičia visą aplinką, kuri gyvena pagal pačių nustatytas normas, - jis savo humanizmu sušildo tą aplinką, ir taip pati visuomenė tarsi integruojasi į kitonišką - šviesesnį, širdies, o ne vien proto, spalvomis nuskaidrintą – pasaulį“, - sakė pašnekovė. Mes patys esame tarsi neįgalūs savo nesupratingumu, nes neįgalus žmogus turi pats susivokti, kaip jam patekti į įvairias institucijas, kaip jam susiorientuoti vienoje ar kitoje situacijoje. Tarsi mažas Dievo buvimas B.Viskontienė sakė, jog Kretingos dienos veiklos centrą lankantys proto, intelekto ir fizinę negalią turintys žmonės ne rodo, ko jie negali, bet atvirkščiai - stengiasi pademonstruoti, ką moka ir geba. „Manau, kad sąvokoje „neįgalumas“ reikėtų nuimti priešdėlį „ne“ ir pamatyti tai, ką tas žmogus gali - jo individualumą. Tie žmonės savo fizinėmis ir proto negalėmis tarsi parodo pasaulio laikinumą, tai, kas praeina: kūno grožis, fizinė jėga ir sveikata. Juose išryškėja tai, kas patvaru. Jie – lyg teologinis vilties įrodymas, jog tai, kas tikra, kas iš širdies, išlieka. Ir tai neša viltį jiems bei aplinkiniams, - pabrėžė pašnekovė. - Tarp neįgaliųjų žmonių beveik nėra netikinčių. Nes jie – arti Dievo, tas jų negalėjimas veda prie transcendentinės vilties. Neįgalus žmogus yra tarsi mažas Dievo buvimas šalia, kuris tyliai ir pakančiai moko gerumo, kantrybės ir ištvermės“. Retą neįgalų žmogų pamatysi supykusį, pagiežingą. Neįgalus žmogus moka greitai atleisti, neauginti pykčio, - o tai yra brandžios asmenybės požymis. Ir tas, kuris sako negalįs prieiti prie neįgalaus žmogaus ar negalįs su juo būti, dar tebėra nesuaugęs savyje. Visuomenėje labai įtakingų socialinių sluoksnių žmonės, susidūrę su neįgaliaisiais, ypač – su proto negalės žmonėmis, stipriai pasikeičia, juos ta bendrystė tarsi supurto iš vidaus. Anot B.Viskontienės, yra labai daug neįgalumo formų, netgi senatvė ar gatvėje sukritęs žmogus. Ir pasilenkimas prie jo, tarsi prie mažo vaiko – o tai darome nesąmoningai, kai ieškome akių kontakto, – tai širdies kalba, humanizmo ženklas. „Gyventi su neįgaliuoju, duoti jam savo laiką – tai dovana suprasti tai, ko dar nesupranti. Net per trumpą savo neįgalumą, kai staiga užklumpa liga, tarkim, gripas, mums reikia kitų žmonių pagalbos. Tas laikas – suprasti, kad be kito pagalbos žmogus neišgyvena. O tai suvokti, vertinti, branginti ir yra didžiausia vertybė, nes visa kita yra laikina“, - tikino pašnekovė. Padėti – tolygu suprasti „Neįgaliam žmogui padėsime tik tada, kai norėsime jį suprasti. Neįgalumas yra socialinis statusas. Pradėti keisti požiūrį visuomenėje reikia pradėti nuo savęs. Pažiūrėkit, eidami pas gydytoją, advokatą, valdininką, mes mintyse pasirengiame, kaip su jais bendrauti. Taip pat turėtume apgalvoti savo poelgius eidami pas neįgalųjį ar sunkų ligonį“, - kalbėjo B. Viskontienė, pasiremdama socialinio darbo su neįgaliais žmonėmis patirtimi, kurią ji, būdama metodinio centro lektorė, perteikia Lietuvos bei užsienio šalių dienos centrų darbuotojams. „Kiekvienas neįgalus žmogus yra unikalus: jo gyvenimas – tarsi nepakartojama knyga, kur jo vardas įrašytas didžiąja raide. Kažką praradęs, jis įgauna unikalių savybių – jame atsiskleidžia įgimtas meno poreikis. Socialinis darbuotojas turi būti pašauktas skaityti tą žmogų ir padėti kitiems jį suprasti“, - kalbėjo vadovė. Iš bendros Kretingos dienos veiklos centro išvien su amerikiečiais šiuo metu Salantų padalinyje vykdomo projekto veiklos, ji lygino, kad JAV pagalbos neįgaliam žmogui srityje pasiektas labai aukštas lygis. „Ten asmenys net nepriimami studijuoti socialinių mokslų, 5 metus nedirbę savanoriais, nes ši profesija turi būti iš pašaukimo“, - pastebėjo B.Viskontienė.
|
|
