Žvilgsnis į rašytojo pasaulį

Neseniai, vaikštinėdama Vilniaus gatvėmis, pakliuvau į didžiulę mažųjų skaitytojų eilę, laukiančia įėjimo į knygyną. Šalia esančioje skelbimų lentoje pastebėjau kvietimą į Vytauto V. Landsbergio knygos „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ pristatymą. Žvilgtelėjusi į laikrodį nusprendžiau, jog laiko dar turiu į valias, tad galiu užsukti ir aš. Juk ne kasdien susitiksi su bene mylimiausiu vaikų rašytoju visoje Lietuvoje.

Rašytojas Vytautas V. Landsbergis rado laiko ne tik pabendrauti su savo skaitytojais, bet ir atsakė į „Kuprinės“ klausimus.

Prie rašytojo nusidriekė vorelė vaikų, stipriai spaudžiančių rankas savo mamoms. Rašytojas ne tik kiekvienam maloniai pasirašė, bet ir nupiešė po nuotaikingą žmogutį, matyt, savo portretą atminimui. Staiga pagalvojau, jog būtų visai smagu su juo pabendrauti. Rašytojas, atradęs minutėlę laisvo laiko, su malonumu sutiko. Turbūt sunku įsivaizduoti tokį paprastą, puikiai suprantantį vaikų pasaulį rašytoją, kurio ne vienas atsakymas mane privertė plačiai nusišypsoti ir kartu susimąstyti.

- Ar nuo vaikystės svajojote tapti rašytoju?

- Nuo mažens norėjau būti zoologijos sodo direktoriumi. Maniau, paleisiu visus žvėris – galės po Kauną liūtai laisvi lakstyti. Ot, išgąsdins visus! Tokia beribė fantazija, matyt, ir buvo pirmieji rašytojo talento ženklai.

- Jūsų knyga „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ išrinkta geriausia 2011 metų knyga vaikams. Visa trilogija susilaukė didžiulio skaitytojų dėmesio. Iš kur semiatės įkvėpimo, minčių savo knygoms?

- Parašyti knygą sėdėdamas prie rašomojo stalo tikrai negali. Visos idėjos gimsta kalbantis su vaikais, susipažįstant su juos supančiu pasauliu, tik vaikams iškylančiomis problemomis.

- Kokių savybių reikia rašytojui, rašančiam knygas vaikams?

- Reikia mokėti su vaikais bendrauti, su jais susikalbėti. Prisiminęs savo vaikų vaikystę, pasikalbėjęs su anūkais suprantu, kokios jų problemos ir, svarbiausia, - kokių savybių jiems trūksta. Visa tai ir sugula į knygą.

Visada, parašęs bent dalelę teksto, važiuoju skaityti anūkams – ar jiems patinka, galbūt kažko, jų manymu, trūksta... Jie – mano knygų teisėjai.

- Kokias vertybes siekiate įskiepyti savo knygose?

- Svarbiausios vertybės – meilė, sugebėjimas atleisti. Noriu, kad išaugtų atsakinga, nesavanaudiška karta, jog nesigirdėtų kalbant: „Padarysiu tau tai, už tai, kad tu man...“. Galbūt savo knygose kažkiek ir pabaru, pamokau, bet to juk irgi truputį reikia.

- Per kiek laiko vidutiniškai gimsta viena knyga?

- Labai sunku pasakyti. Pavyzdžiui, „Arklį Dominyką“ parašiau per 2 savaites, o „Angelų pasakas“ – per 2 metus. Po 3 metų perrašiau, nes vėliau perskaitęs supratau, kad man nebepatinka (šypsosi).

- Koks knygos kelias iki skaitytojo rankų?

- Kai parašau knygą, visuomet ieškau dailininko. Labai svarbu, kad jis suprastų tave, „neitų paskui tekstą“, o sukurtų savo pasaulį, perteikdamas knygos dvasią. Vėliau prasideda techniniai dalykai.

- Galbūt iš savo parašytų knygų turite kokią mėgstamiausią?

- Taip, kaip vaikų negali išskirti, kuris geresnis, kurį labiau myli, taip ir iš knygų negali pasakyti, kuri labiau patinka, – man visos vienodos.

- Kokių dar turite pomėgių?

- Labai mėgstu būti gamtoje, dažniausiai visos knygos joje ir gimsta.

Inesa RINKVIČIŪTĖ

"Pajūrio naujienų" akademijos narė

- Tai galbūt todėl dažniausi Jūsų knygos personažai – gyvūnai?

- Ne tik dėl to. Gyvūnai turi tokių savybių, kurias norėtum pakeisti savyje. Pavyzdžiui, pelė, zuikis – bailumo, briedis – išdidumo simboliai...

- Ko galėtumėte palinkėti savo knygų skaitytojams?

- Labiau mylėti vienas kitą, savo artimą. Lietuvai reikia pasveikti nuo tos pykčio ir savanaudiškumo ligos.

• Rašyti komentarą (0)