|
|
|
Šaunumas prasideda tada, kai išmokstame nesmerkti kitų
Jie - dalis mūsų, bet mes jų nematome, kartais net vengiame, esame užsidarę savo pasaulyje. Pasaulyje, kuriame nėra vietos neįgaliesiems. Labai aiškiai yra pastebima diskriminacija tarp sveikų žmonių ir neįgaliųjų. Taip jau yra susiklostę, kad jei esi klasiškas, šaunus, tu ir bendrauji su tokiais pat. Žiauru, kai būdami sveiki, psichais išvadiname tuos, kurie yra šiek tiek kitokie, negu mes. O juk su fizine ar psichine negalia gimęs žmogus nėra dėl to kaltas. Mes nesusimąstome, ką jaučia ir išgyvena neįgalieji, išgirdę žiaurius aplinkinių žodžius. Neįgalieji turi tokius pat jausmus kaip ir sveikieji. Labai dažnai neįgalus žmogus skleidžia tik gerumą, nes nė vienam nelinki gimti likimo nuskriaustam. Neįgalieji žino, ką reiškia gyventi, matant, kaip sveiki bendraamžiai žaidžia, bendrauja – o jie lieka atstumti. Neįgalieji taip pat norėtų kartu su kitais žaisti, pramogauti, bet yra priversti būti užsidarę savame pasaulyje tarp tokių pačių, nes tik jie nesmerkia, supranta, nesivaržo, nebijo, kaip visas likęs pasaulis. Dar skaudžiau, kai tavęs gėdijasi artimieji: neleidžia savo neįgalių vaikų į kiemą žaisti su kitais, nes bijo, kad kaimynai gali pasakyti ką nors blogo. Neįtikėtina, kai tėvai savo neįgalių vaikų nepripažįsta, palieka globos namuose ar net šiukšlynuose. Tai padaro suaugę žmonės, kurie turėtų rodyti teigiamą pavyzdį, nuo mažens jaunimą auklėti ir pratinti elgtis padoriai. Požiūris į neįgaliuosius yra visų mūsų problema. Mes galime visavertiškai galvoti, galime prie jų prisitaikyti, leisti bent sekundei pamiršti, kad jie – ne tokie, kokius norėtume turėti savo draugų būryje. Bet mes taip nesielgiame, mums paprasčiau praeiti ir pasišaipyti ar pasijuokti. Vadinasi, mes gėdijamės patys savęs, nes visi esame žmonės, kad ir kokie bebūtume, kad ir kokių trūkumų beturėtume, visi esame lygus. Mes labai greitai pastebime aplinkinių trūkumus, o į save retas kas pasižiūri: turbūt pamatytų save visai kitokį, negu įsivaizdavo. Bet kuris iš mūsų draugų gali patapti neįgaliuoju. Ar tada mes taip pat bėgtume nuo jo ir apsimestume, kad jo nepažįstame? Ne neįgalieji mus gąsdina, o mes juos, nes žiūrime kupinomis pagiežos ir pašaipos akimis, kurios tikrai kelia baimę. Tačiau visa tai galima pakeisti. Mes galime pradėti tiesiog šiandien, kiekvienas nuo savęs, gal kažkas nuspręs pasekti geru pavyzdžiu. Tereikia su neįgaliais bendraamžiais pabendrauti, pažaisti, nueiti pasivaikščioti kartu su jais ir parodyti kitiems, kad tai - nieko baisaus. Šie maži pakitimai gali labai pakeisti mūsų visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Ir svarbiausia - turime patys pamiršti, kad jie kitokie, ir tiesiog džiaugtis, kad neįgalieji yra tarp mūsų, kad galime su jais dalintis patirtimi, išgyvenimais. Nesmerkti ir mokėti prisitaikyti prie kitokių bei juos pradžiuginti: štai kur yra kiekvieno žmogaus šaunumas, kurį iki šiol mes bijome parodyti kitiems, nes aš ir tu, ir kiekvienas šiame gyvenime esame svarbūs. Svarbiausia - pradėti nuo savęs, o ne laukti, kol tai už tave padarys kiti.
Rolanda VAREIKAITĖ
"Pajūrio naujienų" akademijos narė
|
|
