Koks šiandieninio emigranto indėlis į Lietuvos kultūrą?

- Manau, kad šiandien ne tik kultūrinis, bet visas Lietuvos gyvenimas pasikeitė tik į blogąją pusę. Ir taip yra todėl, kad savo šalies žmones išdavėme: prieškariu iš Lietuvos bėgo nuo pavojų, o dabar patys vejame, kartu išvydami ir Lietuvos kultūrą bei intelektą. O ką padarėme, kad taip nebūtų?

Valdžia, atseit, „kūrė“ Lietuvos įvaizdį – tam išleido 63 milijonus litų, bet nieko nesukūrė, ir niekas iš tų „kūrėjų“ nesėdo į kalėjimą. Senoji kūrėjų karta, pasilikusi Lietuvoje, vis išsilaižo valdžios daromas žaizdas, o jaunimas neapsikentęs bėga, išsiveža ir savąjį kūrybinį potencialą. O mes, pasilikę čia, kuriame, nė patys nežinodami, kam to kultūros produkto šiandien bereikia.

- Kultūros veikėjų emigrantų indėlis į Lietuvos gyvenimą, manau, yra didžiulis: dirbdami užsienyje, savo talentu jie reklamuoja mūsų šalį. Jie tarytum sukuria tiltus, parveždami į Lietuvą naujoves iš svetur. Turėtume išnaudoti tų žmonių potencialą. Tačiau, kaip sakoma, pranašu savoje šalyje nebūsi: ne visi kūrėjai besušvinta Lietuvos padangėje, nes ne visos naujovės čia yra priimtinos.

Kita vertus, kiek tie emigrantai Lietuvai bėra reikalingi? Kai jie išvažiuoja kurti svetur, kai kas net apsidžiaugia – užima jų vietas ir jie sąmoningai yra pamirštami. Turiu galvoje dainininkus, aktorius, garsinančius Lietuvos vardą užsienyje.

Aš manau, kad turėtume vertinti kiekvieną kūrėją – nesvarbu, kur jis dirba - Lietuvoje ar užsienyje.

- Kūrybai reikia turėti Dievo gyslelę, o šiandien ekonominiai dalykai gerokai nusveria dvasinius. Tarp tų, kurie į užsienį išvyksta uždarbiauti, kūrėjų nėra daug: net ir talentingi žmonės iš kūrybos ten duonos nevalgo. Kūryba dažnas emigrantas teužsiima tik laisvalaikiu. Bet ir tie jaunuoliai, kurie mokosi užsienyje, savo kūrybinę gyslelę palieka svetur, ji ir toliau ugdoma svetimoje terpėje.

Prieškario inteligentai – Brazdžionis, Aistis, Škėma, Mončys – buvo atplėšti nuo savo žemės, jie jos ilgėjosi ir tai atsispindėjo jų kūryboje. O dabartinės kūrybos ašis – modernizmas – irgi yra bėgimas nuo savo šaknų į kosmopolitizmą. Menininkai surengia instaliacijų parodas, po kurių jos atsiduria šiukšlių dėžėse. Modernizmas manęs nežavi, dėl to ir kalbu griežtokai.

- Jei menininkė, močiutei palikusi tris savo vaikus, išvažiuoja uždarbiauti, apie kokią kūrybinę laisvę jai galvoti? Iš kitos pusės, Lietuvoje materialinės naudos ieškojimas - nežabotas, mums stinga dvasinės kultūros. Mano gyvenimo moto - būti, o po to turėti. Tačiau šiandien Lietuvoje turėjimas yra visagalis, daugelis jaunų žmonių dėl to uždirbinėja pensijas ispanams ir airiams.

Apolitiškumas, tėvynės ir dvasinės sampratos neturėjimas per 20 metų suformavo tokį jaunimą, kokį šiandien turime. O iš esmės mes jo jau nė nebeturime. Nors Lietuvoje gyventi nėra taip jau ir blogai: iš bado mes nemirštame, tik - nuo persivalgymo ir sotaus maisto sukeliamų ligų. Pas mus nėra terorizmo, karų, stichinių nelaimių, tačiau žmogus vis vien nėra laisvas – čia mūsų tautos mentaliteto klaidos.