Garsųjį operatorių užbūrė dervišo šokis

Žinomą Lietuvos kino operatorių vilnietį Algimantą Mikutėną į Lietuvos pajūrį dažnokai atvilioja kopų ir vandenų stichija. Tačiau šiuo metu jį užvaldė idėja fix - filmas apie šokį, ne bet kokį, o - užburiančius dervišo sukinius, kuriuos įstabiai įvaldė šiuolaikinio šokio atlikėja Loreta Juodkaitė, labiau žinoma užsienyje, negu Lietuvoje.

Paprastumu žavintis Algimantas Mikutėnas neskirsto kultūros į sostinės ir provincijų, jis turi griežtą nuomonę ir apie šiuolaikinius „popsininkus“, laikančius save žvaigždėmis.

Tarp L.Juodkaitės bei jos partnerio choreografo Zijos iš Turkijos statomo šokio filmavimų 63- jų A. Mikutėnas surado laiko pasikalbėti apie naujojo filmo projektą. Ir ne vien apie tai. Tik išsyk paprašė bendrauti be jokių „jūs“ ir vadinti jį supaprastintai – tiesiog Miku, kaip vadina visi jo draugai.

Mikai, kaip naujojoje juostoje atsispindės šokėjos L.Juodkaitės, kuri vienintelė Lietuvoje geba 40 min. suktis vietoje ir tuo pat metu meditaciniame dervišo sukinyje perteikti šokį bei mintį, neeilinis kūrybinis talentas?

- Aš esu vaidybinių filmų specas: žinau, kur ir kaip su savo numylėta kameryte pagauti vaizdą. Bet čia – visai kas kita. Teko pačiam mokytis filmuoti šokį: pagauk tu, žmogau, šokio esmę, jeigu Loreta sukasi kaip užsuktas „vilkelis“, o jos 5 kg sveriantis sijonas įvairiomis linijomis banguoja 4-5 m diametru. Pradėjau filmuoti, kadrai pačiam vis nepatiko, bet kelio atgal nėr: valstybės vieneriems metams paskirtą stipendiją jau baigiu „suvalgyti“ - ir kuo toliau, tuo sočiau, o filmą jau turiu atiduoti balandį. Jis bus rodomas festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“.

Neseniai bebūnant Azerbaidžane gimė mintis – pavaizduoti šokėją ne dokumentiškai, o sukurti vaizdo klipą su spalvų žaismu, dūmais, šviesomis: tarkim, durys atsidaro – vėjo gūsis, lietaus lašai, po to eina muzika ir Loretos šokis. Na gerai, ji pašoks, bet ant ko suksis visas kurpalis? Ir išsikristalizavo fabula – parodyti vieną šokėjos dieną nuo kasdieninio prabudimo, pusrytinės kavos. Būtų neblogai parodyti ir ligi pensinio amžiaus, kada menininkas tampa niekam nebereikalingas (kvatojasi). Man buvo svarbi net šokėjos patalynės spalva – pats ieškojau ir suradau ryškią, nes mėgstu žaisti spalvomis, kaip Karavadžo, Rembranto drobėse: juoda, ruda, balta, raudona. To mus išmokė kinematografijos institute Maskvoje. Jau turiu filmo karkasą, ant kurio dabar ir bedėlioju kadrus. Dėl to dažnai atvažiuoju į Klaipėdą, nes Loreta nuo šio rugsėjo dirba čia su Valentinu Masalskiu, ji dėsto choreografiją Klaipėdos universitete ir kuria savo šokių projektus. Ji – genijus, tikroji „gviazda“, ne taip, kaip tos, neišlipančios iš televizijos ekrano.

- O ką manai apie „tas“, neišlipančias iš televizijos ekranų?

- Iš kur tas velnias žodis „žvaigždė“ ir atsirado? Tikri „bezdelnikai“ – šokėjai, garsenybės, klounai - neišlenda iš televizoriaus ekrano ir vaidina garsius. Kas žino Zvonkę ar Bunkę, tarkim, Daugpilyje. Mikutėno irgi nežino, bet aš ir nevaidinu žvaigždės. O štai Bredą Pitą, Tomą Kruzą žino, ir mano žmoną Gražiną Baikštytę žino. Aktoriai visada labiau žinomi, negu operatoriai. O juo labiau visokie neišlendantys iš televizoriaus „popsininkai“: tegul dėkoja Valinskui, jis pasėjo tą sėklą.

- Užsiminei apie savo žmoną, aktorę Gražiną Baikštytę. Kiek metų jūs kartu?

- Oi nebežinau, nuo studijų Maskvoje laikų. Atsimenu, atvažiavo tokia ištįsusi pasimetusi stirna į Rusijos sostinę. Mūsų institutas – tarptautinis: anais laikais jau buvo pilna ispanų, arabų, juodaodžių, azijatų. Mes, lietuviai vyriukai, kad puolėm ją saugoti. O paskui besaugant žiūriu: ogi, mudu jau - vienoje lovoje. Taip ir pasilikome kartu.

- Per kone 40 kinematografinio darbo metų sukūrei daugiau kaip 50 vaidybinių ir dokumentinių filmų, dirbai su tokiais garsiais režisieriais kaip: Janina Lapinskaitė, Algimantas Puipa, Raimundas Banionis, Gytis Lukšas, Andrius Šiuša. Kuris darbas buvo pats įsimintiniausias?

- Kitos juostos, kuri suteiktų tokią kūrybinę laisvę ir pasitikėjimą kūrėju, kaip režisieriaus Andriaus Šiušos pagal Eduardo Činzo novelę susukta juodai balta „Ir jis pasakė jums sudie“, nebuvo ir nebus. Ją kūrėme už vieno vilniečio verslininko pinigus Nepriklausomybės pradžioje – tame perversmo chaose daug kas buvo tikra. Įsivaizduokit, atėjo ir pasakė: šekit milijoną ir sukurkit Lietuvos vardo vertą filmą. Galėjo gi už tuos pinigus kokią vilą pasistatyti, bet – ne, rūpėjo idėja - išgarsinti Lietuvą pasaulyje. Europa šią juostą žino geriau, negu mes, - ją po įvairias šalis „valūzojo“ apie 10 metų, ji pelnė visokių, tarp jų - ir „Grand Prix“ apdovanojimų. Tai – filmas, kuriame visa mano dūšia: davėmės po pajūrį - ir nėra kitos tokios vietos Lietuvoje, o gal ir pasaulyje, kaip jūra, kopos, Orvidų sodyba.

- Pažįsti Kretingą, jos apylinkes ir garsenybes?

- Su Henriku Šablevičiumi ilgai filmavome Vilių Orvidą ir jo sodybą. Vilius paliko gilų įspūdį: tai – neeilinis žmogus su neeiliniu mąstymu ir darbais, jis įgyvendino savąją idėją fix – nešė, vežė akmenis, kūrė kažką nepakartojamą ir neatkartojamą. Kaip ir aš su Loreta turiu savąją idėją fix. Šis žmogus buvo kūrėjas, neleido likti abejingam. Anksčiau ir kinas kitaip veikė žiūrovą – žmonės sakydavo: einu pasižiūrėti Felinio. Dabar tėra tik kino vartotojas: eina į kiną praleisti laiką, apsikrauna „viedrais“ popkorno, apsistato buteliais kolos. Ši mada kaip koks amerikoniškas sifilis užvaldė visą Lietuvą, nebeliko jokios pagarbos kinui – pamirškim anuos gerus laikus.

- O ką manai apie populiariąją kino juostą „Tadas Blinda“?

- Aš visuomet keliu sau tokį atsakomybės klausimą: Mikutėnai, įdirbis yra, patirties turi, bet kaip tu pagausi naują kampą, kad neatkartotum to, kas jau sukurta ir rodyta šimtus kartų? Ką savo darbu nori pasakyti žiūrovui? Žmonės į Tarkovskio, Kurosavos filmus eidavo pasisemti patirties: tarkim, nesiseka žmogui meilėje, jis eina į kino teatrą ir per 1,5 val. gauna pamokas, ką jis savo gyvenime turėtų keisti. O ką žmogui duoda „Tadas Blinda“: siužetas filmuotas – perfilmuotas tūkstančius kartų, Holivudo neperspjausi. Nors pati juosta susukta labai profesionaliai. Ką padarysi: filmas neša didžiulį pelną, bet, mielieji, nevadinkit to menu, o - komerciniu užsiėmimu, nes jo išliekamoji vertė – nulinė.

- Kokie nauji darbai lipa ant kulnų?

- Netrukus keliai vėl atves į pajūrį: pabaigęs juostą apie L.Juodkaitę, vėl grįšiu prie Ramūno Abukevičiaus filmo apie Kristijoną Donelaitį. Jo tema - ne tiesiogiai perteikti Donelaičio biografiją, o atkurti jo laikmetį per „Metuose“ pavaizduotus žmonių kostiumus. Pagal Tolminkiemio graviūras atkursime senuosius amatus: kaip karšiama vilna, audžiamas audinys ir siuvami kostiumai. Išsipuošę Donelaičio herojai filmo pabaigoje švęs „Metuose“ pavaizduotas Mortos ir Ancės vestuves, o įkaušę apdrabstys drabužius vaišėmis, apipils degtine.

Galbūt teks filmuoti ir jūsų krašte – vienuolyne, Motiejaus Valančiaus sodyboje - režisieriaus sumanymų dar tiksliai nežinau.

Lietuvos kino operatoriaus Algimanto Mikutėno nufilmuoti vaidybiniai filmai:

„Lošimas be kozirių“, 1981 m., rež. Algimanats Kundelis;

„Mano mažytė žmona“, 1984 m., rež. Raimundas Banionis;

„Elektroninė senelė“, 1985 m., rež. Algimantas Puipa;

„Žalčio žvilgsnis“,1990 m., rež. Gytis Lukšas;

„Ir jis pasakė jums sudie“, 1993 m., rež. Andrius Šiuša;

„Rojuje irgi sninga“, 1994 m., rež. Audrius Juzėnas;

„Mėnulio Lietuva“, 1997 m., rež. Gytis Lukšas;

„Stiklo šalis“, 2004 m., rež. Janina Lapinskaitė;

„Dievų miškas“, 2005 m., rež. Algimantas Puipa.

• Rašyti komentarą (5)